Slaugytojai: Paciento Akys, Rankos ir Širdis

Slaugos plėtrai visais laikais reikšmės turėjo amžiaus filosofinės pažiūros bei tikėjimas. Užuojauta nelaimingiems, kenčiantiems ir pavargusiems, tikėjimas ir tolerancija skatino slaugos vystimąsi, o gyvenimas vertė išmanyti susirgusiojo priežiūrą bei gydymo metodus. Apie slaugytojo vaidmenį šalies gydymo įstaigose kalbama seniai ir daug. Šiandien slaugytojas - savo srities profesionalas, gebantis ne tik bendradarbiauti, bet ir imtis lyderystės komandoje.

Yra labai gražus specialybės apibūdinimas: „Slaugytoja - paciento akys, rankos, širdis“. Kontaktai su ligoniu yra nuolatiniai, nuoširdūs ir labai subtilūs. Todėl gerumas ir gailestingumas, užuojauta ir atidumas kančiai, rūpestis ir pasiaukojimas - labai svarbios ir reikšmingos slaugytojo profesinės savybės, be kurių neįmanomas sėkmingas gydymas. Slaugytojos darbas ne iš lengvųjų, tiek fiziškai, tiek ir psichiškai. Šiame darbe labai svarbūs komunikavimo, bendradarbiavimo gebėjimai, atsakingas požiūris, greita orientacija ir pasitikėjimas savimi.

Tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime slaugytojai turi laikytis šių etinių savybių: kantrybės, labdarybės, ištikimybės, tyrumo, tikėjimo, drąsos, orumo, išminties, pasišventimo ir teisingumo.

Slaugytojo profesijos evoliucija

Ilgą laiką slaugytoja buvo tiesiog moteris vyrų daktarų pasaulyje. Ji privalėjo dėvėti krakmolytą suknelę, kepuraitę ir nuolankiai vykdyti visus gydytojų nurodymus. Ji tebuvo pailginta gydytoja ranka. Šiandien, kai slauga pripažįstama mokslu, slaugytojai siekia savo darbe daugiau autonomijos, profesinio bendradarbiavimo, dialogo. Slaugytojas turi išmanyti ir gebėti naudoti medicinos instrumentus ir aparatūrą, atlikti medicininius tyrimus, gydomąsias procedūras, laikytis ir mokyti sveikos gyvensenos principų bei pildyti įvairius medicininius dokumentus.

Neabejotina, kad profesijos prestižą slaugytojai kuria patys: savo darbais, gebėjimais ir pasiekimais.

Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?

Pasak D.Paškauskienės, nuo to laiko, kai pradėjo savo darbą ligoninėje, labai pasikeitė požiūris į slaugytojo profesiją ir į pačią slaugą. Vienos seniausių profesijų prestižas tik augo. Tuo pačiu diegiamos informacinės technologijos, moderni medicinos ir slaugos įranga. Jai valdyti būtinas informacinių technologijų išmanymas, todėl slaugytojos privalo tobulinti profesines kompetencijas nepriklausomai nuo to, kokias studijas yra baigusios.

Visgi, nepaisant laikmečio, išlieka pagrindinė vertybė - pagalba žmogui. D.Paškauskienė akcentavo, jog slaugytojo profesijoje ypatingai svarbu mokėti bendrauti tiek su pacientu, jo šeimos nariais, tiek su visu personalu. Kokybiškam slaugos paslaugų suteikimui svarbus asmenybės charakterio lankstumas, gebėjimas savarankiškai atpažinti slaugos problemas, kūrybingai įgyvendinti slaugos veiksmus, laikytis darbo etikos, taisyklių ir instrukcijų.

Užuojauta, kantrybė ir supratimas gali padėti įgyti pasitikėjimą, ypač su nerimaujančiais ar skausmą kenčiančiais pacientais. O svarbiausios slaugytojų savybės, pašnekovės manymu, yra sąžiningumas, atjauta, supratimas ir meilė žmogui. Šiame darbe labai svarbu gebėti suprasti, išklausyti ir priimti tinkamiausią sprendimą bei rasti sutarimą.

Slaugytojos džiau­gia­si, kad po­žiū­ris į jų dar­bą bė­gant me­tams kei­čia­si. Anks­čiau to­kie dar­buo­to­jai bu­vo lai­ko­mi vi­du­ri­nio­sios gran­dies at­sto­vais, o da­bar bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jos - ly­gia­ver­tė ko­man­dos da­lis. Žmo­nės su­pran­ta, kad di­de­lė da­lis svei­ki­mo pro­ce­se pri­klau­so nuo slau­gy­to­jų dar­bo, tad dau­gu­ma ver­ti­na jų in­dė­lį, rū­pes­tį, pa­gal­bą. Pa­čioms spe­cia­lis­tėms šio­mis die­no­mis ne­ra­mu, kad ne­re­tai pa­cien­tai į me­di­kus krei­pia­si per vė­lai.

