Šiame straipsnyje nagrinėjami psichiatrijos reabilitacijos modeliai, jų raida, principai ir taikymas praktikoje. Aptariami skirtingi reabilitacijos modeliai, jų stiprybės ir silpnybės, taip pat psichiatro vaidmuo psichosocialinės reabilitacijos procese. Straipsnyje remiamasi mokslinės literatūros analize ir praktine patirtimi, siekiant pateikti išsamią ir informatyvią apžvalgą apie psichiatrijos reabilitacijos modelius.
Socialinės psichiatrijos raida ir bendruomenės psichiatrijos formavimasis
Socialinės psichiatrijos atsiradimas buvo glaudžiai susijęs su visuomenės industrializacija, miestų infrastruktūros ir socialinių-ekonominių klasių atsiradimu. Būtent XIX amž. Europoje ir JAV, atsiradus specializuotų psichiatrijos ligoninių, į kurias buvo sutelkiami visomis psichikos ligomis sergantys pacientai, kaupėsi psichiatrijos mokslo ir praktikos žinios. Tokiose ligoninėse formavosi akademinė psichiatrija, nes šių ligonių specialistai stebėdami ir aprašydami įvairias patologines būkles, nustatė psichikos ligų dėsningumus, bandė atrasti naujų gydymo metodų.
Dažniausiai tokios ligoninės buvo statomos toli nuo miestų, jose buvo gydoma ir slaugoma neretai po keletą tūkstančių pacientų. Dauguma jų - visą likusį gyvenimą. Toks institucinės globos modelis rėmėsi vadinamąja „totalinė globa“ - patenkinti visus paciento poreikius (medicininius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, dvasinius ir kt.). Manyta, kad pacientas turi būti pasyvus globos priėmėjas ir slaugomasis.
Aplink psichiatrijos ligonines formavosi savotiška uždaros bendruomenės infrastruktūra su savo mokykla, bažnyčia, dirbtuvėmis ir net kapinėmis. Tai formavo bendruomenės nuostatą, kad psichikos ligoniai geriausiai gali prisitaikyti tik izoliuotuose, specialiai jiems pritaikytuose aplinkose, maksimaliai specialistams prižiūrint ir kontroliuojant. Taip pat buvo formuojama klaidinga nuostata, kad psichikos ligos yra nepagydomos.
Visuomenėje plito idėjos, kad eugenika gali pakeisti visuomenės sveikatos problemų paplitimą, ypač proto ir psichikos sveikatos problemų. Tai padėjo pagrindus neigiamoms nuostatoms proto ir psichikos negalę turinčių asmenų atžvilgiu. Ir XX a. viduryje tai konsteliavosi žiauriausiu istorijoje būdu, kai eugeniką buvo pradėta taikyti praktikoje nacistinėje Vokietijoje bei kitose valstybėse.
Taip pat skaitykite: Metodai smurtui valdyti psichiatrijos ligoninėse
Nuo 1939 m. Pokario bendruomenės psichiatrijos raida Vakarų Europoje ir JAV buvo kaip atsakas į šiuos karo nusikaltimus. Jos vertybės buvo priešingos nacių socialinės psichiatrijos vertybėms - deinstitucionalizacija ir neįgaliųjų socialinė integracija - ir rėmėsi socialinių bei elgesio mokslų pasiekimais. Deinstitucionalizavimas - tradicinių psichiatrijos pagalbos įstaigų skaičiaus mažinimas lygiagrečiai plėtojant bendruomeninę pagalbą.
Didelių psichiatrijos ligoninių deinstitucionalizacija prasidėjo JAV 1955 m. Ją paskatino veiksmingų vaistų psichozės simptomams kontroliuoti atsiradimas, pakitusios visuomenės ir valdžios nuostatos į žmones su psichikos negale, socialinės infrastruktūros didėjimas, pagalbos tarnybų kūrimasis. Visuomenės ir administracijos nuostatoms keistis didelės įtakos turėjo Irvingo Gofmano darbai apie psichiatrijos ligonines ir stigmą. Taip pat teigiamas postūmis, kuriantis bendruomenės psichiatrijai, buvo pacientų teisių gynimo judėjimai.
