Priklausomybė nuo virtualių ir socialinių tinklų: požymiai, priežastys ir sprendimai

Ši istorija jums gali pasirodyti tolima, tačiau psichologai nerimauja: vis daugiau asmenų pasineria i virtualųjį pasaulį, net nenutuokdami apie galimas grėsmes. Kol nesaikingas interneto naudojimas skausmingai nepaliečia beveik visų gyvenimo sričių (šeimos, darbo, santykių su aplinkiniais, mokslų), tol apie galimas grėsmes nesusimąstome. Deja, tuo metu priklausomybė būna įsisenėjusi ir ją pašalinti nėra lengva.

Dauguma žmonių, savo dienas leidžiančių internete, neturi jokių priklausomybės simptomų. Tad kaip atskirti normalų naršymą nuo liguisto? Daugelis nesenai atliktų mokslinių tyrimų dabar jau drąsiai teigia jog elgesio priklausomybės egzistuoja. Kokie yra nerimą keliantys priklausomybės simptomai, kaip juos atpažinti?

Kas turi didesnį polinkį į internetinę priklausomybę?

Žmogaus veikla internete labai priklauso nuo jo asmeninių savybių. Tarkime, asmenys, kurie praleidžia daug laiko žaisdami ar lošdami, pasižymi impulsyviu elgesiu, agresija. Paprastai šią veiklą mėgsta nesuvaldantys savo impulsų asmenys. O štai žmonės, daug laiko praleidžiantys bendraudami internete ar socialiniuose tinklalapiuose, dažnai būna nervingi, jų prastesni bendravimo įgūdžiai, menka savivertė. Bendraudami internetu jie jaučiasi patogiau ir laisviau, be to, virtualiojoje erdvėje išreikšti jausmus ir mintis jiems lengviau nei realiame pasaulyje.

Į rizikos grupę patenka turintys bendravimo sunkumų, depresiški, intravertiški, neurotiški, savimi nepasitikintys, vieniši ir drovūs asmenys. Vis dėlto dar neaišku, ar nelinkę viešai bendrauti, drovūs ir vieniši asmenys turi didesnį potraukį bendrauti internetu, ar, atvirkščiai, asmenys per daug laiko praleidžiantys virtualioje aplinkoje ilgainiui praranda bendravimo įgūdžius, draugų ratą ir taip dar labiau atitolsta nuo tikroviško bendravimo.

Socialiniai tinklai ir bendravimas internetu

Pokalbių bei socialinių tinklų privalumas yra tas, kad žmonės juose jaučiasi ne tokie suvaržyti, laisviau bendrauja, yra atviresni, leidžia sau pasakyti daugiau, nei išdrįstų realiame gyvenime. Vienišiai linkę būti socialiai uždaresni bei jautrūs atstūmimui, jiems sunkoka susirasti naujų draugų. Neretai jų bendravimo įgūdžiai būna prasti, jie nelinkę į intymius santykius, yra menkos savivertės.

Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti

Bendraudami internetu jie gali rinktis, su kuo ir kada šnekėti, turi laiko apgalvoti, sukurti žinutes ir taip kontroliuoti sąveikas su aplinkiniais. Iš dalies internetas palengvina vienišių uždarumą bei padeda jiems atsiverti, išmoko, kaip pateikti save kitiems. Taip pat pastebėta, jog virtualiojoje erdvėje žmonės linkę daugiau flirtuoti.

Dažnai Internete užmegzti porų santykiai išsivysto daug greičiau nei įprasta, o vėliau, kai susitinkama iš tikrųjų, labai tikėtina, kad tokie santykiai greitai pereis į intymų lygmenį, ypač jei bendravimas internetu buvo intensyvus. Internetinė pažintis turi tendenciją greičiau peraugti į artimesnį ryšį, o tikrovėje tam reikėtų truputėlį daugiau laiko. Kita vertus, tokios pažintys gali turėti ir neigiamą atspalvį.

