Spaudos antraštės mirga nuo pranešimų apie religiniais vadinamus karinius konfliktus. Jau itin plačiai šnekama apie aktyvų Rusijos Stačiatikių Bažnyčios vaidmenį pateisinant ir net skatinant karą su Ukraina. Bet ar taip rodomos tikrosios religijos apraiškos, ar jos iškraipymai? Kokią vietą religijos ir religiškumas užima šiuolaikinio žmogaus sąmonėje ir šiandienos visuomenėje? Kaip religijų supratimas padeda atpažinti ne tik religines, bet ir politines manipuliacijas? Kaip keičiasi religijų tyrimai ir jų studijos besikeičiančiame pasaulyje? Kodėl reikia tirti religijas?
Apie tai kalbasi religijos studijas Vilniaus universitete dėstantys mokslininkai: Filosofijos fakulteto profesorė, 2022 metų Lietuvos mokslų premijos laureatė dr. Rita Šerpytytė, Filosofijos fakulteto docentė dr. Danutė Bacevičiūtė, Filologijos fakulteto docentas dr. Vilius Bartninkas ir juos kalbinantis Filosofijos fakulteto docentas filosofas dr. Vytis Silius.
Sekuliarizacija Europoje
Religijos reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje
Rita Šerpytytė: Praėjusiais metais bandydama paakinti jaunus žmones rinktis religijos studijas parašiau tekstą, kurio leitmotyvas buvo Alberto Moravios romano „Nuobodulys“ herojės frazė, kad religija yra nuobodybė, ji yra tiesiog vienas dalykas iš daugelio. Jeigu praeitais metais būtų buvęs užduotas klausimas, kodėl reikia tirti religijas, tai mano atsakymas ir būtų buvęs - todėl, kad religija nėra vienas dalykas iš daugelio.
Garsus prancūzų filosofas Jacques’as Derrida pateikia atsakymą klausimo pavidalu: o kas yra religija? Ar turime kalbėti apie vieną religiją ar apie religijas?
Taip pat skaitykite: Slaugytojų padėtis
Danutė Bacevičiūtė: Pritarčiau, kad religiškumo fenomenas yra labai platus, jis apima ne tik konkrečias pavienes religijas, bet yra įsipynęs į visą kultūrinį ar civilizacinį lauką, taigi persmelkia ir pasaulietinio gyvenimo praktikas, pavyzdžiui, mūsų santykį su gamta, vieno su kitu ir pan.
Vilius Bartninkas: Tas pat matyti ir žvelgiant iš antikinės filosofijos perspektyvos. Anksčiau manyta, kad filosofija gimė kaip religijos atmetimas: esą, vieną dieną žmogaus mąstymas perėjo nuo mitų prie argumentų, nuo tikėjimo prie pažinimo, nuo iracionalumo prie racionalumo. Toks manymas yra klaidingas.
Vilius Bartninkas: Man religijų ir religiškumo tyrimas yra svarbus būtent todėl, kad mane domina senoji filosofija, kurios raidai lemiamą reikšmę turėjo antikinė religija. Kitaip tariant, norint pažinti Herakleitą, Platoną ar stoikus nepakanka vien juos skaityti. Reikia gerai suprasti religinę aplinką ir jų santykį su ja.
Danutė Bacevičiūtė: Mano tyrimų centre yra etikos ir religijos santykis, išeinant į platesnį įstatymo, prievartos, sakralumo ir šventumo santykio lauką. Galima sakyti, kad pradėjau nuo Lietuvoje gimusio žydų kilmės prancūzų filosofo Emmanuelio Levino minties apie begalinę atsakomybę už kitą asmenį.
