Gyvendamas įvairių malonumų apsuptyje, žmogus yra įtraukiamas į priklausomybę ne tik nuo gerai žinomų, tačiau ir nuo mums neįprastų pagundų. Priklausomybė nuo žmogaus - viena iš tokių.
Olegas Lapinas - specialisto profilis
Psichoterapeutas Olegas Lapinas yra žinomas specialistas, dirbęs Vilniaus miesto poliklinikos psichoterapeutu (1988 - 1990 m.) ir Vilniaus klinikiniame psichoterapijos centre gydytoju psichoterapeutu (1990-2004 m.), kur 2000-2004 m. buvo dienos stacionaro vedėjas. Jis kūrė kompiuterinę psichoterapinę programą „Psichologas“, skirtą žmogaus dialogui su kompiuteriu (1995-2000 m.). Nuo 1993 m. vedė mokomuosius pozityvios psichoterapijos ir NLP seminarus Lietuvos ir kaimyninių šalių kolegoms. Lektoriaus studijos apima hipnozę (1992 - 1993 m.), neurolingvistinį programavimą (1993 m., 2001 m.), Virdžinijos Satir modelį (1993 m.), pozityvią psichoterapiją (1992 m., 1994 m.), sisteminę šeimos psichoterapiją (1993 - 1994 m.). 1994 - 2003 m. mokėsi psichoanalizės, o nuo 1996 - 2004 m. psichodramos. 1997 m. gavo aukščiausią psichoterapinę kategoriją, 1998 m. - LPD Mokytojo vardą ir NLP Praktiko sertifikatą.
Emocinė priklausomybė: kas tai yra ir kaip formuojasi
„Emocine priklausomybe vadinama situacija, kuomet asmuo labiau reaguoja į kito žmogaus jausmus nei savo, negali pasakyti, kad artimojo veiksmai liūdina ir skaudina. Emocinė priklausomybė yra išmoktas reagavimo stilius, kuris formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Vaikams tenka nuolatos spėlioti tėvų nuotaikas ir visą laiką bandyti ištaisyti slogias emocijas. Mažamečiams kuriamas įsitikinimas, kad jie privalo linksminti, guosti, išklausyti tėvus, nesulaukiant pakankamai grįžtamosios reakcijos.
Įgūdis formuojasi per pirmuosius penkerius gyvenimo metus, kai tik vaikas išmoksta atskirti suaugusius kaip atskirus asmenis. Mažametis sužino, kad gali paveikti tėvų nuotaikas, juos pralinksminti ar supykdyti, - aiškino psichoterapeutas. - Jeigu globėjai atspindi vaiko nuotaikas, išklauso ir padeda, tuomet ima formuotis empatija.
Psichologas kvietė įsivaizduoti vaiką, kuris visą dieną būna vienas. Tėvai dirba, seneliai serga, yra mažų brolių ar seserų, kuriais reikia rūpintis, prižiūrėti, padėti atsipalaiduoti po sunkios dienos. Todėl užaugęs žmogus nesupranta, kad gali egzistuoti atskirai, be šalia esančio žmogaus, kuriam reikėtų pagalbos. Emociškai priklausomas žmogus sąmoningai nesuvokia, kad jis gali kam nors rūpėti. Jam nuo mažens buvo svarbūs artimi žmonės, tačiau nesusiformavo įsitikinimas, kad ir kitiems jis taip pat rūpi.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Padariniai ir ligos
Bėgant laikui žmogus ima jausti perdegimo simptomus, gali susirgti depresija. Jis atrodo išsekęs, neišsimiegojęs. Jeigu nesiimama veiksmų, psichologinės kliūtys gali pakenkti ir fizinei sveikatai. Atsiras opaligė, artritas, žarnyno problemos, migrena. Tuomet specialistai atkreipia dėmesį ne į fizinės sveikatos simptomą, o į kur kas giliau slypinčią problemą ir gali pradėti ją gydyti.
