Istorija - tai ne tik praeities įvykių seka, bet ir veidrodis, kuriame galime įžvelgti dabarties atspindžius. Nagrinėjant politines ir socialines situacijas įvairiais laikotarpiais, atsiveria netikėtos paralelės, padedančios geriau suprasti dabarties iššūkius ir galimybes.
Šiame straipsnyje panagrinėsime politines ir socialines paralelės, remiantis istoriniais įvykiais ir literatūros kūriniais, siekiant giliau pažvelgti į visuomenės raidą ir jos tendencijas.
XX amžiaus pradžia Rusijoje: liberalizmo eksperimentas ir autokratų atėjimas
M. Zygaris knygoje atkuria svaiginantį XX a. pr. atmosferą Rusijoje. Istorinis veikalas pasakoja apie XX a. pradžią, kai langas tarp dviejų vienodai gniaužiančių režimų - imperatoriškosios šeimos ir komunistų - buvo atvertas labai trumpai: nuo paskutiniųjų XIX a. metų iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.
Nuo paskutiniųjų L. Tolstojaus gyvenimo metų iki caro ir jo šeimos mirties Rusija eksperimentavo su liberalizmu ir kultūriniu atvirumu. Rašytojai ir dramaturgai rašė ką norėdami, kavos namuose mąstytojai keitėsi politinėmis idėjomis, o Sankt Peterburge tuo metu vyravo atmosfera tarsi Vienoje ar Paryžiuje.
Europoje „Ballet Russe“ baleto trupė išgyveno populiarumo viršūnę. Knygoje kalbama ne tik apie pačias 1917 m. spalio perversmo-revoliucijos išvakares, bet ir apie 1905-1907 m. neramumus Rusijos imperijoje. Visgi katastrofiško karo ir žlungančios ekonomikos kontekste valstybė tokio išlaisvėjusio eksperimento netoleravo. Atėjo autokratai, ir liberalai buvo pašalinti.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės: politinė reklama socialiniuose tinkluose
Istorija knygoje pasakojama taip, tarsi įvykiai būtų matomi dalyvių akimis - niekas iš jų dar nežino, kas nutiks. Nors personažų daugybė, skaitytojai tame margumyne nepasimeta. Koks buvo L. Tolstojaus vaidmuo ir ką mąstė strategas A. Kerenskis? Kas tuo metu darė įtaką Nikolaujaus II sprendimams? Kaip konkuravo imperatorienės Aleksandra ir Marija? Kokios pozicijos laikėsi baleto impresarijus S. Diagilevas ir ką lemiamą akimirką kalbėjo L.
Liberalių pažiūrų žurnalistas, karo korespondentas, rašytojas M. Zygaris pasaulyje labiausiai išgarsėjo parašęs knygą „Visa Kremliaus kariauna“, grįstą artimos V. Putino aplinkos liudijimais. Nors kritikavo V. Putino režimą, Rusijoje knyga pirmoje bestselerių sąrašo vietoje išsilaikė keturis mėnesius. M. Zygaris kurį laiko vadovavo opoziciniam, nepriklausomam naujienų kanalui „Dožd“.
Žurnalistų gynimo komitetas 2014 m. autoriui skyrė Tarptautinį spaudos laisvės adpovanojimą (International Press Freedom Award). 2015 m. M. Zygaris pasitraukė iš aktyvios žurnalistinės veiklos (sklando gandai, kad dėl politinio spaudimo) ir didžiąją dalį laiko skyrė istoriniams tyrinėjimams.
Šis laikotarpis Rusijos istorijoje puikiai iliustruoja, kaip politinės ir socialinės permainos gali būti trapios ir kaip lengvai liberalios idėjos gali būti sutryptos autoritarinių režimų. Tai pamoka, kurią verta prisiminti ir šiandien.
