Psichikos ligos veikia ne vien patį sergantį asmenį, bet taip pat su juo gyvenančius artimuosius, draugus, globėjus. Todėl svarbu į psichikos sutrikimus žvelgti ne vien iš sergančiojo, bet taip pat iš artimųjų pozicijos, nes tik taip galima suprasti, kokios pagalbos reikia sergančiam asmeniui ir jo šeimai.
Su kokiais iššūkiais susiduria šeima, prižiūrinti pagyvenusį tėvą
Sunkumai, kurie kyla gyvenant kartu su psichikos liga sergančiu asmeniu skirstomi į bendruosius ir specifinius. Bendrieji yra panašūs daugeliui psichikos liga sergančių artimųjų, jie dar skirstomi į objektyvius ir subjektyvius sunkumus. Objektyvūs sunkumai dažniausiai yra susiję su materialiniais praradimais: mažėja sergančio asmens indėlis į namų ūkį (pavyzdžiui, sergantis depresija asmuo nepadeda tvarkytis), mažėja pajamos, kyla finansinės problemos (ilgi nedarbingumai ar iš viso prarastas darbas); didėja išlaidos gydymui.
Tačiau materialūs praradimai nėra svarbiausias negatyvus veiksnys veikiantis šeimą. Viena pagrindinių objektyvių problemų - besikeičianti santykių kokybė šeimoje. Šeimos nariam dažnai sunku priimti besikeičiantį sergančio asmens elgesį. Ligonio buvimas šeimoje kelia pastovią emocinę įtampą. Prarandama nemaža dalis socialinių kontaktų dėl neigiamo visuomenės požiūrio į psichikos ligomis sergančius žmones.
Subjektyvūs sunkumai yra susiję su neigiamais jausmais ir požiūrio į sergantį šeimos narį keitimųsi. Dažniausiai artimieji išgyvena stiprius jausmus: kaltę, stresą, gėdą, pyktį, depresiją, baimę, nerimą, pasimetimą. Artimojo psichikos liga beveik visada sukelia stiprų sielvartas ir suvokimą, jog kažkas labai reikšmingo yra prarasta.
Kodėl artimiesiems kyla tokie jausmai?
Neigiami jausmai gali kilti dėl klaidingas pačios ligos interpretavimo ir sergančio asmens kaltinimo dėl blogos elgesio kontrolės. Artimiesiems kartais atrodo, kad sergantis asmuo tiesiog tingi, tyčia blogai elgiasi ir t.t. Šiuo atveju atmetama pati liga. Tačiau net tuomet, kai artimieji supranta, kad jų brangus žmogus serga, kyla daug emocinių sunkumų, nes jiems dažniausiai trūksta informacijos ir žinių, kaip bendrauti ir padėti sergančiam šeimos nariui; bijomasi neprognozuojamo sergančio asmens elgesio; vargina nežinomybė dėl ateities.
Taip pat skaitykite: Statistika apie vaikų psichikos sutrikimus
Kartais tiesiog fiziškai sunku ištverti artimojo būsenos pablogėjimus, dėl kurių artimieji negali patenkinti savo būtinų poreikių (pvz., išsimiegoti). Taigi psichikos liga sukelia šeimos krizę ir reikalauja, kad visi šeimos nariai iš naujo prisitaikytų prie pasikeitusių gyvenimo aplinkybių.
Kokie yra dažniausi vyresnio amžiaus pacientų simptomai ir rizikos
Delyras - sunkus sumišimas, orientacijos laike, vietoje ir savyje sutrikimas. Prasideda staiga, simptomai banguojančios eigos, pasikeičia elgesys, sutrinka buvusios pažintinės funkcijos. Delyras dažniau nutinka senyvo amžiaus žmonėms. Žmogus gali tapti labai sujaudintas arba mieguistas, pakinta miego ciklas, gali atsirasti haliucinacijos. Delyras nėra liga, tai tiesiog kitų priežasčių (vaistų (raminamieji vaistai, narkotiniai analgetikai), pasunkėjusios būklės (sukarščiavus, susirgus šlapimo takų infekcija ar plaučių uždegimu) ar staiga atsiradusio smegenų pažeidimo (pavyzdžiui, insulto) sukeltas simptomas.
