Socialinės problemos lydi žmogų nuo pat pasaulio pradžios. Problemų pobūdis keičiasi, įgauna skirtingas formas ir įvairiais būdais veikia žmogaus egzistenciją. Galbūt patys ryškiausi sunkumai žmogaus kelyje yra vargas ir skurdas bei jų pasekmės, kurie dažnai sunaikina žmogų įvairiuose jo egzistencijos tarpsniuose.
Socialinis darbas be galo sunki, sudėtinga bei įtempta praktikos sritis. Formuojant šios srities specialistus būtina atsižvelgti į žmogaus vertybes. Kiekvienas šios srities specialistas privalo būti nesavanaudiškas, garbingas, atsakingas, padorus, sąžiningas, principingas bei darbštus. Socialinis darbuotojas privalo būti pasiruošęs psichologiniam diskomfortui, privalo sugebėti pakelti nervinius - psichinius krūvius.
Socialinio darbo ištakos glūdi humanizmo filosofijoje, religijoje bei demokratijoje. Plėtojantis socialiniam darbui išsirutuliojo keletas sąvokų, kurios tapo reikšmingomis. Penkios sąvokos svarbios mėginant ssuprasti, kaip kito teorinės žinios. Šios penkios sąvokos yra: įvertinimas, žmogus situacijoje, santykiai, procesas ir intervencija. Atkreiptinas dėmesys, kad šios penkios sąvokos atsirado „ įvairiais laikotarpiais „. Iki 1920m. darbo praktika bendrai vadinama ikiteorine.
Socialiniai darbuotojai matė poreikius ir į jjuos atsakydavo, ieškodami problemos priežasties. Manyta, kad nustačius priežastis, savaime paaiškės sprendimo būdai ir socialinės blogybės bus panaikintos.Tai buvo laikas, kai dažniau buvo vartojamas terminas diagnozė. Iki 1930m. diagnozės nustatymo samprata labai pasikeitė. Pradėta vartoti medicinos sąvoka - gydymas. Dėmesio centre - individas ir detalus jo elgesio, pažiūrų ir santykių tyrimas. To meto palikimą šių dienų praktikai galima apibūdinti kaip ėjimą nuo darbo klientui ar dėl kliento prie darbo su klientu. 1931-1945 m. terminas diagnozė turėjo jau kitokią prasmę. Tai buvo socialinio darbuotojo ir kliento pastangos sužinoti, ar yra pagrindo dirbti kartu. Vienas svarbus dalykas, kuris išliko iš to meto, yra suvokimas, kad individą reikia matyti jo situacijoje ir į tai atsižvelgti, atliekant įvertinimą.
1946-1960 m. laikotarpyje tebevyravo diagnostinio ir ffukcinio požiūrių prieštaringumas. Tai nebuvo didelių neramumų ar pasikeitimų laikotarpis. Du reikšmingi per šį laikotarpį pasiekti dalykai: mintys apie darbuotojo ir kliento santykius bei suvokimas, kad praktika yra procesas. 1961-1975 m. laikotarpiu socialinio darbo teorija ypač plėtota, atkreipiamas dėmesys į šiuos dalykus: toliau tobulinami tradiciniai metodai, plėtojamas integruotas požiūris į praktiką ir atsiranda naujų požiūrių į praktiką, kai vartojamos naujos sąvokos, taikomos teikiant paslaugas specifinėms klientų grupėms. Svarbiausias šio laikotarpio pasiekimas - buvo padėti bendrosios praktikos pamatai. 1976-1990 m. tai infliacijos, nedarbo ir susirūpinimo saugumu periodas. Dauguma socialinių darbuotojų vadovavosi bendruoju požiūriu ir tokiu būdu vertino žmogų ir jo situaciją. Tuo metu didžiausias dėmesys buvo kreipiamas socialinei paramai aplinkoje ir kliento kompetencijai. 1991-1997 m. tai laikotarpis, kai socialiniai darbuotojai pabrėžia būtinumą mokyti klientus, kaip padėti sau ir kartu kaip dirbti su sistemomis, kurios daro jiems įtaką.
