Sociologijos studijos ugdo analitinį suvokimą, kaip veikia šiuolaikinė visuomenė ir kaip tai lemia mūsų kasdienį gyvenimą, daromus sprendimus ir ateities galimybes. Studijų metu lavinamas kritinis mąstymas, gebėjimas organizuoti sociologinius tyrimus ir praktiniai įvairių duomenų analizės įgūdžiai. Sociologijos bakalaurų analitiniai įgūdžiai, gebėjimas organizuoti socialinius tyrimus ir dirbti su įvairiais duomenimis yra itin paklausūs šiuolaikinėje skaitmeninėje visuomenėje, sociologo darbas vertinamas sprendimus priimančiose institucijose ir versle.
Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetas yra seniausias VU fakultetas, įkurtas kartu su universitetu 1579 m. Vienijantis penkis humanitarinių ir socialinių mokslų institutus, dėl sutelktos mokslų disciplinos įvairovės Filosofijos fakultetas yra vadinamas „universitetu universitete“.
Doc. dr. Milda Ališauskienė: „Sociologijos studijos padeda susidomėti žmonėmis: kaip jie kuria pasaulį ir patys yra jo kuriami. Manau, sociologijos privalumas yra socialinio ir filosofinio mąstymo sinergija su analitine ir kritine žiūra. Dėl to šios studijos ypač tinka tiems, kurie nėra tvirtai apsisprendę dėl savo kelio - čia jie gali patirti ir konkretumą, ir abstraktumą.
Dr. Erika Maslauskaitė: „Mano nuomone, sociologijos studijų vertė atsiskleidžia gebėjime kritiškai pažvelgti į kasdienius socialinius reiškinius, kuriuos dažnai laikome savaime suprantamais. Sociologija yra visur - nuo kasdienių tarpusavio sąveikų iki netikėčiausių socialinių erdvių, jei tik patys norime jose pabuvoti. Nors ši studijų kryptis kartais gali atrodyti sunkiai apčiuopiama ar siejama tik su tolimesniu akademiko karjera, aš sociologines žinias viena ar kita forma taikau kasdien ir nuolatos.
Dr. Artūras Tereškinas: „Šiandienos VU Filosofijos fakultetas yra išsaugojęs savo vieną didžiausių privalumų - platų akiratį. Jis išugdė daugybę mokslininkų, kurie gilina žinias ir atlieka tyrimus specializuotose srityse. Tai reiškia, kad studijos paremtos ne tik teorine medžiaga ar užsienio mokslininkų darbais, bet ir tyrimų, atliktų Lietuvoje, patirtimi. Neabejotina ir tai, kad šiandienos sociologijos studentai įgyja gerokai daugiau praktinių įgūdžių, reikalingų tolesnėje profesinėje veikloje.
Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla
Sociologijos Raidos Etapai Lietuvoje
Modernusis sociologinis mąstymas Lietuvoje atsirado 18-19 a., pradėjus taikyti empirinio tyrimo metodus. Scholastinės dorovės filosofijos kurse remiantis Aristoteliu, Tomu Akviniečiu, Šv. Augustinu ir kitais filosofijos autoritetais buvo nagrinėjamos žmogaus prigimties, socialinio susiskaidymo, socialinės tvarkos ir gėrio, žmonių santykių problemos, aptariamos T. Hobbeso žmogaus prigimties ir visuomeninės sutarties sampratos, derinamos su socialinės tvarkos religine teorija.
18 a. etinė problematika, apimanti ir socialinius klausimus, Lietuvos mokyklose buvo teologizuojama, bet visuomenės narių tarpusavio santykių ir žmogaus vidinio (jausmų) gyvenimo problematika analizuota remiantis R. Descartes’u, B. Spinoza. 18 a. pabaigoje sklindant Šviečiamojo amžiaus idėjoms Vilniaus universitete plito fiziokratizmas. Šalia ekonominių klausimų fiziokratai (H. Stroynowskis, S. Malevskis, M. P. Karpavičius) analizavo socialinio susiskaidymo, socialinių reformų, socialinės sutarties ir kitas problemas, neigė visuomenės tvarkos teologinę sampratą ir ją kildino iš įvairių materialių veiksnių.
Vilniaus universiteto profesoriai J. Sniadeckis, M. Očapovskis, I. Danilavičius dėstė prigimtinės teisės ir pilietinės lygybės teorijas. 19 a, pradžioje sklido moderniosios tautos kūrimo koncepcijos vokiškasis variantas, buvo romantizuojama valstiečių sluoksnis ir savita tautinė kultūra, svarstomos valstiečių išlaisvinimo ir pilietinės visuomenės idėjos (J. Goštautas, K. R. Nezabitauskis-Zabitis, S. Stanevičius, S. Konarskis). Socialinio teisingumo idėjos aptariamos S. Daukanto, L. Ivinskio, D. Poškos, A. Tatarės švietėjiškuose kūriniuose.