Vienas ankstyvųjų požymių - tai pasikeitęs žmogaus mąstymas, kai jis tampa pernelyg įtarus ir pradeda tarsi matyti ženklus, kurie jam turi ypatingos prasmės. Tai - paranojinis sindromas. Arba, pavyzdžiui, ypač jeigu tai vyresnio amžiaus žmogus, pradeda girdėti pasikeitusius garsus ar jausti pasikeitusius kvapus.
Psichozę patiriantys žmonės nebesiprausia, pradeda rinkti šiukšles... Psichozę patiriantys žmonės nebesidomi savo higiena, apleidžia kasdienius poreikius, nebevalgo reguliariai, kartais įgauna minčių, jog jo gyvenimas beprasmiškas ir kartais net žudosi. Kaip tik dėl šios priežasties geriausia psichikos ligoniams neduoti didelės vaistų atsargos, išduoti juos nedideliais kiekiais kas mėnesį, šitaip sumažinant savižudybės perdozuojant riziką.
Praktiniai žingsniai: kaip elgtis su pagyvenusiu tėvu
- Pripažinkite, kad tai liga: įsisąmoninkite, kad tai - liga, o ne tinginystė ir įsikalbėjimas. Ligos neigimas gali smarkiai pabloginti draugystę ar poros santykius.
- Domėkitės ir rinkite informaciją: kuo daugiau domėkitės šia liga. Artimiesiems pravartu ieškoti informacijos apie ligą, bet nereikėtų pasitikėti kiekvienu prieštaringu gydymo metodu ar istorijomis.
- Stebėkite simptomus ir paūmėjimus: būtina žinoti, kokie požymiai rodo, kad būsena blogėja. Informacija apie ligos atkryčio požymius ir būtinybę gydymą pradėti ar koreguoti kuo anksčiau yra svarbi.
- Klausykitės ir palaikykite: kai žmogus jaučiasi vienišas, bejėgis - nepalikite jo vieno. Paskatinkite jį išsikalbėti, išreikšti savo jausmus. Kuo atidžiau jį išklausykite, nepertraukite ir nekritikuokite.
- Saugokite ribas ir rūpinkitės savimi: pasirūpinkite savimi ir nustatykite ribas. Artimieji gali kreiptis pagalbos į profesionalą ar išsipasakoti artimam draugui. Nustatykite, ką galite daryti ir ko ne.
- Skatinkite gydymą ir stabilumą: šeima ir draugai turi skatinti, kad sergantis žmogus būtų gydomas kuo anksčiau. Gerėjanti ar stabili sergančio asmens būsena padeda subalansuoti šeimos santykius, todėl svarbu siekti, kad ligonio būklė būtų stabili.
- Mažinkite vaistų atsargas: geriausia psichikos ligoniams neduoti didelės vaistų atsargos, išduoti juos nedideliais kiekiais kas mėnesį, šitaip sumažinant savižudybės perdozuojant riziką.
- Reaguokite tinkamai į delyrą ar paranoją: delyrą dažnai sukelia somatinės priežastys - reikia intensyvios slaugos ir medikų įsikišimo. Jei žmogus dieną mieguistas, o naktį neramus, būtina specialisto konsultacija.
Kaip kalbėtis su tėvu apie jo ligą
- Nesakykite, kad suprantate, jeigu patys nesate patyrę - geriau pripažinti ribotą supratimą.
- Neužsipulkite klausimais: nespauskite patarimais, geriau suteikite laisvę pasirinkti.
- Priminkite, kad nesate kaltinimai: svarbu užtikrinti, kad jis žinotų, jog jo nekaltinate dėl savijautos.
- Pasiūlykite konkrečią pagalbą: padėkite surasti specialistus, palydėkite į psichikos sveikatos centrą, prireikus kvieskite greitąją pagalbą.
Šeimos vaidmuo: tipai ir rekomendacijos
Pagal reagavimo būdus šeimas galima suskirstyti į tam tikrus tipus.
Taip pat skaitykite: Poveikis Lietuvoje: socialinės rizikos šeimos ir alkoholio vartojimas
- Ieškantys pagalbos - tai šeimos, kurios aktyviai domisi savo šeimos nario sveikatos būkle, siekia suprasti ligos priežastis, gydymo alternatyvas, aktyviai dalyvauti gydymo procese. Problemos - neadekvatus sergančio asmens savęs suvokimas, nenoras bendradarbiauti; konfidencialumas teikiant sveikatos priežiūros paslaugas.