Kai kurie pacientų teisių judėjimai tapo antipsichiatrijos judėjimais su radikaliais reikalavimais uždaryti visas psichiatrijos institucijas, nes vertino psichikos sutrikimus kaip normalų atsaką į „išprotėjusią“ visuomenę, ir tai nepadėjo geresnės kokybės paslaugų sukūrimui bendruomenėje. Dalį pacientų neplaninga deinstitucionalizacija išvadavo iš institucijų, tačiau „įkalino“ bendruomenėje, kurioje jie tapdavo benamiais ir baigdavo gyvenimą atskirtyje ir izoliacijoje.
Komunistinėse valstybėse socialinė psichiatrija rėmėsi dispanserio modeliu. Vienoje ligoninėje buvo koncentruojamos visos paslaugos tiek stacionarinės, tiek ambulatorinės. Pacientų srautų diferenciacijos nebuvo. Personalas buvo paskirtas aptarnauti pacientus, gyvenančius tam tikroje teritorijoje (apylinkėje). Psichiatrai teikdavo ambulatorinės konsultacijas, kai kur būdavo įsteigtas dienos stacionaras.
Aktyvi pacientų priežiūra bendruomenėje būdavo vykdoma vadinamųjų „patronažinių“ slaugytojų. Bendruomenės psichiatrija buvo labai ideologizuota ir siekė psichiškai neįgalių žmonių ir tiesiog kitaip mąstančių piliečių totalinės kontrolės. Po komunistinės sistemos žlugimo, daugelis bendruomenės psichiatrijos užuomazgų, tarp jų ir teigiamai vertinamų, deja, taip pat žlugo.
Taip pat skaitykite: Ekspertizės atlikimo tvarkos apžvalga
Tik per pastarąjį dešimtmetį vėl kuriasi bendruomenės psichiatrijos įstaigos, telkiasi jose dirbantys specialistai. Pradėti mokyti naujų specialybių darbuotojai (socialinio darbo, ergoterapijos ir kt.). Daugiausia jų iniciatyva kuriamos sutrikusios psichikos pacientams naujos socialinės integracijos galimybės.
Psichosocialinės reabilitacijos samprata ir tikslai
Psichosocialinė reabilitacija (PSR) yra procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sutrikimų ir negalių turintiems asmenims pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. PSR strategijos derinamos su vartotojų poreikiais, vietos, kur atliekama reabilitacija (ligoninės ar bendruomenės), ir šalies, kurioje ji vyksta, kultūrinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. PSR procese dalyvauja tiek patys paslaugos vartotojai, tiek profesionalai, šeimos nariai, darbdaviai, įvairių savivaldybės tarnybų darbuotojai, tiek pati visuomenė.
Siekiant bendro reabilitacijos tikslo klientas yra mokomas konkrečių įgūdžių, kurie yra būtini įgyvendinant individualius kliento tikslus bei vystoma kliento aplinkos parama, kuri yra ne mažiau svarbi individualių kliento tikslų įgyvendinimui. Psichosocialinės reabilitacijos tikslas yra padėti ilgalaikės psichikos negalės turintiems asmenims vystyti emocinius, socialinius ir intelektualinius įgūdžius, reikalingus gyvenimui, mokymuisi, darbui ir bendravimui bendruomenėje taikant specialistų intervencijas, tikslingai nukreiptas į asmens/kliento įgalinimą ir aktyvinimą.
Psichosocialinėje reabilitacijoje pasveikimo (recovery) koncepcija reiškia ne tik simptomų išnykimą, bet paciento stiprėjančius sugebėjimus geriau suprasti savo ligą ir ją valdyti visomis prieinamomis priemonėmis ir paslaugomis. Psichosocialinėje reabilitacijoje svarbiausia yra apsisprendimas, asmeninė galia ir stipriosios pusės.