Europai reikšmingu socialinių mokslų objektų formavimosi laikotarpiu (1830-1900) Lietuva prarado universitetą ir lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis. Nelegali spauda tapo 19 a. pabaigos-20 a. pradžios lietuvių akademinės raidos pagrindu, kartu ir mokslo plėtrą ribojančiu veiksniu.
Nesant galimybių taikyti tyrimo metodus, buvo galima tik skleisti, o ne plėtoti visuomenės mokslinį pažinimą. Per laikraščius Aušra ir Varpas lietuvių šviesuomenė skleidė Vakarų Europos sociologijos teorijų svarbiausias idėjas, laikraštis tapo jų veiklos pagrindine priemone. Publicistiniuose straipsniuose buvo vartojamas sociologijos terminas (dažnai jį vartojo V. Kudirka), juo įvardijamos visuomenės gyvenimo temos, bet jo prasmė buvo plati, apėmė visuomenės istoriją, socialinę ir nacionalinę priespaudą, religijos reikšmę, verslą ir kita.
Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika
Nuo 1893 formavosi 3 pagrindinės ideologinės srovės: konservatyvi (katalikiškoji), demokratinė (liberalioji) ir radikali (socialdemokratinė). Katalikiškoji sociologija turėjo palankesnes raidos ir sklaidos sąlygas nei kitos ideologinės kryptys. Baigę Vilniaus, Kauno ar Seinų kunigų seminariją lietuviai tęsdavo mokslus Dvasinėje katalikų akademijoje Sankt Peterburge arba užsienyje (dažniausiai Fribūro, Leuveno katalikų universitetuose).
1907 Dvasinės katalikų akademijos Sankt Peterburge Sociologijos katedros profesoriumi tapęs kunigas J. Matulaitis Kaune 1909 surengė visuomeninius kursus kunigams ir inteligentijai, skaitė paskaitas apie moderniosios visuomenės socialines problemas. 1909 Kauno kunigų seminarijoje sociologiją pradėjo dėstyti K. S. Šaulys, 1910 jis parašė pirmą lietuvišką sociologijos vadovėlį Sociologija. Trumpas to mokslo rankvedėlis.
Įvairios tematikos sociologinių tekstų daugiausia buvo spausdinama katalikiškame žurnale Draugija, laikraštyje Šaltinis. 1908 žurnale Draugija A. Kaupas išspausdino straipsnį Sociologija: vardas, historija ir vieta tarp kitų mokslų.
Veikiami H. F. R. de Lamennais, É. Durkheimo, G. Sorelio, A. de Muno, Marco Sangnier pažiūrų katalikiškosios sociologijos atstovai (J. Staugaitis, K. S. Šaulys, S. Šultė) aktualias tautos išlikimo, socialines ir ekonomines problemas siūlė spręsti remiantis organinio solidarumo ir bendradarbiavimo modeliais, pagal kuriuos kiekvienas socialinis sluoksnis atlieka savo socialines funkcijas ir taikiai bendradarbiauja vienas su kitu.
Katalikai gynė klasinį susiskaidymą, pagrįstą privačia nuosavybe, kildino šį susiskaidymą iš žmogaus prigimties nelygybės ir teigė, kad nuo kiekvieno individo valios ir pastangų priklauso jo vieta visuomenėje (A. Jakštas, A. Kaupas), nuosavybės būtinumą grindė Dievo žmogui suteikta teise valdyti pasaulį (K. S. Šaulys, K. Paltarokas, A. Kaupas).
Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius
J. Andziulaičio-Kalnėno, J. Adomaičio-Šerno, V. Kudirkos, S. Matulaičio, J. Mačio-Kėkšto, P. Mikolainio, J. Šliūpo, P. Višinskio, J. Biliūno, P. Avižonio ir kitų visuomenės veikėjų pasaulietinės krypties publicistika atspindėjo ir pozityviau nei katalikų vertino 19 a. pabaigos-20 a. pradžios socialinių teorijų - socialinio darvinizmo, evoliucionizmo, socializmo, klasių kovos - pagrindines idėjas.
Sociologijos pasaulietinei minčiai įtaką darė Sankt Peterburgo, Maskvos (N. Michailovskis, P. Lavrovas, N. Karijevas, M. Kovalevskis, P. Sorokinas), Varšuvos, Krokuvos universitetuose besiformuojančios sociologinės nuostatos. Remdamasis vokiečių teoretikais R. Bytautas pirmasis lietuvių kalba publikavo modernaus nacionalizmo studiją Tauta ir tautiškumas (1913).
Socialdemokratinė kryptis reiškė radikalesnes mintis. Juozas Andziulaitis-Kalnėnas tapo socializmo idėjų vienu ryškiausių propaguotojų 19 a. pabaigos Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių spaudoje. Jono Mačio-Kėkšto pažiūros evoliucionavo nuo liberalių iki socialistinių. Jono Biliūno publicistika buvo grindžiama socializmo idealais, nors joje yra ir liberalių idėjų.
