Europos Komisijos duomenimis, gyventojų senėjimas yra vienas didžiausių Europos visuomenės socialinių ir ekonominių XXI amžiaus uždavinių. Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2013), pastaraisiais metais pastebima pagyvenusių amžiaus žmonių didėjimo tendencija. 2005 metais 65 metų ir daugiau amžiaus žmonių buvo 517037, 2009 metais - 536229, o 2012 metais jau 543303. 2013 m. šis skaičius vis vien išlieka nepalyginamai dideliu - 542198, gyvenimo trukmė taip pat didėja (Lietuvos Statistikos departamentas).
Europos Komisija nurodo, kad iki 2025 m. smarkiai padaugės vyresnių kaip 80 metų žmonių. Anot Bikmanienės (1998), senų žmonių globa neretai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.
Šis pagyvenusių amžiaus žmonių globos namuose visoje Lietuvoje buvo 2568, kai 2010 metais šis darbuotojų buvo nežymiai daugiau - 2639 (Lietuvos statistikos departamentas, 2011). Žinoma, lieka didelė tikimybė, kad pagyvenusio amžiaus žmogus liks gyventi su savo artimaisiais ir jais bus tinkamai pasirūpinta. Tačiau šiuo žmogumi ir tinkamai tenkinti jo fizinius bei socialinius poreikius didės socialinių darbuotojų darbo krūvis.
Europos Sąjunga siekia padidinti pensinį amžių 2 metais (Europos Komisija, 2007). Būtina kreipti dėmesį į senų žmonių ne tik fizinius, bet ir socialinius poreikius tenkinimą. Socialinių poreikių kokybiškas tenkinimas leidžia gerinti senų žmonių gyvenimo kokybę, ilginti gyvenimo trukmę. Todėl galima manyti, kad socialiniai darbuotojai pagyvenusio amžiaus žmonių socialinių poreikių tenkinimo procese užima labai svarbų vaidmenį.
Socialinio darbo gerontologijoje aspektai
Socialinio darbo probleminius klausimus, dirbant su pagyvenusio amžiaus asmenimis analizavo tokie užsienio autoriai, kaip Havighurst (1963). Minėtas autorius analizavo pagyvenusio amžiaus žmonių socialinius ir psichologinius poreikius. Prie šios temos nagrinėjimo taip pat prisidėjo Katz (2005) analizavęs kultūrinį senėjimo procesą, taip pat pagyvenusio amžiaus žmonių gyvensenos ypatumus ir kt. Taip pat prie šios temos ištyrimo prisidėjo Dziechciaz et. al. (2012), analizuodamas Lenkijos pagyvenusio amžiaus asmens socialinius, sveikatingumo ir sveikatos poreikius.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Svarbu atkreipti dėmesį į socialinės globos namuose, socialinio darbuotojo teikiamas paslaugas. Būtina išnaudoti visas galimybes stiprinti pagyvenusio amžiaus žmonių gebėjimus bei dalyvavimą visuomenės gyvenime. Taip pat svarbu gilinti žinias apie senyvo amžiaus žmonių psichologijos ypatumus.
Socialiniai darbuotojai savo darbo praktikoje dažnai susiduria su problema, kad pagyvenę žmonės retai gali visapusiškai savimi pasirūpinti, todėl jie yra apgyvendinami globos namuose, kuriuose tenkinami ne tik fiziniai, bet ir socialiniai šio asmens poreikiai. Šiuo atveju socialiniai poreikiai išlieka tokie pat svarbūs, kaip ir bet kokio amžiaus žmonėms. Kyla klausimas, koks yra socialinis darbuotojo vaidmuo, tenkinant senų žmonių socialinius poreikius.
