Popiežiaus socialinės enciklikos sudaro nuoseklų Bažnyčios atsaką į kintantį pasaulio ekonominį, politinį ir moralinį gyvenimą. Enciklikos, pradedant Leono XIII Rerum Novarum, per Pijaus XI Quadragesimo Anno ir Jono XXIII Mater et Magistra iki moderniųjų Pauliaus VI, Jono Pauliaus II, Benedikto XVI ir Pranciškaus dokumentų, nuosekliai išdėsto žmogaus orumo, teisingumo, solidarumo ir bendrojo gėrio principus.
Leono XIII pradžia: Rerum Novarum
Pirmąją socialinio pobūdžio encikliką, "Rerum Novarum”, parašė Leonas XIII 1890 metų pradžioje. Jis turėjo prieš akis įsigalėjusį liberalizmą ir augantį socializmą. Jojo laikais liberalizmo (kapitalizmo) sistema buvo privedusi visuomenę prie to, kad "maža turtuolių bei pasiturinčių saujelė buvo uždėjusi plačioms vargingųjų masėms beveik vergijos pančius” (Rerum Novarum). Atmetęs liberalizmą, Leonas XIII atmetė ir socializmą, nes ir jo sistemoje žmonės patektų į kietą bei nepakenčiamą vergiją” (Rerum Novarum).
Leonas XIII, paskelbdamas Bažnyčios pažiūras į ekonominį gyvenimą, pabrėžė, kad pagal žmogaus prigimtį darbas, būdamas žmogaus asmens aktyvumas, negali būti vertinamas ir traktuojamas kaip kokia prekė ir privalo būti teisingai atlyginamas. Privati nuosavybė, net produkcijos priemonių, yra prigimtos teisės reikalavimas. Tos teisės valstybė negali panaikinti. Tačiau privati nuosavybė turinti socialinę funkciją. Todėl privačios nuosavybės teisė turi būti panaudota ne tik privačiai, bet ir kitų žmonių naudai. Valstybė, sukurta bendrai žemiškai žmonių gerovei, privalo rūpintis piliečių gerove, ginti jų, ypač silpnesniųjų, teises ir žiūrėti, kad darbininkų ir darbdavių santykiai būtų reguliuojami, vadovaujantis teisingumu. Darbininkai turi įgimtą teisę burtis į organizacijas ir jų pagalba siekti teisėtų profesinių interesų. Darbininkai ir darbdaviai privalo tvarkyti savo santykius solidarumo ir krikščioniško broliškumo dvasioje.
Pijaus XI tąsa: Quadragesimo Anno
Minint 40 metų "Rerum Novarum” sukaktį, buvo išleista antroji socialinio turinio enciklika, vardu "Quadragesimo Anno”. Ją parašė Pijus XI. Kalbėdamas apie privačią nuosavybę, Pijus XI patvirtino jos kilmę iš įgimtos žmogaus teisės ir pabrėžė socialinę nuosavybės funkciją. Pagal Pijų XI ir individualinis, ir kolektyvinis darbo kontraktas galįs nustatyti teisingą atlyginimą už darbą. Interpretuodamas Leono XIII mintį, Pijus XI pabrėžė, kad, nustatant teisingą atlyginimą už darbą, reikia atsižvelgti į tris elementus: į darbininko ir jo šeimos reikalus, į įmonės padėtį ir į bendrą visuomenės gerovę.
Pijus XI, pasmerkęs komunizmą, atmetė ir saikingesnį socializmą. Žiūrėdamas į ekonominio gyvenimo išsivystymą nuo Leono XIII laikų, Pijus XI konstatuoja didelę kapitalo koncentraciją į nedaugelio rankas ir klestintį tarptautinio kapitalo imperializmą. Tos negerovės, Pijaus XI nuomone, gali būti pašalintos tik laikantis dorovės įstatymų ekonominiam gyvenime ir derinant pavienių žmonių ir grupių interesus su visuomenės gerove. Tame sąryšyje Pijus XI skiria daug svorio korporacijoms, valstybės autoritetui ir tarptautiniam bendradarbiavimui visų valstybių naudai.
Taip pat skaitykite: Socialinė religijos reikšmė
Jonas XXIII ir Mater et Magistra
B. KRIŠTANAVIČIUS, S. RAĖ jusiais metais popiežius Jonas XXIII išleido encikliką, vardu "Motina ir Mokytoja” (Mater et Magistra). Trečioji socialinio turinio enciklika, "Mater et Magistra”, yra Leono XIII, Pijaus XI ir Pijaus XII minčių tęsinys ir jų pritaikymas mūsų dienoms. Trečioji - Jono XXIII - socialinio pobūdžio enciklika susidedanti iš 4 dalių. Pirmojoje savo enciklikos dalyje Jonas XXIII pateikia esminius socialinio Bažnyčios mokslo punktus, paskelbtus Leono XIII, Pijaus XI ir Pijaus XII.