Šių virtualių tinklų sėkmė neabejotina, nes poreikis būti tarp kitų žmonių ir su jais palaikyti ryšį yra labai stiprus mūsų gyvenime. Apskritai žmonės iš prigimties yra socialios būtybės, todėl socialiniai tinklai ir bendravimas internetu tampa paprasčiausiu socialiniu įrankiu. Būdami tarp kitų esame visokeriopai palaikomi, dalijamės informacija ir plečiame bendravimo ratą. Kaip ir realiame gyvenime, socialiniuose tinkluose galime sulaukti kitų asmenų emocinio palaikymo, bendrauti su draugais ir užmegzti naujus ryšius.

Internetinio bendravimo išpopuliarėjimą lėmė patogi galimybė susisiekti, stebėti ir palaikyti ryšį su kitais žmonėmis, įgyti emocinio bei socialinio kapitalo bei plėsti savo socialinį ratą. Ilgainiui lankymasis socialiniuose tinklalapiuose virsta kasdienybe. Juk prisiregistruodami tam tikrose svetainėse iš dalies įgauname teisę stebėti draugus, jų veiklą, naujienas ir taip patenkiname visiems būdingą žmogišką smalsumą. Kokie žmonės labiau linkę naudotis socialiniais tinklais? Be abejo, mėgstantys bendrauti asmenys, trokštantys staigaus atlygio ir pasitenkinimo dėl greito aplinkinių atsako.

Nuostabu, jei sugebame išlaikyti sveiką balansą ir internetinį bendravimą priimame kaip parankų įrankį ryšiui su draugais palaikyti. Vis dėlto nuolatinis buvimas virtualiojoje aplinkoje daro didžiulę žalą asmens socializacijai. Internetinis bendravimas gerokai skiriasi nuo tikrojo, įgūdžiai, reikalingi tikrai sąveikai su žmonėmis nepalaikomi, o turimi po truputį nyksta. Internetas pamažu tampa alternatyva tikram bendravimui ir veikia kaip kompensacinis mechanizmas dėl realiai bendraujant patiriamų sunkumų.

Taip pat skaitykite: Kaip atpažinti priklausomybę nuo muzikos

Svarbu suvokti, kad bendravimas virtualiojoje erdvėje niekada neatstos tiesioginių žmonių santykių. Tai tėra pakaitalas, ir laikas, kurį praleidžiame bendraudami su žmonėmis pokalbių svetainėse ar socialiniuose tinkluose, trikdo mūsų socialinio, profesinio bei fizinio gyvenimo kokybę. Kuo daugiau laiko praleidžiame internete, tuo labiau atitolstame nuo realių žmonių santykių, pamažu prarandame bendravimo įgūdžius ir tikrą bendravimo džiaugsmą.

Pastebėjus, kad internete praleidžiate daugiau laiko, nei ketinote, ar dorosi vis sunkiau nuo jo atsitraukti, kamuoja nuolatinės mintys, kada vėl galėsite prisijungti prie interneto, derėtų susimąstyti ir sutrumpinti laiką, leidžiama virtualiojoje erdvėje, taip pat bandyti atrasti kitokių užsiėmimų ir, žinoma, kuo daugiau bendrauti realiai. Netiesioginiai santykiai yra silpni ir net bendraudami su pažįstamais žmonėmis internetu jaučiame technologinį barjerą.

Priklausomybė nuo kompiuterio: vaikų ir paauglių problema

Šiuolaikinis pasaulis, pilnas technologijų, neabejotinai daro didelę įtaką vaikų kasdienybei. Ekranai - išmanieji telefonai, kompiuteriai, televizoriai ir žaidimų konsolės - tapo neatskiriama mūsų gyvenimo dalimi. Tačiau, nors technologijos gali turėti naudos, pavyzdžiui, ugdydamos vaikų kūrybiškumą ir žinias, vis dažniau pastebime, kad tai gali sukelti priklausomybę.

Priklausomybė nuo kompiuterio yra rimta problema, su kuria daugelis žmonių susiduria šiandieninėje technologiškai besivystančioje visuomenėje. Priklausomybė nuo kompiuterio arba interneto yra psichologinė būsena, kurioje asmuo tampa priklausomas nuo nuolatinio kompiuterio naudojimo arba interneto naršymo. Tai gali pasireikšti įvairiomis formomis, tokiomis kaip socialinių tinklų priklausomybė, kompiuterinių žaidimų priklausomybė, nepakeliamas poreikis nuolat tikrinti el. Kalbant apie priklausomybę nuo kompiuterio ir interneto, nuomonės yra įvairios.

