Socialinė įtrauktis ar socialinė integracija - yra teigiamas elgesys, siekiant pakeisti aplinkybes ir įpročius, lemiančius socialinę atskirtį. Pasaulinio banko vertinimu, įtrauktis yra galimybių, gebėjimų ir vertingumo gerinimas tiems, kam jų trūksta dėl savo tapatybės. Koordinuojant atitinkamus veiksmus tarpusavyje yra įmanoma išrauti socialinę atskirtį su šaknimis, įtraukiant bei įgalinant kaip galima daugiau asmenų arba marginalinių grupių.
Viena iš viešosios politikos krypčių turėtų būti jau susiformavusios socialinės atskirties naikinimas (reintegracija), kita kryptis - formuluoti ir formuoti tokią viešąją politiką bei įgyvendinti tokį viešąjį administravimą, kurie neleistų naujai susiformuoti socialinei atskirčiai. Svarbiausia socialinės atskirties temai yra sociologinė socialinių sluoksnių, kitaip dar vadinama - „stratų“ tematika.
Kaip atrodytų teigiama patirtis, koks būtų teigiamas pavyzdys iš atitinkamos socialinės ar kitos viešosios politikos ar administravimo srities, kai būtų užkirstas kelias socialinei atskirčiai? Yra ir kitas, taip pat „tyrimo dalyvaujant“ variantas, kai tiriamieji nežino, kad yra stebimi, bet jiems irgi yra stengiamasi padėti. Pastarasis „tyrimo dalyvaujant“ metodo variantas taip pat yra davęs neblogų rezultatų. Tačiau, aišku, ir labiau atitrauktos socialinės politikos ir administravimo priemonės, pavyzdžiui, Lietuvoje pravesta tokia socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo reforma, kai savivaldybėse buvo sukurtos atskiros koordinatorių ir atvejo vadybininkų pareigybės, gali duoti ir jau duoda savo vaisių.
Žmonių su negalia prieinamumas kultūros įstaigose, lygios galimybės, kultūros prieinamumas, jaunimo ir suaugusiųjų su negalia kultūrinių ir kūrybinių poreikių tenkinimas yra socialiai atsakingos, atviros ir tolerantiškos visuomenės garantas. Pasak ministrės, vienas Kultūros ministerijos uždavinių - vis didesnis socialinių-kultūrinių naujovių, inovacijų kuriant ir diegiant įvairius bendravimo ir bendradarbiavimo metodus bei modelius skatinimas.
Meno ir Kultūros Poveikis Gerovei
Problema Koks yra menų vaidmuo, gerinant sveikatą ir gerovę?” - tokiu paprastu ir svarbiu klausimu prasideda 2019m. publikuota Pasaulio sveikatos organizacijos analizė. Peržvelgus sutrauktus 3000 studijų duomenis, trumpas atsakymas yra - svarbus. Tyrimai, analizuojantys meno poveikį vyresnio amžiaus žmonių bei žmonių su negalia sveikatai, rodo, jog kultūros veiklos prisideda prie tiek fizinės, tiek psichologinės šių grupių gerovės. 2013 metais Oksfordo paskelbtas tyrimas teigia, jog kūrybinės veiklos lemia mažesnį ilgalaikės sveikatos priežiūros poreikį (angl. long term care) vyresnio amžiaus asmenims.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Meno terapija gali būti veiksminga priemonė mažinant socialinę atskirtį ir gerinant psichologinę gerovę.
Deja, žvelgiant į kultūros paslaugų prieinamumą vyresnio amžiaus žmonėms bei negalią turintiems žmonėms Lietuvoje, akivaizdu, jog kultūros sektoriaus teikiama nauda nėra išnaudojama. Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostat) duomenimis, 2030 m. kas trečias (36,6 proc.) Lietuvos gyventojas bus vyresnis nei 60 metų, tačiau, pasak 2017 m. Kultūros ministerijos atlikto tyrimo kultūros sričių prieinamumo vertinimas tiesiogiai koreliuoja su gyventojų amžiumi, kuo vyresnis žmogus - tuo prasčiau vertinamas kultūros prieinamumą. Šias problemas dalinai lemia prastas kultūros ir kitų bendruomenėje veikiančių įstaigų specialistų parengimas pritraukti ir dirbti su negalią turinčių žmonių bei vyresnio amžiaus žmonių grupėmis bei tarpsektorinio bendradarbiavimo trūkumas.