Pagrindiniai psichosocialinės reabilitacijos modeliai
Į aplinką orientuotas modelis
Į aplinką orientuotas modelis akcentuoja saugią ir terapinę aplinką klientui (pvz.: saugus būstas, darbui ar užimtumui pritaikyta aplinka). Profesionalų dėmesys skiriamas kliento fizinei aplinkai, santykiui su aplinkiniais ir aplinkos pritaikymui.
Taip pat skaitykite: Socialinis darbas psichiatrinėje priežiūroje
Į raidą orientuotas modelis
Į raidą orientuotas modelis pabrėžia kliento norą pakeisti savo gyvenimą ir gerinti gyvenimo kokybę. Šis požiūris akcentuoja individualų reabilitacijos kelią, paremtą asmeninės psichologinės raidos.
Roberto P. Libermano modelis
Robertas Paulius Libermanas (JAV, 2002) modelis pagrįstas mokymo ir kognityvinių procesų tyrimų pasiekimais bei jų pritaikymu mokant ir palaikant sunkios psichiatrinės negalės asmenis. Klinicistas vadovaujasi rankvedžiais, vad. „Libermano moduliais“, skirtais konkrečiai temai, pvz.: psichozės simptomų valdymas, socialinių įgūdžių lavinimas, bendravimo problemų su artimaisiais sprendimas ir kt. Juose aprašoma, kaip vykdyti pokalbį su sunkiai sergančiu asmeniu, kad šis geriau suprastų savo problemas ir jas iškeltų bei kartu su klinicistu spręstų pagal tam tikrą algoritmą, kuris gali prilygti individualiam PSR planui. Reabilitacija yra orientuota į problemą.
Olandų modelis (Ž. P. Vilkenas)
Olandai (Žanas Pjeras Vilkenas 2005) derina įvairius modelius ir siekia sukurti visapusišką požiūrį. Jo esmė - asmens orumo ir funkcijų atkūrimas. Atsižvelgiama į visą žmogaus asmenybę, jo gyvenimo ir asmenines veiklos sritis, vertybes, raidos galimybes. Derinami orientuoti į problemą, orientuoti į aplinką ir orientuoti į individualią psichologinę raidą modeliai.
Neformalus modelių derinimas ir praktika
Psichosocialinės reabilitacijos apibrėžimai priklauso nuo vadinamosios „mokyklos“, t.y. požiūrio į pagalbos tikslus ir būdus bei šalyje buvusių pagalbos tradicijų. Duglas Benetas (Didž. Britanija,1978) teigė, kad psichiatrinės reabilitacijos proceso tikslas - padėti psichiškai neįgaliam asmeniui maksimaliai pritaikyti išlikusius įgūdžius, kad jis galėtų optimaliai funkcionuoti normalioje aplinkoje, kiek tik įmanoma.
Psichosocialinės reabilitacijos strategijos derinamos su vartotojų poreikiais ir kultūrinėmis sąlygomis, o PSR procese dalyvauja tiek paslaugos vartotojai, tiek profesionalai, šeimos nariai, darbdaviai, įvairių savivaldybių tarnybų darbuotojai, tiek pati visuomenė.
Reabilitacijos formos bendruomenėje ir įstaigose
Dienos centrai ir dienos stacionarai paskutiniais dešimtmečiais įgavo didelę reikšmę tarp įvairių nestacionarinio gydymo formų. Dienos skyrių tinklas buvo išplėtotas orientuojantis į visus psichikos liginius, tačiau ši gydymo forma tinkamiausia sergantiems šizofrenija. DS tinka potrauminio streso sutrikimams, depresijos būklėms ir įvairioms krizinėms situacijoms gydyti. DS užtikrina medikamentinį gydymą ir medicininę globą, psichoterapiją ir naujų įgūdžių įgijimą.