Rita Šerpytytė: Aš dar pridurčiau, kad man religiją svarbu tyrinėti ne tik kaip istorinį fenomeną ar, grubiau tariant, kaip istorinį reliktą. Šiuolaikinis žmogus gal ir ima galvoti jau ne tik kad religija yra vienas dalykas iš daugelio, bet ir kad religija yra atgyvena, praeities dalykas, kad su ja viskas baigta. Bet tai vertinčiau kaip primityvų mokslinės galvosenos dominavimą, bandymą žinojimui įsiskverbti į tikėjimo slėpinio sritį, manant, kad ateis laikas ir viskas bus moksliškai paaiškinta.
Taip pat skaitykite: Pagalba gyventojams Varėnos rajone
Vytis Silius: Sakote, kad šiandien religija dažnai matoma kaip atgyvena, praeities dalykas. Išties didelė dalis šiuolaikinių žmonių, ypač jaunų, turbūt sakytų esantys nereligingi, nes neina į bažnyčią ir netiki, kad Dievas sukūrė pasaulį per šešias dienas.
Danutė Bacevičiūtė: Nuo XIX a. skelbiama įvairių mirčių - Dievo, istorijos, meno ir panašiai, pranašaujamas Europos saulėlydis, stebimas pasaulio „atkerėjimas“, o paskui visi šie „numirėliai“ vėl sugrįžta, vaidenasi, vėl kalbama apie naują pasaulio užkerėjimą ir taip toliau.
Vilius Bartninkas: Atkreipčiau dėmesį, kad religijai traukiantis iš viešojo gyvenimo, jos ritualines formas išlaiko įvairios politinės praktikos. Tai nėra naujiena, paaiškinama vien sekuliarizacijos procesu. Jau žvelgdami į antikos religiją, matome, kad ji pirmiausia yra apie viešai atliekamas bendruomenės praktikas, o tik paskui apie šventas institucijas ar asmeninį tikėjimą. Pavyzdžiui, imkime garsią Panatėnajų šventę senovės Atėnuose, kurios esminis akcentas buvo procesija pagerbti deivę Atėnę naujais rūbais. Tai - akivaizdus dievogarbos ženklas, kuris tuo pat metu yra politinis, mat šventės metu iš naujo aktualizuojami polio įkūrimo mitai ir jų ryšiai su Atėnų imperija.
Danutė Bacevičiūtė: Tai labai svarbus klausimas. Didesnė problema yra ne tai, kad religija išnyks, o tai, kad bus pasitenkinama primityviu jos įvaizdžiu, neįsisąmoninant „religijos“ sugrįžimų vartotojiškos kultūros, politinių fundamentalizmų, technologinės magijos ir pan. pavidalais.
Taigi tai, kas yra tikėjimo sfera, galime ir turime reflektuoti, kad atsikratytume naivaus požiūrio į religijas ar tikėjimą kaip į kažką marginalaus, atgyvenusio ir izoliuoto.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Rita Šerpytytė: Be abejo. Iš tikrųjų pasaulyje tampa matoma besikeičianti Bažnyčios, ir ne tik katalikų, situacija. Bažnyčia apsinuogina ir apnuoginama, reikalaujama apsivalymo.
Bet, trumpai tariant, jokia bažnyčia ir jos istorija vienareikšmiškai negali būti tapatinama su religija. Bažnyčioje, kiek supaprastintai tariant, mes turime vienokį ar kitokį religijos visuomeninį atstovavimą.
Akivaizdu, kad vienas dalykas yra asmeninis santykis su religija, su tikėjimu, o kitas - teoriniai studijų, tyrinėjimo tikslai.
Danutė Bacevičiūtė: Su mūsų studentais dirbantys kolegos dėstytojai kartu yra ir aktyvūs mokslininkai, savo tyrimuose nemažai dėmesio skiriantys šiuolaikinei problematikai - nihilizmo, sekuliarizacijos, postsekuliarumo ir kitoms problemoms, susijusioms su šiuolaikinės visuomenės transformacijomis.
Rita Šerpytytė: Aš dar papildyčiau, kad kai kurie pokyčiai reikalauja ir reikšmingesnio atsinaujinimo. Daug metų religijos studijų programoje derinome filosofinę, religijotyrinę ir teologinę prieigas.
