Pastaruoju metu pajamų nelygybė daugelyje šalių auga, ji yra viena iš didžiausių ekonominių ir socialinių problemų. Tarptautinis valiutos fondas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) ir kitos organizacijos pabrėžia, kad svarbu spręsti šią problemą. Auganti pajamų nelygybė bei pajamų nelygybės mastas veikia šalių socialinę, ekonominę, institucinę aplinką, prisideda prie šalių gyvenimo lygio, namų ūkių socialinės ekonominės situacijos.
Tam, kad būtų priimami tinkami sprendimai, susiję su augančios pajamų nelygybės problema, svarbu pasirinkti tinkamas priemones. Jų pasirinkimui įtakos turi veiksnių, lemiančių pajamų nelygybę, nustatymas, jų poveikio krypties vertinimas. Taip pat, vertinant kas veikia pajamų nelygybę, svarbu atsižvelgti į šalyse vyraujančius socialinius modelius, kurie išryškina šalių skirtumus ir atskirų veiksnių poveikį pajamų nelygybei. Net ir panašios savo ekonomine struktūra šalys skiriasi pajamų nelygybės lygiu ir, anot Stiglitz (2015), pajamų nelygybės skirtumai yra susiję su politiniais sprendimais.
Šalių sprendimai gali priklausyti nuo to, kiek šalyse vyrauja požiūris, kad rinkos yra efektyvios arba neefektyvios. Pirmuoju atveju šalys linkusios daugiau pasikliauti neoliberalia ekonomine doktrina, o antruoju - gerovės valstybe, kurioje vyriausybės vaidmuo aktyvesnis (Stiglitz, 2017). Tačiau pastebima, kad auganti pajamų nelygybė susijusi su finansų rinkos vaidmens išaugimu, t. y. finansializacijos reiškiniu, kuris silpnina vyriausybės vaidmenį. Autoriai tiria ir vertina finansializacijos poveikį pajamų nelygybei (Menyelim, 2021; Benczúr, Kvedaras, 2021; Kling ir kt., 2020; Cihak ir kt. 2020; Omar, Inaba, 2020; Makhlouf, Kellard, Vinogradov, 2020; De la Cuesta-González, Ruza, Rodríguez-Fernández, 2020; Fischer, Huerta, Valenzuela, 2019; Zhang, Naceur, 2019; Baiardi, Morana, 2018; Haan, Sturm, 2017; Stockhammer, Guschanski, Köhler, 2016; Soons, 2016; Alvarez, 2015; Hermes, 2014; Zalewski, Whalen, 2010).
Tačiau pasak Stiglitz (2016), rinka neveikia vakuume - ji veikia tam tikroje suformuotoje institucinėje aplinkoje. Taigi galima išskirti autorių grupę, kuri vertina tiek rinkos veiksnių (finansializacijos, technologinės pažangos, globalizacijos), tiek institucinių veiksnių (darbo rinkos institucijų, fiskalinės politikos) poveikį nelygybei (Jain-Chandra, Kinda, Kochhar, Piao, Schauer, 2016; Dabla-Norris, Kochhar, Ricka, Suphaphiphat, Tsounta, 2015). Taip pat analizuojamas finansializacijos ir darbo rinkos institucijų (Kus, 2012) arba finansializacijos, darbo rinkos institucijų ir fiskalinės politikos poveikis pajamų nelygybei, neišskiriant globalizacijos ir technologinės pažangos veiksnių (Tridico, 2018; Darcillon, 2015). Šiuose tyrimuose pabrėžiamas finansializacijosįtakos pajamų nelygybės augimui didėjimas šalyse, kurios pasižymi silpnesnėmis profsąjungomis, mažesne darbuotojų derybine galia, mažesnėmis socialinės apsaugos išlaidomis.
Tačiau tyrime (Ghossoub, Reed, 2017), kuriame vertintas finansializacijos ir monetarinės politikos poveikis pajamų nelygybei, nustatyta, kad labiau finansiškai išsivysčiusios šalys susiduria su mažesne pajamų nelygybe, kai yra žema infliacija. Tyrimų, vertinusių finansializacijos poveikį pajamų nelygybei, rezultatai yra nevienareikšmiai.
