Socialinis darbas yra veikla, padedanti asmeniui, šeimai spręsti savo socialines problemas pagal jų galimybes ir jiems dalyvaujant, nežeidžiant žmogiškojo orumo ir didinant jų atsakomybę, pagrįsta asmens, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimu. Socialinis darbas - viena iš naujausių pagalbos žmogui profesijų Lietuvoje.
Socialinio darbo samprata, tikslai ir raida Lietuvoje
Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFSW) socialinį darbą apibrėžia kaip profesiją, kuri skatina socialinę kaitą, žmonių tarpusavio santykius, problemų sprendimą, teikia galimybes ir pagalbą gerinant jų gyvenimą. Remdamasis žmogaus elgsenos ir socialinių sistemų teorijomis, socialinis darbas siekia žmonių ir jų aplinkos sąveikos darnos. Žmogaus teisių ir socialinio teisingumo principai yra svarbiausi socialinio darbo principai.
Socialinio darbo tikslas - padėti žmonėms įveikti socialines problemas ir pritapti visuomenėje. Socialinis darbas siekia konceptualizuoti socialines problemas ir jas spręsti nacionalinės politikos ir tarptautiniu lygmeniu. Tokie platūs socialinio darbo siekiai yra susiję su socialinio darbo istorija ir jos dvilype orientacija: į žmogų ir visuomenę, t. y. į visumą ir į dalį, į bendruomenę ir į individą, siekiant jų sąveikos ir darnos.
Lietuvoje socialinis darbas yra jauna profesija, pradėjusi formuotis atkūrus nepriklausomybę 1991 m., ir šiandien atitinka savarankiškos profesijos kriterijus. Socialinio darbo šaknys Lietuvoje glūdi humanizavimo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose; artimo meilė, kantrumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta - nuo seno būdinga lietuviams. Šiandien Lietuvoje socialinis darbas yra profesija, kurią galima įgyti aukštojoje mokykloje. Pagrindinis profesijos bruožas - specialus pasirengimas ir atitinkamų kompetencijų įgijimas.
Profesinės veiklos žinių šaltiniai ir taikymas praktikoje
Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Socialinio darbo katedros mokslininkų kolektyvo kartu su kolegomis parengtame pirmajame originaliame vadovėlyje „Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai“, derinant empirinę lietuvišką ir užsienio teorinę patirtį, sukaupta gausi mokslinė teorinė, metodinė ir praktinė informacija. Vadovėlio medžiaga išdėstyta dviejose dalyse, kurios jungia svarbiausius specialybinius socialinio darbo bakalauro studijų programos dalykus: I - „Socialinio darbo profesinė veikla ir metodai“ ir II - „Socialinis darbas su klientų grupėmis“ dalyse analizuojamos žinios ir vertybės, metodai ir įgūdžiai, praktika ir mokėjimai, pristatoma tyrimų, atliktų Lietuvoje, statistika ir duomenys. Knyga skirta Lietuvos aukštųjų mokyklų Socialinio darbo programos studentams, siekiant rengti kvalifikuotus specialistus moksliniam ir praktiniam darbui.
Taip pat skaitykite: Profesinė reabilitacija: jausmų svarba
Socialinio darbuotojo profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas. Socialinio darbo profesija, kaip mokslas ir praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą.
Metodai ir kūrybiškumas praktikoje
Socialinis darbuotojas privalo turėti įvairių sričių žinių bei gebėjimų jas pritaikyti praktikoje. Kūrybingumas yra viena svarbiausių socialinio darbuotojo savybių, be kurios būtų sunku įgyvendinti profesinės veiklos užduotis, kadangi socialinis darbuotojas dirba labai plačiame veiklos lauke ir su labai įvairiomis, įvairių problemų turinčiomis socialinėmis žmonių grupėmis. Kūrybiškais socialiniais darbuotojais yra laikomi tie specialistai, kurie nebijo ieškoti nestandartinių darbo įrankių bei naujų veiklos schemų, nebijo rizikuoti ir mokytis iš klaidų.
