Pensijų kaupimas yra svarbus kiekvienam žmogui, siekiančiam užtikrintos senatvės. Šiame straipsnyje aptarsime privačių ir valstybinių pensijų skirtumus Lietuvoje, jų privalumus ir trūkumus, taip pat pateiksime prognozes dėl ateities pensijų dydžio.
Privatus pensijų kaupimas pasaulyje ir Lietuvoje
Darbdavio arba profesinės pensijos kaupimas yra plačiai paplitusi praktika Vakarų valstybėse. Progresyvios įmonės JAV ir Jungtinėje Karalystėje šią naudą savo darbuotojams pasiūlė daugiau nei prieš 100 metų. Taip jos siekė papildomai atsilyginti lojaliems, ilgamečiams darbuotojams bei tuo pačiu užtikrinti tam tikrą pajamų lygį senatvėje, kai valstybinės socialinio draudimo sistemos dar tik formavosi.
Šiuo metu darbdaviai prie darbuotojų pensijų kaupimo prisideda Danijoje, Islandijoje, Olandijoje, Izraelyje ir kitose šalyse su išvystyta ekonomika. Vienokios ar kitokios formos privačios kaupimo sistemos veikia bent keliose dešimtyse pasaulio šalių.
Privatus kaupimas ir jo skatinimas Vakarų valstybėse aktualus dėl kelių priežasčių - demografinių iššūkių, kuriuos lemia mažėjantis gimstamumas ir darbingo amžiaus žmonių skaičius ir ilgėjanti gyvenimo trukmė bei augantis pensinio amžiaus gyventojų skaičius. Senstant visuomenei vis daugiau lėšų tenka nukreipti į sveikatos apsaugos sritį, o pasikeitusi geopolitinė padėtis Europoje diktuoja poreikį kur kas aktyviau finansuoti gynybos sritį.
Šiuos iššūkius valstybės bando spręsti ilgindamos pensinį amžių, peržiūrėdamos mokesčių sistemą, sudarydamos sąlygas atvykti ir dirbti imigrantams. Daugelyje Vakarų šalių ne vieną dešimtmetį veikia ir įvairios privataus kaupimo pensijai schemos, kurios iš dalies padeda sumažinti „naštą“ valstybinei socialinio draudimo sistemai.
Taip pat skaitykite: Kaip veikia senatvės pensija?
Geriausios pensijų sistemos pasaulyje
Pensijų sistemas analizuojanti konsultacijų įmonė „Mercer“ ir CFA institutas savo indekse „Global Pension Index 2023“ apžvelgia 47 įvairių šalių sistemas, iš kurių geriausiai vertinamos minėtose Danijoje, Islandijoje ir Olandijoje egzistuojančios sistemos. Anot indekso sudarytojų, gerai įvertintos pensijų sistemos išsiskiria užtikrinamu adekvačiu pajamų lygiu senatvėje, plačiu gyventojų įtraukimu ir patikimumu.
Pavyzdžiui, gera pensijų sistema užtikrina ne mažesnę nei 70 proc. ankstesnių pajamų sudarančią pakeitimo normą tiems, kas yra sukaupę pakankamą stažą. Geroje pensijų sistemoje taip pat ne mažiau kaip 80 proc. Juose sukaupto turto vertė viršija 150 proc. metinio BVP santykį (palyginimui, Lietuvoje II ir III pakopos pensijų fonduose esančio turto vertė siekia tik 10 proc. metinio BVP). Todėl minėtose šalyse vidutinė pensija siekia 1,7-3 tūkst. eurų prieš mokesčius.
Tiesa, dalyvavimas pensijų kaupime Danijoje ir Islandijoje yra privalomas, nuo atlyginimo pervedamų įmokų dalis sudaro 12-15,5 proc., o didesnę dalį įmokos perveda darbdavys. Olandijoje tokio įpareigojimo nėra, tačiau dėl darbdavių susitarimų su profsąjungomis čia taip pat dauguma gyventojų į savo pensijų fondus gauna darbdavio įmokas.
Pagrindiniai geriausių pensijų sistemų bruožai
- Užtikrina adekvatų pajamų lygį senatvėje (ne mažesnę nei 70 proc. ankstesnių pajamų sudarančią pakeitimo normą).
