Pragulos - tai vietinis išeminis odos, poodinių ir gilesnių audinių pažeidimas, išsivystantis dėl sutrikusios kraujotakos, deguonies aprūpinimo bei audinių mitybos nepakankamumo spaudžiamose kūno paviršiaus vietose. Pragulų gali atsirasti sunkiems pacientams, kurie dėl funkcinių sutrikimų yra priversti sėdėti arba gulėti ilgą laiką nekeisdami kūno padėties, ta pačia poza. Ligos patale gali atsidurti kiekvienas. Ilgesniam laikui ar net visam likusiam gyvenimui prie lovos prikaustyti gali ne tik insultas, vėžys ar kitos sunkios ligos, bet ir įvairios traumos, patirtos avarijų ar nelaimingų atsitikimų metu. Ir visiems šiems ligoniams, jei jie nebus tinkamai prižiūrimi, be pagrindinės ligos gydymo, gali iškilti ir kitų bėdų.
Pragulos susidaro tose vietose, kur minkštieji odos audiniai yra spaudžiami. Žmogaus kūno audiniai gyvuoja, nes gauna jiems reikalingas maistines medžiagas. Jas po visą kūną išnešioja kraujas, kuris keliauja kraujagyslėmis, kuriomis apraizgytas visas žmogaus organizmas. Mažiausios ir ploniausias kraujagyslės - kapiliarai - itin svarbūs normaliai audinių medžiagų apykaitai. Tačiau kraujo tekėjimą kapiliarais labai nesunku nutraukti, tereikia juos suspausti. Minkštieji audiniai ir kraujagyslės spaudžiami, kai sėdime, gulime.
Dėl spaudimo sutrinka audinių aprūpinimas krauju. Jeigu tai tęsiasi ilgai, įvyksta audinių išemija (mažakraujystė), dėl ko, negaudami maistinių medžiagų, minkštieji audiniai gali žūti. Tuomet toje vietoje formuojasi pragulos. Dažniausiai pragulų atsiranda odoje ir audiniuose ties kaulų išsikišimais, ypač jei ligonis yra liesas. Audinių spaudimas - pagrindinė pragulų priežastis.
Tačiau pragulos formuojasi ir dėl trynimo ar tempimo, pvz., kai lovoje sėdintis ligonis po truputį slysta į gulimą padėtį, ar kai ligonis, jam keičiant patalynę ar sauskelnes, yra tempiamas. Taigi spaudimas, tempimas, trintis yra pirminiai pragulų atsiradimo veiksniai. Didesnė pragulų rizika yra tiems žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, kuriems diagnozuota mažakraujystė, netinkamai besimaitinantiems (kai trūksta baltymų), karščiuojantiems, sergantiems cukriniu diabetu, kt. Šie požymiai laikomi antriniais pragulų atsiradimo veiksniais. Pragulos greičiau vystosi ir dėl nepakankamos ligonio higienos, nešvarios, suglamžyto patalynės. Taigi pragulos formuojasi sunkiems ligos išvargintiems ir ilgai nejudantiems ligoniams.
Pragulų atsiradimo veiksniai
Yra pirminiai ir antriniai pragulų atsiradimo veiksniai. Pirminiai - mechaninis minkštųjų audinių struktūrų pažeidimas, spaudimas, tempimas, trintis. Didesnė pragulų rizika yra tiems žmonėms, kurių imuninė sistema nusilpusi, kuriems diagnozuota mažakraujystė, netinkamai besimaitinantiems (kai trūksta baltymų), karščiuojantiems, sergantiems cukriniu diabetu, kt. Šie požymiai laikomi antriniais pragulų atsiradimo veiksniais.
Taip pat skaitykite: Kaktos operacijos priežiūros rekomendacijos
Pagrindinės pragulų atsiradimo vietos
- Pakaušis
- Ausys
- Mentės
- Stuburas
- Petys
- Alkūnės
- Klubakaulio sparnai
- Kryžkaulis bei uodegikaulis
- Sėdynkaulio gumburai
- Šlaunikaulio gumburas
- Kelis
- Kulkšnys
- Kulnas
- Pirštai
Pragulų stadijos
Pirmasis pragulų požymis - odos paraudimas. Lengvai paspaudus odą iki blyškumo ir vėl ją atleidus, ji parausta, ir tai rodo, kad mikrocirkuliacija pažeista. Kad pradeda vystytis pragulos suprasime, kai minėtas odos raudonumas neišnyksta ilgiau nei pusvalandį. Vėlesnėse stadijose formuojasi paviršinė žaizda, oda atrodo nutrinta, pūslėta.