Taip pat skaitykite: Statistikos departamento duomenys apie pensijas
Taip pat buvo atlikti tyrimai išskiriant šalis pagal skirtingų gerovės režimų šalių grupes (Josifidis, Mitrović, Supić, Glavaški, 2016; Dafermos, Papatheodorou, 2013). Šiuose tyrimuose akcentuojama, kad pajamų nelygybės lygis susijęs su socialinės apsaugos sistemos efektyvumu, t. y. socialdemokratinio (būdingas socialinių paslaugų ir išmokų visuotinumas) ir konservatyvaus-korporatyvinio (socialinės apsaugos modelis siejamas su užimtumo statusu) gerovės režimų šalių grupėse pajamų nelygybė yra mažesnė negu Viduržemio (būdingas socialinio apsaugos modelio fragmentiškumas) ir liberalaus (būdingas socialinės apsaugos modelio specifiškumas, nėra visuotinumo) gerovės režimų šalių grupėse. Tačiau pasigendama tyrimų, kuriuose būtų vertinamas finansializacijos poveikis pajamų nelygybei skirtingų gerovės režimų šalių grupėse.
Diskutuoti apie finansializaciją pradėta apie 1970 metus, siejant ją su tokiais procesais kaip finansų rinkų dereguliacija, finansinės inovacijos, įmonių valdymo pokyčiai, padidėjusi namų ūkių skola. Finansializacija dažnai siejama su augančia pajamų nelygybe (De Vita, Luo, 2020; Stiglitz, 2012; Razgūnė, 2017; Dünhaupt, 2014; Golebiowski, Szczepankowski, Wisniewska, 2016; Palley, 2008). Vienas iš pagrindinių aspektų yra finansinė liberalizacija, kuri lemia vyriausybės vaidmens sumažėjimą ir padidėjusį finansinių rinkų vaidmenį, o tai prisideda prie finansinės veiklos apimčių padidėjimo, t. y. finansinio vystymosi (Haan, Sturmc, 2017).
Tačiau finansializacija gali būti siejama su mažėjančia pajamų nelygybe (Bodea, Houle, Kim, 2021; Demir, Pesqué-Cela, Altunbas, Murinde, 2020; De Vita, Luo, 2020). Pavyzdžiui, didėjant galimybei pasiskolinti, t. y. paskoloms mažėja pajamų nelygybė (De Vita, Luo, 2020).
Pagal Dünhaupt (2014), neoliberalizmas ir finansializacija lemia ekonominės politikos pokyčius, kurie prisideda prie prekių ir kapitalo rinkų liberalizacijos, darbo rinkos pokyčių (susijusių su darbo apsaugos įstatymų susilpnėjimu, profsąjungų suirimu, kurie mažina darbuotojų derybinę galią), gerovės valstybės sumažėjimo.
Atliktų empirinių tyrimų rezultatai rodo, kad finansializacija susijusi tiek su didėjančia, tiek su mažėjančia pajamų nelygybe.
Taip pat skaitykite: Pensijų fondų pasirinkimas Lietuvoje
Tyrimuose nustatyta (Jain-Chandra, Kinda, Kochhar, Piao, Schauer, 2016, Haan, Sturm, 2017), kad finansinio gilinimo, išreikšto privataus kredito santykiu su BVP rodikliu, poveikis pajamų nelygybei yra teigiamas. Tačiau Dabla-Norris,Kochhar, Ricka ir kt. (2015) nustatė, kad finansinio gilinimo poveikis pajamų nelygybei išsivysčiusiose šalyse yra reikšmingas neigiamas. Taip pat Hermes (2014) atlikto tyrimo su 70 besivystančių šalių rezultatai parodė, kad finansializacija, išreikšta mikrofinansų intensyvumo dimensijos rodikliais, mažina pajamų nelygybę.