Pasitelkdami į pagalbą kūrybinę/meninę veiklą, socialiniai darbuotojai gali palengvinti savo darbą ir gerokai padidinti savo darbo efektyvumą. Meninės veiklos taikymas socialiniame darbe nėra susijęs nei su tikslu gydyti, nei su tikslu išmokyti piešti ar kurti meną. Socialinio darbo kontekste svarbus pats kūrybinis procesas, kuris suteikia ugdomąjį, terapinį bei atpalaiduojantį poveikį. Socialiniai darbuotojai, pasitelkdami meno terapiją, nesiekia įveikti vidinių, emocinių kliento prieštaravimų. Jų tikslas yra padėti klientui įgyti naujų įgūdžių, keisti elgesį, kad neįgalus žmogus sugebėtų gyventi su savo negalia, o bendruomenė - su neįgaliu asmeniu.
Meninės veiklos įtraukimas į socialinio darbo praktiką padeda nustatyti kliento problemas ir atrasti jų sprendimo būdus tais atvejais, kai kliento gebėjimai apibūdinti ir įvertinti savo problemą yra riboti. Taigi, meninė veikla pirmiausia palengvina socialinio darbuotojo bendravimą su neįgaliuoju, ypač tais atvejais, kai asmeniui sunku tinkamai išreikšti savo mintis ar trūksta bendravimo įgūdžių. Daugelis žmonių galvoja, jaučia ir prisimena dažniausiai ne žodžiais, o vaizdais. Dirbdami kartu prie meninio projekto - nesvarbu, ar tai būtų dramos žaidimas, freska, daina ar grupinis eilėraštis - sukuriami ryšiai, leidžiantys klientams atsiskleisti.
Viena iš socialinio darbo funkcijų yra socialinių ryšių atstatymas bei palaikymas. Kiekvienam žmogui svarbu priklausyti kokiai nors grupei ar bendruomenei, ne išimtis ir neįgalieji. Priklausymas bendruomenei leidžia neįgaliam žmogui suvokti asmeninę savo svarbą ir reikalingumą, turi įtakos ugdymui, socializacijai ir įgalinimui. Būtent meninė veikla socialinio darbo praktikoje leidžia socialinės globos institucijoje sukurti nedidelę bendruomenę, kurios narius sieja kūrybinė veikla. Taikydamas meninės raiškos priemones, socialinis darbuotojas keičia nusistovėjusį negatyvų požiūrį į neįgalų asmenį, padeda jam įsitraukti į visuomenę.
Taip pat skaitykite: Lietuvos profesinės reabilitacijos apžvalga
Bendradarbiavimas ir komandiniai metodai
Bendradarbiavimas - tai vienoje ar kitoje veikloje taikoma procedūra, kai bendradarbiavimo objektas nulemia bendros veiklos vienoje ar kitoje srityje specifiką, apibrėžia darbuotojų arba institucijų suderintą darbą pagal vieną veiklos planą. Bendradarbiaujant yra telkiamos pastangos teikti paslaugas klientams. Tai informacija, žinios, gebėjimai.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo, yra didelė tikimybė priimti skubotą sprendimą. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikros paslaugos pasikartojimo arba visai jos nebuvimo problema.
Pagal D. Bell (2003, p. 223), šiuolaikinės postindustrinės visuomenės socialinis vienetas yra ne individas, o bendruomenės organizacija. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad šiandien svarbiausi yra bendradarbiavimo ir tarpusavio santykių prioritetai, o koordinavimas yra reikšmingesnis už hierarchija grįstą valdymą. Prioritetas tenka ne individualiai, bet komandinei veiklai. Todėl socialinio darbuotojo, kaip profesionalo ir komandos nario, veikla tampa dar sudėtingesnė.
Socialinis darbuotojas yra tarsi komandos lyderis, kuris signalizuoja kokių veiksmų reikia imtis kitiems nariams: slaugytojams, psichologams, psichoterapeutams ar policijos atstovams. Socialinis darbuotojas sustiprina asmenų socialinį gyvenimą, metodiškai naudoja konsultavimą, informavimą, tarpininkavimą, atstovavimą.
