Į kasdienį gyvenimą socialinė politika įsilieja kur kas plačiau, nei dažnai manoma. Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus.
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Vis dėlto pati sąvoka kilo dar anksčiau - 18-19 a.
Žlugus Romos imperijai, pirmas įstatymas apie skurstančių žmonių teises buvo išleistas 1601 m. Anglijoje, 1795 m. Senovės Egipte ir Romos imperijoje skurstantiems buvo dalijamas maistas, siūlomos nemokamos pramogos. Reikšmingą vaidmenį suvaidino Vokietijos kancleris Otas von Bismarkas, 19 a. pab. Pašnekovas pasakoja, kad plačiąja prasme socialinės politikos ištakų galima įžvelgti dar senovėje.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis Socialinės politikos katedros asistentas dr. Tautvydas Vencius primena, kad ši sritis - tai ne tik išmokos ar parama. Ji apima švietimą, sveikatos apsaugą, o tai reiškia - prieinamą darželį ar galimybę gauti gydymą laiku.
Socialinę politiką kurti skatina konkrečioje visuomenėje vyraujančios vertybės, tradicijos, papročiai. Socialinės politikos rengėjai ir įgyvendintojai gali būti valstybės institucijos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai asmenys. Jų vyravimas socialinėje politikoje priklauso nuo konkrečios visuomenės svarbiausių gerovės šaltinių. Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
„Socialinė politika glaudžiai susijusi su kiekvieno žmogaus gyvenimu - ji veikia net ten, kur jos nepastebime“, - sako Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Boguslavas Gruževskis. Socialinės politikos katedros doktorantė Ulijona Kaklauskaitė pabrėžia, kad šios srities esmė - žmonės.
Neretai susidaro įspūdis, kad socialinė politika priklauso nuo politinių vėjų - skirtingi veikėjai siūlo skirtingus sprendimus, tačiau pokyčiai vyksta lėtai. Dokt. U. Kaklauskaitė paaiškina, kad taip yra todėl, jog ši sritis itin vertybiška, ieškanti atsakymų į jautrius klausimus: kam padėti, kiek padėti ir kas „nusipelno“ pagalbos.
Be to, socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta. Dar vienas iššūkis - trumpalaikis mąstymas, nulemtas rinkimų ciklų. „Tokie dalykai kaip vaikystės skurdo mažinimas ar tvari socialinė apsauga reikalauja laiko. Ir drąsos“, - sako dokt. U. Kaklauskaitė.
Pasak jos, be duomenų, tyrimų ir analitinės įžvalgos sprendimai tampa intuityvūs, kartais net populistiniai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje dirbantis dr. T. Vencius prisimena atvejį, kai teko įtikinėti politinę vadovybę, kad kalėjimuose turi dirbti socialiniai darbuotojai. „Žmonės, atlikę bausmę, anksčiau ar vėliau grįžta į mūsų bendruomenes. Todėl resocializacijai turime skirti daugiau dėmesio“, - pabrėžia dr. T. Vencius.
Mokslininkas pabrėžia, kad bendradarbiavimas yra vienas esminių sėkmingos socialinės politikos veiksnių. Dirbdamas su savivaldybių administracijomis, socialinių paslaugų įstaigomis, Užimtumo tarnyba ir nevyriausybinėmis organizacijomis, jis koordinavo nedirbančių asmenų atvejo vadybos modelio kūrimą. „Pradžioje teko ne tik remtis tyrimais ir užsienio pavyzdžiais, bet ir įtikinti savivaldybes, kad ši priemonė reikalinga ir veiksminga“, - pasakoja dr. T. Vencius.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Prof. B. Gruževskio teigimu, nepastovumas socialinėje politikoje dažnai kyla iš gilesnių žmogaus prigimties ir visuomenės raidos dėsnių. „Socialinė politika, kaip ir visi socialiniai mokslai, turi vertybinį pagrindą, nes žmogus yra duali būtybė: viena jo pusė - egoistiška, biologinė, kita - visuomeninė, išmokta. Tokias pastangas nuo seno aprašė išminties knygos ir šventraščiai, kuriuose žmogaus raidos tikslas siejamas su vidinių instinktų pažabojimu. Vis dėlto ši žmonijos raida nėra linijinė. Visuomenė kyla, stiprėja, bet anksčiau ar vėliau pradeda piktnaudžiauti įgyta galia, sistema suyra ir tenka viską pradėti iš naujo.