Emocinė priklausomybė yra pakankamai dažna, tačiau kartais būna gerokai paslėpta. Pavyzdžiui, tai gali būti vaikas, kuris turi problemų mokykloje. Šeimoje tokie gelbėtojai netgi sulaukia palaikymo iš artimųjų už rūpestį. Visuomenėje yra stipri savanaudiškumo stigma. Labiau iškeliamas rūpinimasis kitu, neįsigilinant į situaciją ir jos padarinius.
Kopriklausomybė: kodėl atsiranda „priklausomas sutuoktinis“
Jei jūsų vyras priklausomas, paklauskite savęs, nuo ko esate priklausoma jūs. Kodėl šalia priklausomo asmens būtinai atsiranda priklausomas sutuoktinis? Šis reiškinys yra paplitęs, žinomas ir vadinamas iš anglų kalbos išverstu terminu “codependency” - arba “kopriklausomybė”.
Jūsų vyro priklausomybė yra akivaizdi: be taurelės (narkotiko, bandymo išlošti) vyras jaučiasi neramiai, instinktyviai ieško pasitenkinimo objekto, o jį radęs kuriam laikui aprimsta. Atkreipkite dėmesį, kad didelio džiaugsmo ir euforijos jausmas, apimdavęs jūsų geriantį ar lošiantį vyrą pačioje pradžioje, po truputį nyksta. Vietoj to ateina lengvas pasitenkinimas, o galiausiai - jokio pasitenkinimo. Pats priklausomybės objektas pasidaro svarbesnis už jo teikiamą pasitenkinimą. Užtat jo nebuvimas sukelia abstinenciją - nerimą, drebulį, nemigą, košmarus. Ilgainiui ši abstinencija iš psichinės tampa fiziologine - tikra liga.
Jeigu jūsų priklausomybė ne ta pati - jūs ne alkoholikė, ne žaidėja, ne narkomanė, nepriklausote nuo psichotropinių vaistų - tai greičiausiai rasite savyje priklausomybę nuo žmogaus. Tai pasireiškia tokiais pat tipiškais požymiais: Jam nesant namuose jūs jaučiate nerimą, instinktyviai ieškote jo po visą miestą, skambinėjate ir siunčiate SMS, o jam atsiradus jaučiate palengvėjimą. Ir vėl svarbus požymis - ilgainiui vyras nebeteikia jums džiaugsmo, netgi vargina ir erzina, tačiau jo buvimas šalia pasidaro svarbesnis už džiaugsmą ir malonumą. Jo nebuvimas sargdina jus su visais fiziologiniais reiškiniais - nemiga, šleikštuliu, drebuliu.
Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos
Tačiau jei priklausomybė nuo medžiagos ar veiksmo yra tęsinys natūralios visų gyvių priklausomybės nuo oro ir vandens, tai jūsų situacija sudėtingesnė. Jūs kėsinatės į kito žmogaus laisvę. Jis turi būti šalia! Orui, maistui, alkoholiu, žaidimui ar narkotikui nuo to, kad jūs juos savinatės, blogai nebūna. Jie negyvi. O jam, jūsų vyrui - kyla instinktyvus noras pabėgti ir pasislėpti.
Todėl, norint padėti savo vyrui atsikratyti priklausomybės, vertėtų pradėti ne nuo jo, o nuo savo priklausomybės. Taip yra dėl to, kad žmones šeimoje jungia bendras emocinis laukas. Išeiti iš priklausomybės reikia abiem. Ir eiti reikia link tikslo, kuris vadinasi „nepriklausomybė”, arba „autonomija”. Tai jokiu būdu nereiškia draudimo: „negersiu”, „nežaisiu”, „nevartosiu”, „nelauksiu”. Tokie „ne” yra prievarta ir iš tiesų veda tik į instinktyvų pasipriešinimą savo pačių prievartai. Gersite, lošite, vartosite ir lauksite vėl ir vėl.
