Socialinio darbo esmė - padėti žmogui atkurti ar stiprinti jo gebėjimus savarankiškai tvarkytis gyvenimo sunkumų akivaizdoje. Vis dėlto daugelio klientų problemos yra kompleksinės: skurdas, sveikatos sutrikimai, priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, socialinė izoliacija ir pan. Socialinis darbas šiandien neįsivaizduojamas be bendradarbiavimo.
Vienos institucijos ribose sprendimų dažnai nepakanka - žmogaus gyvenimo situacijos yra kompleksinės, o problemos susipina tarpusavyje. Atvejo vadyba nėra tik administracinė funkcija ar formalus procesas. Tai - gyvas bendradarbiavimo mechanizmas, kuris padeda skirtingoms institucijoms veikti kryptingai ir koordinuotai. Vadybininkas tampa tuo asmeniu, kuris užtikrina, kad informacija neliktų stalčiuje, kad kiekvienas specialistas žinotų savo vaidmenį, o klientas gautų realią pagalbą, o ne tik pažadus.
„Atvejo vadybininko darbas - sujungti žmones, kurių tikslas tas pats, bet keliai skirtingi“.
Atvejo vadyboje viskas prasideda nuo susitikimo - tiesiogine prasme. Prie vieno stalo susėda socialinis darbuotojas, mokyklos atstovas, sveikatos specialistas, galbūt pareigūnas ar psichologas. Kiekvienas mato situaciją iš savo pusės, bet tik bendras pokalbis leidžia pamatyti visumą.
„Kai išgirstame vieni kitus, pradedame kalbėti ne apie problemas, o apie sprendimus“.
Taip pat skaitykite: Kas yra socialinė problema?
Tokie susitikimai sukuria erdvę ne tik planuoti pagalbą, bet ir dalintis atsakomybe. Tai bene svarbiausias bendradarbiavimo iš atvejo vadybos pusės principas - pagalba turi būti koordinuota, o ne dubliuojama.
Bendradarbiavimo iššūkiai
Bendradarbiavimas skamba gražiai, bet praktikoje jis kelia nemažai iššūkių. Vienas jų - informacijos dalijimasis. Duomenų apsauga, skirtingos informacinės sistemos, institucijų baimė „peržengti savo ribas“ dažnai trukdo matyti visą žmogaus situaciją.
„Kartais atrodo, kad visi norime padėti, bet kiekvienas stovime už savo tvoros“.
Kitas iššūkis - institucinis pasitikėjimas. Bendradarbiavimas negali būti efektyvus, jei trūksta abipusio pagarbos ir bendrų tikslų suvokimo. Atvejo vadybos sėkmę lemia ne projektai ar įrankiai, o bendradarbiavimo kultūra.
Kai šie principai tampa darbo kasdienybe, atvejo vadyba iš formalaus proceso virsta realiu pagalbos modeliu. „Atvejo vadyba išmoko mus kalbėtis. Atvejo vadyba - tai ne dokumentai, o žmonės. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas šiuo požiūriu tampa ne priedu prie socialinio darbo, o jo šerdimi.
Taip pat skaitykite: Nevaisingumas: šeimų patirtys
Atvejo vadyba - tai dinamiškas ir bendradarbiavimu grįstas procesas, kuriame atvejo vadybininkas, dirbdamas su individualių ir kompleksinių poreikių turinčiais asmenimis, vertina, planuoja, organizuoja ir koordinuoja paslaugų, reikalingų asmens poreikių tenkinimui, įgyvendinimą.
Atvejo vadybininkas, atsižvelgiant į asmens individualius poreikius, teikia palydėjimo, informavimo, konsultavimo ir atstovavimo paslaugas asmeniui gaunant skirtingų sektorių paslaugas.
Atvejo vadybos metodas, kaip įrankis sprendžiant vaikų gerovės ir saugumo užtikrinimo klausimą, Lietuvoje pradėtas taikyti nuo 2018 m. liepos mėnesio.
Efektyvus bendradarbiavimas tarp specialistų ir institucijų yra svarbus elementas pasiekti atvejo vadybos tikslui - suteikti pagalbą vaikui ir jo šeimai sprendžiant iškilusias problemas, kad būtų užtikrinta vaiko gerovė ir saugumas.
Negalime sakyti, kad bendradarbiavimas nevyksta, jis tikrai vyksta, tačiau ne tiek pakankamai efektyviai, kad jaustume stiprų poveikį atvejo vadybos procesui. Kartais stebimas specialistų nenoras įsitraukti sudarant pagalbos plano veiksmus, tikimasi, kad šeimos ar vaiko situacija bus išspręsta be mano, kaip specialisto ar pagalbos šaltinio, įsitraukimo.