Mokslininkas kelia klausimą: kodėl net gyvenant aukštos gerovės sąlygomis mums taip sunku valdyti išteklius atsakingai ir dalytis su silpnesniais? „Gal mes tiesiog gyvename per trumpai, kad suvoktume visą žmonijos evoliucijos paveikslą“, - svarsto prof. B.
Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai. Pasak prof. B. Beje, Vilniaus universitetas yra vienintelis, kuris šiuo metu siūlo Socialinės politikos studijų programą Lietuvoje.
Dr. T. Vencius įsitikinęs, kad teigiami pokyčiai būtų žymiai spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų įvairiuose sektoriuose - viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame. Anot jo, šios studijos ugdo gebėjimą matyti problemas iš skirtingų perspektyvų, neapsiribojant vien teisine ar ekonomine logika. „Dažnai girdime, kad trūksta lėšų ar teisinio pagrindo padėti žmogui. Tačiau tikras socialinės politikos analitikas visada atras kelią, kaip situaciją spręsti socialiai jautriai ir oriai, - sako mokslininkas.
Dokt. U. Kaklauskaitė atkreipia dėmesį, kad sprendimai, priimami be sisteminio socialinių problemų vertinimo, gali sustiprinti neteisybę, net jei jų tikslas - geras. „Pavyzdžiui, Lietuvoje daug dėmesio skiriama elektromobilių įsigijimui skatinti - subsidijos, lengvatos, mokestinės paskatos atrodo kaip pažangūs žingsniai žaliosios politikos link. Tačiau dažniausiai šiomis priemonėmis pasinaudoja pasiturintys miestų gyventojai, o regionuose gyvenantys žmonės, dažnai naudojantys senesnius automobilius, lieka nuošaly. Pasak pašnekovės, kad sprendimai būtų socialiai teisingi, neužtenka technologinio skatinimo - būtina vertinti, kam jie prieinami ir kaip veikia įvairias gyventojų grupes. Čia itin svarbus duomenimis grįstas požiūris.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Vienas sėkmingas pavyzdys - Europos mikrosimuliacinis modelis EUROMOD, kuris leidžia įvertinti mokesčių ir paramos poveikį pajamoms, skurdui ir nelygybei. Šis modelis parodė, kad be valstybės įsikišimo per COVID-19 pandemiją žemiausias pajamas gaunančios šeimos būtų nukentėjusios labiausiai. Tokie duomenys padėjo pagrįsti tikslines paramos priemones. „Socialinė politika negali būti paremta vien nuojauta ar ideologija - ji turi būti jautri ir pagrįsta žiniomis. Priešingu atveju lengva sukurti sistemą, kuri ne padeda, o kenkia“, - pabrėžia U. Kaklauskaitė.
Socialinės politikos reikšmė šiandien tampa būtina sprendžiant net ir aplinkosauginius iššūkius. Dokt. U. Kaklauskaitė atkreipia dėmesį, kad klimato krizė dažniausiai labiausiai paveikia tuos, kurie prie jos mažiausiai prisidėjo. Būtent tokie klausimai paskatino doktorantę kurti naują Europos Sąjungos ekosocialinės politikos kursą, kuris šį pavasarį startavo Vilniaus universitete. „Tradiciniai gerovės valstybės modeliai turi keistis. Nebepakanka atskirai spręsti socialinių ar ekologinių problemų - būtina tai daryti kartu, - teigia dokt. U. Kaklauskaitė.
Ar Lietuvoje pakankamai įsiklausoma į socialinių mokslų ekspertų rekomendacijas? Prof. B. Gruževskis teigia, kad formaliai ekspertams skiriama dėmesio - suteikiama tribūna, kviečiama konsultuoti. Tačiau galutiniai politiniai sprendimai neretai prasilenkia su siūlymų turiniu.
Kaip ryškų pavyzdį profesorius mini naujojo Darbo kodekso svarstymą. „Pradinis - labiau liberalus - projektas buvo sukritikuotas, tuomet vyko ilgos ir konstruktyvios derybos su socialiniais partneriais. Tai buvo retas atvejis, kai skirtingų pažiūrų žmonės kartu dirbo bendram tikslui. Toks darbas man buvo širdies džiaugsmas“, - prisimena pašnekovas. Vis dėlto, viską vainikavo nusivylimas - Seimas, apeidamas pasiektus kompromisus, priėmė pirminį, netobulintą variantą.