Pagal Europos pragulų konsultacinės grupės rekomendacijas, pragulos skirstomos į 4 stadijas:
- I stadija - tai spaudimo vietoje atsiradęs neblykštantis paraudimas ar melsvumas. Reikšmingas požymis, kad eritema neblykšta ją paspaudus - tą lemia iš kapiliarų ekstravazavęs ir intersticiniuose audiniuose susikaupęs kraujas.
- II stadija - dalies odos storio pažeidimas, apimantis epidermį ir dermos dalį.
- III stadija - viso odos storio pažeidimas ir poodžio audinių pažeidimas iki fascijos, galima savaiminė epitelizacija iš žaizdos kraštų.
- IV stadija - gilus audinių pažeidimas, įskaitant fascijas, raumenis, sausgysles ir kaulus, gali būti be odos pažeidimo, jei pragulą sukėlė šlyties jėgos.
Pragulų gydymo principai
Pragulų gydymas - tai visų pirmą spaudimo pažeistoje kūno vietoje mažinimas, nes tai gali padėti normalizuoti žaizdos kraujotaką. Tinkama odos higiena ir švara, o, atsiradus žaizdoms, tinkamas jų gydymas, palengvins ligonio būklę, o galiausiai ir išgydys pragulas. Pragulos gydomos tepalais, ultravioletiniais spinduliais, kartais operuojamos. Gyjanti žaizda atrodo šviesiai rausva. Kad žaizdą geriau gytų, ją visą laiką reikia laikyti švarią ir drėgną, nes šilta ir drėgna aplinka yra idealios žaizdos gijimo sąlygos. Perrišti žaizdą rekomenduojama ne dažniau kaip vieną kartą per dieną, kad žaizda nebūtų atvėsinama ir sausinama.
Geram pragulų gijimui užtikrinti reikia mažinti kūno dalių spaudimo jėgą, paskirstant ją tolygiai ar mažinant spaudimą, keičiant kūno spaudžiamų taškų padėtį, naudojant patogų, gerai vėdinamą sėdimąjį ar gulimąjį atramos paviršių. Ligonio paklotas, ant kurio jis guli, privalo būti be raukšlių, patalynė švari, iš narūralaus pluošto, kad nesukeltų alerginės odos reakcijos, sugerianti prakaitą ir praleidžianti orą. Iš natūralaus pluošto turėtų būti ir ligonio apranga, ji turi būtų patogi, minkšta ir neveržti kūno. Ligonio prakaitas, šlapimas ir fekalijos sudaro tinkamą terpę odos erozijoms ir praguloms atsirasti, todėl labai svarbi tinkama ligonio odos higiena. Kūno odos priežiūrai derėtų naudoti tik specialias priežiūros priemones - kremus, pavilgus (losjonus). Privalu nepamiršti pačios pigiausios profilaktikos priemonės - ligonį nuolat apiplauti šiltu vandeniu ir muilu. Nerekomenduojama masažuoti tų kūno vietų, kuriose yra neišnykstančių paraudimų.
Vietiškai pragulos gali būti gydomos okliuziniais hidrokoloidiniais tvarsčiais. Jie netraumuoja audinių, nesukelia alergijos, nepraleidžia vandens, oro ir bakterijų iš aplinkos, sudaro fiziologines sąlygas praguloms gyti. Pradžioje tvarstį reikėtų keisti dažniau. Pirmomis dienomis po hidrokoloidiniu tvarsčiu gali susikaupti daugiau sekreto, kuris gali pratekėti pro kraštus. Jei taip atsitiko, tvarsčius keisti nedelsiant. Vėliau, sekrecijai mažėjant, tvarstį galima laikyti iki septynių dienų. Su taisyklingai uždėtu tvarsčiu ligonį galima ir maudyti. Jei pažeistas epidermio sluoksnis, kol jis galutinai neatsinaujina, į žaizdą gali patekti infekcija. Reikia paimti pasėlį nuo žaizdos paviršiaus mikroorganizmams identifikuoti ir jautrumui antibiotikams nustatyti. Esant labai virulentiškiems patogeniniams mikroorganizmams, kurie gali plisti į gretimus audinius, skiriama plataus veikimo spektro antibiotikų.
Taip pat skaitykite: Pragulų priežastys ir rizikos faktoriai
Cheminė nekrektomija taikoma tada, kai nekrozės sritis sausa ir stora. Nekrozinė sritis patepama 35-40 proc. salicilio rūgšties tepalu, storai aprišama ir laikoma dvi dienas. Hidrokoloidiniais ar poliuretano putų tvarsčiais atliekama vadinamoji savaiminė biologinė nekrektomija. Naudojami didelės sugeriamosios gebos hidrokoloidiniai arba poliuretano putų tvarsčiai kartu su kitais hidrokoloidų preparatais (granulėmis, geliu, pasta) arba poliuretano putų setonais. Jais užpildomi gilūs audinių defektai, sudrėkinami nekrotizavę audiniai, kuriuos vėliau ištirpdo organizmo makrofagų išskiriami proteoliziniai fermentai. Jei ligonis savarankiškai gali keisti kūno padėtį, reikėtų, kad jis pats atliktų nesudėtingus judesius gulėdamas ar sėdėdamas.