Socialinis Receptas: Koncepcija ir Įgyvendinimas
Atsižvelgiant į šiuos rodiklius, akivaizdu, jog Socialinio recepto sistemos efektyvumui užtikrinti, svarbu ištirti tikslinių grupių poreikį ir tolygiai įtraukti sveikatos, kultūros ir socialinės apsaugos sektorius bei numatyti bendruomenėje veikiančių organizacijų rolę. Taip pat projekto metu bus plečiama Socialinio recepto veikimo koncepcija, kurioje: Socialinio recepto tinklui tinkamų kultūrinių veiklų ir bendruomenės iniciatyvų aprašymai bei rodikliai jų kokybei stebėti, projekto finansavimo schema bei projekto koordinavimo mechanizmas.
Projekto Eiga
- 2020/04/17: Atlikta Lietuvos esamos situacijos ir poreikio analizė
- 2020/04/30: Išanalizuotos užsienio šalių (Jungtinės Karalystės, Kanados, Norvegijos, Švedijos, Australijos) Socialinio recepto praktikos, gairės ir rekomendacijos
- 2020/05/22: Atlikta vyresnio amžiaus žmonių ir negalią turinčių žmonių apklausa apie jų poreikius laisvalaikio veikloms. Apklausos ataskaita bei santrauka
- 2020/06/26: Parengta ir su institucijomis suderinta Socialinio recepto koncepcija
- 2020/09/04: Įgyvendintas renginys - forumas, apjungiantis sveikatos ir kultūros sektorius
Skurdas ir Socialinė Atskirtis Lietuvoje
Pasauliui minint Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas (NSMOT) paskelbė apžvalgą, kurioje analizuojama skurdo ir socialinės atskirties problema Lietuvoje. Skurdas - viena iš aktualiausių problemų, su kuria susiduria ne tik Lietuva, bet ir išsivysčiusios pasaulio šalys. Skurdas žmogų išstumia į socialinį užribį, žemesnį visuomenės lygį. Į skurdą patekę arba ties jo riba gyvenantys žmonės patiria ne vien ekonominių problemų, jie taip pat kenčia nuo socialinės atskirties.
Šiandien, spalio 17-ąją minimą Tarptautinę kovos su skurdu ir socialine atskirtimi dieną, skursta kas penktas Lietuvos gyventojas. Surinkti duomenys rodo, kad neblunka ir takoskyra tarp dviejų Lietuvų. Pagal situacijos analizę matyti, kad daugiausiai žmonių, kurių pajamos nėra pakankamos net būtiniausiems poreikiams užtikrinti, gyveno kaime (16,8 proc. skurstančiųjų). Gana ryškiai išsiskiria ir penki didieji bei likusieji Lietuvos miestai. Didmiesčiuose žemiau skurdo ribos gyveno tik 5,5 proc. žmonių, tuo trapu likusiuose miestuose - net 13 proc. Asmeninių finansų planavimas padeda išvengti skurdo.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Skurdo rizikos lygis Lietuvoje pagal amžiaus grupes 2018 m.
Per metus tokių žmonių šalyje sumažėjo 2,7 proc. punkto. Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis ne kartą pasidžiaugė, jog šis rodiklis mažėja ir prognozavo, kad 2019 m. jis jau sieks tik 5 proc., specialistai itin ryškių pokyčių sprendžiant vieną opiausių šalies problemų nepastebi. Be to, kitas visoje Europos Sąjungoje skaičiuojamas - skurdo rizikos lygio - rodiklis nė nepajudėjo iš mirties taško, o pagal jį skurstančių pensininkų šalyje, kuriems išskirtinį dėmesį skyrė ir prezidentas Gitanas Nausėda, ne tik nesumažėjo, bet dar ir padaugėjo.
Daugiausiai už ribos atsidūrusių žmonių, skelbia NSMOT, buvo bedarbiai (50,8 proc.) ir senatvės pensininkai (13,1 proc.) Tuo tarpu skurde atsidūrusiųjų dirbančiųjų buvo gerokai mažiau, tik 3 proc.
Nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios, kad stagnaciją skurdo mažinimo srityje lemia menkos socialinės išmokos ir pagalbos stoka labiausiai skurstantiems - neįgaliesiems, pensininkams, vienišiems tėvams, bedarbiams.