Svarbu yra leisti savo jausmams tekėti laisva srove: ieškoti gilių, atvirų išgyvenimų, kurie kils pakeliui. Už jų paaiškės jūsų norai ir siekiai. Terpė, kurioje tai gali įvykti - ne kova su savimi ir vyro įpročiais, o blaivus susivokimas. Pradėkite nuo savo kitų, su sutuoktiniu (medžiaga) nesusijusių norų ir vertybių. Pereikite prie savo nebaigtų darbų ir svajonių. Tuomet atsiras pagalbininkų: psichoterapeutų, būrelio ar palaikymo grupės narių, trenerių, mokytojų. Kurį laiką jūs būsite priklausoma nuo jų. Vėliau jie jus paleis. O jūs paleisite juos.
Ieškokite keturių būsenų: sielvarto, malonumo, laimės ir meilės. Tarpiniai jausmai, kuriuos patirsite: baimė, pyktis, neviltis - išaugs į pasitikėjimą, tikėjimą, užtikrintumą. Jūsų vyras tuo metu eis savo keliu. Ir jei pakeliui jūs nenorėsite su juo būti, ar vėl norėsite suartėti - tebūnie taip. Juk jūs dabar abu nepriklausomi. O tai reiškia laisvę. Laisvę pasakyti „ne”, „taip”, ir „galbūt”.
Priklausomybė nuo artimų žmonių nuotaikų ir jos sprendimo žingsniai
Psichoterapeutas Olegas Lapinas teigia, kad dažnai pasitaiko priklausomybė nuo artimų žmonių nuotaikų. Tai reiškia, kad priklausomybės objektai yra gyvi ir besikeičiantys. Todėl neverta imti ant savęs visos atsakomybės - už tokią priklausomybę tiek pat atsakingi tiek jūs, tiek ir jūsų artimieji. Tokioje situacijoje nėra jokios kaltės. Tiesiog žmogus yra emocionalus ir prisirišantis.
Taip pat skaitykite: Kainų analizė
Tiesiog priimti save tokį ir nustoti svajoti atsirišti? Būtent nuo to ir patartina pradėti. Kitas kelias būtų labai nenatūralus - bandyti dirbtinai tapti „egoistu“, rūpintis tik savimi ir t.t. Greičiausiai greit nusiviltumėte ir pradėtumėte save graužti: man niekas neišeina. Imkite ir padėkokite sau už tai, kad esate toks prieraišus. Beje, prieraišumas yra labai moteriška savybė. Gamtoje prieraišumas padeda auginti vaikus - jie gerai jaučiasi su tokiais žmonėmis.
O iki tol galima išmokti pagarbiai žiūrėti ne tik į save, bet į jūsų rūpesčio objektus. Panašu, kad duodate žmonėms daugiau, nei jie prašo. O be to, kaskart, kai mes imame kažkuo labai rūpintis, kažkiek nuvertiname tą žmogų. Štai žmogui skauda, o mes iš visų jėgų stengiamės numalšinti jo skausmą. Kodėl? Todėl, kad patys netoleruojame skausmo. Arba darome bet ką, kad tik kitas nesupyktų. Todėl, kad netoleruojame pykčio. Taigi iš esmės mes negerbiame kito žmogaus teisės į skausmą ir teisės į pyktį, nes negerbiame savo teisės į šiuos jausmus.
Tada mes negalime tapti kitam žmogui draugu, pagalbininku ir padėjėju - tai įmanoma nuo to momento, kad suprantame, priimame ir gerbiame savo silpnumą, savo nelaimę ir savo netobulumą. Tas, kas išmoko jaustis vaiku, atleidžia kitiems vaikiškumą. Kas toleruoja savo priklausomybę, toleruoja ir kitų žmonių priklausomybes. Kas sunkiai sirgo, gali gerbti kitus sergančius.