Lietuvos visuomenė 1939-1941 metais: įtampos, konfliktai, transformacijos
Neseniai istorikas Artūras Svarauskas išleido monografiją „Lietuvos visuomenė 1939-1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“. Monografijoje tiriama socialinių-politinių įtampų ir konfliktų Lietuvos visuomenėje dinamika Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Remiantis socialinio konflikto teorijos prieiga analizuojamas skirtingų socialinių klasių ir sluoksnių, ideologinių ir politinių grupių santykis su politiniais režimais iki valstybės okupacijos ir pirmuoju sovietmečiu.
Taip pat skaitykite: Politinė valdžia ir smurtas
Kaip teigia autorius per 23 metus Lietuvoje planuotas dvidešimt vienas „sukilimas“. Tokia būklė reprezentavo politinę įtampą, konfliktus ir valstybės politinės sistemos nestabilumą.
Šis laikotarpis Lietuvos istorijoje atskleidžia, kaip išorės įvykiai ir politinės permainos gali destabilizuoti visuomenę ir sukelti socialinius konfliktus. Tai priminimas, kad valstybės stabilumas ir visuomenės gerovė priklauso nuo politinių lyderių išminties ir gebėjimo spręsti konfliktus.
Lietuva 1939-1940 metais
Literatūra kaip visuomenės atspindys: I. Simonaitytės „Geri namai“
Rašytojo kūryba dažnai atspindi visuomenės nuotaikas, problemas ir vertybes. I. Simonaitytės romanas ,,Geri namai“ yra puikus pavyzdys, kaip literatūra gali būti autentišku gyvenimo liudijimu.
Romano personažus gaubia pokario betėvystės šešėlis, kone visuotinas šeimos ar ją atstojančio prieglobsčio ilgesys. Romano personažus gaubia pokario betėvystės šešėlis, kone visuotinas šeimos ar ją atstojančio prieglobsčio ilgesys. Taigi jausmai, persunkę „Gerus namus“, autentiški. Manyčiau, tokia ir faktūra.
Taip pat skaitykite: Politikos, ekonomikos ir visuomenės sąveika geografijoje
Karo metus praleidęs lietuvių vaikų namuose Rusijoje, savo pokariniams veikėjams prototipų dairiausi ne vien atmintyje - Gelgaudiškio prie Nemuno ir Marvos (prie Kauno) vaikų namuose. Netgi siužeto linijos autentiškos, o jei kas neįtikina, tai šitai lėmė meistriškumo stoka ar ideologinės apnašos.
Kūrybos proceso baigiamoji dalis daugiausia įsimena. Nutrauki bambagyslę, rišusią tave, rodos, su paskutiniausia, brangiausia knyga, ir eini toliau. Labai sunku pasakyti, ko kūryboje daugiau: rašytojo asmenybės ar gyvenimo? Kai žmogus parašo vieną knygą, na, dar vieną, viskas aišku. Nuo seno klajoja posakis: kiekvienas žmogus - neparašytas romanas.
Tavęs vieno kūrybai neužtenka, kad ir turėtum Saliamono galvą ir motinos Teresės širdį. Negali susitapatinti su dešimtimis savo personažų. Neabejotina, kiekvienas, palytėtas tavo rankų, tavimi įkvipęs. Dar prisiminiau sakralinę frazę, galbūt literatūroje žinomiausią: „Madam Bovari - tai aš!“ Deja, ir ji neišpainioja sudėtingo mazgo.
Sutinku, tikra literatūra egzistuoja ne tik istoriniame laike. Tačiau paralelių tarp kūrybos ir „politinio bei visuomeninio gyvenimo“ nebrėžčiau. Ir ne vien dėl skirtingos šitų dalykų prigimties. Kito kelio įsipareigojusiems, tikėjusiems lygybe, brolybe ir t. t., klejojusiems antifašizmu, nebuvo. Ir vis dėlto paralelizmo neįžvelgiu. Kiekvieną lysvę tekdavo purenti susibadant pirštus.