Kokie ženklai išduoda, kad tėveliams išties verta sunerimti dėl nuo kompiuterio ar telefono ekrano nesitraukiančio sūnaus ar dukros? Pasak specialisto, Pasaulio sveikatos organizacija išskiria keturis problemą signalizuojančius kriterijus: paauglys negeba kontroliuoti žaidimo, negali pats sustoti ir žaisti mažiau, pirmenybę teikia žaidimui, bet ne kitoms įprastoms veikloms, pomėgis neigiamai paveikia asmenines, mokymosi, profesines ir kitas sritis.

Taip pat skaitykite: Kainų analizė

Požymiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:

• Laiko, praleidžiamo prie ekranų, padidėjimas. Jei pradžioje ekrano laikas buvo ribotas, tačiau laikui bėgant vaikas pradeda praleisti valandas prie kompiuterio ar telefono, tai gali būti raudona vėliava.
• Irzlumas ir agresija. Kitas ženklas - kai vaikas tampa irzlus, neramus ar net agresyvus, kai jam liepiama atsitraukti nuo ekranų. Tai gali būti aiškus priklausomybės požymis, kai ekranai tampa pagrindine emocinio pasitenkinimo šaltiniu, ir vaikas negali atsitraukti nuo jų be priešiškos reakcijos.
• Sumažėjęs susidomėjimas kitomis veiklomis. Vaikas, kuris pradeda rodyti mažesnį susidomėjimą veiklomis, kurios nebūtinai susijusios su ekranais - tokiomis kaip žaidimai lauke, bendravimas su draugais ar net šeimos laiko praleidimas - gali rodyti priklausomybės požymius.
• Fizinės pasekmės. Priklausomybė nuo ekranų gali turėti ne tik psichologinių, bet ir fizinių pasekmių. Vaikai gali skųstis galvos skausmais, akių nuovargiu, nesugebėjimu susikaupti ar prasta nuotaika, ypač kai praleidžia ilgą laiką prie ekranų.
• Atsisakymas įsitraukti į kitas veiklas. Jei vaikas visiškai atsisako įsitraukti į veiklas, kurios nebūtų susijusios su ekranais - pavyzdžiui, knygų skaitymas, menas, muzika ar sportas - tai gali būti ženklas, kad jis pradeda prarasti pusiausvyrą tarp skirtingų veiklų.
• Miego sutrikimai. Priklausomybė nuo ekranų gali labai paveikti miego kokybę. Vaikai, kurie praleidžia daug laiko prie ekranų vakare, dažnai susiduria su miego sutrikimais, nes mėlyna šviesa iš ekranų slopina melatonino - hormono, atsakingo už miego ciklus - gamybą.
• Mokymosi problemos. Jei ekranų naudojimas pradeda trukdyti mokslams - vaikas nesugeba susikaupti, dažnai pamiršta atlikti namų darbus arba susiduria su blogais pažymiais, tai gali būti signalas, kad jis praleidžia per daug laiko ekranuose.
• Neigiamų pasekmių ignoravimas. Kai vaikas toliau naudojasi ekranais, nors jau mato neigiamas pasekmes (pvz., prastesnė nuotaika, pablogėjęs fizinis ar emocinis sveikata), tai gali būti aiškus priklausomybės požymis.
• Emocinis bukumas. Besivystant priklausomybei nuo kompiuterio atsiranda „emocinio bukumo“ simptomai. Vaikas nustoja emociškai reaguoti į namiškius: jam darosi nesvarbu tai, kad Jūs pykstate, kad rodote susirūpinimą ir pan. Jis tampa abejingu tam, kas sakoma, apsisukęs ir vėl daro tai, kas jam buvo uždrausta ar ko buvo prašoma nedaryti.