Depresija atsiranda ne dėl pykčio, skausmo ar liūdesio, o dėl bandymo nejausti nei pykčio, nei skausmo, nei liūdesio. Juk „depresija“ pažodžiui verčiasi kaip „presas atgal“, tarsi mes patys spaustumėme kažką, kas spaudžia mus iš vidaus. Dažniausiai tai atsitinka, kai mes turime griežtas taisykles apie tai, ką galima ir ko negalima jausti. O taip pat dėl to, apie kokius jausmus mes galėjome kalbėtis su savo tėvais. Kuo daugiau „šito jausti negalima“, tuo didesnė „preso“ atsiradimo tikimybė.
Jeigu žmogus leidžia sau jausti įvairiausius jausmus, jis tą „presą“ nuima, rizikuodamas, kad įvairūs nemalonūs jausmai jį užpildys ir kad pažeis nerašytas tėvų taisykles. Išmokti visa tai toleruoti - didelis menas. Mainais už tai ateina kitų žmonių priėmimas, toks buvimas su jais, nuo kurio jiems darosi gera. Taigi dabar teks iš naujo mokytis jausti įvairius jausmus ir juos reikšti. Antidepresantai palaikys smegenis, padės atsistatyti centrams, kurių dėka mes mokomės. Tačiau atsistatant šiems centrams, uždavinys - apkrauti juos darbu. O jų darbas - išgyvenimai, jausmai, būsenos. Neskubėkite jausti meilės - iki jos nuves visai priešingos būsenos.
Erotomanija ir seksualinė priklausomybė
Portalas pasidomėjo erotomanijos sąvoka: kas tai per priklausomybė, dėl ko ji kyla ir ką daryti žmogui, kuris pats to nesuvokdamas tampa sekso vergu? Apie visa tai paklausėme žinomo psichoterapeuto, seksologo Olego Lapino.
Daugelis turinčių priklausomybę nuo sekso slepiasi nuo visuomenės ir stengiasi to neviešinti, todėl koks skaičius tokių žmonių yra - sunku pasakyti. Erotomanija - intymus dalykas, apie kurį mažai kas drįsta viešai šnekėti. Pasak O. Lapino, į specialistus kreipiasi maždaug 10 proc. sergančių žmonių, iš kurių po ilgalaikės terapijos kurso, savo problemą išsigydo maždaug pusė.
Pasak jo, nėra žmonių, kurie būtų apsaugoti nuo bet kokios priklausomybės. Todėl erotomanija gali išsivystyti bet kuriam žmogui lygiai taip pat, kaip ir bet kuri kita priklausomybė. „Žmogaus smegenys įsimena dalykus, kurie teikia malonumą. Jos yra tarsi užprogramuotos ir veikia iš inercijos kai pajunta malonų dirgiklį“, - teigia O. Lapinas. Kitaip tariant, jeigu žmogus išgėręs alkoholio pajunta nusiraminimą, atsipalaiduoja ir jo kūną užplūsta šiluma - jis alkoholį susieja su teigiamomis emocijomis ir kitą kartą, kai pajunta, jo nuotaika prasta - griebiasi butelio.
Psichoterapeuto teigimu, erotomanai jaučia nuolatinį poreikį patirti seksualinę palaimą, todėl dažnai kartojami dalykai labai stipriai įsirašo į žmogaus pasąmonę, o vėliau nuo jų atprasti tampa ypač sunku. Specialistų nuomone, auklėjimas vaikystėje ir vėliau išsivysčiusi erotomanija tarpusavyje tiesiogiai nėra susiję - tam įtakos gali turėti nebent konkretūs atvejai, kai tėvai ar kiti artimi giminaičiai taip pat kentėjo dėl šios priklausomybės. Dažniau priklausomybę nulemia nepilnavertiškumo kompleksas.