Taip pat skaitykite: Visuomenės sveikatos problema – smurtas
Jei mes, atvejo vadybos proceso dalyviai suremsime pečius, betarpiškai bendradarbiausime, tai bus didelė pagalba ne tik mums, bet ir tam vaikui, kuris turi sunkumų, kuriam reikalinga pagalba.
Kitas paminėtinas dalykas yra keitimasis informacija. Jei aš, kaip atvejo vadybininkė, gausiu informaciją ne tik tada, kada jos paprašysiu, bet ir tada, kai kažkas atsitinka ugdymo įstaigoje, šeimoje, kai yra pažeidžiamos vaiko teisės ir teisėti interesai, tada galėsiu laiku sureaguoti, pagelbėti pati ir (ar) įtraukti kitus specialistus galinčius suteikti pagalbą vaikui ir jo šeimai.
Kalbant apie keitimąsi informacija tarp specialistų, vis dar turime šioje vietoje problemą, kad stokojame informacijos vykdydami atvejo vadybos procesą. Į išsiųstas užklausas ne visada gauname atsakymą laiku, trūksta informatyvumo gaunamuose raštuose / atsakymuose.
Akcentuotina sudėtinga situacija įgyvendinant Atvejo vadybos metodą vadovaujantis Atvejo vadybos tvarkos aprašu, kai tėvai skiriasi ir konfliktuoja tarpusavyje spręsdami su vaiku susijusius klausimus.
Tikrai neužtenka, kad pirmajame šeimos atvejo nagrinėjimo posėdyje dalyvautų bent vienas iš tėvų, o po to sekančiuose posėdžiuose galėtų visai nedalyvauti. Praktika rodo, kad tokiais atvejais reikalingi dalyvaujantys abu tėvai, nes, kaip teisiniai atstovai, jie abu atsakingi už vaiko saugumą ir gerovę.
Reikalinga specialistui dirbti su abiem tėvais kartu, kad būtų užmegztas dialogas tarp tėvų sprendžiant su vaiku susijusius klausimus. Praktikuojame du posėdžius vienai šeimai su atskirais pagalbos planais mamai ir tėčiui, atsižvelgdami į tėvų išreikštas priešiškas nuostatas vienas kito atžvilgiu, nenorą būti kartu vienoje erdvėje, baime, kad bendru pagalbos planu vienas iš jų gali pasinaudoti teisme sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su vienu iš tėvų tvarkos, išlaikymo prisiteisimo klausimus.
Sutinkame su dviem posėdžiais ir dviem pagalbos planais tam, kad nepaleisti tėvų iš savo rankų jiems nesuteikus pagalbos. Juk darome tai dėl vaiko gerovės.
Šioje vietoje vis dar laukiame pagalbos, tikimės, kad turėsime paslaugų paketą, taip pat ir Atvejo vadybos tvarkos aprašo ir (ar) kito teisės akto reglamentuojančio vaiko saugumą ir gerovę pakeitimus, kurie įpareigotų besiskiriančius ir tarpusavyje konfliktuojančius tėvus besąlygiškai priimti siūlomą paslaugų paketą.
Nesikratome atsakomybės dėl paslaugų gavėjo motyvavimo priimti vieną ar kitą paslaugą, pagalbos būdą. Atvejo vadybos proceso metu pastebimas momentas, kad specialistai vieni iš kitų tikisi, jog kažkas kitas motyvuos asmenį (šeimą) priimti siūlomą pagalbą bei siekti teigiamų pokyčių.
Tad vėl galima prisiminti atvejo vadybininką, kaip centrinę atvejo vadybos proceso figūrą, jo funkcijas ir atsakomybes dėl paslaugų gavėjo motyvavimo naudotis esama pagalbos sistema, savarankiškai spręsti kylančias problemas.
Šioje situacijoje labai svarbiu aspektu tampa kitų specialistų palaikymas, atvejo vadybininko nenuvertinimas ar supergalių jam nepriskyrimas. Kolegų ir partnerių pagarba vienas kitam, jų veiksmų komentavimas gerąja prasme, žinojimas kokias funkcijas atlieka kolega ar partneris galėtų padėti efektyvesniam atvejo vadybos metodo, kaip įrankio užtikrinant vaikų gerovę ir saugumą, vykdymui.