- Apima platų gyventojų įtraukimą.
- Yra patikimos.
- Sukaupto turto vertė viršija 150 proc. metinio BVP santykį.
Situacija Lietuvoje
Lietuvoje pensijų pakeitimo norma 2024 m. pradžioje, „Swedbank“ skaičiavimu, sudarė vidutiniškai apie 46 proc. Tai reiškia, kad į pensiją išėjęs žmogus šiuo metu gali tikėtis gauti maždaug pusę savo iki pensijos buvusio atlyginimo. Aišku, jei žmogus uždirbo mažesnį už vidutinį atlyginimą, minėta pajamų pakeitimo norma bus aukštesnė, o gaunama pensija - santykinai didesnė, palyginti su buvusiu atlyginimu.
Remiantis 2023 m. pavasarį „Swedbank“ užsakymu atlikta apklausa, šalies gyventojai norėtų gauti vidutiniškai 900 eurų dydžio pensiją. Realybėje ją praėjusiais metais gavo maždaug 7 proc. pensinio amžiaus šalies gyventojų.
Taip pat skaitykite: Daugiavaikių motinų išmokos
Vis dėlto ateityje net ir dabartinio dydžio pensijos gali atrodyti kaip pakankamai nemažos. 2023 m. pabaigoje paskelbtoje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitoje apie pensijas prognozuojama, kad dabartiniai dvidešimtmečiai, sulaukę pensinio amžiaus maždaug 2060-aisiais, galės tikėtis tik apie 30 proc. ankstesnių pajamų siekiančios pensijos. Be to, čia tuo atveju, jei atlyginimas iki pensijos sudarys pusę vidutinio šalies darbo užmokesčio. Jei atlyginimas sieks šalies vidurkį, jo pakeitimo norma sudarys 18,2 proc., o jei bus 2 kartus didesnis už vidutinį - tik 12,9 proc.
Suprantama, kad tai yra prognozė ir ji nebūtinai išsipildys. Situacija gali pasikeisti ir dėl demografinės padėties, ir dėl išaugusio produktyvumo, o galiausiai ir dėl mokesčių reformų. Tačiau šie dalykai labiau priklauso nuo bendros valstybės vystymosi krypties, atskiri subjektai tam didelės įtakos neturi.
Tuo metu papildomas kaupimas pensijų fonduose yra galimybė ir žmogui, ir jo darbdaviui tiesiogiai prisidėti prie geriau finansiškai aprūpintos ateities. Kaupimas II pensijų pakopoje, į kurią gyventojas per „Sodrą“ perveda 3 proc. nuo savo atlyginimo, o dar 1,5 proc. nuo vidutinio atlygio šalyje prideda valstybė, gali būti geras pagrindas.
Tačiau to nepakanka norint užsitikrinti apie 70 proc. pajamų pakeitimo siekiančią normą senatvėje. Remiantis dabartine situacija, išmokos iš II pakopos, kai žmogus kaupė didžiąją dalį savo darbingo amžiaus, turėtų sudaryti apie 15 proc. ankstesnių jo pajamų. Todėl reikalingas didesnis indėlis. Kaip rodo anksčiau minėti pavyzdžiai, privačiam kaupimui lyderiaujančiose šalyse dažnai skiriamas dviženklis procentas nuo atlyginimo. Čia išryškėja kaupimo III pensijų pakopoje aktualumas.
III pensijų pakopa
Lietuvoje sudarytos palankios sąlygos darbdaviams prisidėti prie darbuotojų kaupimo III pakopos pensijų fonduose. Darbdaviui už savo darbuotoją pervedant įmoką į III pakopos fondą nuo jos nėra atskaičiuojami GPM ir „Sodros“ mokesčiai.
Taip pat skaitykite: Kas yra valstybinė pensija?
„Swedbank“ užsakymu atlikta apklausa yra parodžiusi, kad žmonės savarankiškai į III pakopos pensijų fondą norėtų skirti vidutiniškai 24 eurus per mėnesį. Ši suma sudaro kiek mažiau nei 2 proc. nuo vidutinio atlyginimo į rankas, ji yra toli gražu nepakankama norint pasiekti anksčiau minėtą 70 proc. pajamų pakeitimo normą vidutiniškai.