Pasak specialisto, viskas yra daug paprasčiau: tiesiog žmogus, įsitraukęs į seksualinius žaidimus, praranda realybės pojūtį ir pradeda gyventi savo paties susikurtame pasaulyje, kuris jam neša malonumą. Tiesa, erotomanui pasitenkinimą gali kelti ne tik lytiniai santykiai, bet ir pats gundymo procesas - yra nemažai atvejų, kai viskas apsiriboja vien liguistu priešingos lyties viliojimu.
Jeigu prisimintume istorines asmenybes - taip elgęsi žmonės dažnai būdavo idealizuojami. „Įdomiausia, kad visi jie buvo vertinami kaip herojai, o moterys - išaukštinamos, kaip sėkmingos „medžiotojos“. Tačiau šie žmonės tiesiog kentėjo nuo erotomanijos, o viduje gyveno įprastą paprastų žmonių gyvenimą“, - pasakoja O. Lapinas.
Todėl svarbu laiku pripažinti, kad tai - liga, kurią reikia gydyti. Tuomet ieškoma pagalbos - kreipiamasi į psichoterapeutą, kunigą ar net būrėją. Pasak O. Lapino, dėl šios problemos dažniausiai kreipiasi ne patys sergantieji, o jų artimieji - šeimos nariai, sutuoktiniai, kuriems sunku susitaikyti su nuolatiniais partnerio keliamais akibrokštais. „Sutuoktiniui perauklėti seksualinę priklausomybę turintį partnerį kaži ar pavyks. Nebent jis pats taps nuo jo priklausomas ir neigs viską nesąmoningai bandydamas jį išteisinti“, - įsitikinęs O. Lapinas.
Psichoterapeutas prisimena atvejus, kai klientai savo aistras ilgus mėnesius malšino vaistais, dažnai - antidepresantais, kurie iš tiesų mažina lytinį potraukį, subalansuoja nerimą, atpalaiduoja. „Neverta sakyti, kad visa tai - praeis, - sako O. Lapinas. - Viena, kad gali išgydyti erotomaniją - meilė.“
Vyriškumo tema: kaip vyrams sunku pripažinti emocinę priklausomybę
Vyrai rečiau linkę garsiai kalbėti apie savo problemas ir išgyvenimus. Mat vyrui rodosi, kad jausmų parodymas pažeis jo vyriškumą. Todėl dėl to pažeidžiamumo vyrai sunkiau toleruoja ir didelį emocionalumą. Juk kaip augina berniukus? Sako, kad jie negali verkti. Bet iš tikrųjų tai nėra visiškai tiesa. Ne tik auginimas lemia tai, kad vyras bijo verkti. Tai lemia ir vyriškumo jausmas, kuris apskritai yra būdingas vyrams.
Dėl baimės prarasti vyriškumą vyrams sunku ir tada, kai moteris rodo savo artumą, meilę, nes tai primena grįžimą į mamos glėbį, kai jie dar nebuvo vyrai. Todėl atsiduoti moters jausmui yra neramu, nes tai tolygu dalies vyriškumo praradimui - vėl tapti belyčiu padaru, kokiu jis buvo dvejų-trejų metų: „Kai jis galėjo lipti mamai ant kelių ir nevaržomai verkti. Moterys neturi tokios baimės, noriai tą daro, lengvai pasako, kad yra silpnos, lengviau pripažįsta, kad tingi, nebijodamos sugrįžimo į mergaitišką būseną.“
Moterims pravartu prisiminti, kad vyras gali ištverti viską, išskyrus pažeminimą. Jei moteris gali bet ką sakyti savo draugei, nebijodama, kad tai turės potrauminių pasekmių, tai, sakydama vyrui, ji turi pagalvoti. Ypač vyrus skaudina jų menkinimas kalbant apie šeimos intymų gyvenimą. Jei vyro seksualumas mažesnis, klausdama jo apie tai, moteris nenori vyro pažeminti, ji nori įsitikinti, kad problema nėra joje. Bet vyras suvokia ne taip, kaip suprastų moteris, jei kažkas suabejotų jos moteriškumu. Jis tai suvokia kaip smūgį į skaudžiausią vietą - į trapų vyriškumo jausmą. Todėl jis ne tik kad nepradės daryti kažką kitaip, bet apniks depresija, jis jausis nevertas gyventi.