„Vi­sa­da sa­kau, kad ko­mu­ni­ka­ci­ja yra pa­ts ga­lin­giau­sias gink­las - mes tu­ri­me vie­ni su ki­tais kal­bė­ti, bend­rau­ti, ne­bi­jo­ti at­vyk­ti į li­go­ni­nę. Juk čia vi­si no­ri pa­dė­ti, nie­kas nie­ko ne­da­ro pik­ty­biš­kai. Vi­siems pa­si­tai­ko ne­su­si­kal­bė­ji­mų, bet vi­si mes no­ri­me pa­dė­ti pa­cien­tams, tik­rai ne pa­kenk­ti. Sten­gia­mės, kad iš li­go­ni­nės kiek­vie­nas išei­tų lai­min­gas, ge­res­nės svei­ka­tos. Ma­ty­ti kiek­vie­ną pa­svei­ku­sį li­go­nį, su­si­tik­ti gat­vė­je yra di­džiau­sias džiaugs­mas“, - tei­gė V.

Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje

Kadangi mes siekiame sveikatos priežiūros kokybės ir prieinamumo, turime nuolat stengtis įvertinti slaugos paslaugas praktikoje, suteikiančias mums daugiau teisių ir kompetencijų, leidžiančių mums tapti dar tvirtesnėmis, savarankiškesnėmis atliekant profilaktinius sveikatos tikrinimus, išrašant receptus bei įgyvendinant išplėstines slaugos praktikos naujoves.

Iššūkiai su kuriais susiduria slaugytojai Lietuvoje

Sveikatos reforma ir sveikatos priežiūros įstaigų restruktūrizacija Lietuvoje vyksta jau daugiau kaip du dešimtmečius. Daugelis slaugytojų per tą laiką baigė mokslus, įgijo universitetų ir kolegijų diplomus, tačiau kad keistųsi šios profesijos prestižas, gerėtų darbo sąlygos ir užmokestis, deja, nejaučiama. Maži darbo užmokesčiai, dideli darbo krūviai ir didėjanti emigracija - pagrindinės Lietuvos slaugytojus slegiančios problemos. Tačiau tai nemažina slaugytojų noro tobulėti, kelti kvalifikaciją, siekti aukštojo išsilavinimo.

Žinoma, didžiausias iššūkis kyla tada, kai trūksta darbuotojų. Slaugytojų trūkumas jaučiamas visoje Lietuvoje. Ne išimtis ir Telšiai. Ligoninėje yra užtikrintas kokybiškų slaugos paslaugų teikimas ir darbas vyksta, bet, susirgus darbuotojui ar išėjus į pensiją, spraga jaučiasi. Jaunų specialistų ateina vienetai, nes nevilioja atlyginimas.

Slaugytojų darbas atsakingas ir sunkus, o ir krūvis neretai būna didelis, tenka nelengva emocinė našta bendraujant su pacientais, jų artimaisiais, visa komanda. Todėl labai svarbu, kad slaugytojų savivertė būtų aukšta, kad jos būtų išgirstos, vertinamos.

Esame vos viena iš kelių Europos šalių, kur slaugytojai vis dar dirba 24 valandų budėjimais. Visų pirma, tokie budėjimai blogina emocinę ir fizinę būkles, visų antra, nuovargis tiesiogiai koreliuoja su paslaugų kokybe, tuo pačiu didėja klaidos tikimybė.

Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje

Pagrindinė priežastis, viliojusi Lietuvos slaugytojus į užjūrio šalis, visada būdavo gerokai storesnė piniginė. Žinoma, neturime nė menkiausios galimybės pasiūlyti konkurencingą darbo užmokestį lyginant su Norvegija ar Šveicarija, bet artėjame prie Europos vidurkių. Efektyviausia yra lyginti gydytojo ir slaugytojo darbo užmokesčio santykį. Slaugytojų atlygis daugumoje Europos šalių sudaro nuo 40 proc. iki 60 proc. gydytojų darbo užmokesčio, 2023 m. duomenimis Lietuvoje vidutinis gydytojo darbo užmokestis siekė 4137 eurus neatskaičius mokesčių. Kaip ir čia statistika palanki mums, bet turime ir vieną vidinę riziką, tai vis brangesne šalimi tampanti Lietuva. Slaugytoją vilioja ne tik kitos šalys, bet ir kiti, pelningesni, sektoriai Lietuvoje.