Pagyvenusio amžiaus žmonių didėjimas yra viena iš svarbesnių amžiaus problemų, kuri turi didelę įtaką šalies ekonomikai, socialinei politikai, sveikatos apsaugos sistemai (Kanopienė, Mikulionienė, 2006). Kadangi mūsų dominuoti mažoms, dviejų kartų šeimoms, suaugę vaikai ir pagyvenusio amžiaus tėvai dažniausiai gyvena atskirai. Šeimos politikos koncepcijoje (2008, Nr. 149) numatyta galimybė pasirūpinti šiais tėvais ir tenkinti jų socialinius poreikius. Šių žmonių globa patikima stacionarioms senų žmonių globos įstaigoms, kuriose tenkinami žmogui reikalingi fiziniai ir socialiniai poreikiai.
Anot Naujanienės (2002), senam žmogui iškilusi būtinybė vėl kartu gyventi su jau suaugusiais vaikais paveikia vaikų - tėvų tarpusavio santykius. Kartais seni tėvai, priešinasi ar piktinasi dėl būtinybės tapti priklausomais nuo vaikų. Juos erzina, kad vaikai pradeda elgtis su jais kaip su vaikais, jie tampa pikti ir nepatenkinti. Vaikams prisiėmus atsakomybę už savo tėvų priežiūrą, jie praranda lygiateisiškumą. Vaikai turi pasirūpinti ne tik šiais tėvais, bet ir savo vaikais, kartais ir anūkais.
Pagyvenę žmonės sudaro didelę visuomenės dalį. Mokslininkai teigia, kad pagyvenusio amžiaus žmonių globa dažnai reikalauja specialistų (medikų, psichiatrų, psichologų ir pan.) pagalbos. Reikalinga institucinė priežiūra ar specialios paslaugos namuose.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Pagyvenusių žmonių socialiniai poreikiai
Matulionis (2003) teigia, kad žmogaus gyvenimą sąlygoja tiek fizinės, protinės, dvasinės galimybės, bet ir socialinė aplinka bei socialiniai veiksniai. Socializacija - procesas, kurio metu žmogus įsisavina vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Todėl galima teigti, kad ir socialiniai pagyvenusių žmonių poreikiai yra individualūs.
Gyvenimo vidurio perėjimas susijęs su jaunystės svajonių atsisakymu ir gyvenimo baigtumo pripažinimu. Svarbūs įvairūs įvykiai, tokie kaip jubiliejai, išėjimas į pensiją, įvairios ligos, našlystė ir bendraamžių laidojimas. Adaptacija - tai procesas, kuriame, sąveikaudamas su aplinka ir savo elgesiu kurdamas socialinius padarinius efektyviai dalyvauja individas. Taigi, adaptacija suvokiama, kaip pusiausvyros būsena tarp individo ir aplinkos, kuomet visi poreikiai tenkinami ir vykdomos visos funkcijos. Adaptacija taip pat gali pasireikšti visiško individo ir aplinkos pusiausvyros nebuvimu, kuomet individui neleidžiama tobulėti ir tenkinti savęs poreikius. Pagyvenusio amžiaus žmonės dažniausiai pasižymi pusiausvyros su aplinka neturėjimu.
Havighurst'as (1963) teigia, kad vėlyvos brandos tarpsnis prasideda nuo 60 metų. Galima teigti, kad asmeninis darbas su šiais uždaviniais ir mokymasis prisiimti naujus socialinius vaidmenis suteikia galimybę pagyvenusio amžiaus žmogui ilgiau išlikti energingu, aktyviu visuomenėje. Su šiais pagyvenusio amžiaus žmonių uždaviniais vyksta socialinis poreikių tenkinimo procesas.
Kaip Atchley (1997) teigia, poreikių tenkinimas pensiniame amžiuje daugeliui meta iššūkį. Kaip pavyks išgyventi šį laikotarpį, gana sudėtinga prognozuoti. Šis laikotarpis gali apvirsti aukštyn kojomis arba tuo laikotarpiu, kuomet galima įgyvendinti planus, kurių ankstesniame gyvenime nepavykdavo atlikti dėl laiko ir kitų aspektų stokos.