Dar viena situacija, kuri vyrui iš po kojų gali išmušti pagrindą, - darbo netekimas, mat darbas taip pat asocijuojasi su vyriškumu. Tradicinis vyriškas vaidmuo, kuris palaiko vyriškumo jausmą net ir dabartinėje lyčių lygybės epochoje, - tai stiprus, saugotojas, maitintojas, gynėjas. Viskas, kad susiję su darbo praradimu, kerta per šiuos dalykus. Vyras be darbo neišvengiamai pradeda jaustis mažiau vyriškas, mažiau gali atnešti į namus, mažiau apsaugoti šeimą. Tai suvokiama labai skausmingai, ir vyras tai gali išgyventi viduje, išeiti iš namų. Vyrai sunkiau išgyvena netektį, jei prie jos prisideda menkinančios pastabos iš moters.
Tylus buvimas ir užsidarymas savyje gilina emocinę krizę, ir neretai ji sprendžiama alkoholiu, kuris virsta į dar gilesnius konfliktus šeimoje. Alkoholis yra narkotikas, ir apsvaigimo būsena yra tokia pati, kaip operacija su narkoze. Tai - socialiai legalizuotas narkotinis preparatas gyvenimo skausmui sumažinti. Kuris, beje, turi silpną terapinį poveikį ir yra vienas iš prasčiausių, padedančių susitvarkyti su gyvenimu, - kalbėjo O.Lapinas, teigdamas, jog krizes spręsti reiktų patikėti specialistams.
Tačiau kalbėti apie vyriškumą, vyrui tapus vyru, yra vėloka: tokiu jis turi užaugti. Tik moteris, sako O.Lapinas, neužaugins vyro. „Mama ir neturi auginti vyro, jos funkcija yra saugoti. Berniukui reikia vystytojo, ir norint, kad vaikas išaugtų vyru, jam reikia kito vyro, kurį jis pripažins, rodys pagarbą. Vaikas privalo pabūti su tokiu vyru, net jei jis nėra jo tėvas.“ Jei šeima - išsiskyrusi, vyru vystytoju gali tapti senelis, brolis, dėdė ar net - treneris. Svarbu, kad žmogus mylėtų vaikus ir galėtų perteikti vyro pavyzdį. Jei vyro nebus, mama išaugins berniuką, kuris bandys atspėti, ko nori mama, o savo viduje jis ieškos vyro.
Stresas, laiko dvasia ir gyvenimo būdas XXI amžiuje
Nepaisant to, kad stresai XXI amžiuje tapo subtilesni, turėtume duoti sau šiek tiek laisvės išgyventi juos taip, kaip numatė motulė gamta. Negalima būti tobuli visose gyvenimo srityse. Kuo greičiau atsikratyti streso ra... „Jeigu nesiimama veiksmų, psichologinės kliūtys pamažu daro įtaką ir fizinei sveikatai. Gali atsirasti opaligė, artritas, žarnyno problemos, migrena“, - atkreipė dėmesį gydytojas psichiatras psichoterapeutas Olegas Lapinas.
Laiko dvasia paskatino skubėjimą, o tai lemia nuolatinį įtampą ir ligas. Žmonės pradėjo skubėti, nes gyvenimas pasidarė nepakartojamas; laikas tapo linijinis. Dėl to atsakomybės ir baimės kultūra verčia imtis veiksmų, imituoti produktyvumą ir dažnai susidurti su emociniais sunkumais bei priklausomybėmis.