Dalinis hospitalizavimas (DH) - ambulatorinio gydymo programa, apimanti diagnostiką bei medicininės, psichiatrines, psichosocialines gydymo formas ir darbinio (profesinio) rengimo pradmenis. Programa skirta rimtais psichikos sutrikimais sergantiems pacientams, kuriems reikalingas intensyvus ir įvairiapusiškas gydymas. Unikali DH savybė yra ta, kad pacientas dalį laiko praleidžia savo aplinkoje, o dalį - dienos stacionare. Intensyvus gydymas DH sąlygomis.
Psichiatrijos krizių intervencijos paslauga teikiama krizių intervencijos komandos, teikiančios ambulatorinės (trukmė įvairi, pasaulyje 4-8 sav.), stacionarines (ne ilgiau 10 parų), pertraukiamo dienos stacionaro paslaugas (30 darbo, 40-42 kalendorines dienas) bei neatidėliotinas konsultacijas psichiatrinės ligoninės priėmimo kambaryje. Lietuvoje pertraukiamas psichiatrijos krizių dienos stacionaras yra laikomas stacionarinės krizių intervencijos tęsa.
Krizių intervencijos komandą sudaro: gydytojas psichiatras - komandos koordinatorius, medicinos psichologas, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Kiti specialistai konsultuoja pagal poreikį. Gydymo tikslai yra įgyvendinami organizuojant darbą komandiniu principu. Tai kompleksinis ir intensyvus gydymas, derinant įvairius psichikos sutrikimų gydymo būdus, taikomus specialistų komandos.
Aktyvus gydymas bendruomenėje (AGB) ir namų komandos
Aktyvus gydymas bendruomenėje - šis metodas yra priešingybė vadinamajai „kabinetinei psichiatrijai“, profesionalai aktyviai siekia dažnai susitikti su pacientu įvairiuose jo aplinkose, kad galėtų tinkamai pritaikyti įvairius gydymo ir reabilitacijos metodus. AGD taikomas šizofrenija ir šizofrenijos spektro sutrikimais sergantiems ar piktnaudžiaujantiems psichotropinėmis medžiagomis bei esantiems teisėsaugos pareigūnų akiratyje, dažnai patenkantiems į psichiatrijos ligonines.
AGB teikia tarpdisciplininė 10-12 psichikos sveikatos specialistų komanda, kurie teikia visas medicinines, socialines, psichologines, psichoedukacines, ergoterapijos, psichosocialines reabilitacijos ir kt. reikalingas paslaugas. Priešingai nei atvejų vadyba, AGB netarpininkauja tarp paciento ir skirtingų paslaugų teikėjų, o visas paslaugas teikia tiesiogiai.
Suformuota AGB komanda aptarnauja iki 80-120 tikslinės grupės pacientų (iki 80 kaime, iki 120 mieste). Susitikimai su sunkiai sergančiais ir blogai adaptuotais pacientais vyksta net keletą kartų per dieną. Dėl to AGB komanda turi būti ypač mobili ir aprūpinta šiuolaikinėmis ryšio priemonėmis. Kadangi kartais dirbama su visuomenės pavojingais pacientais, AGB personalas turi nešiotis perspėjamą sistemą pavojaus atvejui.
AGB yra veiksmingas metodas, kurį taikant sumažėja hospitalizacijos poreikis (ypač „besisukančių durų fenomeną“), racionaliai skiriami ir vartojami vaistai, užtikrinama geresnė psichikos ir somatinės sveikatos priežiūra, pasiekiama geresnio sunkiai sergančių asmenų socialinės integracijos lygio, nedidinant naštos šeimai ir artimiesiems.
Psichosocialinė reabilitacija įstaigose: psichiatro funkcijos
Psichosocialinės reabilitacijos įstaigose psichiatras atlieka svarbų vaidmenį, užtikrinant kompleksinę ir individualizuotą pagalbą psichikos sveikatos problemų turintiems asmenims.