Norint sukaupti pakankamai didelę sumą III pensijų pakopoje, kuri užtikrintų trūkstamą pajamų dalį senatvėje, įmoka į fondus turėtų būti 3 kartus didesnė ir sudaryti bent 6 proc. nuo žmogaus pajamų. Su darbdavio prisidėjimu tokio dydžio įmoką pasiekti yra kur kas paprasčiau. Kaip minėta, sutarus su darbdaviu dėl papildomo pensijos kaupimo, į darbuotojo III pensijų pakopos fondą pervedama įmoka neatskaičius GPM ir „Sodros“ mokesčių. Tai reiškia, kad pensijų fondą pasiekia apie 40 proc. didesnė lėšų suma nei tuo atveju, kai darbdavys šias lėšas darbuotojui išmoka „į rankas“.
Eksperto nuomonė
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros profesorius, sociologas ir ekonomistas Romas Lazutka sako, kad privatūs pensijų fondai nėra panacėja nuo visų senstančios visuomenės problemų. Visos civilizuotos valstybės turi socialinio draudimo arba valstybes pensijų sistemas. Tarp jų yra skirtumų - ar iš valstybės biudžeto finansuojama, ar iš atskiro fondo (vadinamo socialinio draudimo fondo, kitaip - „Sodros“), tačiau vis tiek tai yra valstybės atsakomybė.
Žinome, kad visose šalyse, išskyrus komunistines, yra ir privačios pensijos. Vis dėlto dominuoja valstybinės pensijos, didžioji gyventojų dalis yra jomis aprėpti, o senatvėje būtent jos yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis.
Privatūs pensijų fondai egzistuoja ir užsienio šalyse, tačiau daug kur taikoma praktika kaupti pensijai kolektyviai, per darbo kolektyvus. Privačios pensijos daugiausiai atsirado ir iki šiol yra darbdavių ir darbuotojų susitarimas. Pensijos žmonėms buvo svarbu, o darbdaviams buvo aktualu konkuruoti tarpusavyje dėl darbuotojų ir tokiu būdu juos pririšti.
Lietuvoje privačių pensijų fondų valdytojai yra verslo įmonės. Užsienio šalyse dalį pensijų fondų valdo ne tokios organizacijos, o pelno nesiekiančios įmonės. Vakarų pasaulyje daugiausiai privačios pensijos yra profesinės. Jos dažnai organizuojamos kaip pelno nesiekiančios organizacijos arba įmonės. Pavyzdžiui, darbdavys turi savo pagrindinę veiklą - tarkime, metalo apdirbimo įmonę, tekstilės fabriką ir t. t. ir jis steigia pensijų fondą, per kurį jis nenori sau pasididinti pelno, bet sprendžia savo personalo klausimus.
Privatūs profesiniai pensijų fondai Vakaruose yra vadinami II pakopa, tai yra nieko panašaus į tai, ką mes Lietuvoje vadiname II pakopos pensijų fondais. Vakaruose valstybė į II pakopą nededa pinigų nei iš biudžeto, nei iš socialinio draudimo. III pakopos pensijų fondai Lietuvoje jau yra tokie patys kaip Vakaruose, tik pas mus jie yra neišplitę - nedalyvauja daug žmonių.
II pakopos fondai, kokius turime Lietuvoje, buvo steigiami Lotynų Amerikos šalyse (pirmiausia Čilėje). Rytų Europoje tokių fondų steigimąsi po 1990 m. paveikė Pasaulio banko ekspertų išleista knyga „Averting the old age crisis“ ir joje išdėstyta koncepcija, kaip turėtų atrodyti pensijų sistemos. Jie pasisakė už tai, kad būtų nedidelė valstybinių pensijų schema - I pakopa, II pakopa panaši į tą, kurią mes dabar turime Lietuvoje, o III-oji privati ir individuali. Toks planas Rytų Europoje ir buvo įgyvendintas.
Kai dalyvauja grupė žmonių pagal profesinį kriterijų arba darbo vietą, pranašumas yra toks, kad pensijų produktas yra perkamas kolektyviai, tai reiškia, kad galima samdyti ekspertą. Vienas profesionalas kalba už tuos, kurie jį pasamdė, su kitu profesionalu, kuris parduoda produktą. Jis derasi ir stebi, kada galbūt reikia pereiti iš vienos investavimo srities į kitą. O paprastas žmogus - ką jis ten žino, kas vyksta kapitalo rinkose.