Tačiau, nepripažinus kūrybai suverenumo, kartais neįmanoma logiškai paaiškinti (net pasitelkus žodžio magiją) daugelio prieštaringų to „mitiško pasaulio“ reiškinių. Reiktų kartu pripažinti, jog „blogais laikais turėtumėm vien blogą literatūrą“.
Nuo dešimtmečių pakylos geriau matom paradoksą, jaunajai skaitytojų, galbūt netgi ir tyrinėtojų kartai, mįslingą. Kiekvieną sykį šis paradoksas ar anomalija reiškėsi vis kitaip: tai šalčiu, tai atlydžiu. Iš vienos pusės, politinis diktatas smarkiai ribojo kultūrinį gyvenimą, iš kitos - jo nelankstumas ir sporadiški judesiai (pvz., iš garsios „bekonfliktiškumo teorijos“ į nemažiau garsią ir odiozišką „Mums reikalingi gogoliai ir ščedrinai!“) vėrė šiokią tokią erdvę rašytojo išmonei.
Neblogai pasinaudota ir partinės kultūrinės politikos klišėm, tegul formaliom, su nemažom išlygom ir saugikliais apie sudėtingiausius meno reiškinius bei figūras. Kalbu apie viešai garbintą realizmą, klasikinį palikimą ir liaudies kūrybą. Toji iškaba padėjo išleisti ir suaktualinti, pvz., Vaižganto, K. Borutos, vėliau panašiu „apsidraudimu“ pamirštą J.
Turbūt dar keisčiau nuskambės mintis, jog literatūros vystymuisi pasitarnavo ir valdžios proteguota, dažnai įkyriai, kaimo, tiksliau - kolūkių tema. Tiesa, šitai vienodino prozos peizažą, bet lietuvių prozininkams kiaulininkystė ar linininkystė (palyginus su uzbekų literatūros visuotinai šlovinta medvilnininkyste) niekad netapo leitmotyvu, juolab - idealu.
Ryškėjo kur kas humaniškesnė motyvacija - žemdirbio rūpestis išlikti, ekstremaliom sąlygom vis dar maitinti šeimą, artimuosius, miestą. Kita vertus, kaimiškoji beletristika gyvai priminė tai, kas pradėjo irti ir nykti - senoviškus papročius, tradicinę gyvenseną, būdo ypatumus (pvz., darbštumą, sąžiningumą) ir kitus bruožus, dar šiandien įtraukiamus į nacionalinio identiteto sampratą.
Šiandien bręstantiems rašytojams mažiau rūpi socialinė problematika, „normali“ psichologija, nebe toks įdomus „paprastai“ gyvenantis žmogus. Iš dalies tai suprantama. Atsivėrė sienos, eilinis žmogus paniškai nebebijo pasaulio, žiūrėk, ir pasijunta jo piliečiu, o jei dar ne, tai visgi ne tremtiniu.
Mus pasiekia visi didieji Žemės virpesiai, klibina gyvenimo būdą, mąstyseną. Ar pavyks dėl to kylančias visuomenines ir asmenines įtampas meniškai įtaigiai „įvesti“ į literatūrą? Turime įdomių temom ir sprendimais naujoviškų kūrinių, įžvalgių bandymų filosofiškai gilintis į XXI a.
Tradicinės etikos nepaisanti laisvė vaizduoti, interpretuoti, maišyti epochas ir idėjas, deja, palanki paviršutiniškumui. Vis labiau pastebimas reiškinys, kurį pavadinčiau „naujuoju natūralizmu“, kai žmogaus paveikslas apnuoginamas, sutapatinamas su natūra, dažniausiai fiziologine: lytiniu aktu, mazochistiniu meilės žaidimu, kankinimų, žudymo vyksmu.