Pragulų profilaktika
Pragulų lengviau išvengti negu jas gydyti. Geriausia pragulų profilaktika - dažnai, geriausiai kas 2 val., vartyti ligonį, neleisti jam užsigulėti vienoje padėtyje. Jeigu ligonis nors kiek pats gali judėti lovoje, skatinti jį pagal galimybes kuo dažniau, maždaug kas 15-20 min., keisti padėtį ar bent judinti galūnes. Geriau jeigu naktį ligonis miegotų ant pilvo, bet ne nugaros. Keisdami patalynę, ligonį turėtume pakelti, paversti, o ne traukti paklodę, taip pat ir pakišdami basoną. Pragulų profilaktikai galima įsigyti specialius čiužinius, volelius, ratukus, kurie dedami tarp kojų, po kulnais, dubeniu. Patalynė turi būti lygi, be raukšlių, lovoje neturėtų likti maisto trupinių.
Ligonį reikėtų kasdien nuprausti, apvalyti švariu drėgnu dezinfekuojančiomis medžiagomis suvilgytu rankšluosčiu. Keiskite ligonio padėti, geriausiai kas 2 val. Nekelkite aukštai lovos viršugalvio, trumpam palikite ligonio kojas sulenktas. Atidžiai stebėkite ligonio odą, ypač ties kaulų išsikišimais, kur didesnė pragulų rizika. Oda turi būti sausa, nes šlapia oda lengviau pažeidžiama. Pasirūpinkite, kad ligonio maistas būtų visavertis, netruktų baltymų (jie turi sudaryti ne mažiau 20 proc.), kad jis gertų pakankamai skysčių, kad nesulystų. Jeigu ligonis labai išsekęs, maitinkite jį dažniau, nedidelėmis porcijomis.
Veikite odą dirginančių veiksnių: stenkitės, kad patalynė būti minkšta, švari, natūralaus pluošto, be raukšlių. Stebėkite, kad ligonis neperkaistų, per šiltai neužklokite. Ligonio prakaitas, šlapimas ir fekalijos erzina odą, didina pragulų atsiradimo riziką. Tinkamai prižiūrėkite pragulas, naudokite specialius kremus, tepalus.
Pagrindiniai spaudimo taškai priklausomai nuo paciento padėties
Antiseptikai pragulų gydymui
Antiseptikai - vietiškai vartojami daugumos mikroorganizmų dauginimąsi slopinantys ar juos naikinantys vaistai. Antiseptikai plačiai vartojami žaizdos infekcijai gydyti ir jos pasikartojimo profilaktikai, kai yra didelė rizika. Vienas efektyviausių vietinių antiseptikų yra jodo povidonas (Betadine), pasaulyje vartojamas beveik 60 metų - nuo 1950-ųjų. Dėl tam tikrų veikliosios medžiagos - jodo povidono - savybių Betadine veikia daugelį mikroorganizmų, grybelius, pirmuonis, kai kurių bakterijų sporas ir virusus. Be to, veikia gerokai stipriau ir greičiau (jau po 30 sek.) nei kiti antiseptikai.
Taip pat skaitykite: Simptomai, priežastys ir gydymas: pragulos, nosies polipai, išsėtinė sklerozė
Betadine gaminamas dviejų formų - 10 proc. vandeninio tirpalo ar tepalo. Tai praplečia vaisto vartojimo galimybes. Betadine sėkmingai ir saugiai galima vartoti ir namie perrišant žaizdas, ir gydymo įstaigose. Namų vaistinėlėje patogiau turėti Betadine tepalo: jį patogiau laikyti namuose, pasiimti į kelionę ir vartoti. Gydymo įstaigose sėkmingai vartojamas 10 proc. Betadine - modernus, mažiau toksiškas nei įprasti jodo preparatai, nes jodas atpalaiduojamas lėtai. Viena iš jodo povidono sudedamųjų dalių jodą perneša tiesiai į ląstelės membraną, dėl to sustiprėja baktericidinis paties jodo poveikis. Betadine mažiau nei kiti jodo preparatai dirgina, todėl juo galima tepti net gleivines. Rekomenduojamas nubrozdinimams, nudegimams, praguloms gydyti Betadine mažiau tepa nei kiti jodo preparatai.