Žmonės dažnai mąsto taip - pinigai privačiame pensijų fonde gali uždirbti daug daugiau negu valstybiniame fonde. Yra tam tikras mitas - galvojama, kad jeigu pinigai investuojami, fondas turi pranašumą prieš nekaupiamąjį valstybinį fondą. Atrodo, kad jeigu aš pasidedu į fondą kaupti lėšas, jos būtinai priaugs, o jeigu pinigai sumokami į „Sodrą“ ir iš ten iš karto išmokami esamiems pensininkams, jie negali priaugti - „Sodros“ pensijos visada bus mažos. Tai yra absurdas.
Pažiūrėkime į statistiką. Per 10 metų „Sodros“ pensijos išaugo vos ne 2,5 karto. Kodėl augo „Sodros“ pensijos? Pensijos auga taip, kaip auga algos, o jos auga, nes auga ekonomika. Tiek privačios, tiek valstybės pensijos augimo šaltinis yra ekonomikos augimas. Iš ekonomikos pinigai į „Sodros“ pensijas perimami per mokesčius nuo augančio atlyginimo, į privačius pensijų fondus pinigai patenka per vertybinių popierių kainų augimą. Galvoti, kad privatūs fondai dėl investavimo turi pranašumą ir ten pensijos bus didesnės, yra primityvu. Jeigu taip būtų, pasaulyje mes neturėtume valstybinių pensijų.
Privačios pensijos Vakaruose yra papildomos. Jos kaupiamos ne todėl, kad būtų nepasitikima socialiniu draudimu ir ne vietoje jo, bet virš jo. Tai esminis skirtumas. Todėl ten privačios pensijos nefinansuojamos nei socialinio draudimo, nei valstybės sąskaita. Valstybė garantuoja tik vidutiniško dosnumo ar kuklias pensijas, ypač lyginant jas su daugiau uždirbusiųjų algomis. Siekiama, kad iš socialinio draudimo pensijos išgyventų net tie, kas uždirbo tik minimalią algą. Jiems pensijos mokamos iš dalies finansuojant daugiau uždirbančiųjų sąskaita. Pastarieji nenori susitaikyti su ženklesniu gyvenimo lygio kritimu sulaukus senatvės. Privačios pensijos padeda ir senatvėje išlaikyti gyvenimo lygio diferenciaciją. Valstybė palieka tai pačių žmonių sprendimui. Šis privačių pensijų tikslas ir jų darna su valstybės garantijomis senatvėje neturi nieko bendro su mūsiške reforma, kuria tikimasi ir įveikti demografinę krizę, ir privačiomis pensijomis (neva didesnėmis) iš dalies pakeisti „Sodros“ sistemą.
Ekonomistas turėtų taip pasakyti - kadangi „Sodros“ pensijos priklauso nuo algų augimo, privačios - nuo investavimo grąžos, viena ar kita pensija bus didesnė priklausomai nuo to, kas sparčiau augs. Kai auga ekonomika, paprastai auga ir įmonių vertė, ir atlyginimai, kartais vienas dalykas aplenkia kitą.
Dalis gal nedalyvaus, nes jiems iš savo algos mokėti vis tiek bus gaila, nes per metus susidaro keli šimtai litų, priklausomai nuo algos. O kurie pajėgia - jiems tai atrodys patrauklu. Bet tai vėlgi yra pusė tiesos, todėl, kad tai, ką valstybė duos iš biudžeto, duos iš to paties žmogaus kišenės. Jis dažniau mokės poliklinikoje, mokykloje, gaus mažesnę „Sodros“ pensiją, brangiau mokės už prekes dėl didesnio nei galėtų būti PVM.
Žmonės ir klaidinami ir klaidinasi, kai mato, kaip keliauja užsieniečiai pensininkai. Pirma, daug pensininkų keliauja ir iš valstybinių pensijų, ir iš profesinių, o ne tik dėl to, kad buvo individualus kaupimas privačiuose pensijų fonduose.
Pensijų kaupimo pakopos Lietuvoje
Apie pensijų fondus viešojoje erdvėje kalbama daug, deja, ne visada aiškiai. Lietuvoje veikia trijų pakopų pensijų kaupimo sistema.