Socialinė Parama ir Jos Efektyvumas
Prieš kelias savaites Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kokie išmokų pokyčiai lietuvių lauktų 2020 m., jei tam pritartų Seimas. Tarp jų ir A. Adomavičienės minima socialinė piniginė parama, į kurią pretenduoti gali tie asmenys, kurių pajamos nesiekia valstybės remiamų pajamų dydžio. Šiuo metu valstybės remiamų pajamų dydis yra 122 eurai, o nuo kitų metų turėtų būti 125 eurai.
Taip pat skaitykite: Birštono savivaldybės iniciatyvos
Padidinus valstybės remiamų pajamų dydį, vidutinis socialinės pašalpos dydis padidėtų nuo 81,2 iki 83,2 euro. Tiesa, ministerija akcentuoja, kad vertinant, ar asmeniui skirti piniginę paramą, kaip jo pajamos neskaičiuojami vaiko pinigai ir dalis darbo užmokesčio. Pavyzdžiui, jei asmuo gyvena vienas ir neaugina vaikų, bet uždirba tik 130 eurų per mėnesį, skaičiuojant jo vidutines mėnesio pajamas nebūtų įskaičiuojama 15 proc. darbo užmokesčio.
Pašnekovės teigimu, dažniausiai šios paramos prireikia tiems asmenims, kurie iškrenta iš darbo rinkos ir ilgą laiką nesugeba susirasti darbo. O tai, kad didžioji dalis žemiau absoliutaus skurdo ribos atsidūrusių asmenų ir yra bedarbiai, tik įrodo situacijos rimtumą.
Kad džiaugtis šalyje mažėjančiu skurdu dar gerokai per anksti rodo ir kitas - santykinis skurdo - rodiklis, kuris pagal tą pačią metodiką matuojamas visose Europos Sąjungos šalyse. „Gyventojų pajamos (atskaičius mokesčius) išdėstomos didėjimo tvarka. Randama vidurinė reikšmė (mediana) ir apskaičiuojama 60 proc. nuo šios reikšmės. Tai ir yra laikoma skurdo rizikos riba“, - kaip šalyse nustatomas šis rodiklis, aiškinama NSMOT apžvalgoje.
Eurostat duomenimis, skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2017 m. buvo vienas didžiausių ES, žemiau skurdo rizikos ribos gyveno net 22,9 proc. Prasčiau už mus atrodė tik Bulgarija (23,4 proc. gyventojų) ir Rumunija (23,6 proc. gyventojų). 2018 m. skurdo rizikos riba siekė 345 eurus.
Anot A. Adomavičienės, nerimą kelia ir tai, kad per metus nė kiek nesumažėjo žemiau skurdo rizikos ribos gyvenančių asmenų skaičius: „Taip, absoliutaus skurdo rodiklis pagerėjo, atsirado žmonių, kurie gauna 245 eurus plius, bet mes neturėtume labai koncentruotis į šį rodiklį, nes vis dėlto, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, turime kelti sau aukštesnius reikalavimus. Skurdas yra labai susijęs su tuo, kiek visavertiškai žmonės gali dalyvauti visuomenėje, visuomeniniame gyvenime pagal tos visuomenės standartus.“
Pašnekovės teigimu, absoliutus skurdo lygis atspindi tik išgyvenimui reikalingų poreikių patenkinimą ar nepatenkinimą, tuo tarpu skurdo rizikos riba atspindi, kiek žmonių nepakanka pajamų tam, kad priartėtų prie oresnio gyvenimo ir galėtų normaliai funkcionuoti visuomenėje.
Pažeidžiamos Grupės
NSMOT ataskaitoje atkreipiamas dėmesys, kad pagal 2018 m. skurdo rizikos lygio rodiklį Lietuvoje dar labiau prastėja vienos pažeidžiamos grupės - senatvės pensininkų - padėtis ir tai vienas ryškiausių pokyčių praėjusiais metais. 2017 m. žemiau skurdo rizikos ribos Lietuvoje gyveno 36,7 proc. pensininkų. 2018 m. šių asmenų skaičius išaugo dar 5 proc. punktais ir pasiekė 41,7 proc.
Pagal skurdo rizikos 2018 m. rodiklį daugiausiai gyvenančiųjų skurde yra bedarbiai (62,3 proc.), vieni gyvenantys asmenys (50,7 proc.), vaikus auginantys vieniši tėvai (46,8 proc.) ir senatvės pensininkai (41,7 proc.)