Vitkauskaitės (2001) teigimu, sociologai stresorius tipologizuoja į numatomus - išvengtinus (gyvenamosios vietos, darbo, šalies pakeitimas) ir nenumatomus - atsitiktinius (ligos, stichinės nelaimės). Per krizes išryškėja akivaizdus asmens ir aplinkos disbalansas, kurio pozityvus sprendimas sąlygoja asmens augimą, jo atsparumą išorinei įtakai. Vienas iš būdų, kaip vertėtų spręsti krizes, yra komunikacijos gerinimas, socialinių ryšių plėtra, žinių apie krizines situacijas suteikimas žmonėms. Svarbu padėti žmonėms susidoroti su šiomis nemaloniomis gyvenimo situacijomis.
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
Taigi, anot Atchley (1997), tapimas priklausomu nuo aplinkinių, pagyvenusio amžiaus žmonėms yra nemalonus gyvenimo pokytis. Akivaizdu, kad pagyvenusio amžiaus žmonės susiduria su subtiliomis ir savitomis problemomis gyvenime, su kuriomis reikia išmokti susigyventi bei sugebėti tenkinti socialinius poreikius. Sugebėjimas efektyviai adaptuotis aplinkoje suteikia galimybes tenkinti socialinius poreikius ir ne taip ryškiai jausti aplinkos disbalansą, stresą, lengviau įveikti krizes.
Apibendrinant, galima teigti, kad pagyvenusio žmonių socialiniai poreikiai kinta, kadangi jie pereina į kitą amžiaus tarpsnį, galbūt pakinta šeimyninė padėtis (tampant našliu), pakinta dienos užimtumo eiga. Kai kuriems žmonėms su tuo tampa sunkiau susitaikyti, todėl šiuo atveju socialiniai darbuotojai galėtų būti tokiems žmonėms pagalba ir parama siekiant prisitaikyti prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų.
Stankūnienė ir kt. (2003) nurodo, kad XX a. demografinės raidos fenomenas - gyventojų senėjimas. Šis reiškinys būdingas ne tik Lietuvai, bet ir kitoms išsivysčiusioms šalims. Kiekvienais žmogaus gyvenimo amžiaus tarpsniais susiduriama su tam tikrais sunkumais ir problemomis. Svarbu žinoti šių problemų sprendimo būdus. Turint ribotas galimybes įgyvendinti socialinius poreikius, amžiaus problemos tampa ryškesnės.
Stankūnienės ir kt (2003) nuomone, individo biologinis senėjimas - žmogaus organizmo funkcinių gebėjimų raidos etapas, kai brandžiame organizme pradeda reikštis degeneracijos procesai. Vien tik biologinis senėjimas pagal tempus ir mastą gali reikštis labai individualiai. O tai, ką visuomenėje priimta laikyti senu žmogumi, galų gale yra socialinio apibrėžimo reikalas.
Varnelienės (2007) teigimu, senatvę įprasta apibūdinti kaip sunkesnės adaptacijos amžių. Tai lemia padidėjęs pagyvenusio žmonių pažeidžiamumas, ryškėjanti visų organizmo funkcijų, lėtėjimo ir nykimo tendencija. Bendravimo partnerių mažėjimas, reti susitikimai su artimaisiais nutolina žmogų nuo aplinkos kurioje jis gyveno. Svarbu stengtis prisitaikyti prie esamos gyvenimo situacijos.
Dideliai daliai pagyvenusio žmonių savo gyvenimo pabaigoje tenka rinktis stacionarias globos įstaigas. Šioje aplinkoje kur kas mažiau įprastinės veiklos galimybių, retesni kontaktai su išoriniu pasauliu, mažiau privatumo negu gyvenant namuose. Senėjimą derėtų traktuoti kaip laipsnišką visų fizinių požymių ir psichinės struktūros kitimo procesą. Šis procesas gali sukelti nerimą ir depresiją (Palujanskienė, 2002, p. 95). Dėl šios priežasties pagyvenusio amžiaus žmogus dar labiau atitolti nuo aplinkinių ir visuomenės.