Visų pirma, turėtume pradėti nuo priemonių: 21 a. ES šalyje negali trūkti elementarių priemonių, reikalingų tiesioginėms funkcijoms atlikti. Privalome turėti pakankamai slaugos ir kitos modernios įrangos, kuri palengvintų slaugytojų kasdienybę. Privalome suteikti slaugytojams atitinkamas poilsio sąlygas. Investuoti į įstaigų renovaciją, juk švarioje ir šviesioje aplinkoje dirbti yra kur kas maloniau. Jau nekalbant apie darbo aprangą, kuria darbdavys privalo pasirūpinti. Visos šios priemonės ne tik padėtų išlaikyti esamus slaugytojus, bet kurtų ir profesijos teigiamą reputaciją, o pagerintos sąlygos viliotų ir jaunuolius rinktis slaugytojo kelią.

Deja, realybė tokia, kad gydymo įstaigos šiuo metu imtis visų šių priemonių savarankiškai neturi resursų (nei finansinių, nei žmogiškųjų), todėl yra būtinas politikų ir savivaldos įsitraukimas.

Tarp­tau­ti­nę slau­gy­to­jų die­ną šios pro­fe­si­jos at­sto­vės, dir­ban­čios VšĮ Re­gio­ni­nė­je Tel­šių li­go­ni­nė­je, šie­met tei­gia pa­si­tin­kan­čios emo­ci­nio nuo­var­gio fo­ne dėl CO­VID-19 li­gos, ka­ro Uk­rai­no­je, eko­no­mi­nių iš­šū­kių. Ge­gu­žės 12-ąją slau­gy­to­jai mi­nė­jo pro­fe­si­nę šven­tę. Šių me­tų Tarp­tau­ti­nės slau­gy­to­jų die­nos te­ma - „Slau­gy­to­jų ly­de­rių bal­sas: in­ves­tuo­ki­te į slau­gą ir gerb­ki­te tei­ses, kad bū­tų už­tik­rin­ta pa­sau­li­nė svei­ka­ta“.

Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės sta­cio­na­ro sky­riuo­se ir Kon­sul­ta­ci­nė­je po­lik­li­ni­ko­je iš vi­so dir­ba 168 bend­ro­sios pra­kti­kos slau­gy­to­jos. Dau­gu­ma jų pri­klau­so Lie­tu­vos slau­gos spe­cia­lis­tų or­ga­ni­za­cijai. „Daug kas šiais lai­kais pri­klau­so nuo at­ly­gi­ni­mo, tad slau­gy­to­jos taip ir ren­ka­si, kur mo­ka dau­giau. Mū­sų li­go­ni­nė­je mik­rok­li­ma­tas yra la­bai ge­ras. Čia dirb­ti at­vyks­ta slau­gy­to­jų, aku­še­rių iš Klai­pė­dos, Ma­žei­kių ir la­bai džiau­gia­si dar­bo są­ly­go­mis. Ta­čiau kai ku­rie spe­cia­lis­tai tarp gy­dy­mo įstai­gų va­ri­juo­ja ir dėl ge­res­nio at­ly­gio“, - kal­bė­jo R. B. Za­vads­kie­nė tvir­ti­no, kad pa­sta­rie­ji pan­de­mi­jos me­tai itin sun­kūs bu­vo tiek vi­sam Rea­ni­ma­ci­jos sky­riui, tiek ir ten dir­ban­čioms slau­gy­to­joms.

„Rei­kė­da­vo per­si­ren­gi­nė­ti, lai­ky­tis vi­sų hi­gie­nos rei­ka­la­vi­mų, kad iš­sau­go­tu­me tą „šva­rią­ją“ Rea­ni­ma­ci­jos sky­riaus pu­sę. Tos pa­tal­pos ne­di­de­lės, pri­tai­ky­tos tik pa­pras­tai rea­ni­ma­ci­jai, tad šiam sky­riui te­ko tik­rai di­de­lis iš­šū­kis. Džiau­gia­mės, kad slau­gy­to­jos su­ti­ko dirb­ti, iš­tvė­rė, at­lai­kė. Da­bar Rea­ni­ma­ci­jos sky­riu­je sklan­do po­sa­kis: „Išg­rio­vė­me Ber­ly­no sie­ną, ka­dan­gi vėl tu­ri­me „šva­rią“, tvar­kin­gą rea­ni­ma­ci­ją, su vie­nu izo­lia­to­riu­mi“, - kal­bė­jo B. „Pra­džia bu­vo sun­ki, nes daug dar­buo­to­jų sir­go, o ir mums vis­kas bu­vo nau­ja. Po to ir pa­čios per­si­rgo­me, įga­vo­me imu­ni­te­tą.