Vis dėlto matome, kad pasaulyje - pirmiausia intelektualiniame - reikšmingai pakito teologijos vieta, jos samprata. Jai virtus netgi ne konfesiniu, o tiesiog abstrakčiu „Dievo mokslu“, neką nuveiksi pasaulietinėse studijose eskaluodamas teologines doktrinas.
Vytis Silius: Iš tiesų šiuolaikinis modernus pasaulis dažnam siejasi su racionalaus proto pergalėmis - sparčia technologijų ir mokslinio pažinimo plėtra. Ypač Vakaruose daug kalbama apie sekuliarizaciją, tuštėjančias bažnyčias.
Tačiau tuo pat metu religija ir įvairūs su ja siejami reiškiniai sulaukia Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidos dėmesio, skatina aštrias diskusijas mūsų visuomenėse.
Apibendrindamas mūsų pokalbį sakyčiau, kad išmokti analizuoti religijos fenomeną plačiuose tarpdalykiniuose kontekstuose verta kiekvienam, norinčiam giliau matyti šiuolaikinio pasaulio veikimo principus.
Sekuliarizacija ir socialinė religijos prasmė
Straipsnyje svarstoma religinės prasmės galimybė sekuliarios kasdienybės sąlygomis. Remiantis Charles’o Tayloro sekuliarizacijos proceso tyrimais, siekiama ne likti prie sociologijoje įsitvirtinusios tezės apie religijos vaidmens menkėjimą šiuolaikinės visuomenės gyvenime, bet mėginti iš naujo apmąstyti, kas yra religiškumas šiandien.
Pastebima, kad kasdienėje sekuliarioje sąmonėje įsitvirtinęs „Apšvietos mitas“ apsunkina prieigą prie religijos tradicine prasme, tačiau suteikia galimybę įsižiūrėti į pačią kasdienybę. Remiantis Jacques’o Derrida „religijos be religijos“ apibrėžtimi aptariamas tiek šiuolaikinio religinio diskurso pobūdis, tiek Derrida bandymas kasdieniuose atsakomybės, pasirinkimo, sprendimo aktuose įžvelgti etiškumo ir religiškumo įtampą, leidžiančią kalbėti apie religinio santykio struktūrą mūsų kasdienėse patirtyse.
Straipsnyje keliamas klausimas apie religiją šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje, o tiksliau - klausiama, ką reiškia šiuolaikiniame pasaulyje nuolat į pirmą planą iškylantys politinis ir etinis religijos aspektai, t. y. socialinė religijos prasmė.
Mėginant atsakyti į šį klausimą ir ieškant teorinių tokio požiūrio į religiją ištakų, analizuojamos dviejų filosofų, Immanuelio Kanto ir Jürgeno Habermaso, religijos interpretacijos, kuriose religijos prasmė įžvelgiama jos socialinėje paskirtyje. Kanto moralinės religijos projektas bei Habermaso pastangos užmegzti sekuliaraus proto ir religijos dialogą, siekiant įveikti visuomenės dezintegraciją, straipsnyje interpretuojami ne vien kaip religijos fenomeno redukcija į socialinę plotmę ir religijos prasmės pasisavinimo veiksmas.
Pastebima, kad abu mąstytojai susiduria su socialinės kontingencijos patirtimi kaip fenomenu ar veikiau profenomenu, kuris pats galbūt ir nėra labai aiškus, bet pasirodo kaip grindžiantis socialinę religijos prasmę. Todėl straipsnyje daroma išvada, kad sekuliarizacijos sąlygomis akcentuojama socialinė religijos prasmė reiškia ne tik religijos prasmės pasisavinimą (imanentizavimą), bet ir atskleidžia socialinį santykį kaip tokį, kuris šaukiasi religinės prasmės (transcendencijos imanencijoje).
tags: #danute #baceviciute #sekuliarizacija #ir #socialine #religijos