Taip pat skaitykite: Statistika apie vaikų psichikos sutrikimus
Bendroji socialinio darbo praktika rodo šio amžiaus evoliucinį atsaką į visuomenei rūpimus klausimus, poreikius, įvykius ir mąstymą. Bendras socialinio darbo tikslas yra padėti žmogui, žmonių grupei ar bendrijai surasti pusiausvyrą, išvystyti jo esmines galias geresniam problemos išsprendimui. Todėl socialiniai dabuotojai siekia padėti žmogui suprasti jo problemą, rasti būdų patenkiti jo poreikius, padaryti paslaugą ar surasti reikalingus pagalbininkus. Norint tai pritaikyti praktikoje, reika gerai pažinti žmogų, jo asmenybės sudėtį, taip pat reikia turėti nuojautą subtiliai pajusti žmogaus išgyvenimus ir pajėgti, mokėti parodyti, kad jį suprantame.
Socialiniams darbuotojams paprastai tenka dirbti su tais žmonėmis, kurie priklauso žemosioms socialinėms - ekonominėms grupėms, jiems stinga galios ir įtakos. Todėl vienas iš svarbesnių socialinio darbuotojo tikslų - siekti pagerinti kiekvieno žžmogaus gyvenimą, suteikti daugiau ryžto, nepriklausomumo ir laisvės siekti savo tikslų. Socialinis daruotojas užtikrina pagalbą kiekvienam ieškančiajam, ir nebūtinai žodžiais, bet visu savo požiūriu, dėmesingumu, garantuodamas, jog nori padėti, paskatina ar pamoko kaip spręsti problemas. Pačios problemos sprendimas yra kūrybiškas pažinimo procesas, kurį socialinis darbuotojas naudoja svarstydamas socialinio darbo situaciją , nustato problemą, kurią reikės spręsti, ir formuluoja galimus planus ir būdus. Socialiniam darbuotojui naudojant problemos sprendimo procesą svarbiausia yra nustatyti, kada ir kaip mokyti kiekvienam pagalbos ieškančiajam juo naudotis.Nors socialinio darbo procesas yra organizuotas, turi konkrečius etapus, jis nevyksta griežtai nustatyta tvarka.
Socialinis darbuotojas ir pagalbos ieškantysis kartu eina nuo pradžios iki pabaigos - problemos pradinio suformulavimo, informacijos rinkimo, įvertinimo, planavimo, plano įgyvendinimo ir visko, kas įvyko dirbant kartu, vertinimo. Labai svarbu socialiniame darbe ir sugebėjimas efektyviai panaudoti žinias, vadovautis socialinio darbo vertybėmis ir pasiruošimas visą tai pritaikyti praktikoje, be to kiekvienas socialinis darbuotojas privalo laikytis Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekso.
Ne kiekvienas žmogus, kuris turi specialų pasiruošimą gali dirbti socialiniu darbuotoju. Skaitau, kad šio darbo neturėtų dirbti nejautrūs, netvirti, nervingi asmenys, kuriems kitų skausmas ir problemos yra svetimos. Pirmiausia, dirbdama socialinį darbą privalau turėti kiek galima daugiau vertybių, mokėti jas pritaikyti praktikoje, pasirinkti ssvarbiausias. Turiu būti išsilavinusi, aukštos vidinės kultūros, kompetetinga, turėti pakankamai žinių. užuojauta. Dirbant socialinį darbą svarbu mokėti įgyti pasitikėjimą, turėti organizacinių sugebėjimų, įgūdžių.
Dirbdama su žmonių problemomis, kiek įmanoma sustiprindama jų galimybes, sugebėjimus pilnavertiškai funkcionuoti visuomenėje, tampu jiems artimu žmogumi, suteikdama konkrečias paslaugas, informuoju apie įvairių tarnybų veiklą. Mano tikslas padėti išspręsti iškilusias problemas, arba bent kiek jas minimalizuoti. Pasitaiko darbe ir neišsprendžiamų problemų, tada žmogų reikia išmokyti gyventi su problema. Reikia padėti susivokti, ko pats žmogus nori, ko nori išmokti. Vengti patarimų davimo, negalima imtis žmonių atsakomybės. Nors patirties socialiniame darbe turiu nedaug, galiu drąsiai teigti , kad taktiškumo, meilės žmonėms, jautrumo ir užuojautos, bei noro padėti turiu. Esu energinga, ištvermiga, atkaliai siekiu užbrėžto tikslo.