Skurdo Priežastys ir Jų Aiškinimas
Skurdo aiškinimus galima padalinti į dvi esmines skirtis. Pirmoji jų skurstančiųjų problemas sieja su jų pačių atsakomybe už savo skurdą, tai yra dėl tam tikro jų elgesio ar būdo bruožų, ši traktuotė vadinama „aukos apkaltos“ arba skurdu dėl patologinių veiksnių. O antroji teorija sako, kad skurdą sukuria ir atkuria struktūrinės visuomenės jėgos.
Pirmoji skurdo priežastis aiškinanti priežasčių grupė - skurdas dėl patologinių veiksnių, kurį tam tikra prasme sąlygoja pačių žmonių elgesys ar gyvenimo būdas, ši grupė skirstoma į: individualistinį, šeimyninį ir subkultūrinį požiūrius.
Individualistiniu požiūriu skurdą sąlygoja patys žmonės, kurie lemiamais gyvenimo momentais priėmė netinkamus sprendimus, pasirinkdami netinkamą profesiją ar gyvenimo būdą, apsispręsdami dėl per didelio vaikų skaičiaus šeimoje ar praktikuodami žalingus įpročius ir t.t.
Šeimyninis požiūris atskleidžia skurdą perduodamą šeimose - tėvų gyvenimo būdas įtakoja vaikų gyvenimą ir tai reiškia, kad iš vienos kartos elgesio modelis perduodamas kitai kartai, todėl skurdas tampa paveldimu. Vaikai įpranta prie skurstančiųjų gyvenimo stiliaus savo tėvų šeimose ir perima jį.
Vadovaujantis subkultūriniu požiūriu - skurdas reiškia išmokimą ir prisitaikymą prie gyvenimo būdo, kur skurdą patiriantys žmonės praktikuoja savitą gyvenseną. Susikuria „skurdo kultūra“.
Antroji skurdo priežastis aiškinanti traktuotė - struktūrinis požiūris. Čia skurdo priežastys siejamos su visos visuomenės savybėmis. Šis požiūris atskleidžia platesnio masto socialinius procesus, kuriuos nulemia ne pačio žmogaus ypatybės ar gyvensena, bet struktūrinės jėgos.
Klasinis požiūris atspindi ekonominės gamybos procese vykstantį žmonių marginalizavimą. Ne visi žmonėsturi užtektinai gamybos išteklių, todėl negali naudotis ir ekonominės veiklos rezultatais tiek, kad neatsidurtų skurde.
Antrasis struktūrinio skurdo aiškinimas grindžiamas viešųjų, tarnybų silpnumu. Kai viešosios institucijos veikia blogai, jos nepakankamai efektyviai gali suteikti pagalbą žmonėms, kuriems jos reikia labiausiai.
Trečias aiškinimas siejamas su visuomenes nelygybe, tokių kaip pajamos, lyčių skyrimas, rasių nelygybė ir tai menkina dalies gyventojų galimybes.
Kultūros Prieinamumo Didinimas: Muziejų Pavyzdys
Prieš savaitę visuomenei pristatytas „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis 2020 m.“ tyrimas naudingas tiek skirtingų kultūros sričių darbuotojams, norintiems tobulinti savo veiklą, tiek politikos formuotojams, siekiantiems įvertinti taikomų priemonių efektyvumą. Viena jų - 2019 m. pradėtas įgyvendinti „Moksleivių ir socialinę atskirtį patiriančių piliečių nemokamo muziejų lankymo modelis“, paskatinęs šias kultūros institucijas paskutinį mėnesio sekmadienį atverti duris lankytojams be papildomo mokesčio. Modelio pamatinė vertybė - kultūros prieinamumo didinimas, siekiant mažinti kultūrinę atskirtį visose visuomenės grupėse.
Nemokamas muziejų lankymas skirtingomis formomis taikomas nemažoje dalyje Europos valstybių. Viena pirmųjų šią priemonę kaip būdą mažinti socialinę atskirtį pasitelkė Didžioji Britanija. 1997 m. suformuota Tony Blairo vyriausybė siekė spręsti šalyje išryškėjusias socialinės nelygybės problemas, tad mokesčio už apsilankymą muziejuje panaikinimas vertintas kaip galimybė didinti šių institucijų prieinamumą. Politika buvo įgyvendinama palaipsniui, o jau 2001 m. Muziejų atvėrimo rezultatai buvo neįtikėtini - vos per pirmuosius septynis mėnesius lankytojų skaičius muziejuose išaugo daugiau nei 60 %, tačiau džiaugtis sėkme neskubėta - nebuvo žinoma, ar kelią į muziejus išties atrado naujos auditorijos, ar tiesiog dažniau sulaukta grįžtančių „tradicinių“ lankytojų.