Praktiniai žingsniai išeiti iš priklausomybės
O. Lapinas išryškino emocinės nepriklausomybės žingsnius. Pastebėjus problemą pirmiausia būtina suprasti, kad sutuoktiniu rūpinasi ne savo noru, o dėl vaikystėje primestos, daugybę metų sąžiningai atliekamo vaidmens. Taip pat būtina rasti žmonių, kurie išstumtų į dienos šviesą kitą, įskaudintą, kiek piktą pusę. Galiausiai teks išgyventi išjautimo fazę, kurios metu ši užgniaužta pusė apsigyvena žmogaus viduje.
Pasakykite „taip” savo priklausomybei. Svarbu yra leisti savo jausmams tekėti laisva srove: ieškoti gilių, atvirų išgyvenimų, kurie kils pakeliui. Už jų paaiškės jūsų norai ir siekiai. Terpė, kurioje tai gali įvykti - ne kova su savimi ir vyro įpročiais, o blaivus susivokimas. Pradėkite nuo savo kitų, su sutuoktiniu (medžiaga) nesusijusių norų ir vertybių. Pereikite prie savo nebaigtų darbų ir svajonių. Tuomet atsiras pagalbininkų: psichoterapeutų, būrelio ar palaikymo grupės narių, trenerių, mokytojų. Kurį laiką jūs būsite priklausoma nuo jų. Vėliau jie jus paleis. O jūs paleisite juos.
Riboto formato lentelė: Priklausomybės tipai ir pagrindiniai požymiai
| Priklausomybės tipas | Pagrindiniai požymiai |
|---|---|
| Emocinė priklausomybė | Reagavimas į kito jausmus labiau nei į savus; gelbėtojo vaidmuo; perdegimas |
| Kopriklausomybė | Abipusė priklausomybė šeimoje; nerimas dėl partnerio nebuvimo; fiziologiniai simptomai |
| Erotomanija (seksualinė priklausomybė) | Nuolatinis poreikis seksualinei palaimai; paslėpti simptomai; sudėtinga gydyti be specialistų |
Olegas Lapinas: Kaip perdegimas ir psichosomatika padeda mums pasveikti?
Kaip kreiptis pagalbos ir ko tikėtis
Jeigu nesiimama veiksmų, psichologinės kliūtys pamažu daro įtaką ir fizinei sveikatai. Gali atsirasti opaligė, artritas, žarnyno problemos, migrena. Tuomet specialistai atkreipia dėmesį ne į fizinės sveikatos simptomą, o į kur kas giliau slypinčią problemą ir gali pradėti ją gydyti.
Emocinė nepriklausomybė yra itin drąsus žingsnis. Todėl žmogus dažniausiai turi atsidurti visiškoje duobėje, kad sutelktų paskutines jėgas ir imtų priešintis. Tai padaręs pastebi, kad viduje turi itin daug pusiau paslėpto, lėtinio, nuolatinio skausmo.
Ieškokite pagalbos: psichoterapeutų, palaikymo grupių, mokytojų, trenerių. Kiti gali padėti, kol patys tampate labiau autonomiški. Krizes spręsti reiktų patikėti specialistams.
Olegas Lapinas dalinasi įžvalgomis apie tai, kaip per nepriklausomybės metus pasikeitė lietuvių požiūris į gyvenimą ir tarpusavio santykius. Jis pastebi, kad jaunoji karta dažniau šypsosi, į viską žiūri paprasčiau ir nėra prisirišusi prie materialių dalykų. Be to, jauni lietuviai nesijaučia prastesni nei vakariečiai, o netgi atvirkščiai - pranašesni. Dėl po nepriklausomybės atsiradusios galimybės išvykti į Vakarus, paskutinės lietuvių kartos jau yra gyvenusios, dirbusios ar besimokiusios užsienyje.
tags: #priklausomybe #nuo #vyro #olegas #lapinas