Šėponaitė (2008) išskiria socialinę atskirtį ir jos pasekmes - pagyvenusio amžiaus žmonių nedalyvavimas bendruomenės gyvenime. Tai susiję su daugeliu faktorių: skurdu, kuriam pirmiausia turi įtakos mažos pajamos, diskriminacija, bedarbyste, nepakankamais įgūdžiais, netinkamu ar nepritaikytu būstu, prasta sveikata, šeimos problemomis, nusikalstamumu, socialinių paslaugų, informacijos nepasiekiamumu ir kt. Šios problemos seniems žmonims gyvenime neleidžia tinkamai tenkinti socialinius poreikius.
Senas žmogus visuomenėje mitas buvo vertinamas kaip neefektyvus, nedidinantis visuomenės išteklių. Galima teigti, kad minėtoms visuomenės nuostatoms atsirasti turėjo įtakos ir kai kurios mokslinės senėjimo teorijos, pavyzdžiui, pasitraukimo teorija.
Mockus ir kt. (2013) nagrinėjo vyresnio amžiaus žmonių pasitenkinimo gyvenimu kokybę, tam nustatyti aptarė tam tikras teorijas, kurios atskleidžia ir apibūdina pagyvenusio amžiaus žmonių pasikeitusias gyvenimo sąlygas, jausmus ir būklę. Viena iš Mockaus ir kt. (2013) aptartų teorijų - Aktyvumo teorija. Ši teorija teigia, jog aukštesnis socialinės ir laisvalaikio veiklos lygis, vaidmens pakeitimas, kai tie vaidmenys turi būti palikti, skatina vyresnio amžiaus žmonių gerovę (Mikulionienė, 2011). Pasitenkinimas gyvenimu susijęs su gebėjimu palaikyti socialinius vaidmenis, turėtus sulaukus brandos, arba prarastus pakeisti. Ši teorija neišskiria senatvės kaip ypatingo amžiaus tarpsnio. Senatvėje žmogus turi tuos pačius psichosocialinius poreikius kaip ir brandos amžiaus (Mikulionienė, 2011).
Adamsas ir kt. teigia, kad aukaštesnis socialinumas inicijuojami suvokimo procesu, jog laikas ribotas. Tikslai, susiję su žinių įgijimu ir informacijos rinkimu, sumenksta ir jie daugiau sutelkia dėmesį į tikslus, susijusius su emocijomis (angl. emotion-related). Selekcijos, optimizacijos, kompensacijos teorija (SOC). Ši teorija teigia, kad prisitaikant svarbūs trys pagrindiniai mechanizmai - selekcija, optimizacija ir kompensacija. Selekcija reiškia tai, kad asmuo pasirenka susitelkti ties adaptacija ir optimizacija tam tikrose srityse, apribodamas save kitose srityse. Optimizacija - tai galimybių padidinimas ir atlikties pagerinimas pasirinktose srityse. Kompensacija pradeda veikti, kai individo specifinio elgesio galimybės yra prarastos arba yra žemiau adekvataus funkcionavimo ribos. Jos metu žmogus įgyja tam tikrą kiekį naujų elgesio būdų ar žinių arba naujai perskirsto turimus išteklius (Willis ir kt., 2009).
Mockus ir kt. (2013) apžvelgę šias teorijas nustatė, kad vyresniame amžiuje svarbu ne tik aktyvumas pats savaime, bet taip pat svarbūs su aktyvumu susiję psichologiniai mechanizmai, kai žmogus susitelkia į tikslus, susijusius su emocijomis, o ne su žiniomis ir informacijos rinkimu, kai adaptacija grindžiama selekcijos, optimizacijos ir kompensacijos mechanizmais. Taigi, kalbant apie socialinio aktyvumo sąsają su pasitenkinimu gyvenimu, svarbu atsižvelgti į šį psichologinį aspektą.