2002 m. atlikto tyrimo duomenys patvirtino skeptikų nuogąstavimus: muziejaus lankytojo profilis išliko iš esmės nepakitęs. Nors pastebėtas didesnis rečiau muziejuose apsilankančių grupių susidomėjimas, dažniausiai nemokamo lankymo galimybe pasinaudodavo tie, kurie ir šiaip aktyviai dalyvaudavo kultūrinėse veiklose. Panašią situaciją po dvidešimties metų stebime ir Lietuvoje. Nemokamo apsilankymo muziejuje galimybe 2020 m. dažniau pasinaudojo „15-39 metų respondentai, įgijusieji aukštąjį išsilavinimą, dirbantys ne fizinį darbą, besimokantieji, gyventojai, susiję su kultūros sritimi, gaunantys aukštas pajamas bei Vilniaus, Klaipėdos ir ypač Šiaulių miesto gyventojai“, - nurodoma gyventojų dalyvavimo kultūroje tyrime.
Ši grupė iš esmės persidengia su gyventojais, teigiamai vertinančiais muziejų ir galerijų kokybę bei prieinamumą (tai žmonės, „turintys aukštas pajamas ir dirbantys tarnautojai ar specialistai, 30-39 m. gyventojai, įgiję aukštąjį išsilavinimą asmenys, susiję su kultūros sritimi“). Tai reiškia, kad finansinio barjero panaikinimas apsilankyti muziejuje labiausiai padrąsino tuos, kurie ir šiaip nesiskundė prieinamumo trūkumu, tačiau netapo pakankama paskata tiems, kuriems muziejų prisijaukinti dar nepavyko.
Nemokamas muziejų lankymas gali padidinti prieinamumą, tačiau svarbu atsižvelgti į motyvaciją ir susidomėjimą.
Aiškinantis (ne)dalyvavimo kultūroje priežastis, klasikiniu jau spėjo tapti atsakymas „trūksta laiko“. Šis veiksnys išskirtas kaip vyraujantis ne viename tarptautiniame tyrime, tačiau jis taip pat atveria kelią įvairioms interpretacijoms: jei per metus nepavyksta atrasti laiko vienam apsilankymui muziejuje, galbūt kaltas ne laiko, o noro trūkumas? Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 2020 m. išaugo teigiančiųjų, jog dalyvauti kultūrinėse veiklose neįdomu ar pirmenybė teikiama kitiems interesams, skaičius (34 %, palyginti su 25-28 % ankstesnių metų tyrimuose). Taigi, akivaizdu, kad dažniausiai kalbame ne apie muziejų prieinamumo, tačiau apie motyvacijos ir susidomėjimo jais trūkumą.
Greta anksčiau minėto pirmenybės kitoms laisvalaikio veikloms teikimo, JAV gyventojai nenorą lankytis muziejuose motyvuoja neigiamomis ankstesnių apsilankymų patirtimis bei neatitikimu suformuotam muziejaus lankytojo įvaizdžiui („ši veikla - ne man / ne tokiems kaip aš“). Labiau nei su kaina tai susiję su tuo, kaip žmonės jaučiasi muziejuje, geba atrasti sau patrauklų turinį. Veikiausiai ieškant to priežasčių taip pat svarbu kalbėti apie prieinamumą, tik kiek kitokį - muziejuose pateikiamo turinio.
Dalis žmonių šį raktą atsineša su savimi. Gyventojų dalyvavimo kultūroje tyrimas dar kartą parodė kultūros socializacijos svarbą: aktyviau į kultūrines veiklas įsitraukia tie, kurie tai vaikystėje darė su artimaisiais (57 %). Tačiau daliai tenka perlipti turėtas neigiamas patirtis, išankstinius nusistatymus ir pradėti kurti šį santykį iš naujo. Sunku tikėtis, kad žmonės jausis motyvuoti lankytis vietose, kurios išryškina jų atskirtį bei nesuteikia galimybės jos peržengti.
tags: #socialines #atskirties #mazinimas #kultura