Šeima yra vienas svarbiausių visuomenės, valstybės elementų, jų stabilumo šaltinių. Dėl savo funkcijų, šeima atlieka esminį vaidmenį visuomenės gyvenime.
Pagrindinės šeimos funkcijos
Šeimos funkcijos glaudžiai siejamos su šeimos gyvenimu, kuris ypač reikšmingas vaikų auklėjimui. Šeimos funkcija suprantama kaip sutuoktinių ir kitų šeimos narių, ir su jais susijusių pareigų vienų kitiems atlikimas ir tenkinimas.
Svarbiausios šeimos funkcijos:
- Žmonių giminės tęsimo (susijusi su vaikų gimdymu).
- Ūkinė ekonominė (apima bendrą namų ūkio tvarkymą, ekonominį aprūpinimą, nuosavybės kaupimą ir paveldėjimą).
- Auklėjamoji (būdinga šeimai kaip asmenybės socializacijos svarbiausiam garantui).
- Laisvalaikio leidimo (realizuojami šeimos narių giminiško, t. p. emocinio ir psichologinio bendravimo poreikiai).
Šeimos teisinius santykius reglamentuoja šeimos teisė. Sudarius santuoką sutuoktinių įgytas turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Šeimoje asmenine nuosavybe laikomas atskirai įgytas, dovanotas, paveldėtas turtas, asmeninio naudojimo daiktai, intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės ir kai kuris kitas turtas.
Šeimos raida ir formų kaita
Šeimos formų kaitą lemia visuomenės socialinių santykių raida, visuomeninės ekonominės formacijos tipas, civilizacijos lygis, religija, teisėtvarka, papročiai, dorovė.
Taip pat skaitykite: Šeimos apibrėžimas
Seniausia šeimos forma, manoma, buvo matriarchalinė šeima (giminystė - pagal motinos liniją, vaikų artimiausias giminaitis - motinos brolis), iš pradžių pagrįsta grupine, vėliau - porine santuoka (vienos moters santuoka su vienu vyru; šeima nesudarė savarankiško ūkinio vieneto - neturėjo šeimos bendros nuosavybės, vaikai priklausė tik motinos giminei, sutuoktiniai - kiekvienas savo motinos giminei).
Klasikinės visuomenės formavimosi laikotarpiu didžioji šeima suskilo į mažąsias šeimas (nuklearinė šeima), kurias sudarė tėvai ir vaikai, dažnai ir trečiosios kartos giminaičiai. Tokia šeimos forma gyvavo vergovės, feodalizmo ir kapitalizmo laikais. Dėl industrializacijos sumažėjus šeimos ekonominėms funkcijoms pakito jos sudėtis: ją dažniausiai sudarė tik sutuoktiniai ir jų vaikai.
Po Antrojo pasaulinio karo Europos šalyse įsivyravo moderni egalitarinė šeima, pagrįsta sutuoktinių lygiateisiškumu. Postmoderniajame pasaulyje šeimos institucija išgyvena krizę - mažėja santuokų, populiarėja bendras gyvenimas neįregistravus santuokos (konkubinatas), daugėja ištuokų, nepilnų šeimų, atotolio šeimų ir nesantuokinių vaikų, mažėja gimstamumas.
Šalių, kuriose išlikęs didelis prieraišumas prie tradicinių vertybių, visuomenė, matydama šeimos negatyvias tendencijas, skatina valstybę aktyviau reguliuoti šeimos raidos procesus (pvz., formuojant šeimos politiką) ir slopinti neigiamas tendencijas.
Pagal Europos žmogaus teisių konvenciją (1950, Lietuvoje įsigaliojo 1995), gerbiamas ne tik santuoką sudariusių, bet ir jos nesudariusių, nors šeimos gyvenimą gyvenančių skirtingos ar tos pačios lyties asmenų šeiminis gyvenimas.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Lietuvos teritorijoje jau neolite (ketvirtas-antras tūkstantmetis prieš Kristų) atsirado, o 16-6 a. pr. Kr. įsitvirtino patriarchalinė šeima, pirmenybę šeimoje įgijo vyras, giminystė buvo nustatoma pagal tėvo liniją. Santuoka buvo monogaminė, pirmo tūkstantmečio pradžioje ėmė klostytis mažoji šeima. Mažai pakitusi tokia šeima (istorinių šaltinių liudijimu, 13 a. jau vyraujanti) išliko iki 21 a. pradžios.
15 a., ypač 16 a. antroje pusėje įvykdžius Valakų reformą, šalia mažosios šeimos kai kur gyvavo 2-3 giminingų šeimų junginiai, vadinami tarnyba. 19 a. 16 a.-19 a. pirmoje pusėje šeimą dažniausiai kurdavo to paties luomo asmenys. Sutuoktinių, daugiausia bajorų, teises, turtinius santykius, į vyro namus atneštos pasogos apsaugą nustatė Lietuvos Statutas (16 a.), valstiečių - dar ir paprotinė teisė.