Kiekviename amžiaus tarpsnyje gali būti išskiriamos tam tikros problemos, ne išimtis yra ir senatvė. Svarbu atsižvelgti į tai, kaip senatvė konstruojama visuomenėje. Pagal šiuos požymius žmogus gali būti priskirtas senimo kategorijai bei susiduria su rizika prarasti vertę, galią ir įtaką, o su tuo atsidurti ties skurdo riba, patirti diskriminaciją siekdamas pasinaudoti paslaugomis (Tulle, Lynch, 2011). Fiziniai senatvės požymiai (odos raukšlės, žili plaukai, silpstantis regėjimas, klausa ir pan.) tampa senatvės kauke , nuoroda į tą neigiamą prasmę, kurią senėjimui suteikia visuomenė. Kadangi jis siejamas su nykimu, destrukcija ir ligomis, kūnas senatvėje konstruojamas kaip marginalus atskiriamas nuo pagrindinio kultūrinio atstovavimo. Biomedicininio negatyvaus požiūrio į senėjimą dominavimas rodo įsitvirtinusią senatvės sampratos medikalizaciją ir disciplinarinę galią.
Aa technologijos būdai keisti save, įprasminti senatvę kaip grįžimo į save ir tobulo ryšio su savim metą gali būti traktuojami kaip pasipriešinimas šiai disciplinarinei galiai (Rapolienė, Juozulynas, 2009, p. 142). Dėl senėjimo proceso asmenims kyla ir kitokios problemos, tai gali būti sveikatos problemos, fizinės būklės problemos, liguistumas ir pažeidžiamumas. Terminas liguistumas , kalbant apie vyresnio amžiaus asmenis, iki 1980 m. buvo vartojamas retai. Šiuo metu kilo idėjos, kaip palaikyti sveikatą ir išvengti ligotumo senstant. Vyravo nuomonė, kad vienas svarbiausių senėjimo požymis yra energijos, gyvybingumo ir gebėjimo atgauti fizines ir dvasines galias praradimas. Pastebėta, kad žmonės, laikydamiesi sveikesnės gyvensenos (nerūkantys, normalaus kūno masės indekso, fiziškai aktyvūs), sendami patyrė mažiau negalių. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama ne tik gyvenimo trukmei, bet ir gyvenimo kokybei. Pradėtas vartoti terminas aktyvaus gyvenimo trukmė , kuris reiškia kuo ilgiau.
Socialinis darbas yra nauja daugialypė profesija. Jis reikalauja nuolatinio socialinių darbuotojų tobulėjimo: plėsti ir gilinti žinias, ugdyti įgūdžius ir remtis socialinio darbo vertybėmis. Tai skatina ne tik kintanti visuomenė, bet ir Lietuvos politinis kontekstas, kuris rodo, kad socialiniams darbuotojams būtina dirbti su skirtingų rasių, tautybės, amžiaus, lyties ar orientacijos žmonėmis. Socialinis darbas laikomas kompleksinio pobūdžio profesija. Jos kompetencijos pagrindinės sudedamosios dalys yra žinios, vertybės ir įgūdžiai. Be specifinių socialinio darbo žinių, ši profesija žinias gali skolintis ir iš kitų socialinių mokslų. Tai daro socialinį darbą daugialypį ir kompleksišką.
Socialinio darbuotojo kompetencijos
Už mažos grupės veiklą atsako visi jos nariai. Tai nėra vien tik socialinio darbuotojo atsakomybė. Su grupe dažniausiai dirba specialistų komanda. Bet ir komanda (specialistai) nėra atsakingi už visą grupę- tai kolektyvinė atsakomybė. Socialinis darbuotojas gali panaudoti savo žinias apie tarpusavio sąveiką tiek vienas su vienu situacijose, tiek mažos grupės situacijose. Pasidalinimo atsakomybe ir yra tikslų nustatymas. Tikslai turi būti aiškūs ir priimtini visiems nariams. Socialinis darbuotojas neturėtų grupei primesti savo tikslų. Socialinis darbuotojas turėtų grupei išdėstyti tikslus pagal prioritetus. Kita ne mažiau svarbi socialiniam darbuotojui savybė tai įgūdžiai diskutuoti.