Finansinio vystymosi, išreikšto akcijų rinkų kapitalizacijos koeficientu ir akcijų rinkos bendros vertės santykiu su BVP rodikliu, poveikis pajamų nelygybei statistiškai nereikšmingas, o banko kreditų santykio su BVP rodiklio poveikis pajamų nelygybei teigiamas(Darcillon, 2015). Taip pat empiriniuose tyrimuose nustatyta, kad pajamų nelygybę didina finansinė liberalizacija (Haan, Sturm, 2017) bei bankinės/finansinės krizės (Haan, Sturm, 2017, Asteriou, Dimelis, Moudatsou, 2014). Haan, Sturm (2017) tyrė ne tik atskirų finansializacijos dimensijų įtaką pajamų nelygybei, bet ir poveikį pajamų nelygybei per pajamų nelygybės veiksnių sąveikas.
Džini koeficientas yra vienas iš dažniausiai naudojamų pajamų nelygybę atspindinčių rodiklių (Atkinson, 2003; Checchi, Garcia-Penalosa, 2010; Lin, Fu, 2016; Obadić ir kt., 2014; Elmawazini ir kt., 2013; Jaumotte ir kt., 2013; Alderson, Nielsen, 2002; Çelik, Basdas, 2010; Pérez-Moreno, Angulo-Guerrero, 2016; Barlow, Grimalda, Meschi, 2009; Richmond, Triplett, 2017; Calderón, Chong, 2009; Franco, Gerussi, 2013; Hartmann, Guevara, Jara-Figueroa, Aristarán, Hidalgo, 2017; Coady, Dizioli, 2017). Viena iš priežasčių naudoti šį koeficientą yra ta, kad Džini koeficientas atitinka keturis pricipus, kuriais turi pasižymėti nelygybės matas (Charles-Coll, 2011): 1) perkėlimo principas arba Pigou-Dalton principas - perkeliant pajamas iš neturtingesnių turtingesniems turi padidėti pajamų nelygybė, nepaisant santykinės neturtingųjų padėties turtingųjų atžvilgiu; 2) skalės nepriklausomumo principas nusako, kad jei padidėja bendras pajamų lygis fiksuotu dydžiu, tai nelygybės rodiklis neturėtų pasikeisti; 3) anonimiškumo principas reiškia, kad pajamas gaunančio asmens tapatybė neturi reikšmės rodiklio reikšmei; 4) nepriklausymo nuo populiacijos principas reiškia, kad nelygybės rodiklio nepaveikia gyventojų skaičius.
Finansializacijos dimensijų pasirinkimas grindžiamas tuo, kad finansializacija yra susijusi su finansų rinkų plėtra ir prieinamumu, t. y. finansiniu vystymusi ir finansiniu gilinimu (Haan, Sturmc, 2017). Šiame tyrime finansinio vystymosi dimensijai atspindėti naudotas finansinio vystymosi indeksas, o finansinio gilinimo dimensijai atspindėti - vidaus kreditų privačiam sektoriui santykis su BVP. Taip pat sudarant ekonometrinį modelį įtraukti ir kiti kintamieji, kurie gali paveikti pajamų nelygybę (žr. 2 lentelė.
Siekiant įvertinti veiksnių poveikį pajamų nelygybei pasirinktas tyrimo laikotarpis apima 1995-2018 m. Tyrimo imtis - 28 Europos Sąjungos šalys. Šios šalys suskirstytos į 5 gerovės režimus (žr. 3 lent.). Huber ir Stephens (2014) teigia, kad šalių skirstymas pagal gerovės režimus yra naudingas, nes atskleidžia skirtingą nelygybės ir perskirstymo kaitą šalių grupėse. Kaip teigia Stiglitz (2017), padidėjo globalizacijos įtaka.
Taip pat skaitykite: INVL pensijų fondų rezultatai
Pensijų sistema yra visuomenės institutas, kurio paskirtis - užtikrinti pajamas žmonėms, negalintiems dalyvauti rinkoje dėl atitinkamos socialinės rizikos. Tokiu būdų pensijų sistemos per išmokas formuoja tam tikrą socialinės - ekonominės nelygybės laipsnį. Tuo pačiu pensijų sistemos yra svarbus sanglaudos ir solidarumo institutas visuomenėje. Disertacijoje tirta pensininkų pajamų nelygybė Lietuvoje.