Jonas XXIII primena senąjį liberalizmą, viešpatavusį Leono XIII laikais. Tas liberalizmas, paneigęs dorovės sąryšį su ekonominiu gyvenimu, tvirtino, kad vienintelis ekonominių veiksmų motyvas esanti individo nauda, o aukščiausias ekonominio gyvenimo reguliatorius - laisvoji konkurencija. Valstybė, pagal liberalizmą, privalanti nesikišti į ekonominį gyvenimą. Jonas XXIII, apibendrindamas Quadragesimo Anno mintis, išskiria dvi pagrindines nuostatas: pirmiausia, aukščiausias ekonominio gyvenimo įstatymas nėra pavienių žmonių ar grupių interesai, bet teisingumas ir meilė; antra, reikia kurti tautinę ir tarptautinę juridinę santvarką su pastoviomis privataus ir viešo pobūdžio institucijomis, kuri turi būti socialinio teisingumo įkvėpta.
Jonas XXIII taip pat konstatuoja faktą, kad daug žmonių apleidžia žemės ūkį ir kraustosi į miestus. Tas reiškinys turi daug priežasčių, vienas iš jų - kad žemės ūkis yra prislėgtas ekonomijos sektorius. Jis mato didžiausią šių laikų negerovę santykiuose tarp labiau ir mažiau išsivysčiusių valstybių, kurią galima pašalinti tik nesavanaudišku solidarumu. "Solidarumas”, sako popiežius, "kuris saista visus žmones ir juos padaro vienos šeimos nariais, įpareigoja turtingesnes valstybes nežiūrėti indiferentiškom akim į neturtingas, skurstančias ir alkanas tautas."
Pijus XII ir tarpukario bei pokario refleksijos
Nemaža nusipelnęs ir Pijus XII. Minėdamas 50 metų "Rerum Novarum” sukaktį, jis atkreipė dėmesį į tris socialinio gyvenimo vertybes: žemės turtų naudojimą, darbą ir šeimą. Sekminių kalboje (1941 m.) jis sakė, kad teisė naudoti žemės turtus pragyvenimui turi pirmenybę prieš visas kitas ekonominio gyvenimo teises. Savaime aišku, kad privačios nuosavybės teisė yra pagrįsta žmogaus prigimtimi. Tačiau pagal objektyvią, Dievo nustatytą santvarką privačios nuosavybės teisė negali trukdyti "nesugriaunamo reikalavimo, kad turtai, Dievo sutverti visiems žmonėms, prideramai pasiektų visus žmones pagal teisingumo ir meilės dėsnius”.
Kalbėdamas apie darbą, Pijus XII kartu su Leonu XIII sako, kad jis - darbas - yra kiekvieno žmogaus teisė ir pareiga. Todėl pirmoje vietoje patys žmonės privalo tvarkyti tarpusavius darbo santykius. Tik tuo atveju, kai suinteresuoti žmonės neišpildo ar negali išpildyti to uždavinio, valdžia turi pareigą įsikišti į darbo padalinimą ir paskirstymą pagal būdą ir saiką, atitinkantį bendruomenės gerovę. Į privačią nuosavybę reikia žiūrėti kaip į šeimos gyvenimo erdvę.
Taip pat skaitykite: Sielos struktūra senovės Egipte: ka, ba ir akh reikšmės
Pauliaus VI, Jono Pauliaus II ir Populorum Progressio; socialinio mokymo plėtra
Vystymasis yra dažniausiai tapatinamas su ekonomikos augimu, tačiau autentiško (tikro, visapusiško) vystymosi sąvoka SOCIALINIS BAŽNYČIOS MOKYMAS pabrėžia, kad yra taip pat politinis, socialinis, kultūrinis ir svarbiausia - moralinis žmogaus bei visuomenės vystymasis. Pirmasis apie tai prabilo popiežius Jonas XXIII ENCIKLIKOJE Mater et Magistra teigdamas, jog ekonominis augimas yra atsakas į socialinį visuomenės vystymąsi. Kitoje enciklikoje Pacem in Terris Jonas XXIII prašo turtingesnes pasaulio tautas padėti mažiau išsivysčiusioms tautoms, kad šios būtų pajėgios apsaugoti savo žmonių ORUMĄ.