Taip pat skaitykite: Poveikis Lietuvoje: socialinės rizikos šeimos ir alkoholio vartojimas
Svarbu pažinti patį save, mokėti įvertinti savo asmeninę patirtį ir pastangas. Norint jas sujungti su įgūdžiais bei žiniomis, reikia pasitelkti kūrybiškumą, kuris būtinas tenkinant žmogaus poreikius. Kartais socialinis darbuotojas nežino kokio veiksmo imtis konkrečioje situacijoje, todėl čia svarbus pats požiūris į jos sudėtigumą. Socialinam darbui reikia ruošti geranoriškus, sugebančius atjausti žmones. Pasak E.Fromo, žmogus, kuris nemyli savęs, nemyli ir kitų. Visi socialiniai darbo aspektai papildo vienas kitą, juos pritaikius išryškėja pačio socialinio darbo esmė.
Žmogaus Raidos Teorija
Žmogus vystosi visą gyvenimą fiziškai, kognityviai, socialiai, emocionaliai, dvasiškai.
Sistemų Teorija
Sistema yra visuma, kurią sudaro tarpusavyje susijusios ir priklausomos dalys. Kiekviena šeima turi strūktūrą, raidą ir atlieka tam tikras funkcijas. Sistemos turi ribas: išorines ribas su aplinka ir vidines - tarp atskirų posistemių. Pokytis sistemos dalyje sukelia pačios sistemos pokyčius. Soc sistemų teorija suteikia galimybę suprasti poreikius.
Sistemos poreikiai patenkinami per sistemos dalių bendravimą arba už jos ribų, priimant sprendimus,naudojant išteklius sistemos viduje ar išorėje. Žinios apie žmogaus vystymąsį,skirtybes ir soc sistemų teoriją padeda nustatyti poreikio sudedamąsias dalis: bendrus poreikius;poreikiį kylantį iš žmogaus skirtybių; soc sistemos poreikį. Asmens socialinis funkcionavimas - tai gebėjimas sėkmingai patenkinti poreikius (saugumo, fiziologinius, socialinius...) kintančioje aplinkoje.
Holistinis Požiūris
Žmogus suvokiamas įvertinant visumą; biologiniai, emociniai, elgesio ir socialinio mokymosi, pažintiniu bei humanistiniu požiūriu.
Taip pat skaitykite: Komplikacijos po širdies transplantacijos: slauga
Žinios - tai pasaulio vaizdas, kurį turi susidaręs žmogus, ir jo paties vieta pasaulyje. Praktikos teorijos žinios: pagalbos proceso esmė ir pagalbos procesas, daugelis intervencijos strategijų, kurios tinkamos įvairioms situacijoms ir sistemoms. S.V. - tai svarbiausias kultūros socialinio reguliavimo elementas, užtikrinantis bendrą strateginę tokio reguliavimo liniją. S.V. pagrindu kuriamos socialinės normos (laisvė, lygybė, taika, garbė, socialinis teisingumas, pilietinė pareiga ir kt.)
Pažintiniai įgūdžiai (nustatyti, kokių žinių reikės vertinant asmenį ir jo situaciją, kaupiant ir vertinant informaciją, planuojant veiksmus). Probl sprendimo procesas-Tai procesas, kurio metu socialinis darbuotojas ištiria rūpestį, nerimą ir poreikį ir nustato poreikio patenkinimo kliūtis. Abišalė sąveika interakcija, tai tai yra abišalė, bet kurių dviejų šeimos narių sąveika, ją lemia aplinkos veiksniai, ir abipusiai ankstesni buvę santykiai. Daugiašalė sąveika transakcija, tai sąveika kai veikia kitos sąveikos, pvz. Mamos ir vaiko santykius veikia daug veiksnių, mamos su tėčiu, su kitais vaikais, kiti santykiai, tėčio su vaiku ir kitais šeimos nariais.