Empirinėje tyrimo dalyje apžvelgiamas socialinis - ekonominis tyrimo kontekstas ir Lietuvos pensijų sistemos instituciniai bruožai. Matuojant institucinius bruožus: pensijos lygį ir variaciją, analizuojant pensininkų dispuonuojamų pajamų struktūrą, pajamų nelygybę, pajamų nelygybės struktūrą, naudojant namų ūkių biudžetų duomenis, analizuojamas valstybinio socialinio draudimo ir kaupiamųjų pensijų schemų poveikis socialinei - ekonominei nelygybei Lietuvoje. Pereinamojo laikotarpio šalių pensijų sistemų lyginamoji analizė parodė, kad dominuojančios yra valstybinio socialinio draudimo schemos, o kaupiamąją pensijų schemą įsteigiančios reformos daugelyje šalių yra kritikuojamos.
Tyrimo rezultatai patvirtino prielaidą, kad Lietuvoje kaip ir kitose šalyse amžius, gyvenamoji vieta, namų ūkio sudėtis yra svarbūs pajamų nelygybę veikiantys veiksniai. Svarbiausios pajamų nelygybės sritys, kuriose reikia intervencijos šiandien Lietuvoje, yra pajamų nelygybė tarp kartų ir asmens gyvenimo ciklo pajamų.
Vienas iš pajamų nelygybės matų yra Gini koeficientas, rodantis, kaip tolygiai yra pasiskirsčiusios žmonių pajamos. Visiškos pajamų lygybės atveju šis indeksas yra lygus nuliui, o jeigu nelygybė didelė - indekso reikšmė būna teigiama ir artima vienetui. 2017 m. duomenimis, Lietuvos Gini koeficiento, apskaičiuoto po mokesčių ir socialinių pervedimų įtakos pajamoms, reikšmė siekė beveik 0,38 ir buvo viena iš didžiausių ES.
Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybėse pajamos paskirstomos tolygiausiai ES. Palyginti su socialiniais pervedimais, mokesčių poveikis pajamų nelygybei yra santykinai nedidelis. Tarpusavyje lyginant EBPO apskaičiuotus Gini koeficientus prieš mokesčių ir socialinių pervedimų poveikį pajamoms ir Eurostato skaičiuojamus Gini koeficientus be socialinių pervedimų, bet su mokesčių poveikiu galima daryti išvadą, kad mokesčių poveikis pajamų nelygybei yra santykinai nedidelis. Gini koeficientų reikšmę labiau mažina ES valstybių per socialines sistemas vykdomas lėšų perskirstymas.
Vakarų Europos ir Skandinavijos valstybėse pajamos paskirstomos tolygiausiai ES. Galima manyti, kad tai lemia gerai subalansuotos ir adekvačias išmokas užtikrinančios socialinės apsaugos sistemos. Iš kitų ES valstybių Airija išsiskiria kaip šalis, kurioje vaiko pinigai, nedarbo, ligos ir negalios išmokos ir kt. labiausiai sumažina pajamų nelygybę, palyginti su kitomis ES valstybėmis.
2017 m. Airijos ir Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidų ir BVP santykis buvo mažiausi visoje ES ir sudarė atitinkamai 26,3 ir 33,1 proc. (ES ir euro zonos vidurkiai buvo 45,8 ir 47,0 proc.). Tačiau net ir turėdama mažiausias išlaidas Airija kai kurioms sritims skiria panašią (paramai šeimai ir vaikams, nedarbui) arba netgi didesnę BVP dalį (būstui, t. y. daugiausia pašalpoms, skirtoms namų ūkių nuomos ir pan. išlaidoms padengti), negu vidutiniškai tam skiriama ES ar euro zonoje.