Kompetencijų ugdymas ir nuolatinis tobulėjimas
Kompetencija - tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrio, asmenybės savybių bei vertybių. Socialinio darbuotojo profesinę kompetenciją galima suskirstyti į dvi sudedamąsias dalis, kurios sintezuojamos su asmeninėmis socialinio darbuotojo vertybėmis, sudaro kompleksą. Šios dvi sudedamosios dalys - tai bendroji kompetencija, kurią dar galima įvardinti kaip socialinę kompetenciją, ir profesionalizacijos laipsnis.
Taip pat skaitykite: Profesinė reabilitacija Lietuvoje
Socialinis darbas - tai pokyčių profesija, reikalaujanti nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo. Socialiniai darbuotojai neišvengiamai turi aktyviai dalyvauti įvairiuose mokymuose, ugdyti savo profesinius įgūdžius ir brandinti socialinio darbuotojo vertybes. Socialinis darbuotojas žinioms gilinti ir įgūdžiams stiprinti privalo skirti ne mažiau kaip 20 akad. val. per metus: 16 akad. val. per kalendorinius metus turi dalyvauti mokymuose ir ne mažiau kaip 8 akad. val. per metus - supervizijoje.
Supervizija - tai konsultacinė pagalba dirbantiems specialistams, vadovams, komandoms bei organizacijoms, norinčioms tobulėti ir dirbti efektyviau. Dažniausiai supervizija reikalinga susidūrus su sudėtingomis situacijomis darbe, kurios pačios savaime neišsisprendžia. Tai - atvejo aptarimas įstaigos viduje.
Socialinių paslaugų rūšys ir praktiniai taikymo pavyzdžiai
Remiantis Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų katalogu (2006), socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Bendrųjų socialinių paslaugų tikslas - ugdyti ar kompensuoti asmens (šeimos) gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Praktinė demonstracija - konsultavimas dėl piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis. Užimtumo paslaugų teikimas psichiatrijos pacientams. Psichikos ligomis sergančių asmenų poreikių tenkinimas dalyvaujant užimtumo veiklose. Asmeninio asistento paslaugos teikimo ypatumai Lietuvoje. Socialinės politikos įgyvendinimas užtikrinant onkologine liga sergančių asmenų poreikius: teorinis aspektas. Orumo užtikrinimas gyvenimo pabaigoje: požiūriai, realijos ir galimybės.
Tyrimai pateikia praktinius duomenis apie asmenų, turinčių fizinę negalią, dalyvavimo užimtumo veiklose subjektyvų vertinimą; globėjų į(si)galinimo raišką savitarpio pagalbos grupėje; tėvų, auginančių vaiką su autizmo spektro sutrikimais, patiriamus sunkumus; suaugusių vaikų, augusių su šizofrenija sergančiais tėvais, gyvenimo patirtis. Tokie tyrimai padeda planuoti ir pritaikyti metodus konkrečioms klientų grupėms.
Socialinio darbuotojo vaidmuo ir darbo ypatumai
Socialinis darbuotojas užtikrina pagalbą kiekvienam ieškančiajam, ir nebūtinai žodžiais, bet visu savo požiūriu, dėmesingumu, garantuodamas, jog nori padėti, paskatina ar pamoko kaip spręsti problemas. Pačios problemos sprendimas yra kūrybiškas pažinimo procesas, kurį socialinis darbuotojas naudoja svarstydamas socialinio darbo situaciją, nustato problemą, kurią reikės spręsti, ir formuluoja galimus planus ir būdus.
Socialinio darbuotojo profesinės veiklos ypatumai atsiskleidžia dirbant su socialinės rizikos šeimomis: socialiniai darbuotojai pasiekia teigiamų pokyčių ilgu ir sudėtingu darbu, į problemų sprendimo procesą įtraukia šeimos socialinį tinklą, taiko komandinio darbo principus. Socialiniai darbuotojai susiduria su iššūkiais: profesinių kompetencijų stoka sprendžiant sudėtingus atvejus šeimose, profesinis perdegimas, perfekcionizmo sąsajos su profesiniu perdegimu.