Priežastys ir rizikos faktoriai

Kaip pagrindinį rizikos faktorių, galintį lemti nevaldomą norą būti virtualioje erdvėje, H. Rigter įvardija asmenines vaiko ar paauglio savybes: vienišumą, žemą savivertę. Dažniau priklausomais nuo kompiuterinių žaidimų tampa berniukai, taip pat išsiskyrusių šeimų vaikai.

Kompiuteriniai žaidimai tampa emocinio nepasitenkinimo kompensavimo priemone ir galimybe „pabėgti“ nuo stresinės situacijos. Deja, realybėje esančios problemos lieka neišspręstos ir dažniausiai netgi dar labiau paaštrėja, kas skatina dar didesnį vaiko norą užsimiršti.

Ką daryti pastebėjus priklausomybės požymius?

Jei pastebėjote šiuos požymius, svarbu pradėti spręsti šią problemą kuo greičiau.

• Svarbu, kaip vaikai leidžia laisvalaikį: kompiuteris, išmanusis telefonas ir kitos naujosios technologijos neturėtų būti pagrindinis atostogaujančių vaikų užsiėmimas.
• Domėkitės tuo, ką veikia Jūsų vaikas. Stebėkite, koks po žaidimo kompiuteriu būna Jūsų vaikas: ar keičiasi jo nuotaika (gal tampa irzlesnis, piktesnis).
• Skirkite vaikui ir jo interesams dėmesio.
• Nustatykite ribas. Tėvai turi griežtai nustatyti laiką, kiek vaikas gali be pertraukos naudotis kompiuteriu.
• Sukurkite susitarimus dėl laiko prie ekranų. Tyrimai rodo, kad aiškių susitarimų šeimoje laikymasis padeda vaikams susiplanuoti ir laiką prie ekranų. Aptarkite su vaiku, kada ir kur namuose naudojami ekranai.
• Užtikrinkite saugią aplinką internete. Norint, kad vaikas internete išvengtų netinkamo turinio, jam turėtų būti prieinami tik saugūs įrenginiai su įdiegtais tėvų kontrolės įrankiais - įvairiais nustatymais, kurie padeda kontroliuoti, ką vaikas mato internete. Vis dėlto, internetinėje erdvėje gausu pavojų, tad patikinkite vaiką, kad jeigu susidurtų su netinkamu turiniu, kuris trikdo, gąsdina, neramina, jis nebus nubaustas ir visada gali kreiptis į jus.
• Laikykitės amžiaus apribojimų socialiniuose tinkluose. Daugeliu populiarių socialinių tinklų oficialiai galima naudotis nuo 13 metų. Svarbu laikytis nurodytų amžiaus apribojimų, nes bendravimas socialiniame tinkle reikalauja didelės socialinės ir emocinės brandos, gebėjimo reaguoti į sudėtingas situacijas ar galimai trikdantį turinį, taip pat priimti saugius sprendimus.

Multidimensinė šeimos terapija

H. Rigter siūlo šių dienų jaunimo bėdas spręsti pasitelkiant Multidimensinės šeimos terapijos metodą. Vaikų ir paauglių psichologiją tyrinėjantis specialistas paaiškina, kad terapijos metu dėmesys sutelkiamas ne į virtualių žaidimų trukmę, bet į šeimos ryšio atkūrimą ir santykio gerinimą.

Veikdamas pagal elgesio keitimo programą, šeimos problemas terapeutas padalija į tam tikras sesijas. Pirmose sesijose specialistas sau išsikelia užduotį suprasti, kodėl jaunuolis žaidžia, kas jį traukia. Tai pavyksta užmezgus ryšį su jaunuoliu, rodant susidomėjimą jo žaidimu, net paprašant pademonstruoti žaidimą gyvai. Vėlesnėse sesijose siūloma įsitraukti ir tėvams, kurie dažnai iki tol nieko nežino apie žaidimų pasaulį.

Jeigu iš karto kyla konfliktas, terapeutas stebės ir panaudos šitą momentą bendrose šeimos sesijose aptarti. Tokiu būdu žingsnis po žingsnio nueinamas visas multidimensinės šeimos terapijos ciklas.