- Globėjai - tokie šeimos nariai emocionaliai įsitraukia į ligonio gyvenimą, rūpinasi jo dienos režimu, vaistais. Problemos - perdėta globa mažina paties sergančio asmens savarankiškumą bei motyvaciją.
- Saugi grupė - šeimos nariai šeimą supranta kaip vienintelę saugią terpę. Problemos - ribojami sergančio asmens socialiniai kontaktai.
- Namų ūkio prižiūrėtojai - emociniai ryšiai praktiškai nutrūkę; šeimos nariai privalomai prižiūri sergantį asmenį, rūpinasi jo buitimi.
- Konfliktiška šeima - ligoniui už netinkamą elgesį keršijama, priekaištaujama, tyčiojamasi. Problemos - artimųjų emocinis ir fizinis išsekimas, neigiamos emocijos skatina ligų atkryčius.
Dirbant su šeima, svarbu akcentuoti sergančiojo stiprybes, galimybes, skatinti realistiškus reikalavimus ir išlaikyti pozityvią nuostatą - optimizmą, viltį ir humorą.
Pagalba ir paramos šaltiniai
Pagalba šeimai turi būti kompleksiška ir apimti pagalbą ligoniui, šeimos edukaciją, krizių įveikimo mokymą, kasdieninių gyvenimo įgūdžių, gyvenant su ligoniu mokymą, socialinę pagalbą ir t.t. Šeimos narių mokymas turi užtikrinti, kad šeimos nariai gautų kuo daugiau informacijos apie artimojo ligą, jos priežastis, eigą, gydymo metodus.
Kur kreiptis: psichikos sveikatos centrai, psichologai ir psichoterapeutai, šeimos gydytojai, savitarpio pagalbos grupės, karštosios linijos. Jei reikia, kreipkitės į gyvenamosios vietos savivaldybę, seniūniją, socialinį darbuotoją ar Bendruomeninius šeimos namus.
Kompleksinių paslaugų šeimai koordinavimas vykdomas vieno langelio principu savivaldybėse įkurtuose Bendruomeniniuose šeimos namuose. Ten galima kreiptis dėl psichosocialinės pagalbos, pozityvios tėvystės mokymų, šeimos įgūdžių ugdymo, vaikų priežiūros.
Socialiniai darbuotojai padeda planuoti kasdienį gyvenimą su psichikos liga sergančiu asmeniu, teikia atvejo vadybą, palydėjimo paslaugas, ir tarpininkauja bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros specialistais. Šie specialistai atlieka šeimos stebėseną, analizuoja stiprybes ir padeda motyvuoti kreiptis į specializuotą medicininę pagalbą, kai būtina.
Taip pat skaitykite: Komplikacijos po širdies transplantacijos: slauga
Kaip elgtis krizės metu ir su agresyviu elgesiu
Agresija gali būti tiesiogiai susijusi su psichikos liga - kai kuriems sutrikimams būdingas impulsyvus elgesys. Agresyvumo lygis smarkiai padidėja, kai greta psichikos sutrikimo prisideda ir piktnaudžiavimas psichoaktyviomis medžiagomis. Pastebėti agresiją galima tiek pagal žodžius, tiek pagal elgesį: padažnėjęs pulsas, įsitempimas, arti užimama erdvė, garsus kalbėjimas, grasinimai.
Kaip elgtis: bendraudami su agresyviu asmeniu išlikite ramūs; kalbėkite lygiai ir neutraliu tonu; suteikite asmeninę erdvę; atidžiai išklausykite; venkite provokuojančių gestų; laikykitės saugaus atstumo; būkite arčiau durų ir stenkitės, kad būtų galimybė saugiai nutraukti kontaktą; jeigu reikia - įtraukite trečią asmenį arba kvieskite pagalbą.
Emocinė pagalba artimiesiems
Daugelį neigiamų išgyvenimų gali padėti įveikti savitarpio pagalbos grupės - būtų idealu, jei tokios grupės veiktų prie visų psichikos sveikatos priežiūros centrų. Jei neįmanoma tiesiogiai dalyvauti savitarpio pagalbos grupių veikloje, galima paskatinti bent dalyvavimą forumuose.