Anksčiau tokie darbuotojai buvo laikomi viduriniosios grandies atstovais, o dabar bendrosios praktikos slaugytojos - lygiavertė komandos dalis.

Moterys šia­me sky­riu­je dir­ba nuo pat jo įsi­kū­ri­mo - net 27 me­tus. Vy­res­nio­ji slau­gy­to­ja tei­gia, kad pa­ti dar­bo pra­džia bu­vo la­bai įdo­mi, nes vis­kas bu­vo nau­ja, ne­ma­ty­ta. Ta­čiau per vi­sus tuos dar­bo me­tus kar­je­rą tęs­ti ki­ta­me sky­riu­je esą min­čių net ne­bu­vo. Jai pri­ta­rė ir V. Ju­ciu­vie­nė, tu­rin­ti me­di­ci­ni­nės dar­bo pa­tir­ties po­lik­li­ni­ko­je ir už­sie­nio įstai­go­se. Slau­gy­to­ja sa­kė, kad dirb­ti šia­me sky­riu­je ryž­ta­si daž­niau­siai pa­šau­ki­mą tam tu­rin­tys žmo­nės. „Ne man sė­dė­ti prie kom­piu­te­rio, ra­šy­ti re­cep­tus ir ves­ti į sis­te­mą pa­cien­tų diag­no­zes. Di­džiuo­juo­si tuo, ką da­rau.

Statistika

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, didelė slaugytojų Euopoje dalis keturmyliais žingsniais artėja prie pensinio amžiaus, o žvilgtelėjus giliau pamatytume, kad 27,8 proc. slaugytojų yra 45-54 metų amžiaus ir net 19,4 proc. 55-64 metų. Lietuvos statistika atrodo gan panašiai, o tai reiškia, kad iki 2030 m. vien dėl senstančios visuomenės mes neteksime mažiausiai penktadalio slaugytojų. Dažnai jau dirbančius slaugytojus laikome duotybe, nekintančia konstanta, nors dažnai net nesusimąstome, jog slaugytojų bendruomenė sensta kartu su visa Lietuva. Dar dažniau susidaro įspūdis, kad mažiausiai dedama pastangų išlaikyti praktikuojantį specialistą.

Štai lentelė, atspindinti slaugytojų amžiaus struktūrą Europoje ir Lietuvoje:

Amžiaus grupė	Slaugytojų dalis Europoje (%)	Slaugytojų dalis Lietuvoje (%)
45-54 metai	27.8	~28
55-64 metai	19.4	~19

Verta pradėti nuo dalykų, kurie ne visada taip aiškiai matomi, ypač iš visuomenės pusės. Kalbu apie darbo aplinką - emocinį foną. Tenka konstatuoti, kad įžeidinėjimai, seksualinis priekabiavimas, žeminimas ir mobingas nėra retas palydovas slaugytojo darbe. Ir, kaip bebūtų paradoksalu, senas posakis „varnas varnui akies nekerta“ - čia negalioja, nes dažnu atveju slaugytojas slaugytojui yra didžiausias priešas ir konkurentas. Pakeisti emocinę aplinką darbe, kuriame yra dideli krūviai ir nuolat matomas žmonių skausmas, yra sudėtinga ir ypatingai imli laikui užduotis.

Antroji dalis - darbo krūviai, tiksliau, jų racionalizavimas. Teko ne kartą girdėti su pasididžiavimu pristatomus skaičius, jog Lietuvoje 1000 gyventojų tenka 7,5 slaugytojai. Norėtųsi priminti, kad Lietuvoje gerokai trūksta slaugytojų padėjėjų, kad slaugytojai vis dažniau perima gydytojų funkcijas, o jų pačių funkcijų neperima niekas. Visuomenės senėjimas ir poliligotumas lemia didesnį paslaugų poreikį ir lygiagrečiai augantį krūvį slaugytojams. Būtent didžiulis darbo krūvis dažnu atveju tampa slaugytojų pasitraukimo iš profesinio kelio priežastimi.

Apibendrinant, slaugytojo profesija yra be galo svarbi ir reikalinga visuomenei, tačiau susiduria su daugybe iššūkių, kuriuos būtina spręsti siekiant užtikrinti kokybišką sveikatos priežiūrą.

tags: #posakiai #apie #slaugytojas