Lietuvoje terapinių susitikimų metodas rekomenduojamas gana plačiam spektrui sunkumų įveikti ir gali padėti, jeigu paauglys nelanko mokyklos, linkęs nusikalsti, vartoja psichotropines medžiagas, turi elgesio sunkumų ir t. t.

Sveikatos patarimai dirbantiems kompiuteriu

Daug sveikatos sutrikimų, susijusių su kompiuteriais, kyla ne dėl kompiuterio „kenksmingumo“, o dėl pagrindinių darbo kompiuteriu taisyklių nežinojimo ir neteisingo darbo vietos įrengimo. Norint išvengti sveikatos sutrikimų būtina: teisingai organizuoti darbą kompiuteriu, nuolatos stebėti savo laikyseną, taip pat reguliariai daryti pertraukėles ir fizinius pratimus.

Praleidus prie kompiuterio 45 minutes reikia daryti 10-15 minučių pertrauką. Kompiuteriais besinaudojantys asmenys sąmoningai turi stengtis dažniau mirksėti - taip mažinami džiūvimo reiškiniai akies junginėje bei kiti su tuo susiję nemalonūs pojūčiai akyse. Akių nuovargiui pašalinti ir regėjimo sutrikimų profilaktikai pertraukų ir mikropertraukų metu rekomenduojama daryti specialius pratimus akims.

Pertraukų metu taip pat patariama pasišalinti nuo kompiuterio ir nors trumpam užsiimti visiškai kita veikla, kuri nevargina akių. Dirbant namuose kompiuteriu darbą reikia baigti ne vėliau kaip likus valandai iki miego ir gerai išvėdinti patalpą. Pelė ir klaviatūra turi būti viename aukštyje.

Priklausomybė nuo mobiliojo telefono

Priklausomybė nuo mobiliojo telefono (dar vadinama „problematišku telefono naudojimu“ arba „išmaniojo telefono priklausomybe“) - tai elgesio priklausomybės forma, kuriai būdingas nekontroliuojamas ir perdėtas telefono naudojimas, sukeliantis neigiamas pasekmes žmogaus emocinei savijautai, santykiams, darbui ar mokymuisi bei kasdieniam funkcionavimui.

Nors šiuo metu priklausomybė nuo telefono dar nėra įtraukta į DSM-5 ar TLK-11, ji yra siejama su kitomis elgesio priklausomybėmis, tokiomis kaip:

• Interneto priklausomybė;
• Priklausomybė nuo socialinių tinklų;
• Kompiuterinių žaidimų priklausomybė.

Šios priklausomybės turi panašių mechanizmų: dopamino išsiskyrimas kaip atlygis, išmoktas elgesys, stiprėjantis su kiekvienu „notifikeišenu“, „like’u“ ar pranešimu.

Statistika apie priklausomybę nuo telefono:

• 56,7 % Jordanijos universiteto studentų pasiekė ar viršijo priklausomybės nuo išmaniojo telefono ribą pagal SAS-SV skalę (Al Sari et al., 2023).
• 67,8 % Sirijos studentų buvo priskirti prie priklausomų nuo išmaniojo telefono, o tai statistiškai reikšmingai susiję su psichologiniu distresu (Zarour et al., 2024).
• 45,17 % medicinos studentų ir 39,5 % kitų specialybių studentų Indijoje buvo priskirti prie priklausomų nuo išmaniojo telefono pagal SAS-SV skalę (Singh et al., 2023).
• 88,7 % Jordanijos universiteto studentų parodė įvairaus sunkumo psichologinio distreso požymius pagal Kessler skalę, o 59,1 % jų pasiekė sunkų psichologinio distreso lygį (Al Sari et al., 2023).
• 47,5 % tyrimo dalyvių praleido daugiau nei 8 valandas per dieną naudodamiesi išmaniaisiais įrenginiais - tai priskiriama ekranų priklausomybei (Feng et al., 2024).
• 18,7 % britų paauglių (16-18 m.) parodė probleminio telefono naudojimo požymius, o tai siejama su padidėjusia nerimo, depresijos ir nemigos rizika (Woods & Scott, 2024).
• 50 % JAV paauglių jaučiasi priklausomi nuo mobiliųjų įrenginių, o 72 % jaučia poreikį nedelsiant reaguoti į pranešimus (Rideout & Robb, 2020).
• 25 % susituokusių ir 42 % nesusituokusių porų patiria partnerio dėmesio stoką dėl telefono naudojimo („phubbing“) (Roberts & David, 2016).
• 77 % paauglių jaučia nerimą ir stresą, kai neturi prieigos prie telefono - vadinama „nomofobija“ (Yildirim & Correia, 2015).