GYVENIMO STILIUS IR FILOSOFIJA-tai kaip mes gyvename, funkcionuojame norėdami patenkinti savo poreikius;kaip bendraujame su kitais,dirbame,ilsimės ir t.t. KULTŪRINĖS IR ŠEIMOS ŠAKNYS-Kultūros paveldo studijos (knygos apie žmones, priklausančiais tai kultūrai) ; Šeimos medžio - genogramos sudarymas ( mirtys, šeimos dydis, gimimai, santuokos, vardų parinkimo tradicijos, paveldimos ligos ir kt.). Kryptinga savęs studija: pamąstymai apie savo gyvenimo būdą, gyvenimo filosofiją, vertybių sistemą, savo kilmę, gyvenimo patirtį, asmeninius poreikius ir funkcionavimą.
AUTONOMIJA AR GĖDA IR ABEJONĖS (ANKSTYVAS IKIMOKYKLINIS AMŽIUS)-save supranta kaip individą,pradeda pasitikėti savimi,gali kontroliuoti kai kurias asmenines f-jas INTYMUMAS AR IZOLIACIJA (ANKSTYVOJI BRANDA)-galimybė pačiam daryti sprendimus susijusius su gyvenimo stiliumi ir karjera,santykių su suaugusiais užmezgimas.
Magistro baigiamojo darbo tema - etinės problemos ir jų sprendimas socialiniame darbe su globėjais. Vaikui dėl tam tikrų priežasčių netekus tėvų globos, jo globą įstatymo nustatyta tvarka perima globėjas. Vaiko patekimas pas globėjus (rūpintojus) kelia nemažai iššūkių tiek vaikui, tiek jo globėjams (rūpintojams), tad išskilusių problemų sprendime dažnai prireikia socialinio darbuotojo, kaip profesionalo, pagalbos. Socialinis darbuotojas vertina globėjų pasirengimą, motyvaciją ir stipriąsias globėjų puses ugdyti, auklėti ir globoti vaikus, taip pat atvirumą grįžtamajam ryšiui bei pokyčiams, siekiant, kad būtų įvykdyti globos procesui keliami uždaviniai. Teikiant socialines paslaugas globėjų šeimoms dažnai susiduriama su probleminiais iššūkiais ir etinėmis dilemomis. Norint užtikrinti kokybiškas, efektyvias ir aukštais etikos standartais paremtas socialines paslaugas vaikus globojančioms šeimoms, svarbu pažinti socialiniams darbuotojams kylančius iššūkius bei etines dilemas ir jų sprendimo būdus.
Tyrimo tikslas - išanalizuoti kylančias etines problemas ir jų sprendimo būdus socialiniame darbe su globėjais. Tyrimo uždaviniai:
- Išanalizuoti teisinį vaiko globos reglamentavimą, bei socialinės pagalbos vaiko globos procese aspektus;
- Apžvelgti etinių problemų pobūdį ir jų sprendimo kompetenciją socialiniame darbe su globėjais;
- Atskleisti etines problemas su kuriomis susiduria globos centrų darbuotojai ir jų sprendimo būdus.
Siekiant atskleisti etines problemas ir jų sprendimo būdus socialiniame darbe su globėjais, pasirinktas kokybinis tyrimas, apklausiant devynis socialinius darbuotojus, dirbančius su globėjų šeimomis. Tyrimas atskleidė, kad socialiniams darbuotojams, dirbant su globėjų šeimomis kyla profesinės etikos problemų, kurios dažniausiai yra susijusios su paslaugų gavėjais pagalbos proceso metu: konfidencialumo, pagalbos teikimo nepažeidžiant paslaugų gavėjo teisių, įtampos dėl paslaugų gavėjo jausmų, smerkimo, santykio su paslaugų gavėju, nuostatų, vertybių nesutapimo, institucijų nelankstumo, bei darbo neatitinkančio pareigų. Dirbant socialinį darbą, profesinės etikos problemoms efektyviausi būdai spręsti yra kompromiso ieškojimas, bendradarbiavimas, rėmimasis etikos kodeksu ir globos aprašu, tęstiniai mokymai globėjams, bendras problemų aptarimas įstaigoje, bei darbuotojų požiūris į vertybes.
Problemų sprendimo procesas.
tags: #problemos #sprendimo #proceso #etapai #dirbant #socialini