Svarbiausias dokumentas Socialiniam Bažnyčios Mokymui apie autentišką vystymąsi yra popiežiaus Pauliaus VI enciklika Populiorum Progressio paskelbta 1963 m. Čia pabrėžta, kad vystymasis reikalauja drąsių transformacijų ir gelmės siekiančio naujoviškumo. Popiežius pabrėžia būtinumą sutvarkyti neteisingus prekybinius santykius tarp tautų, mažinti išlaidas ginklavimuisi, prašo, kad tarptautinės koorporacijos būtų socialiai jautresnės besivystantiems kraštams. Paulius VI atskleidžia, kad didysis vystymosi stabdis tautose yra neteisingumas, žmogaus orumo nepaisymas ir, svarbiausia, transcendentinio žmonijos matmens sampratos stoka.
Modernios enciklikos ir globalūs iššūkiai: Caritas in Veritate, Laudato si’ ir Fratelli Tutti
Popiežius Benediktas XVI enciklikoje Caritas in Veritate (2009) užsiminė apie politinės pasaulinės valdžios būtinimą, siekiant, kad ūkis tarnautų bendrai gerovei; jis kėlė etinių kriterijų poreikį globaliai ekonomikai. Popiežius Pranciškus savo enciklikose pabrėžia naujas problemas: ekologinę krizę, globalizacijos moralinį deficitą ir brolybės būtinybę.
Kokį pasaulį norime palikti ateisiantiems po mūsų, dabar augantiems vaikams? - taip klausia Pranciškus savo enciklikoje Laudato si‘ („Būk pagarbintas“) apie rūpinimąsi mūsų bendrais namais. Enciklikos pavadinimas yra šv. Pranciškaus Kūrinijos giesmės invokacija, jai primenama, kad žemė, mūsų visų bendri namai, yra "tarsi sesuo". Popiežius atkreipia dėmesį, kad ši žemė dabar suniokota ir apiplėšta, dejuoja, o jos aimanos įsilieja į visų šiame pasaulyje apleistųjų aimanas.
Enciklikoje aptariamos konkrečios ekologinės problemos: klimato kaita, vandens problema, bioįvairovės praradimas, žmogaus gyvenimo kokybės nuosmukis ir visuomenės irimas. Klimato kaita, pasak popiežiaus, yra globalinė problema, turinti rimtų ekologinių, socialinių, ekonominių ir politinių padarinių; skaudžiausiai nukenčia vargingiausieji. Popiežius pabrėžia, kad "prieiga prie saugaus geriamojo vandens yra pamatinė ir visuotinė žmogaus teisė". Jis ragina ekologiniam atsivertimui - keisti kryptį ir imtis atsakingai rūpintis "mūsų bendrų namų" grožiu.
Taip pat skaitykite: Tarptautinės nuo smurto religijos ir tikėjimo dienos minėjimo tradicijos
Popiežius Pranciškus pabrėžia integraliosios ekologijos sampratą, kuri neatsiejama nuo bendrojo gėrio sąvokos, ir ragina sprendimus, paremtus solidarumu bei dėmesiu vargstantiems: "stoti vargšų pusėn". Enciklica pabrėžia, kad aplinkos problemų analizė negali būti atsieta nuo žmogaus, šeimos, darbo, miesto kontekstų ir asmens santykio su savimi pačios pobūdžio.
Fratelli Tutti, brolybė ir visuotinė atsakomybė
Rugsėjo 5 dieną pranešta, kad bus paskelbta trečioji popiežiaus Pranciškaus enciklika apie „brolybę ir socialinę draugystę“. Enciklikos idėja - visuotinė brolybė - susijusi su būtinybe globalizuoti ne vien prekių srautus, bet ir solidarumą, pagarbą, rūpestį vienas kitu ir aplinka. Popiežius pabrėžė, kad norint atsverti destruktyvias globalizacijos tendencijas reikia naujo moralinio sąmoningumo: tikėjimas skatina tikintįjį įžvelgti kitame brolį, kurį dera palaikyti ir mylėti.
Enciklikos pasirašymo Asyžiuje simbolika susijusi su šv. Pranciškaus mokymais, kurie perteikia sąmoningumą, jog visi esame susiję brolybės ryšiais: žmonės, visa gyvoji ir negyvoji gamta. Abu Dabio deklaracija (2019) taip pat skatina dialogą ir tarpreliginį bendradarbiavimą, kviesdama visus žmones, tikinčius į Dievą, bei visus žmones geros valios, siekti susitaikinimo ir brolybės.