Įdomūs faktai:

• „Nomofobija“ (angl. no mobile phone phobia) reiškia baimę likti be mobiliojo telefono. Vienas tyrimas parodė, kad apie 77 % paauglių jaučia nerimą, jei neturi savo telefono su savimi. (Yildirim & Correia, 2015)
• Priklausomybė nuo telefono panaši į azartinių lošimų priklausomybę. Telefono naudojimo metu aktyvuojama dopamino sistema smegenyse - taip pat kaip lošimo ar priklausomybės nuo narkotikų atvejais. Kiekvienas pranešimas ar „like“ stimuliuoja malonumo centrus. (Lembke, 2021, Dopamine Nation)
• „Phubbing“ kenkia santykiams. „Phubbing“ - kai žmonės ignoruoja artimuosius naudodamiesi telefonu - tiesiogiai susijęs su žemesne partnerystės kokybe ir didesniu vienišumo jausmu. (Roberts & David, 2016)
• Vaikai iki 3 metų neturėtų naudotis ekranais. Tyrimai rodo, kad per didelis ekranų naudojimas ankstyvame amžiuje gali neigiamai paveikti vaikų raidą. Ypač rizikingas laikotarpis - iki 3 metų, kai smegenys intensyviai vystosi. 2023 m. atliktas tyrimas („JAMA Pediatrics“) atskleidė, kad didesnis ekranų laikas 1 metų vaikams susijęs su kalbos, socialinės, motorinės ir pažintinės raidos atsilikimais. Taip pat, didėja rizika sutrikdyti vystymąsi, miego ritmą bei ryšį su tėvais. Socialiniai įgūdžiai taip pat formuojasi lėčiau, kai trūksta akių kontakto, emocinių reakcijų ir žaidimo su kitais. Be to, kūrybiškumas mažėja, nes ekranai slopina vaizduotę ir laisvą, aktyvų žaidimą. Ankstyvame amžiuje ypač svarbu riboti ekranų laiką (ypatingai telefonų) ir skatinti gyvą bendravimą, tyrinėjimą bei žaidimą natūralioje aplinkoje.
• Tėvų elgesio modelis kaip rizikos veiksnys vaikams. Vaikai mokosi stebėdami - tai, kaip elgiasi jų tėvai, tampa natūraliu elgesio modeliu. Jei suaugusieji dažnai būna įnikę į telefoną, vaikai ne tik perima šį įprotį, bet ir patys jaučiasi emociškai mažiau matomi ir svarbūs. Nuolatinis tėvų dėmesys ekranui gali mažinti vaiko savivertę, slopinti jo iniciatyvumą ir norą bendrauti. Be to, dažnai nesąmoningai siunčiama žinutė, kad virtualus pasaulis yra įdomesnis nei tikras, o tai skatina ankstyvą prisirišimą prie ekranų. Tėvų gebėjimas sąmoningai riboti savo ekranų laiką tampa svarbiu prevenciniu veiksniu - rodomas gyvas domėjimasis, emocinis prieinamumas ir bendravimas padeda vaikams formuoti sveikus skaitmeninius įpročius.
• Skaitmeninis detoksas tampa mada. Vis dažniau organizuojami „Digital Detox“ savaitgaliai be telefonų. Tyrimai rodo, kad vos 3 dienos be telefono sumažina streso lygį, pagerina nuotaiką ir miegą. (Wilcockson et al., 2019)

Dažniausi priklausomybės nuo telefono simptomai:

(Remiantis Smartphone Addiction Scale (SAS) (Kwon et al., 2013) bei Nomophobia Questionnaire (NMP-Q) (Yildirim & Correia, 2015))