Vis dėlto norėčiau priminti: ne medžiagos atgrasumas ar tankis skiria meninį paveikslą nuo nemeninio, o kažkas nepagaunama, nuo seno, be filosofinių išvedžiojimų, vadinta, sakykim, skoniu. Tikras pianistas partitūrą jaučia pirštų galiukais, griausmingai daužyti klaviatūrą gali bet kas.
Kultūros asamblėja Lietuvoje: moralinis protestas ar politinė jėga?
Kultūros asamblėja kaip reiškinys Lietuvos viešojoje erdvėje atsirado ne tik kaip profesinė reakcija į konkrečius kultūros politikos sprendimus, bet ir kaip platesnės sociopolitinės įtampos išraiška. Tai judėjimas, kuris siekia būti interpretuojamas kaip viso kultūros lauko balsas, tačiau paties judėjimo retorika, pasirenkamos sąvokos ir simbolinės nuorodos kuria tam tikrus politinius ir diskursyvius paradoksus.
Oficialiai Kultūros asamblėja deklaruoja nepriklausomybę nuo politinių partijų, tačiau pati sąjūdžio metafora įveda aiškų moralinės opozicijos ir istorinio tęstinumo naratyvą, kuris dažnai naudojamas politinėse kampanijose. Dar vienas iššūkis, kylantis iš Kultūros asamblėjos retorikos, yra jos pretendavimas kalbėti viso sektoriaus vardu, nors kultūros bendruomenė nėra politiškai homogeniška.
Kitas reikšmingas Kultūros asamblėjos veikimo aspektas yra lyderystės struktūra ir jos santykis su demokratiniu legitimumu. Judėjimas tampa priklausomas nuo kelių asmenų viešojo autoriteto, o ne nuo bendruomenės tiesioginio pasirinkimo ar profesionalių institucinių mechanizmų. Judėjimas, kuris ima svarstyti dalyvavimą rinkimuose, pereina į politinio veikėjo teritoriją ir tampa nebe interesų atstovavimu, o politinės galios siekimu.
Pergalė buvo aiški, bet kartu ji išjudino pačio judėjimo struktūrą, o kultūros laukas po ilgo laiko pajuto savo galios mastą ir dabar, kai pirminis tikslas pasiektas, būtent ateitis tampa esminiu analitiniu klausimu. Viena vertus, jei Kultūros asamblėja neidentifikuos savo naujų tikslų, nesukurs vidinių demokratinių mechanizmų ir neatsakys į klausimą, kaip ji mato kultūros politikos ateitį, ji rizikuoja tapti momentine istorine „pastaba“ ar tiesiog sėkmingu protestu be tęsinio.
Kita vertus, jei judėjimas pasirinks kryptį, kuri veda į profesionalią, demokratinę ir tvarią struktūrą, jis gali tapti tuo, ko kultūros laukui taip ilgai trūko - ne momentine protesto banga, bet ilgalaikiu politiniu ir profesiniu subjektu, gebančiu veikti autonomiškai ir strategiškai.
Šis reiškinys pats savaime nėra neigiamas, nes daugelis visuomeninių judėjimų yra perėję į politinio veikimo lauką. Tačiau Kultūros asamblėjos atveju problema yra kita: judėjimas deklaruoja neutralumą, profesionalumą ir depolitizuotą poziciją, bet tuo pačiu metu demonstruoja veiksmus, kurie rodo priešingą kryptį.
Ši dviprasmybė, šiuo metu vis labiau ryškėjanti judėjimo veikime, kelia klausimą, ar deklaruojama kultūros sektoriaus autonomija nėra tik retorinis šydas politinei mobilizacijai pridengti.
Gegužės 3-iosios Konstitucija: pamokos Europai ir Lietuvai
1791 m. gegužės 3 d. Konstitucija buvo paskutinis drąsus ir ambicingas bandymas išgelbėti Abiejų Tautų Respubliką ją modernizuojant, atsikratant įsisenėjusių vidaus ydų ir atsispiriant išorės grėsmėms. Konstitucijoje įtvirtinti Tautos suvereniteto, Konstitucijos viršenybės, valdžių atskyrimo, teismų nepriklausomumo, piliečių lygiateisiškumo principai - tai, ką galime laikyti teisės viršenybės ir demokratijos, šiandien esančių pagrindinėmis Europos valstybių vertybėmis, branduoliu.