Lietuva šioms sritims skiria gerokai mažiau nei Airija, ES ar euro zona, tačiau pagal ligai ir negaliai skirtų socialinių išmokų dydį ji yra antra ES po Danijos. Norėdama pasiekti Airijoje ar vidutiniškai ES ir euro zonoje stebimą pajamų nelygybės lygį, Lietuva turėtų skirti daugiau socialinės paramos lėšų būstui, nedarbo draudimui, šeimų ir vaikų paramai bei našliams ir našlaičiams remti. Tokiam išlaidų padidinimui reikėtų surasti 2-3 proc. BVP papildomų pajamų.
Nors tai - didelė pinigų suma, reikšmingą jos dalį būtų galima gauti išsprendus esamos sistemos efektyvumo problemas. Išsamiau panagrinėjus Lietuvos ir kitų ES valstybių valdžios sektoriaus finansų duomenis tampa akivaizdu, kad Lietuvos valdžios sektoriaus finansai galėtų būti valdomi efektyviau, pavyzdžiui, tai pasakytina apie ligai ir negaliai skiriamas lėšas - reikėtų įvertinti, ar jos yra naudojamos efektyviai, ir kritiškai peržiūrėti jų gavėjų skaičių.
Pagal ligai ir negaliai skirtų lėšų ir BVP dalį 2017 m. Lietuva priskirtina prie daugiausia lėšų skyrusių ES valstybių. Daugiau skyrė tik Danija, Švedija, Nyderlandai, Belgija ir Vokietija. Galima įtarti, kad didžiausios efektyvumo problemos susijusios su negaliai skiriamomis lėšomis, t. y. tarptautiniame kontekste Lietuva tam skiria santykinai didelę BVP dalį greičiausiai dėl gausaus invalidumo ir netekto darbingumo pensijų gavėjų skaičiaus.
Pastarasis, palyginti su visais gyventojais, 2016 m. sudarė beveik 6 proc. ir buvo vienas iš didžiausių visoje ES, didesnis stebėtas tik Belgijoje ir Estijoje. Toks gavėjų skaičius ypač kontrastuoja su negalią turinčių žmonių skaičiumi Lietuvoje: tokių žmonių dalis, palyginti su visais gyventojais, 2012 m. buvo tarp 5 mažiausių visoje ES. Tokius nesutapimas nėra lengva paaiškinti. Todėl galima daryti tik prielaidą, kad santykinai gausus invalidumo ir netekto darbingumo pensijų gavėjų skaičius yra palyginti mažų senatvės pensijų pasekmė: pensinio amžiaus gyventojai, siekdami pasididinti pajamas, ne visada legaliais būdais siekia gauti netekto darbingumo ar neįgalumo pensijas.
Prie pajamų nelygybės mažinimo prisidėtų stambių, aukštą pridėtinę vertę kuriančių ir didelius atlyginimus mokančių įmonių, pvz., FinTech srityje, pritraukimas į Lietuvą. Siekiant sumažinti pajamų nelygybę, antras būtinas žingsnis - iš esmės spręsti netolygaus verslo formų apmokestinimo, arba „gyvulių ūkio“, problemą. Lietuvoje skirtingų verslo formų mokestinė našta gali skirtis net kelis kartus.
Nagrinėjant pagal darbo sutartis ir savarankiškai dirbančių asmenų pajamas ir sumokamus mokesčius, matyti akivaizdūs skirtumai: savarankiška kaip pagrindine veikla užsiimančių gyventojų pajamos yra panašaus lygio ar net didesnės nei dirbančių pagal darbo sutartis, tačiau savarankiškai dirbantys asmenys mokesčių sumoka santykinai mažiau, palyginti su samdomais darbuotojais. Tai sukuria legalias ir nelegalias paskatas pasirinkti veiklos formą taip, kad pajamos būtų apmokestinamos kuo mažesniais tarifais.
Tad dažnu atveju gali susiklostyti situacija, kai panašų ar identišką darbą savarankiškai dirbantis asmuo sumoka gerokai mažiau mokesčių, nors jo pajamos gali būti net gerokai didesnės nei dirbančiojo pagal darbo sutartį. Preliminariais skaičiavimais, perteklinių verslo formų įvairovės panaikinimas, jų išgryninimas ir apmokestinimo tvarkos suvienodinimas potencialiai galėtų mokestines pajamas padidinti apie 0,3 proc. BVP.