Motyvavimo procese vis dar tikimasi, kad vienas iš specialistų pamos burtų lazdele ir bus įgyvendinti šeimai labai svarbūs pokyčiai, tačiau... Motyvavimo procese labai svarbu išlaikyti vientisumą ir pagarbą vienas kitam.
Taip pat pastebime, kad laikas, reikalingas atvejo vadybos procesui, kurio metu būtų galima išspręsti iškilusias problemas šeimoje ir suteikti reikalingą pagalbą vaikui ir jo šeimai, yra labai individualus. Svarbu ir reikalinga atsižvelgti į kiekvieno asmens (šeimos) individualius poreikius.
Bandomas išskirti optimaliausias laikas - iki vienerių metų, tačiau turime nemažai atvejų, kuriems atvejo vadyba taikoma daugiau nei vienerius metus, o išsitęsusio proceso priežastis galima įvardinti kaip netinkamai parinktos pagalbos priemonės ir nemotyvuoti paslaugų gavėjai.
Pastebėti atvejo vadybos modelio poreikį padėjo šalyje įgyvendamas žmonių su negalia globos deinstitucionalizacijos, kitaip dar vadinamos perėjimu nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, projektas. Socialinių paslaugų teikimo statistika rodo, rodo, kad tais atvejais, kai asmuo turi intelekto ir (ar) psichosocialinę negalią, stacionari institucinė globa vis dar yra dominuojanti pagalbos rūšis.
Ieškodami šios problemos priežasčių pamatėme, kad asmenys ir jų artimieji nesikreipia dėl socialinių paslaugų dėl įvairiausių priežasčių: informacinio neprieinamumo, nežinojimo, kokią pagalbą gali gauti, hiperglobos ir kt. Tuo tarpu savivaldybės deklaruoja, kad vienai ar kitai paslaugai nėra poreikio.
Atvejo vadybininkės praktika parodė, kad pagalba šiems žmonėms turi būti kompleksinė, apimanti ne tik medicininius ar socialinius aspektus, bet ir emocinę gerovę, socialinius ryšius bei savarankiškumą.
Atvejo vadybininkė pabrėžė, kad atvejo vadyba - tai ne „standartinė“ socialinė pagalba, o į asmenį orientuotas procesas, kuris reikalauja glaudaus bendradarbiavimo su įvairiomis institucijomis. Todėl šiame procese neišvengiamai susiduriama ir su iššūkiais, tokiais kaip sunkumai bendradarbiaujant su sveikatos priežiūros institucijomis ar klientų nenoras vartoti vaistus.
Atvejo vadybos efektyvumą taip pat lemia vadybininko gebėjimas tiesiogiai dalyvauti socialinių paslaugų administravimo procese, bendradarbiauti su įvairiais specialistais bei bendruomene.
Apsaugotas būstas yra viena iš esminių priemonių siekiant užtikrinti žmonių su negalia teises į savarankišką gyvenimą bei aktyvų dalyvavimą visuomenės gyvenime. Paslaugos organizuojamos atvejo vadybos principu, kuris leidžia maksimaliai atsižvelgti į kiekvieno paslaugų gavėjo poreikius bei individualias galimybes.
Renginyje pateikta informacija atskleidė, kad sėkminga atvejo vadyba ne tik padeda spręsti konkrečias problemas, bet ir skatina ilgalaikius pokyčius visuomenėje. Specialistų pasidalinta patirtis aiškiai parodė, jog individualiai pritaikyta, tarpinstituciniu bendradarbiavimu paremta pagalba gali reikšmingai pagerinti žmonių su negalia gyvenimo kokybę ir prisidėti prie jų įtraukties į visuomenę.
Atvejo vadyba yra būtent tas socialinių paslaugų modelis, kuris leidžia įžvelgti ne tik sunkumus, bet ir potencialą kiekviename žmoguje. Ji suteikia erdvę pokyčiams - tiek žmonių gyvenimuose, tiek pačioje visuomenėje, skatindama atvirumą, supratimą ir bendradarbiavimą.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė teigia, kad išklausyti ir išgirsti vaiką - kiekvieno žmogaus, esančio šalia vaiko, pareiga. Visai nesvarbu kaip - raštu, žodžiu, piešiniu ar meno kūriniu vaikas išreiškia savo nuomonę, svarbiausia ją išgirsti ir būti šalia, kai vaikui to labiausiai reikia.
Kad pagalbos priemonės būtų veiksmingos, būtina, jog vaikas būtų įtrauktas į procesą, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę ir matytų, kad ji turi įtakos sprendimams.