I pakopa
Kiekvienas Lietuvos gyventojas turi asmeninę Sodros paskyrą, kurioje gali matyti savo sukauptą darbo stažą, apskaitos vienetus, sumokėtas įmokas ir gautas išmokas.
II pakopa
Privatūs pensijų fondai, kuriuos valdo 6 pensijų kaupimo bendrovės. Kaupimas II pensijų pakopoje vyksta pagal formulę: kaupiančiojo dalis yra 3 % nuo atlyginimo prieš mokesčius, plius 1,5 % valstybės priemoka nuo užpraeitų metų VDU šalyje. Visose privačiose pensijų kaupimo bendrovėse pinigai yra investuojami atsižvelgiant į kaupiančiojo amžių - gyvenimo ciklo fondus. Uždirbama investicinė grąža visose bendrovėse skirtinga, todėl svarbu domėtis ir stebėti II pakopos sutartis. Sukaupti ateičiai, oriai senatvei - toks kiekvieno kaupiančiojo tikslas. Nuo 2019 m. galima migruoti tarp visų šešių privačių pensijų kaupimo bendrovių. Tai suteikia pasirinkimo laisvę ir galimybę per daugelį metų sukaupti didesnį kapitalą. Sukauptais pinigais dalyvis gali naudotis sulaukęs pensinio amžiaus, arba išeidamas į išankstinę senatvės pensiją.
III pakopa
Savanoriškas kaupimas pensijai. Sutartis be pabaigos termino ir laisvas įmokų mokėjimas - tokie šios sutarties privalumai. Sudaręs tokią sutartį žmogus renkasi mokėjimo periodiškumą, įmokos dydį ir investicinį fondą, kuriame bus investuojami jo pinigai. Pinigus kaupti galima 5-iose rinkoje veikiančiose bendrovėse, kurios turi skirtingas investavimo strategijas ir generuoja skirtingą investicinę grąžą. Rekomenduotina pradėti domėtis pensijų fondais kaip įmanoma anksčiau - vos pradėjus dirbti. Kuo jaunesnis žmogus, tuo didesnė tikimybė sukaupti reikšmingą kapitalą, reguliariai investuojant sąlyginai nedideles sumas.
Kiekviena pensijų kaupimo bendrovė turi savo investicinius fondus ir naudoja skirtingas investavimo strategijas. UAB „Finansų treneriai“ konsultantai yra savo srities profesionalai, kurie domisi pokyčiais rinkoje, aktualijomis, seka naujienas, domisi investicinių fondų veikla ir rezultatais.
Specialistų teigimu, klaidingi įsitikinimai ir informacijos stoka dažnai paskatina sprendimus, kurie ilgalaikėje perspektyvoje gali sumažinti finansinį saugumą sulaukus senatvės. Todėl finansų specialistai akcentuoja, kad žinoti pagrindinius pensijų sistemos veikimo principus yra būtina kiekvienam kaupiančiajam.
Kodėl reikalingos pensijų kaupimo pakopos?
„Žinių radijo“ laidoje dalyvavęs „Artea Asset Management“ vadovas Vaidotas Rūkas priminė, kad apie turto kaupimo sistemą Lietuvoje buvo pradėta diskutuoti dar maždaug 2000-aisiais ir tai nebuvo kažkokia naujovė. Anot jo, tokia sistema jau tuo metu buvo plačiai taikoma kitose šalyse dėl prastėjančių demografinių rodiklių.
Visgi Lietuvoje egzistuojanti pensijų kaupimo sistema nėra visiškai identiška gyvuojančiai Vakarų valstybėse. V. Rūkas įvardijo, kokie yra pagrindiniai šių sistemų skirtumai. „Pagrindinis skirtumas yra tai, kad Vakaruose labiau egzistuoja profesiniai fondai, o Lietuvoje tai - labiau yra centralizuota ir yra specifinės įmonės, kurios valdo pensijų fondus. Jau kuriant šią sistemą buvo nuspręsta, kad profesinių fondų sistema jau yra atgyvenusi, nes, kai žmonės keičia darbus, tada atsiranda sunkumai, nes tarp profesinių fondų migruoti yra gana komplikuota“, - aiškino „Artea Asset Management“ vadovas.