Gydymo eigos stebėjimas ir koregavimas
Psichiatras reguliariai stebi paciento būklę ir gydymo eigą, įvertina gydymo efektyvumą ir, jei reikia, koreguoja gydymo planą. Tai apima reguliarius paciento vizitus: simptomų stebėjimą, vaistų šalutinių poveikių įvertinimą ir paciento savijautos aptarimą.
Bendradarbiavimas su kitais specialistais: dalyvavimą komandos susitikimuose, konsultacijas su psichologais, socialiniais darbuotojais, ergoterapeutais ir kitais specialistais, siekiant užtikrinti koordinuotą ir visapusišką pagalbą. Gydymo plano koregavimą: atsižvelgiant į paciento būklės pokyčius, gydymo efektyvumą ir paciento pageidavimus.
Krizių valdymas ir intervencija
Psichiatras yra pasirengęs suteikti skubią pagalbą pacientams, patiriantiems psichikos sveikatos krizes, tokioms kaip savižudybės rizika, ūmios psichozės epizodai ar agresyvus elgesys. Tai apima rizikos įvertinimą: savižudybės rizikos, agresijos rizikos ir kitų pavojingų elgesių įvertinimą, intervenciją: krizių valdymo technikų taikymą, medikamentinį gydymą ir paciento saugumo užtikrinimą, bei nukreipimą: jei reikia, paciento nukreipimą į stacionarą ar kitas specializuotas tarnybas.
Konsultavimas ir švietimas
Psichiatras teikia konsultacijas ir švietimą pacientams, jų šeimos nariams ir kitiems specialistams apie psichikos sveikatos problemas, gydymo galimybes ir reabilitacijos procesą. Tai apima psichoedukaciją: informacijos teikimą apie paciento diagnozę, gydymo planą, galimus šalutinius poveikius ir savipagalbos strategijas; šeimos konsultavimą: pagalbą šeimos nariams suprasti paciento ligą, prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos ir teikti paramą; konsultacijas kitiems specialistams: patarimus ir rekomendacijas kitiems specialistams, dirbantiems su psichikos sveikatos problemų turinčiais asmenimis.
CARLOS BREBBIA -- „Lyderystė ir komandinis darbas"
Psichiatrijos konsultacinės poliklinikos ir dalyvaujančios paslaugos
Psichiatrijos konsultacinė poliklinika yra specializuota medicinos įstaiga, teikianti ambulatorines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Pagrindinės paslaugos: konsultacijos, psichoterapiją, medikamentinį gydymą, psichologinę diagnostiką, psichosocialinę reabilitaciją ir krizių intervenciją.
Konsultacijų metu įvertinama paciento būklė, nustatoma diagnozė ir sudaromas individualus gydymo planas. Psichoterapeutai teikia individualią, grupinę ar šeimos psichoterapiją, padedančią pacientams įveikti emocinius sunkumus, pagerinti tarpasmeninius santykius ir ugdyti sveikus elgesio modelius. Gydytojai psichiatrai gali skirti vaistus, skirtus psichikos sutrikimų simptomams palengvinti. Psichologai atlieka įvairius testus ir įvertinimus, padedančius nustatyti psichikos sutrikimus, įvertinti kognityvines funkcijas ir asmenybės bruožus.
Praktiniai pavyzdžiai Lietuvoje
LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinika yra viena didžiausių Lietuvoje, aptarnaujanti ne tik Kauno miesto ar rajono, bet ir aplinkinių rajonų gyventojus. Klinikoje teikiamos visapusiškos psichikos sveikatos priežiūros paslaugos - ambulatorinės, psichosocialinės reabilitacijos bei stacionarinės, todėl klinikos specialistai gali paskirti tinkamiausią gydymą kiekvienam pacientui.