Prie pajamų nelygybės mažinimo prisidėtų stambių, aukštą pridėtinę vertę kuriančių ir didelius atlyginimus mokančių įmonių, pvz., FinTech srityje, pritraukimas į Lietuvą. Statistiniai duomenys byloja, kad erdvės plėstis šioje srityje Lietuva turi tikrai daug. Didžiausią darbo užmokestį - beveik dvigubai didesnį už vidutinį - mokančiose industrijose sukuriama pridėtinės vertės dalis yra menka.
Pavyzdžiui, Informacijos ir ryšių veiklos sukurta pridėtinė vertė sudarė tik 3,7 proc. (ES - 5 proc., euro zonoje - 4,7 proc.), o finansinės ir draudimo veiklos - tik 2 proc. (ES - 4,9 proc., euro zonoje - 4,5 proc.) visos pridėtinės vertės, 2017 m. sukurtos Lietuvos ūkio subjektų. Šiose veiklose dirbo tik 3,6 proc. visų užimtųjų - tokie Lietuvos rodikliai ne tik nesiekia ES (6,1 proc.) ar euro zonos (6,1 proc.) vidurkių, bet ir yra gerokai mažesni nei kaimyninėse valstybėse (6,5 proc. Estijoje, 5,8 proc. Latvijoje, 4,9 proc. Lenkijoje). Airija yra ypač gerai išnaudojusi šią nišą.
Šias veiklas Airijoje vykdo dešimtadalis užimtųjų. Palyginti su kitomis ES valstybėmis, Airija pagal šiuos rodiklius yra antra po Liuksemburgo. Toks įspūdingas šių sektorių indėlis nebuvo pasiektas per naktį, didelio kapitalo įmonės pritraukiamos tik atlikus gerus namų darbus. Todėl verta ir Lietuvai čia pabandyti atrasti savo nišą: juk, pagausėjus stambių informacijos ir ryšių bei finansine ir draudimo veikla užsiimančių įmonių, į valstybės, Sodros ir PSDF biudžetus būtų įnešta papildomų pajamų, ir jas, Airijos pavyzdžiu, būtų galima per socialinę sistemą nukreipti mažiausias pajamas gaunantiems namų ūkiams.
Nepaisant to, kad Lietuvoje mokestinės pajamos sudaro 29,4 proc. bendrojo vidaus produkto, palyginti su 40 proc. Svarbu valstybės išmokas ir lengvatas skirti būtent tiems, kam jų labiausiai reikia. Tuo pačiu atsisakant visų perteklinių ir į turtingus asmenis nukreiptų skatinamųjų priemonių. Atrodo, nieko sudėtingo, tačiau situacija per pastaruosius 5 metus tik blogėjo.
Todėl nusprendžiau viename dokumente apibendrinti įvairių tarptautinių organizacijų tyrimus bei rekomendacijas ir išskirti kelis esminius valstybės prioritetus pajamų nelygybei mažinti:
- Investicijų į regionus skatinimas. Užsienio investicijos yra itin svarbios norint spartaus darbo užmokesčio augimo. Ateidamos jos kartu su savimi atneša papildomą naudą: technologines naujoves, tarptautinių organizacijų kultūrą, kuria papildomas darbo vietas.
- Darbo pajamų apmokestinimo mažinimas. Kelių socialdemokratų siūlomi progresiniai mokesčiai nieko vargstančiam tiesiogiai pasiūlyti negali: jo pajamos tiesiogiai nepasikeis, o talentingam dirbančiam žmogui - paprasčiausiai sumažės. Todėl turėtume šį kelią pradėti nuo mažesnio darbo pajamų apmokestinimo mažus atlyginimus gaunantiems gyventojams. Tokiu būdu daugiau lėšų piniginėje liktų sąžiningai dirbantiems, bet mažai uždirbantiems žmonėms.
- Motyvuojanti dirbti socialinė politika. Vienas iš svarbiausių prioritetų yra socialinė politika, skatinanti dirbti ir užsidirbti, o ne gyventi kitų dirbančiųjų sąskaita. Tuo tarpu šiandien valdančiųjų siūlomas išmokų pririšimas prie poreikių krepšelio, nekeičiant pašalpų suteikimo principų, iš esmės nieko nesprendžia.