Lietuvos Respublikoje šeimos pagrindus nustatė 1922 Konstitucija, turtinės teisės buvo tvarkomos remiantis 1922 įstatymu, kuriuo sulygintos vyrų ir moterų turtinės teisės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Konstitucijoje (1992) įtvirtinta pareiga įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris stiprintų šeimos santykius, garantuotų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, pirminio visuomenės vieneto, geriausiai garantuojančio kokybišką kartų kaitą, apsaugą nuo jai kylančių grėsmių.
Šeimos funkcijos ir socialinė rizika
Kiekviena šeima turi poreikių ir funkcijų. Socialinės rizikos šeimos susiduria su daugybe problemų ir išgyvena krizes, kurios veikia šių šeimų funkcionavimą, o dėl to sutrinka šeimos narių ir poreikių naudojimas. Socialinių paslaugų šeimoms sistema Lietuvoje yra per mažai ištobulinta. Paprastai ji apsiriboja tik finansine parama ir priežiūra. Per mažai dėmesio skiriama socialiniam darbui su socialinės rizikos šeimomis.
Šeimos funkcijų įtaka vaiko raidai
Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Ji palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį vystymąsi. Šeimoje vaikas nuolat stebi ir perima šeimos gyvenimo būdą, dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines nuostatas. Kartu su tėvais tvarkydami šeimos ūkį, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, jie formuojasi kaip būsimieji sutuoktiniai, tėvai. Šeima vaiką saugo nuo klaidingų poelgių, padeda įveikti gyvenimo sunkumus.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Kas daro didžiausią įtaką vaiko raidai | Tom Weisner | TEDxUCLA
Auklėjamoji funkcija glaudžiai susijusi su vaikų auginimu šeimoje. Šeimoje labai svarbus tautinis tėvų ir vaikų apsisprendimai, tautinė mąstysena, estetinis suvokimas. Vaikų auginimas ir auklėjimas glaudžiai susijęs su deramu šeimos ūkine bei ekonominės funkcijos plėtojimu.
Šeimos ekonominė funkcija
Šeimos ekonomika apima jos santykius susijusius su egzistavimo, materialiniu ir kai kurių dvasinių poreikių tenkinimu, namų ir asmeninio ūkio, biudžeto tvarkymu, šeimos valdymu, tarpusavio parama, sveikata, darbu namuose ir įstaigoje. f-ja tiesiogiai susijusi su žmonių pragyvenimo lygiu. Kuo turtingesnė visuomenė, tuo didesnį pasirinkimą turi šeima, tvarkydama ekonomiką ir naudodamasi jos gėrybėmis.
Rekreacinė, komunikacinė ir emocinė veikla šeimoje
Rekreacija šeimoje padeda sumažinti įtampą, gerina jos narių tarpusavio santykius, padeda iškrauti darbe kilusias neigiamas emocijas. Kaip kiekviena šeima savita, taip jos šeimos narių bendravimas yra savitas ir sudėtingas. Šeima yra ta vieta, kur žmogus turėtų rasti emocinį prieglobstį. Kiekvienas žmogus jaučia poreikį gyventi kartu su jam artimais žmonėmis. Šeimoje žmonės savo emocijomis vienas kitą šildo, ir tai viena svarbiausių asmeninės laimės priežasčių.
Emociniam pasitenkinimui reikalingas emocinis ir jausminis tėvų bei vaikų tarpusavio prieraišumas, natūralus, turtingas bendravimas. Emocinis šeimos mikroklimatas pirmiausia priklauso nuo pačių sutuoktinių pastangų, suinteresuotumo kurti sau ir savo vaikams šiltą, jaukią aplinką. Jie turi vyti šalin nerimą, abejones, nusivylimą, stengtis išlaikyti emocinį prieraišumą ir pagarbą vienas kitam, suteikti šeimai saugų pagrindą.
Šeima atlieka jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkciją. Labai svarbu, kad šeimos narių pasirinkti ar jiems paskirti vaidmenys atitiktų realiai jų atlikimo galimybes, nes tai lemia šeimos santykių harmoniją, pusiausvyrą.
Seksualinė veikla šeimoje
Seksualiniame gyvenime žmonės ieško laimės, seksualinio poreikio tenkinimo pilnatvės. Vyras ir žmona padeda vienas kitam pajusti lyties jausmą - būtiną normalaus žmogaus gyvenimui visuomenėje. Lytinių santykių harmonija gerina sutuoktinių tarpusavio santykius. Nykstant meilei prapuola ir seksualinė harmonija.
Tėvai, auklėdami savo vaikus, stengiasi išugdyti sveiką jų požiūrį į seksą, seksualinius santykius. Čia labai svarbus tėvų pavyzdys. Normalus tėvų seksualinis gyvenimas šeimoje, yra vaikų ruošimas seksualiniam gyvenimui.
Visos šeimos funkcijos tarpusavyje sąveikauja, viena kitą papildo, stiprina. Šeimos funkcijos nuolat vystosi ir kinta kartu su šeima.
tags: #4 #socialines #seimos #funkcijos