Artimiesiems svarbu išmokti pasakyti savo jausmus, nustatyti ribas ir rūpintis savimi. Daugelį šeimų, kurios sėkmingai tvarkosi su psichikos liga, vienija tai, kad jos priima ligą kaip realybę, kelia realistinius reikalavimus ir išlaiko pozityvius psichikos sveikatos išteklius - optimizmą, viltį ir humoro jausmą.
Tėvystė ir psichikos liga: teisės ir realybė
Sveikatos apsaugos ministerijos komentaruose teigiama, kad nėra teisės akto, draudžiančio dėl psichikos sutrikimų būti tėvais. Psichiatriniai vaistai iš esmės nėra visi teratogeniniai, bet jie yra mažai ištirti, kalbant apie poveikį vaisiui. Nors teisinių kliūčių būti tėvais nėra nustatyta, vis dar visuomenėje gajūs stereotipai, kurie reikalingi visuomenės švietimo didinimui.
Įvaikinimo ir globos klausimu teisės aktai numato tam tikras taisykles ir draudimus, o sprendimai priimami atsižvelgiant į vaiko saugumą. Tačiau ne visos ligos užkerta kelią įvaikinimui, ir darbo grupės peržiūri teisės aktus, sušvelnindamos sąlygas esant lengvesnėms psichikos ligoms.
Statistika ir visuomenės vaidmuo
Remiantis duomenimis, psichikos sutrikimai yra gana paplitę: tyrėjai nustatė, kad išsivysčiusiose šalyse kokį nors psichikos sutrikimą per gyvenimą patiria maždaug kas trečias gyventojas. Svarbu į psichikos sutrikimą žvelgti ne tik iš sergančio žmogaus, bet ir iš artimųjų pozicijos. Iš vienos pusės, jei šeimos aplinka nepalanki, tai skatina psichikos ligų atkrytį ir trukdo žmogui pasveikti.
Pirmiausia, su sergančiaisiais psichikos ligomis reiktų elgtis kaip su visais žmonėmis, rodyti paramą ir supratimą. Nekaltinkite žmogaus dėl jo ligos ar sutrikimo. Iniciatyvos, kaip savitarpio pagalbos grupės, bendruomeniniai užimtumo centrai ir socialinės paslaugos, gali reikšmingai palengvinti tiek sergančiojo, tiek jo artimųjų gyvenimą.
Praktiniai patarimai santraukai
- Atpažinkite simptomus ir laiku kreipkitės į specialistus.
- Kalbėkite ramiai, klausykitės, palaikykite, bet nustatykite ribas.
- Skatinkite gydymą, bet neleiskite perimti visos atsakomybės už sergantį žmogų.
- Rūpinkitės savo emocine ir fizine sveikata; ieškokite savitarpio pagalbos grupių.
- Bendradarbiaukite su gydytojais, socialiniais darbuotojais ir savivaldybės paslaugomis.
Mažos, bet svarbios taisyklės
Neužmirškite, kad sergantysis yra žmogus, kuris gali gyventi visavertį gyvenimą, jei gauna tinkamą gydymą ir paramą. Svarbu, kad artimieji nebūtų vieni: kreipkitės pagalbos, dalinkitės patirtimi su kitais, mokykitės atpažinti krizės požymius ir veikite laiku.
| Problema | Kaip elgtis |
|---|---|
| Sužlugusi kasdienybė, mažėjantis indėlis į ūkį | Skatinti savarankiškumą, paskirstyti pareigas, siūlyti mažas užduotis |
| Nežinojimas, kaip reaguoti į krizę | Gauti informaciją apie ligos atkryčio požymius, turėti kontaktus į specialistus |
| Emocinė perkrova artimiesiems | Ieškoti savitarpio pagalbos, kreiptis į psichologą, nustatyti ribas |
| Socialinė izoliacija | Skatinti dalyvauti bendruomenės veiklose, jungtis prie klubų ar dienos centrų |
Prireikus papildomos pagalbos, kreipkitės į vietos psichikos sveikatos centrus, šeimos gydytoją arba socialinius darbuotojus. Bendradarbiavimas tarp pirminių psichikos sveikatos centrų, savivaldybių socialinių tarnybų ir ligoninių gali užtikrinti, kad pagyvenę žmonės su sunkiais psichikos sutrikimais neliktų vieniši ir be priežiūros.