- Tvari ir kartų solidarumą užtikrinanti pensijų sistema. Šiandien vidutinė senatvės pensija Lietuvoje yra vos 288 Eur, o trečdalis pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos. Taigi pastaruoju metu skurdžiausia visuomenės dalimi tapo nuo stagnuojančių pensijų priklausantys pensininkai. Jų pajamos jau daugelį metų auga gerokai lėčiau nei atlyginimai ar pajamos iš turto. Prognozės dar liūdnesnės. Jei nieko nekeisime „Sodros“ sistemoje, 2030 metais 3 darbuotojai turės išlaikyti 2 pensininkus. Norint užtikrinti padorias pensijas, atlyginimus reikėtų apmokestinti iki begalybės. Kaip neseniai ekonomikos konferencijoje „Pajamų nelygybė Lietuvoje“ vaizdžiai apibūdindamas situaciją dėl mažėjančio užimtųjų skaičiaus pasakė centrinio banko valdybos pirmininkas V. Todėl šiandien visi specialistai skambina varpais, kad ilgiau delsti negalima. Pensijų sistemos tvarumui užtikrinti būtina reforma. Vienas iš sprendimų - bazinės pensijos dalies iškėlimas į Valstybės biudžetą, kurį galima papildyti ir kitomis mokestinėmis pajamomis.
- Lygios teisės į kokybišką švietimą ir sveikatą. Šiandien technologiniai pokyčiai sparčiai didina produktyvumą ir automatizuoja darbą, todėl nekvalifikuotas darbas tampa vis mažiau reikalingas. Siekiant darbo rinkoje rasti vietą iš jos iškrentantiems žmonėms, kvalifikacijos ir gebėjimų lygio didinimas tampa kritiniu veiksniu.
- Didesnis mokesčių ir išmokų progresyvumas bei efektyvus įgyvendinimas. Atlikus pajamų nelygybės tyrimą, paaiškėjo, jog perskirstomasis valstybės poveikis Lietuvoje labai menkas, mokesčių sistema pajamų nelygybę mažina gerokai menkiau nei kitose išsivysčiusiose šalyse. Todėl reikėtų labiau koncentruotis į gyventojų pajamų mokesčio landų užkaišymą ir lengvatas nepasiturintiems nei į vartojimo mokesčius, tokius kaip PVM. Daugelis ekspertų teigia, kad populistiški siūlymai mažinti PVM maistui papildytų ne gyventojų, o gamintojų ir pardavėjų kišenes. Galų gale PVM lengvatomis pasinaudoja ne tik vargingai gyvenantys asmenys.
- Kova su šešėliu ir korupcija. Ir galiausiai ne tik dėl žmogiško teisingumo, bet ir dėl realaus poveikio gyventojų ekonominei gerovei, itin svarbus prioritetas - kova su šešėliu ir korupcija. Štai, pavyzdžiui, daugiau kaip pusę valstybės biudžeto pajamų Lietuvoje sudaro surenkamas pridėtinės vertės mokestis (PVM). Tačiau jei ES šalyse vidutinis PVM nesurinkimo lygis yra 15 proc., tai Lietuvoje jis sudaro net 37 proc.! Šis skirtumas sudaro nei daug, nei mažai - 1 mlrd. eurų valstybės biudžetui papildomai. Palyginimui: visas Lietuvos švietimas gauna 1,8 mlrd. Eur per metus arba, trumpai tariant, turint tokią sumą, pensijas galėtume padidinti po beveik 100 Eur/mėn.
Todėl Vyriausybei dėliojant prioritetus, planus ir biudžetą ateinantiems metams, svarbu turėti omenyje ne tik šalies ekonominio augimo ir konkurencingumo veiksnius. Norint turėti vieną Lietuvą, o ne dvi, privaloma suderinti augimą skatinančius veiksnius su oraus gyvenimo sąlygomis didžiajai daliai piliečių.