Socialinio Bažnyčios mokymo principai ir jų taikymas
Socialinis Bažnyčios mokymas išskiria kelis esminius principus: žmogaus orumas kaip pagrindas, privatinės nuosavybės socialinė funkcija, teisingas atlyginimas už darbą, subsidiarumo ir solidarumo principai, dėmesys vargšams ir bendrasis gėris. Šie principai leidžia Bažnyčiai reaguoti į ekonominius, politinius ir kultūrinius pokyčius bei siūlyti etiką ir teisėtumo kriterijus visuomenės organizavimui.
| Enciklika / popiežius | Pagrindinis akcentas |
|---|---|
| Rerum Novarum (Leonas XIII) | Darbo teisė, privati nuosavybė ir jos socialinė funkcija, darbininkų teisė į asociacijas |
| Quadragesimo Anno (Pijus XI) | Teisingumas ekonomikoje, kapitalo koncentracija, korporacijos ir valstybės vaidmuo |
| Mater et Magistra (Jonas XXIII) | Tarptautinis solidarumas, valstybės intervencija, socialinis teisingumas ir vystymasis |
| Populorum Progressio (Paulius VI) | Autentiškas vystymasis, nuo ekonomikos prie moralės ir politikos |
| Caritas in Veritate (Benediktas XVI) | Etika ekonomikoje, pasaulinė valdžia ir reguliavimas |
| Laudato si’ (Pranciškus) | Integralioji ekologija, klimato kaitos, bioįvairovės ir skurdo ryšys |
| Fratelli Tutti (Pranciškus) | Visuotinė brolybė, tarptautinis bendradarbiavimas ir solidarumas |
Enciklikų metodas: doktrinos šaltiniai ir Magisteriumo vaidmuo
Enciklikos remiasi žmogaus prigimtimi, Apreiškimu bei Bažnyčios Magisteriumu. Kaip pastebima, enciklikos dažnai jungia prigimtinės teisės argumentus su Šventojo Rašto ir Tradicijos sampratomis, o Magisteriumas pateikia nuoseklų interpretavimą. Enciklikos rašomos su įprastiniu Magisteriumo autoritetu ir dažnai yra esminė socialinio mokymo dalis. Teologai privalo rodyti, kaip tai, ko moko Magisteriumas, randama Šv. Rašte ir Tradicijoje.
Evangelizacija ir socialinis mokymas
Socialinis Bažnyčios mokymas, pasak popiežiaus Jono Pauliaus II, yra pats savaime evangelizacijos įrankis. Naujoji evangelizacija turi skelbti visuomeninį Bažnyčios mokslą, kad be Evangelijos negalima teisingai išspręsti socialinio klausimo. Socialinis mokymas skatina ne tik moralinę nuostatą, bet ir konkrečius politinius bei ekonominius sprendimus, grindžiamus žmogaus orumu ir bendruoju gėriu.
Kritiniai balsai, sekuliarizacija ir vietinis kontekstas
Enciklikų dėmesys socialiniams klausimams sutampa su visuomenės diskusijomis apie religijos vietą valstybėje. Kritikai teigia, kad religija kartais peržengia privatumo ribas ir daro įtaką viešajai erdvei; kiti akcentuoja religinės įtakos tiek pozityvias, tiek ir destruktyvias puses istorijoje. Sekuliarūs argumentai primena, jog moralės pagrindus galima rasti ir be antgamtinių prielaidų, pabrėžiant žmogaus orumą, teisę netikėti ir demokratinius procesus.
Tuo pačiu enciklikos kviečia į dialogą, o ne į ideologinę konfrontaciją: "Bendrą dialogą apie mūsų bendrus namus", "su visais užmegzti dialogą" - tai kartojami kvietimai sprendžiant globalias krizes. Enciklikos ragina politiką, verslą ir pilietinę visuomenę siekti taikos ir teisingumo per teisėtą reglamentavimą, solidarumą ir pagarbius sprendimus.
Praktiniai principai Bažnyčios socialiniame mokyme
- Žmogaus orumas yra kiekvienos institucijos ir ekonominės veiklos pamatas;
- Privati nuosavybė turi socialinę funkciją ir negali ignoruoti bendrojo gėrio;
- Teisingas atlyginimas turi atsižvelgti į darbininko ir jo šeimos poreikius, įmonės padėtį ir visuomenės gerovę;
- Solidarumas ir subsidiarumas turi vadovauti sprendimams tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygiu;
- Ekologija ir socialinė teisingumo dimensija yra neatsiejamos - integralioji ekologija;
- Dialogas tarp religijų, mokslo ir politikos yra būtinas sprendžiant globalias problemas.
Enciklikų reikšmė šiuolaikiniame kontekste
Popiežiaus enciklikos siūlo nemodernistinį, bet atsakingą vertybinį pagrindą sprendžiant darbo, nuosavybės, vystymosi, tarptautinio bendradarbiavimo ir ekologijos klausimus. Jos primena, kad ekonominis ir technologinis progresas turi būti lydimas moralinės pažangos, o tarptautinis bendradarbiavimas - paremtas teisingumu ir solidarumu. Enciklikų balansas tarp teisingumo ir meilės, tarp privataus ir bendro - tai nuolatinė tema, kurią Bažnyčia kelia visuomenės dialogui.
tags: #popieziaus #aplinkrastis #religijos #morales #ir #socialiniais