Grupei diskusija yra tas pats , kas pokalbis vienas su vienu veiksmų sistemoje. Čia socialinis darbuotojas turi dalyvauti diskusijoj ir skatinti grupės narių mąstymą. Grupinis mąstymas gali rutuliotis nuo problemos nustatymo ir formulavimo iki jos analizės , sprendimo pasirinkimo. Reikia skirti dėmesio organizuoti grupės susirinkimus, norint praturtinti grupės gebėjimus. Grupės susirinkimams reikia ruoštis taip pat kaip ir pokalbiams. Informaciją susirinkimui turi rinkti visi grupės nariai. Tai nėra vien socialinio darbuotojo uždavinys. Vienas grupės narys turi būti atsakingas už patalpas, kitas atsakingas už darbotvarkę, spausdinimo medžiagą, protokolavimą, sprendimų registravimą.
Socialinis darbuotojas padeda (atlieka padėjėjo vaidmenį) grupės nariams įsitraukti į darbą. Priimant sprendimus, produktyviai diskutuoti, organizuoti diskusijas. Kiekviena komanda yra unikali ir turi rasti geriausią variantą savo funkcionavimui. Komanda sprendžia kokia paslauga reikalinga, tada komandos nariai teikia paslaugas autonomiškai. Socialiniai darbuotojai , būdami komandų nariai , gali padėti spręsti funkcionavimo problemas, nustatyti , kas trukdo efektyviai dirbti. Socialinis darbuotojas skatina grupės funkcionalumą. Viena iš skatinimo formų yra grupės proceso skatinimas. Socialinis darbuotojas tai vykdo keliais būdais : gali remti tinkamą grupės narių elgesį, pasiūlyti tinkamą elgesį, klausti tinkamų klausimų (nenaudoti uždarų klausimų), stebėti grupę, teikti grupės nariams informaciją.
Kaip teigiama knygoje Socialinio darbo praktika - netoleruotina kritika. Kritikuoti kitus ar jų vertybes, primesti savo mintis, daryti sprendimus visos grupės vardu, per daug kalbėti yra nepriimtina. Iš dalies problemiškos yra dvi socialinio darbuotojo savybės - atsakomybė ir autoritetas. Abi yra susijusios, nes kiekviena yra asmeninės įtakos dalis. Jos dažnai painiojamos su vertybiniais sprendimais.
Atsakomybė ir dorovės principai
Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis nes nesugeba įtikinti kliento rasti jam geriausią išeitį. Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotojus jaustis atsakingam už kliento elgesį. Draugai , pareigūnai, atsitiktiniai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas “nepriverčia kliento” ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės. Dažnai darbuotojas gali matyti kliento elgesio padarinius ir norėti “išgelbėti klientą nuo savęs pačio”. Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė.
Socialiniai darbuotojai taip pat savo darbe neturėtų užmiršti ir pagrindinių dorovės principų , tai gėris ir pareiga. Kiekviena dorovinė vertybė yra elgesio dorybė, bet kiekvienas elgesys yra elgesys su kuo nors, taigi šiuo atveju tai elgesys su klientu. Gėris yra dorovė, suvokiama kaip geras dalykas, patraukiantis valią . Bet šie du dorovės elementai turi būti siejami su realybe. Taip pat socialinis darbuotojas turi būti susipažinęs ir su asmenybes raida bei psichologija. Nes netgi kilnūs mėginimai, siekiantys kokiu nors būdu suardyti kliento individualybę , patobulinti jį, gali sukurti neprognozuojamus įvykius. Tad socialinis darbuotojas turi būti įsitikinęs savo profesionalumu ir gebėjimais bei patirtimi. Ir nepamiršti reikalavimo gerbti žmogaus individualybę, nesvarbu kokiame “apvalkale” ji būtų - ar tai paralyžiuota senute ar jaunas narkomanas.