1. Nuolatinis noras tikrinti telefoną. Asmuo jaučia stiprų impulsą dažnai žvilgtelėti į ekraną net ir be pranešimų ar realios būtinybės. Kartais tai vyksta automatiškai ar nevalingai. Pavyzdys: Mokinys pamokoje kas kelias minutes paslapčia žiūri į telefoną, nors nėra gavęs jokių pranešimų. Net per trumpas pertraukas tarp užduočių jis automatiškai tikrina ekraną.
2. Nerimas ar diskomfortas be telefono (nomofobija). Stiprūs neigiami jausmai (nerimas, panika, dirglumas), kai telefonas pamirštas, išsikrovęs ar neprieinamas. Asmuo gali imtis net skubių veiksmų norėdamas grįžti prie telefono. Pavyzdys: Studentė, išvykusi į universitetą, pamiršo telefoną namuose. Ji negali susikaupti paskaitoje, jaučia paniką, prakaitavimą ir nuolat galvoja, kad kažkas gali rašyti, o ji negalės atsakyti.
3. Miego sutrikimai. Vartotojas iki vėlumos naršo telefone, sunkiai atsijungia. Prabudimai naktį tikrinant žinutes ar socialinius tinklus. Pavyzdys: Asmuo atsigula į lovą 22:00, bet iki 1 valandos ryto žiūri „YouTube“ ir naršo Instagram. Kitą rytą sunkiai keliasi, jaučiasi pavargęs ir negali susikaupti atlikti kasdienines užduotis.
4. Dėmesio ir koncentracijos sumažėjimas. Sunku susikaupti be nuolatinio trukdymo iš telefono. Neretai pertraukiamas darbas, mokymasis ar net pokalbiai dėl gaunamų pranešimų. Pavyzdys: Darbuotoja bando parašyti ataskaitą, bet nuolat trukdoma pranešimų. Kiekvienas „ding“ garsas atitraukia jos dėmesį, todėl darbas trunka dvigubai ilgiau.
5. Telefonas naudojamas kaip streso ar emocijų reguliavimo priemonė. Griebiamasi telefono patyrus nuobodulį, nerimą ar liūdesį. Priklausomybė stiprėja kaip vengimo ar „savigydos“ strategija. Pavyzdys: Vaikas, grįžęs iš mokyklos, jaučiasi blogai dėl konflikto su klasės draugu. Užuot kalbėjęsis su tėvais ar ilsėjęsis, jis pasineria į žaidimus telefone, kad išvengtų nemalonių emocijų.
6. Santykių ir socialinio gyvenimo nuskurdimas. Asmuo gali labiau įsitraukti į virtualų bendravimą nei į realius santykius. Dažnai ignoruoja aplinkinius dėl telefono („phubbing“). Pavyzdys: Poros vakarienės metu vienas partneris nuolat tikrina savo telefoną. Kitas jaučiasi ignoruojamas ir jų pokalbis nutrūksta, nes dėmesys skiriamas ekranui, o ne žmogui.
7. Pakenkimas kasdieniam funkcionavimui. Nukenčia mokymasis, darbas ar asmeniniai įsipareigojimai dėl per ilgo naudojimosi telefonu. Atsiranda konfliktų su artimaisiais dėl telefono naudojimo trukmės. Pavyzdys: Studentas tiek daug laiko praleidžia telefone vakare, kad nespėja pasiruošti rytojaus egzaminui. Dėl to jis gauna prastus įvertinimus ir jaučia kaltę, bet vis tiek vėl pasineria į telefoną.

Priklausomybės nuo telefono priežastys:

1. Dopamino sistema ir atlygio mechanizmas. Telefonų programėlės (ypač socialiniai tinklai) sukurti taip, kad nuolat stimuliuotų smegenų atlygio centrą. Kiekvienas pranešimas, „like“, žinutė ar notifikacija išskiria dopaminą - „malonumo hormoną“. Tai sukuria ciklą: gavau - jaučiu malonumą - noriu dar (Lembke, A., 2021).

tags: #priklausomybe #nuo #virtualiu #ir #socialiniu #tinklu