Vaiko teisė dalyvauti atvejo vadybos procese remiasi tiek tarptautiniais, tiek nacionaliniais teisės aktais. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (1989) 12 straipsnis nustato, kad kiekvienas vaikas, galintis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais. Į kiekvieno vaiko nuomonę atsižvelgiama pagal jo amžių ir brandą.
Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2000) 24 straipsnis nurodo, kad vaikai gali laisvai reikšti savo nuomonę, sprendžiant su vaikais susijusius klausimus. Europos Sąjungos vaiko teisių strategijoje (2021) akcentuota vaikui draugiškos teisingumo sistemos sukūrimo svarba. Tokia sistema turėtų sudaryti galimybes jiems aktyviai dalyvauti su jų interesais susijusiuose procesuose ir užtikrintų jų teisę būti išklausytiems.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja, kad vaikas, gebantis suformuluoti savo nuomonę, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams.
Vykdant atvejo vadybą, Atvejo vadybos tvarkos aprašas (2018) įpareigoja, kad vaikas, jei tai neprieštarauja jo interesams ir jei jis pagal amžių ir brandą geba išreikšti nuomonę dėl savo ir (ar) šeimos situacijos, yra kviečiamas dalyvauti atvejo vadybos posėdyje.
Vaiko dalyvavimas atvejo vadybos procese turi didelę praktinę reikšmę tiek sprendimų kokybei, tiek vaiko emocinei gerovei.
- didėja vaiko pasitikėjimas specialistais ir institucijomis.
- skatinamas savarankiškumas ir atsakomybė.
- pagerėja sprendimų kokybė.
- informavimas.
- konsultavimas.
- bendras sprendimų priėmimas.
Atvejo vadybininko ir kitų specialistų atsakomybė - sukurti sąlygas, kad vaiko nuomonė būtų išgirsta ir tinkamai įvertinta. Tai reikalauja gebėjimo užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį, emocinio jautrumo, gebėjimo kalbėti vaikui suprantama kalba.
Vaiko dalyvavimas atvejo vadybos procese yra esminis kokybiškos pagalbos kriterijus. Tai ne tik teisinė vaiko teisė, bet ir praktinė būtinybė, leidžianti priimti pagrįstus, vaikui palankius sprendimus.
Socialinio darbo infografikas
Atvejo vadybininko atsakomybė užtikrinant vaiko teises
Šio straipsnio tikslas - atskleisti atvejo vadybininko atsakomybę ir jam kylančius iššūkius užtikrinant vaiko teises. Tyrimas remiasi atvejo vadybininkų patirtimi. Tyrimu atskleista, kad atvejo vadybininkas veikia trimis kryptimis: dirba individualiai su gautu atveju, bendradarbiauja su socialiniu darbuotoju ir kitais specialistais, organizuoja paslaugas šeimai.
Kokybinio tyrimo rezultatai atskleidė, kad kai atvejo vadybininkas imasi naujo atvejo ir veikia vienas, individualus darbas yra pirmoji atsakomybė, kurią jis prisiima. Bendradarbiaujant su socialiniu darbuotoju ir kitais specialistais atsiskleidžia atvejo vadybininko kaip koordinatoriaus veikla, kurioje ypač svarbus kontaktas su klientu ir nuoseklus, struktūruotas darbas, kuris reglamentuojamas teisės aktų. Organizuojant socialines paslaugas šeimai esminis akcentas išlieka atvejo vadybininko atsakomybė už teikiamų paslaugų vientisumą.
Tyrimas parodė, kad atvejo vadybininkas, teikdamas paslaugas šeimai, susiduria su trimis esminiais sunkumais, susijusiais su: 1) socialinę riziką patiriančiomis šeimomis; 2) atvejo vadybos organizavimu ir koordinavimu; 3) jo pačio psichologine savijauta. Klientų motyvacijos stoka, problemos nepripažinimas, siūlomos pagalbos nepriėmimas sukelia sunkumų, susijusių su socialinę riziką patiriančiais asmenimis. Šiuos sunkumus atvejo vadybininkui įveikti sudėtinga, nes jie susiję su klientu ir jo motyvacija.
Esminiai atvejo vadybos proceso organizavimo ir koordinavimo elementai yra nevienodas įsitraukimas, atsainus požiūris, nesidalijimas informacija, neadekvatūs lūkesčiai ir paslaugų trūkumas. Atvejo vadybininkas jaučia veiklos neapibrėžtumą, įtampą dėl nepalankios atmosferos darbe ir per didelės jam tenkančios atsakomybės. Palaikymo iš komandos narių stoka sukelia sunkumų, kurie susiję su paties atvejo vadybininko psichologine savijauta.