Šalies socialinę politiką gali įtakoti gan įvairūs veiksniai, mokslininkai pateikia tokius veiksnius, kaip, kurie gali įtakoti socialinę politiką, tai: politiniai veiksniai. Kaip žinome kiekviena partija rinkimų metų turi paruošusi savos socialinės politikos programą, kurią jie ketina įgyvendinti po to kai bus išrinkti į seimą. Būtent nuo tos programos ir priklauso kitu ketverių metų socialinė politika, o taip pat nauja Vyriausybės programa galėti turėti įtakos šiai politikai.
Yra bendrasis vidaus produktas (BVP). Kadangi nuo BVP didžio priklauso šalies biudžetas, kuris yra pagrindinis ir daugiausiai lėšų skiriantis finansavimo šaltinis socialinei politikai vykdyti. Apibendrinant galime teikti, kad visi šiame skyriuje aptarti veiksniai daugiau ar mažiau įtakoja socialinę politiką.
Kalbant apie socialinę politiką turime paminėti jos stiprybes, silpnybes bei galimybes, kadangi tai aptarę galėsime suvokti šalies socialinę politiką. Dabar aptarsime šalies socialinės politikos stiprybes, mes apžvelgsime šios politikos stiprybes remdamiesi sociologų darbais bei šalies Vyriausybės nutarimais, kurios yra tokios, kaip: Sukurta darbo teisės sistema, išvystyta socialinė partnerystė, veikia gerai organizuota pajamų lygio bei vis didesnė gyventojų dalis neįgyja teisės gauti socialinio draudimo pensijas.
Socialinės paramos sistemai trūksta taiklumo: jos išmokos ne visada atitenka labiausiai. Kaip ir kiekviena politika ar kita sritis visada turi galimybę tobulėti, keistis bei vystytis. Lietuvos socialinės politikos galimybės yra tokios, kaip: Stiprus nevyriausybinis sektorius gali būti panaudotas socialinių paslaugų kokybinei plėtrai priemones bei siekiant jų darbingumo, savarankiškumo atstatymo ir integracijos į visuomenę numatoma reformuoti invalidumo nustatymą ir socialinės apsaugos priemonių suteikimo neįgaliesiems tvarką.
Apibendrindami galime teikti, kad šalies socialinė politika turi savo tiek teigiamų, tiek ir neigiamų pusių, tad įgyvendinant socialinę politiką reikia stengtis, kaip įmanoma pašalinti jos neigiamas pusiąs bei stengtis įgyvendinti tik sėkmingus jos projektus.
Socialinė apsaugos ir darbo ministerija yra biudžetinė įstaiga finansuojama iš valstybės biudžeto, valstybinio draudimo fondo, savivaldybių biudžeto lėšų ir kitų šaltinių. Šią instituciją kontroliuoja šalies vyriausybė. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vadovaujasi Vyriausybės patvirtintais tikslais, jos programa bei programos įgyvendinimo priemonemis. Be to ministerijos veikla negali nusižengti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, bei kitiems teisės aktams.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programos punktai gali kasmet keistis, bet ilgalaikiai socialinės apsaugos ir darbo prioritetai ir uždaviniai, kurių siekia ministerija, neturi keistis pvz.: mažinti nedarbą ir skurdą bei plėtoti informacinę ir žinių visuomenę.
Socialinę politiką dažniausiai vykdo valstybės institucijos įvairiu lygmeniu: vietiniu, valstybės, nacionaliniu. Valstybės institucijos (pvz., ministerijos), ne pelno institucijos ir pelno siekiančios organizacijos, teikiančios socialines paslaugas, formuoja, vykdo ir tobulina socialinę politiką, kuri daro poveikį visuomenei, pavieniams individams, todėl galima numatyti socialinės politikos socialinius padarinius ir įvertinti rezultatus.
Socialiniai darbuotojai, kurie dirba administracinį darbą arba eina politinio pasitikėjimo pareigas valstybės institucijose ir nevyriausybinėse organizacijose, gali siūlyti, įgyvendinti, tobulinti, plėtoti ir viešai deklaruoti vykdomą socialinę politiką.
Socialinė politika Lietuvoje
| Stiprybės | Silpnybės | Galimybės |
|---|---|---|
| Sukurta darbo teisės sistema | Socialinės paramos sistemai trūksta taiklumo | Stiprus nevyriausybinis sektorius |
| Išvystyta socialinė partnerystė | Didelė gyventojų dalis neįgyja teisės gauti socialinio draudimo pensijas | Invalidumo nustatymo ir socialinės apsaugos priemonių reformavimas |