Įvairioms ideologijoms atstovaujantys straipsnių autoriai laikytini lietuviškos lyčių, šeimos ir feministinės sociologijos pradininkais. Katalikiškieji sociologai K. Paltarokas, K. S. Šaulys, K. Prapuolenis propagavo tradicinį požiūrį į šeimą ir moters vaidmenį (K. Prapuolenio veikalas Moteriškė 1913). K. Paltaroko veikale Socialinis klausimas (1914) rašoma ir apie lytis.
Sociologija institucionalizuota 1920-22 Aukštųjų kursų Socialinių mokslų fakultete, vėliau Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas). Sociologija buvo dėstoma šio universiteto Teologijos-filosofijos (K. S. Šaulys, P. Dielininkaitis, A. Maliauskis) ir Teisės (P. Leonas) fakultetuose. Tuo metu buvo išleisti keli sociologijos veikalai: L. Gumplowicziaus Sociologijos pagrindai, M. Weberio Ūkės istorija (abu 1929).
Didžiausią poveikį sociologijos formavimuisi darė katalikiškosios srovės vyresnės (S. Šultė, A. Jakštas) ir jaunesnės kartos atstovai: A. Maceina, Pranas Dielininkaitis, A. Maliauskis, S. Yla, Povilas Jakas, J. Ambrazevičius, P. Gaida-Gaidamavičius ir kiti, kuriems įtakos turėjo naujosios socialinės katalikybės sąjūdis (J. Maritainas, E. Mounier, Marie-Dominique Chenu, E. Fidleris), personalizmas ir egzistencializmas.
A. Maceina, pasitelkdamas Emmanuelio Mounier krikščioniškojo socializmo asmeninę sampratą, kritikavo visuomenės buržuazinę tvarką. Kaip ir P. Jakas, palaikė tuo metu sociologijoje populiarią korporacinės socialinės tvarkos teoriją. A. Maceina teigė, kad turtas turėtų būti perskirstytas, bet atmetė revoliucinį perskirstymą ir siūlė socialinio teisingumo normą, grindžiamą krikščioniškos doros samprata.
A. Maceiną galima laikyti lietuviškosios gerovės valstybės projekto, grindžiamo krikščioniškos doros ir valstybės administravimo derinimu, vienu kūrėjų. A. Maceina tyrė moderniosios visuomenės klasių priešpriešą, skurdą, išnaudojimą, technologijų ir masinės kultūros plėtros padarinius, nuosavybės ir darbo klausimus; samprotavimai rėmėsi filosofine metodologija, todėl jo sociologijos objektas buvo konstruojamas spekuliatyviai.
Dotnuvos žemės ūkio technikume sociologiją dėstęs kunigas F. Kemėšis 1925-26 taikė jau anksčiau išbandytą anketinės apklausos metodą lauko darbininkų darbo sąlygoms, atlyginimui, sveikatai tirti. Nepriklausomos Lietuvos sociologija netapo svarbia akademine ir praktine disciplina - neatsirado specialaus leidinio ar katedros, nebuvo sociologijos tyrimams pirmenybę teikiančių mokslininkų, todėl nesusiformavo aiškus sociologijos diskursas.
20 a. 4 dešimtmetyje sociologijos diskursas buvo labiau plėtojamas. Savarankiškos sociologijos formavimąsi nutraukė Antrasis pasaulinis karas ir SSRS okupacija. Sociologijos institucinė ir teorinė raida buvo atskirta nuo Europos sociologijos ir tapo tiesiogiai priklausoma nuo Sovietų Sąjungos bendros mokslo politikos, griežtai ir visuotinai reglamentuojamos sovietinės ideologijos.
Sociologijos institucionalizacijos pradžia sietina su atšilimo laikotarpiu prasidėjusiu sociologijos pripažinimu. 1963-72 Sovietų Sąjungoje formavosi santykinai autonomiška sociologijos samprata, sociologija nebelaikyta tik buržuazinės visuomenės klaidinga teorija, priešinama istoriniam materializmui.
20 a. 7-8 dešimtmečiais Vilniaus universitete (1965), Kauno politechnikos institute (1966) įkurtos sociologijos laboratorijos, Istorijos institute - Filosofijos, sociologijos ir teisės skyrius (1969, nuo 1977 institutas), Kauno medicinos universiteto Kardiologijos institute - Medicininės psichologijos ir sociologijos tyrimų laboratorija (1973), kitose aukštosiose mokyklose - sociologinių tyrimų grupės.
Nuo 20 a. 7 dešimtmečio buvo atliekamos kolūkiečių, darbininkų, jaunimo anketinės apklausos. Iki 1983 veikė apie 20 sociologinių tarnybų įmonėse ir organizacijose, dažniausiai jos taikė anketinį tyrimo metodą. 1970 Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbų serijoje A ir žurnale Komunistas atsirado sociologinių tyrimų rubrika, nuo 1968 sociologiniai tekstai buvo publikuojami žurnale Problemos.
Svarbią reikšmę sociologijos diskurso formavimui turėjo sovietinė bibliotekinė bibliografinė klasifikacija, tiesiogiai atspindėjusi mokslo sovietinę politiką.
Socialiniai mokslai
tags: #degutis #m #socialiniu #tyrimu #metodologija