Įgūdžių ir vertybių derinys
Socialinio darbuotojo kompetencijas sudaro žinios, mokėjimai, įgūdžiai, požiūris, asmenybės savybės bei vertybės. Socialinio darbuotojo profesinė kompetencija sintezuojama su asmeninėmis vertybėmis, todėl darbuotojas, turėdamas minėtas savybes, gebės prisitaikyti prie besikeičiančių reikalavimų ir integruotis į įvairias socialinio darbo sritis. Būti bendradarbiu reiškia drauge dalyvauti (įtraukimas), priklausyti (pasirinkimas), prisijungti (įsipareigojimas), perteikti (bendravimas).
| Metodas | Tikslas | Praktinis pavyzdys |
|---|---|---|
| Meninės veiklos | Komunikacijos ir įgalinimo stiprinimas | Dramos žaidimai, dainos, freskos grupėse |
| Konsultavimas ir informavimas | Spręsti asmenines ir šeimos problemas | Konsultacijos dėl piktnaudžiavimo narkotikais |
| Komandinis darbas | Kompleksinių atvejų sprendimas | Bendros veiklos su slaugytojais, psichologais |
| Supervizija | Profesinis palaikymas ir refleksija | Atvejo aptarimai įstaigos viduje |
Tyrimų ir mokslinės praktikos reikšmė
Mokslo taikomieji tyrimai Lietuvos kolegijose ir universitetuose ne tik nagrinėja socialininko veiklos efektyvumą, bet ir teikia empirinę informaciją praktinių metodų gerinimui. Pavyzdžiui, publikacijos, tokios kaip „Mokslo taikomieji tyrimai Lietuvos kolegijose 2021, 17/1, 68-77“, „Profesinės studijos: teorija ir praktika 2013, 11, 101-108“, „Tiltai 2023, 1 (90), 66-87“ ir kt., aprašo užimtumo paslaugų teikimo, globėjų į(si)galinimo, psichikos ligomis sergančių asmenų užimtumo bei kitų sričių rezultatus. Šie tyrimai padeda planuoti paslaugų teikimą, adaptuoti metodus ir vertinti intervencijų poveikį.
Socialinio darbo praktika remiasi tiek teorinėmis žiniomis, tiek empirine statistika ir duomenimis. Vadovėlio „Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai“ pateikta informacija padeda susieti akademinę parengtį su praktinėmis kompetencijomis, reikalingomis dirbant su skirtingomis klientų grupėmis.
Iššūkiai ir perspektyvos
Socialinis darbas Lietuvoje yra jauna, bet sparčiai besivystanti profesija. Socialinių paslaugų sistema, profesinių kompetencijų rengimas ir tarpžinybinis bendradarbiavimas reikalauja nuolatinio dėmesio. Dabartiniam tarpžinybiniam bendradarbiavimui trūksta motyvacijos ir teisės aktų, kurie detalizuotų tarpžinybinį bendradarbiavimą. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (2006) vienas iš principų yra bendradarbiavimas, tačiau praktikoje reikia dar stipresnės koordinacijos ir įstatyminio pagrindimo.
Socialinis darbuotojas, jausdamas profesinį pasitenkinimą dirbdamas ir nuolat mokydamasis, turi galimybę realizuoti savo gebėjimus, o gyvenimas tampa prasmingu. Socialinis darbas man, tai nesibaigiantis kūrybiškumas, malonus chaosas ir spontaniškumas, kadangi kiekviena diena yra kažkas naujo, su kuo niekada nebuvai susidūręs, ko nesi įtraukęs į šiandienos dienotvarkę, bet tu jau darbo vietoje ir šią situaciją reikia spręsti čia ir dabar, perdėliojant darbo dienos prioritetus.
tags: #profesines #veiklos #ziniu #pritaikymas #praktikoje #socialinis