„Dažnai didžiausias iššūkis šiame procese yra ne gebėjimų trūkumas, o motyvacija juos atkurti“, - sako gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Rasa Dumbliauskienė. Pasak specialistės, itin svarbus yra nuoseklus palaikymas: „Kai pacientui stinga noro, ieškome būdų jį palaikyti, paskatinti ir parodyti, kad net maži žingsniai turi prasmę.“
Individualus planas - kiekvienam pacientui. Reabilitacija pradedama nuo individualaus paciento poreikių įvertinimo, pagal kurį sudaromas personalizuotas planas. Jis apima psichologo konsultacijas, socialinių įgūdžių lavinimą, gebėjimų stiprinimą, užimtumo skatinimą bei artimųjų įtraukimą. Su pacientu dirba skirtingų sričių specialistų komanda, padedanti atkurti pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą.
Psichiatrijos klinikoje veikiančiame Dienos stacionare pacientams sudaromos galimybės įveikti dvasines problemas išliekant pažįstamoje, artimoje namams aplinkoje. Dienos stacionare gydomi socialiai drausti pacientai. Krizių intervencijos centre taikomas medikamentinis gydymas, psichologo, psichiatro konsultacijos, individuali ir grupinė psichoterapija, muzikos, šviesos, spalvų, sporto, filmų, meno terapijos. Pacientai mokomi atpažinti bei suvaldyti savo emocijas.
Psichosocialinės reabilitacijos programų organizavimas
Psichosocialinei reabilitacijai pacientą siunčia gydytojas psichiatras, įvertinęs paciento poreikį gauti tokias paslaugas. Esant nustatytoms indikacijoms, į psichosocialinę reabilitaciją asmenį siunčia gydantis gydytojas psichiatras. Pacientui reikia turėti gydytojo siuntimą (F027/a).
Trumpalaikės psichosocialinės reabilitacijos trukmė - iki 40 k. d. Bendra nepertraukiamos psichosocialinės reabilitacijos trukmė turi neviršyti 18 mėnesių. Psichosocialinės reabilitacijos paslaugas teikia specialistų komanda: gydytojas psichiatras, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas ir psichikos sveikatos slaugytojas. Psichosocialinė reabilitacija gali būti trumpalaikė arba ilgalaikė.
UAB „Andoka“ teikiamos trumpalaikės ambulatorinės psichosocialinės reabilitacijos paslaugos (trunka 6 savaites, lankymasis pagal sudarytą programą) ir ilgalaikės ambulatorinės psichosocialinės reabilitacijos paslaugos (skiriama pabaigus trumpalaikės PSR programą ir nepasiekus norimo tikslo). Šioje programoje su pacientais dirba specialistų komanda: gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, medicinos psichologas, socialinis darbuotojas, kineziterapeutas, psichikos sveikatos slaugytojas.
Socialinis darbas ir atvejo vadyba psichosocialinėje reabilitacijoje
Psichikos sveikatos priežiūros sistemoje taikomi socialinio darbo metodai priklauso nuo kliento specifinių bruožų bei poreikių, individualios specifikos suvokimo. Socialinis darbuotojas atlieka atvejo vadybininko vaidmenį, koordinuodamas kompleksines psichosocialines paslaugas ir siekdamas efektyvumo.
Socialiniai darbuotojai, pasitelkdami atvejo vadybininko įgūdžius, gali aktyviai dalyvauti kliento įgalinimo procese, koordinuojant reikiamas paslaugas ir teikiant kitas socialines paslaugas kaip komandos narys. Juridiniai dokumentai tiesiogiai neapibrėžia socialinio darbuotojo vaidmens psichosocialinės reabilitacijos procese, todėl vadovaudamiesi atvejo analizės, konsultavimo ir kitomis specialiomis žiniomis socialiniai darbuotojai siekia objektyviai vertinti esamą kliento situaciją bei ieškoti problemos sprendimo galimybių.