Kartu Konstitucija pertvarkytas valstybės valdymas siekiant išsivaduoti iš Rusijos kontrolės. Konservatyvios Europos monarchijos, išsigandusios Respublikos modernėjimo, susivienijo tam, kad ją sunaikintų. Šiandien jau Europa ir laisvės idėja Vakarų pasaulyje vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, kylančiais tiek iš išorės, tiek iš sąjungininkų vidaus.
Iš esmės tai tas pats klausimas, kodėl reikėjo reformų. XVIII a. Abiejų Tautų Respublika išgyveno gilią vidaus ir išorės krizę. Tuo metu, kai didžiosios Europos valstybės kūrė efektyvius centralizuotus valdymo aparatus, Lietuvoje ir Lenkijoje vis dar veikė beviltiškai pasenusi ir atgyvenusi bajoriškos demokratijos sistema su „liberum veto“ principu - vieno Seimo nario veto galėjo blokuoti bet kokį sprendimą.
Menkai į valstybės gyvenimą buvo įtraukti miestai, nebuvo veiksmingos mokesčių sistemos, todėl iždas buvo nuolat tuščias. Kariuomenė buvo juokingai maža - Lietuvoje tesiekė apie 4 tūkstančius karių. Be to, Respublika buvo rinkiminė monarchija - karalius ne paveldėdavo sostą, bet buvo renkamas bajorų. Nors toks modelis teoriškai buvo demokratiškesnis, praktikoje valdžios viršūnėse atsidurdavo užsienio jėgų remiami favoritai.
Geras klausimas - neprimena dabartinės Lietuvos ir tam tikra prasme ES? Vadinamasis Lietuvos politinis elitas tik žodžiais suinteresuotas modernios ir aktyvios pilietinės visuomenės kūrimu, jam geriausia, kai visuomenė paklūsta ir pritaria ar bent jau tyli. Kariuomenės dydis sąmoningai laikomas apgailėtinai mažu, vengiant įtraukti į gynybą piliečius ir prisitaikyti prie kintančios karo realybės. Vietoje to žadama ištratinti milijardus vakarykštei technikai, kuriai sunaikinti mūšio lauke pakanka poros dienų.
Silpnokai atrodo ir visa ES: karinė galia ir gynybos pramonė apgailėtinai maža, ekonomiškai esame nepajėgūs konkuruoti nei su JAV, nei su Kinija. Per apgaulingo suartėjimo su Rusija dešimtmečius Europoje prisėta politinių marionečių daigų, kurie vis išdygsta veto paramai Ukrainai ar veiksmingoms reformoms pavidalu, reformų lėtinimu ir sabotavimu. Nepaisant, atrodytų, bendrai suvokto poreikio reformoms, tebėra didžiulis valstybių narių susiskaldymas, trukdantis judėti į priekį.
Todėl vienu iš pirmųjų sprendimų buvo radikalus kariuomenės didinimas. Pačia Gegužės 3-iosios Konstitucija siekta ištaisyti daugybę visuomenės skaudulių, ypač susijusių su piliečių nelygybe ir menku ne bajorų įtraukimu į valstybės bei vietos valdymo reikalus. Vis dėlto svarbiausias Konstitucijos indėlis - suvereniteto stiprinimas ir tokių žalingų valdymo mechanizmų, kaip „liberum veto“ bei renkama monarchija, panaikinimas.
Konstitucinė monarchija reiškė karaliaus valdžios ribojimą piliečių laisvių apsaugos labui, tad, sekant Apšvietos prancūzų filosofu Chales’u de Montesquieu, įvestas valdžių padalijimas į įstatymų leidžiamąją, kuri priklausė dviejų rūmų Seimui, vykdomąją, priklausiusią karaliui ir jo tarybai, bei teisminę.