Anot jo, žmonės retai žino, kad pirmiausia buvo įkurta nulinė pakopa, kuri yra valstybės skiriama bazinė suma žmogui, nepriklausomai nuo jo pajamų. Lietuvoje ši dalis yra vadinama bazine pensija, o ją žmonės gauna, kai išdirba tam tikrą metų kiekį ir sukaupia stažą.
„Tuo metu pirmoji pakopa paprastai yra susijusi su žmogaus sumokamais mokesčiais. Tai yra įmokos, kurias žmogus sumoka „Sodrai“, o jos dažniausiai konvertuojasi į taškus ar pinigus. Šioje pakopoje viskas priklauso nuo to, kiek tų taškų buvo įsigyta ir pagal tai dabartiniai dirbantieji išmoka tuos pinigus pensininkams“, - dalijosi specialistas.
Visgi jis pastebėjo, kad šių dviejų pakopų gyvavimo nepakanka finansiniam saugumui užtikrinti. Anot jo, čia atsiranda problema, nes darbo jėga vis mažėja, į pensiją išeinančių yra apie 44-45 tūkst. gyventojų per metus, o gimsta apie 19 tūkst. vaikų.
V. Rūkas neslėpė, kad daugiapakopiškumas - geros valstybės bruožas. Specialistas neslepia, kad norintiems orios senatvės reikėtų išnaudoti visų pakopų naudas. Anot jo, bazinė pensija Lietuvoje užtikrina apie 45 proc. pajamų pakeičiamumo normos lėšų, o antra pakopa prie šios sumos gali pridėti dar 20 proc. Tuo metu investuojantys į trečiąją pakopą bendrą pensijos dydį gali pasididinti iki 80 proc.
Jei sistema tokia gera, kodėl žmonės ja nepasitiki?
V. Rūkas tvirtino, kad visi reikšmingi antros pensijų pakopos pokyčiai kilo dėl žmonių nepasitikėjimo sistema. Viena iš pagrindinių priežasčių - ryšio su kaupiamais pinigais neturėjimas.
Pasak specialisto, nepasitikėjimą didina ir perdėtas dėmesys prastesniems laikotarpiams bei menkas dėmesys geriems rezultatams. Jis paminėjo ir dar vieną priežastį - politinį neapibrėžtumą.
Prognozės
Planuojama, kad kitąmet „Sodros“ biudžeto išlaidos bus 861,1 mln. eurų arba 10,9 proc. didesnės nei 2025 metais. Didžiausią „Sodros“ išlaidų dalį, beveik 80 proc., sudarys išlaidos socialinio draudimo pensijoms. Prognozuojama, kad 2026 m. senatvės pensininkų bus vidutiniškai 640 tūkst. Jų skaičius padidės 1,11 proc. arba 7 tūkst.
Pensijų indeksavimo koeficientas 2026 m. sieks 1,0987 (9,87 proc.). Šiuo koeficientu bus indeksuojama tiek bendroji, tiek individualioji pensijų dalys, tam panaudojant 615 mln. eurų. Be to, 2026 m. numatoma dar skirti 90 mln. eurų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų papildomam pensijų individualios pensijos dalies indeksavimui.
2026 m. vidutinė senatvės pensija ūgtels 80 eurų (12 proc.) ir pasieks 750 eurų. Vidutinė senatvės pensija tiems, kurie turi būtinąjį stažą, padidės 90 eurų (12,5 proc.) ir sieks 810 eurų.
Pagal svarstomą dokumentą, valstybinio socialinio draudimo pensijoms planuojama skirti daugiau kaip 6 mlrd. 931 mln. eurų (t. y. 12,6 proc. daugiau nei šiemet laukiama), ligos draudimo išmokoms - apie 642,7 mln. eurų, motinystės draudimo išmokoms - 488 mln. eurų, nedarbo socialiniam draudimui - beveik 521,4 mln. eurų, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniam draudimui - daugiau kaip 50 mln. eurų.
Kaip išsirinkti investicinius fondus – per daug pasirinkimų?
| Rodiklis | Dydis |
|---|---|
| Vidutinė senatvės pensija | 750 eurų |
| Vidutinė senatvės pensija (turint būtinąjį stažą) | 810 eurų |
tags: #privacios #ir #valstybine #pensijos