Istoriniai pagrindai ir psichosocialinės reabilitacijos raida
Psichosocialinės reabilitacijos pradžia siejama su XIX a. pabaiga-XX a. pradžia, kai atsirado idėjos apie natūralią reabilitaciją ir psichosocialinių priemonių svarbą šalia vaistų. Fountain House centrai JAV pradėti kurtis nuo 1940 m., kur pagrindinis dėmesys skiriamas psichikos sutrikimų įveikimo mokymui, sveikatos stiprinimui ir darbo potencialo stiprinimui.
Po Antrojo pasaulinio karo plėtotos idėjos apie socioterapiją ir terapines bendruomenes, kurių tikslas buvo visaverčiai bendruomeniniai santykiai tarp profesionalų ir psichikos negalią turinčių asmenų. 1977 m. Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertai pripažino reabilitaciją kaip naują požiūrį į sergančius žmones ir pabrėžė užduotį - apibrėžti teikiamų paslaugų sistemą, pritaikytą ilgalaikės psichikos negalės turintiems asmenims.
Darbo ir mokymo reikšmė reabilitacijoje
Psichosocialinės reabilitacijos centrai ir dienos stacionarai yra gera mokykla visam personalui, daug laiko praleidžiant betarpiškai bendraujant su pacientais. Terapinės užduotys dažnai orientuotos į socialinių įgūdžių lavinimą, darbingumo skatinimą ir praktinių gebėjimų atkūrimą. Aplinka, aiški struktūra ir dienotvarkė padeda sumažinti įtampą ir lengviau įsitraukti į procesą.
Psichosocialinės reabilitacijos procese svarbi yra kliento motyvacija ir nuoseklus palaikymas. Artimųjų įsitraukimas dažnai tampa svarbia sveikimo dalimi, padedančia pacientui išlaikyti pasiektus pokyčius ir tęsti sveikimo kelią.
Iššūkiai ir sistemos poreikiai
Lietuvoje vieningos ir pagrįstos tyrimais psichosocialinės reabilitacijos paslaugų teikimo sistemos nėra. Pasveikimo procese taip pat ir psichosocialinės reabilitacijos procese svarbiausia yra apsisprendimas, asmeninė galia ir stipriosios pusės. Vieningos, įstatymais paremtos psichosocialinės reabilitacijos sistemos nebuvimas apriboja tyrimus apie gautus psichosocialinės reabilitacijos intervencijų rezultatus atlikimą.
Materialinis užtikrintumas, nors ir suteikiantis labai geras galimybes socialinei integracijai bei reabilitacijai, nėra vienintelė ir pakankama sąlyga neįgaliiesiems gyventi pilnavertį gyvenimą. Neigiamos visuomenės nuostatos gali paskatinti sergančiuosius ir jų šeimų narius slėpti ligą, o tai reiškia tolį nuo pagalbos. Ilgalaikės psichikos negalės turintys asmenys kasdien susiduria su pagrindiniais susvetimėjimo elementais - beprasmingumu, bejėgiškumu ir pan.
| Modelis | Pagrindinis akcentas | Tinka |
|---|---|---|
| Į aplinką orientuotas | Saugaus ir terapinio aplinkos kūrimas | Būtina stabiliam gyvenimui pritaikytiems asmenims |
| Į raidą orientuotas | Asmeninė psichologinė raida | Motyvuotiems keistis asmenims |
| Libermano (modulinis) | Mokymas ir kognityviniai procesai | Sunkios psichikos sutrikimų turintiems asmenims |
| Olandų derinamasis | Asmens orumo ir funkcijų atkūrimas | Individualus ir kompleksinis poreikis |
Darbo naujumas ir reikalingumas: psichosocialinės reabilitacijos intervencijų taikymas ilgalaikės psichikos negalės turintiems asmenims yra reikalingas ir naudingas, siekiant maksimaliai pagerinti jų gyvenimo kokybę. Tik patys ilgalaikės psichikos negalės turintys asmenys gali informatyviai apibūdinti savo poreikius, problemas ir nepasitenkinimo situacijas.
tags: #psichiatrijos #reabilitacijos #modelis