Juolab ES nėra valstybė ar supervalstybė, o savanoriškas bendras Europos valstybių laisvės ir gerovės projektas, kurio sėkmei taip pat reikalinga tam tikra centralizacija valstybių perduotose bendram sprendimui veiklos srityse. Jos pagrindas - bendros teisės viršenybės, demokratijos ir žmogaus teisių vertybės - kurias įtvirtino ir pirmoji rašytinė Europoje mūsų Gegužės 3-iosios Konstitucija.
Ironiška, kad viena iš pagrindinių Respublikos silpnybių - „liberum veto“ - šiandien lygiai taip pat sėkmingai išnaudojama palaikyti prokremlišką politiką ES viduje.
Trys pamokos Europai:
- Vizijos nepakanka - reikia laiko. Net ir pačios geriausios reformos žlunga, jei jos įgyvendinamos pavėluotai.
- Nepasikliaukime svyruojančiais sąjungininkais, o visiškai pasikliauti galime tik savo jėgomis. ES turi atsisakyti priklausomybės nuo riboto sąjungininkų rato ir plėsti savo strateginį veikimo lauką.
- Krizė - tai idėjų metas. Su rašizmo ir trumpizmo naratyvais turime susigrumti tiek ideologiniame, tiek teisėsaugos, tiek žiniasklaidos lygmenyse.
Gegužės 3-iosios Konstitucijos istorija yra strateginis perspėjimas Europai: jei norime būti laisvi, privalome turėti priemonių laisvę apginti - ekonominius, teisinius, institucinius, diplomatinius ir, kai reikia, kietus karinius instrumentus.
Techno-ideologija prieš kūną: Huxley „Puikus naujas pasaulis“
Turbūt daugelis nors kartą bent juokais esame įsivaizdavę galimybę, kad gyvename fantastiniame pasaulyje. Knygų, filmų personažai veik niekada nepastebi esantys knygoje ar filme, tad ir mums atpažinti, kad gyvename fikcijoje, būtų lygiai taip pat sudėtinga. Šie svarstymai naudingi norint iš šalies pamatyti save ir aplinką, kurioje gyvename.
Tai ypač gerai pavyksta padaryti „užmezgant santykį“ su fantastiniu pasauliu, kai pasinerdami į kokio nors kūrinio erdvę mes tam tikra prasme pralaužiame tikrovės „ketvirtąją sieną“ - atsiduriame fikcijoje iš jos taško naujai pamatome realybę. Įvyksta tam tikra inversija - fikcinis pasaulis virsta tikrove, o į realybę galime pažvelgti tarsi į fikciją.
Puikaus naujo pasaulio pradžioje yra aprašomas fabrikas. Šis fabrikas gamina ne detales ar prietaisus, o žmones. Huxley vaizduoja ypač pažengusias technologijas, perėmusias žmogiškos reprodukcijos funkciją ir ne tik leidžiančias ją pamėgdžioti, bet ir visiškai suvaldyti, manipuliuoti - žmonės gaminami tokie, kokių reikalauja šį fikcinį pasaulį valdanti ideologija.
Iki pasaulio, atsiveriančio Huxley romano puslapiuose, mums dar tikrai toli. Bet tai veikiau išsipildymo ir įgyvendinimo, o ne prielaidų ir mąstymo atstumas. Galbūt mąstymo prasme nemaža dalimi jau esame techno-ideologai - net nejučiomis matome save ir savo kūnus kaip pavaldžius technologiniam perkeitimui. Tačiau manau, kad vis dėlto ši technologinė paradigma klaidinga, negalinti iš tiesų išlipti iš Huxley romano ir tapti mūsų realybės dalimi.
tags: #politine #ir #socialine #pralelizmas