Svarbu nemenkinti, nežeminti kliento. Gera valia čia reiškia ne tai, kad mano palankumas jums atitinka mano interesus, mano dėmesys jūsų interesams nešališkas. Atsižvelgdamas į kliento ar visos grupės norus bei nenorus, jų viltis bei baimes, malonumus ir skausmus, trumpai tariant, į tuos interesus, kurie iš tikrųjų skatina klientą ar grupę veikti, socialinis darbuotojas turėtų elgtis taip, lyg tai būtų jo interesai. Nors griežtai kalbant, darbuotojas negali jausti kliento interesų, jis gali juos pripažinti, gerbti bei atsižvelgti į juos.
Kartais į pagalbos procesą turi įsitraukti daugiau nei vienas asmuo ar darbuotojas. Tuomet yra kuriamos grupės. Darbe su grupėmis dirba ne tik socialinis darbuotojas. Jis pasitelkia reikalingus specialistus. Iš specialistų gali būti formuojama komanda. Galimi keli komandų tipai : kartais jos sudaromos iš skirtingų profesijų žmonių arba iš skirtingų agentūrų socialinių darbuotojų.
R. L. Barkeris (1995) Socialinio darbo žodyne kompetencija vadina sugebėjimą atlikti darbą ar kitą įsipareigojimą. Kompetencija socialiniame darbe apima visus susijusius edukacinius ir empirinius reikalavimus: rodytus gebėjimus per įvertinimo ar atestavimo egzaminą, taip pat gebėjimą atlikti darbo užduotis ir, laikantis vertybių bei profesinio etikos kodekso, pasiekti socialinio darbo tikslus. Autorė teigia, kad atliekant socialinį darbą šios kompetencijos atsiranda ir gali būti pagrįstos tik pritaikius ŽINIAS, VERTYBES ir ĮGŪDŽIUS.
Socialinis darbuotojas, kuris savo darbe bandydamas bendrauti ir įsipareigoti kuriam nors klientui, turinčiam konkrečią problemą, privalo remtis teorine literatūra ir tyrimais, ieškoti naujų papildomų žinių apie klientą ir apie problemą (ŽINIOS); jis turi būti nuovokūs ir jautrus atsiradus etinių sunkumų (VERTYBĖS); be to turi pademonstruoti įžvalgumą ir pagrįstumą veikdamas (ĮGŪDŽIAI). Tik praktine veikla, kuri grindžiama vertybėmis, kuri tinkamai atliekama ir paremta žiniomis, kritine analize ir refleksija, yra laikoma kompetentinga.
Kieran O’Hagan (1997) pasiūlyta socialinio darbo kompetencijos schema yra labai svarbi, ją galima pavadinti pagrindine, stengiantis geriau suprasti socialinio darbuotojo kompetencijas.
Žinios, vertybės ir įgūdžiai
Žinios socialiniam darbuotojui yra tas svarbus pagrindas, kuris padeda kompetentingai atlikti savo pareigas. R. L. Barker Socialinio darbo žodyne (1995) teigia, kad žinių pagrindas socialiniame darbe yra sukauptos informacijos, mokslinių duomenų, vertybių ir įgūdžių bei to, kas jau yra žinoma, ieškojimo, naudojimo ir vertinimo metodologijų visuma. Žinių pagrindas sukuriamas iš paties socialinio darbuotojo tyrimų, teorijų plėtojimo ir sistemiško svarbių fenomenų stebėjimo bei iš tiesioginės ir netiesioginės kitų socialinių darbuotojų patirties.
Socialinio darbo tyrėjai skolinasi daug žinių iš kitų socialinių mokslų. Kompetentingas darbas priklausys nuo teisės, socialinės politikos, filosofijos, sociologijos, socialinio administravimo, organizacinių strategijų ir procedūrų, įvairių teorinių žinių. Kieran O’Hagan (1997), pabrėždama įvairialypių socialinio darbo žinių svarbą, taip pat akcentuoja ir būtinybę nuolat tikrinti visas šias žinias. Socialiniai darbuotojai privalo plėsti savo žinias apie problemų sprendimo procesus, socialinio darbo vertinimą ir intervenciją.
tags: #socialiniu #darbuotoju #vaidmuo #dairbant #su #pagyvenusiais