Valstybinis socialinis draudimas (VSD) - valstybinės socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis įstatymų numatytais atvejais yra (dalinai) kompensuojamos dėl draudžiamųjų įvykių prarastos ar negautos pajamos.
Įprastai kalbant apie VSD, turima omenyje įmokas, kurias moka apdraustieji asmenys (darbuotojai) arba draudėjai (darbdaviai).
Mokėdami valstybinio socialinio draudimo įmokas gyventojai įgyja teisę į senatvės ar netekto darbingumo pensiją, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokas.
VSD įmokos apima darbuotojo (apdraustojo) sumokamą pensijų socialinį draudimą, ligos socialinį draudimą, motinystės socialinį draudimą bei privalomąjį sveikatos draudimą.
Įvykus draudžiamajam (draudiminiam) įvykiui teisę gauti socialinio draudimo išmokas turi tik tie apdraustieji asmenys, kurie nustatytą laiką mokėjo socialinio draudimo įmokas (arba šias įmokas už juos mokėjo kiti fiziniai ar juridiniai asmenys).
Taip pat skaitykite: Statistikos departamento duomenys apie pensijas
Visais šiais atvejais socialinio draudimo išmokų paskirtis - kompensuoti apdraustajam asmeniui visą ar dalį turėto darbo užmokesčio ar kitų draudžiamųjų pajamų, kurių jis neteko, suteikiant jam nuolatinį ar laikiną pragyvenimo šaltinį.
Išmokos dažniausiai yra proporcingos buvusiam darbo užmokesčiui (atitinkamai ir mokėtoms įmokoms).
Kaip veikia socialinė apsauga
VSD įmokų tarifai
Dirbantiems pagal darbo sutartį, VSD yra atskaičiuojamas nuo atlyginimo.
VSD įmokų bendras tarifas dirbant pagal darbo sutartį - 21,27 %.
Vykdant individualią veiklą pagal pažymą VSD tarifas - 12,52 %, o jo įmokos mokamos nuo 90 proc.
Taip pat skaitykite: Pensijų fondų pasirinkimas Lietuvoje
Apdraustieji asmenys ir jų darbdaviai už juos kaip už savo darbuotojus moka socialinio draudimo įmokas, skaičiuojamas nuo darbo užmokesčio ar kitų pajamų.
Įmokos dydis dažniausiai dalijamas maždaug per pusę darbdaviui ir dirbančiajam, bet būna ir kitaip (pvz., Lietuvoje didesnę dalį sumoka darbdavys).
Pensijų įmokos
Pensijų įmoka mokama dalyvio ir valstybės biudžeto lėšomis.
Pensijų įmokos dydis yra 3 procentai dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, netaikant Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatų dėl socialinio draudimo įmokų skaičiavimo nuo ne mažesnės kaip Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, perskaičiuotos proporcingai išdirbtam laikui; iš valstybės biudžeto už dalyvį mokamos pensijų įmokos dydis yra 1,5 procento Valstybės duomenų agentūros paskelbto užpraeitų metų keturių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkio.
Už vieną iš tėvų, auginantį vaiką iki 3 metų ir gaunantį vaiko priežiūros išmoką arba draudžiamą pensijų socialiniu draudimu valstybės lėšomis, į pensijų fondą pervedama 1,5 procento Valstybės duomenų agentūros paskelbto užpraeitų metų keturių ketvirčių šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkio dydžio pensijų įmoka iš valstybės biudžeto lėšų.
Taip pat skaitykite: INVL pensijų fondų rezultatai
Dalyvis, mokantis 3 procentų dalyvio pajamų, nuo kurių skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų įmoką, į pensijos sąskaitą turi teisę mokėti savo pasirinkto dydžio papildomą pensijų įmoką.
Mokėti pensijų įmokas dalyvio naudai turi teisę ir dalyvio darbdavys (darbdaviai).
Socialinio draudimo rūšys
Kai kurios socialinio draudimo rūšys griežtai nesieja išmokų su buvusiu uždarbiu, pvz., sveikatos draudimas, kuris apdraustiesiems kompensuoja visas ar dalį sveikatos priežiūros ir gydymo išlaidų, t. p. Motinystės (tėvystės) socialinis draudimas moka pašalpas moterims nėštumo ir gimdymo laikotarpiu, t. p.
Socialinio draudimo istorija
Pagal sistemos organizavimą skiriama kolektyvinis (organizuojamas profsąjungų), valstybinis ir mišrusis socialinis draudimas.
Seniausias yra kolektyvinis socialinis draudimas, kuris atsirado Europoje 19 a. antroje pusėje kartu su profesinėmis sąjungomis (pvz., savitarpio pagalbos, ligonių ir nedarbo kasos Didžiojoje Britanijoje).
Valstybinio socialinio draudimo pradžia - 1881 Vokietijos kanclerio O. E. L. von Bismarcko inicijuotas privalomojo ligos, vėliau t. p. invalidumo ir senatvės socialinio draudimo įsteigimo aktas; nuo tada valstybinis socialinis draudimas plito visame pasaulyje (pirmiausia labiau industrializuotose šalyse).
21 a. pradžioje vienose šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Lietuvoje) valstybinis socialinis draudimas yra socialinės apsaugos pagrindinė dalis, kitose (Danijoje) jo vaidmuo mažesnis.
tags: #pensiju #socialinio #draudimo #imoka