Klausti, ar sovietų Lietuvoje egzistavo pilietinė visuomenė, paskatino noras suprasti, iš kur 1988 m. radosi Sąjūdis. Socialinių sąjūdžių tyrinėtojai teigia, jog revoliucijos ir masiniai judėjimai neatsiranda vien tik iš nepasitenkinimo esama situacija. Revoliucija kyla tik ten ir tada, kai atsiranda palanki proga ir jau esama socialinių tinklų, leidžiančių greitai mobilizuotis. Masinis socialinis sąjūdis negali rastis „tuščioje erdvėje“, atomizuotoje visuomenėje. Socialinis sąjūdis po savęs palieka didelius socialinio kapitalo išteklius, tačiau ir pats turi remtis bent tam tikra jau esama šių išteklių baze.
Iš pirmo žvilgsnio bandymas įrodinėti, jog totalitariniame režime egzistavo pilietinė visuomenė, gali pasirodyti keistai. Juk pilietinė visuomenė - tai laisvės sritis, o totalitarizmas apibrėžiamas kaip bet kokį savarankišką socialinį gyvenimą griaunanti ir bet kokius socialinius santykius „suvalstybinanti“ sistema. Taigi totalitarizmas, regis, yra pilietinės visuomenės priešybė. Kita vertus, būtent Solidarumo sąjūdis Lenkijoje, disidentinis pasipriešinimas Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir kitose Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalyse sugrąžino pilietinės visuomenės sąvoką į Vakarų politinį diskursą. Visuotinai sutariama, jog 1989 m. revoliucijos VRE reiškia pilietinės visuomenės pergalę prieš komunistinį režimą.
Netrūksta duomenų, jog VRE (post)totalitarinėse visuomenėse egzistavo tam tikros „laisvės salos“, kai kur įgavusios gana plataus „paralelinės visuomenės“ tinklo pobūdį, ir būtent šio tinklo išplitimas ir sutankėjimas nulėmęs komunistinio režimo griūtį. Tačiau sovietų Lietuvoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, anot Baltijos šalių pilietinę visuomenę tyrinėjusio Anderso Uhlino, disidentų pajėgų būta tokių menkų ir fragmentuotų, jog kalbėti apie pilietinės ar „paralelinės“ visuomenės egzistavimą iki 1988 m. esą negalima.
Šiame straipsnyje ir siekiama įrodyti, jog sovietų Lietuvoje dar gerokai iki Sąjūdžio susikūrimo būta ryškių pilietinės visuomenės apraiškų. Visų pirma apibrėžiama pilietinės visuomenės sąvoka taip, jog ją būtų galima taikyti nedemokratiniams (autoritariniams ar posttotalitariniams) režimams. Antra, išskiriami sovietų Lietuvoje iki 1988 m. egzistavusių formalių ir neformalių pilietinių organizacijų tipai. Jie iliustruojami konkrečiais pavydžiais, remiantis preliminariais tyrimo „Sąjūdžio fenomenas: pilietinio judėjimo tinklaveikos studija“ duomenimis, brėžiami pirminiai pilietinės visuomenės Lietuvoje raidos XX a. septintame-devintame dešimtmetyje kontūrai.
Tačiau dar prieš tai aptartini du klausimai. Pirma, ar iš principo galima kalbėti apie pilietinę visuomenę sovietų politinio režimo sąlygomis? Antra, jeigu pilietinės visuomenės koncepcija teoriškai suderinama su (post)totalitarinio režimo sąvoka, tai ar pakanka faktų teigti, jog sovietų Lietuvoje būta gyvybingos pilietinės visuomenės? Į antrąjį klausimą šiame tekste nepretenduojama atsakyti galutinai, o teketinama pateikti metodologines gaires ateities tyrimams ir tam tikras empirines iliustracijas.
Taip pat skaitykite: Charakterio formavimosi veiksniai
Pilietinės Visuomenės Samprata
Pilietinė visuomenė paprastai suprantama kaip autonomiška, save reguliuojanti ir organizuojanti, nuo valstybės nepriklausoma viešoji sritis, įsiterpianti tarp privačiosios ir politinės sferų. Tobulame totalitariniame režime pilietinė visuomenė neįmanoma, nes totalitarinio režimo esmė, kaip jau minėta, - įsiskverbti į visas gyvenimo sritis ir politizuoti, pajungti savo valiai ir ideologijai ne tik viešąjį, bet ir privatųjį gyvenimą, sutraukyti bet kokius natūralius socialinius ryšius. Tačiau sovietų valdžia Lietuvoje, regis, niekada nebuvo pasiekusi vėberiškąja prasme idealaus modelio (ką reiškia jau vien partizaninio pasipriešinimo mastas ir trukmė), o po Stalino mirties, kaip pripažįsta politinių sistemų teoretikai, Sovietų Sąjungoje įsivyravo posttotalitarinis režimas, kuriam būdingas tam tikras socialinis pliuralizmas.
Esminis skirtumas tarp totalitarizmo ir posttotalitarizmo, anot Juano J. Linzo ir Alfredo Stepano, esąs tas, jog posttotalitariniam režimui pasiekus brandą, susiklosto „antroji“ arba „paralelinė kultūra“, ir net jei jos lyderiai dažnai įkalinami, jie „gali suburti gana platų sekėjų ratą ir sukurti patvarias opozicines organizacijas pilietinėje visuomenėje“.
Iš esmės klausimas apie pilietinę visuomenę yra klausimas apie laisvės mastą. Tokiu atveju svarbu, kaip suprantame laisvę. Jei ją apibrėšime taip, jog pilietinę visuomenę sudaro teisiškai laisvi individai, tai tuomet turėsime konstatuoti, jog sovietinėje sistemoje pilietinės visuomenės nebuvo ir negalėjo būti. Tačiau jei laisvę suprasime kaip gebėjimą savarankiškai veikti ne pagal valstybės nurodymus, bet išlaikant bent santykinę autonomiją, tuomet pilietinės visuomenės sąvoka yra lygiai prasminga kalbant ir apie nedemokratines valstybes.
Kita vertus, pilietinės visuomenės sąvokos negalima tapatinti su laisvės sąvoka - tuomet šis konceptas prarastų savarankišką reikšmę. Pilietinė visuomenė juk ne tik autonomiška, bet ir save organizuojanti; ji yra ne laisvų individų sankaupa, o tam tikras (savanoriškas) bendruomeninis darinys. Būtent šis matmuo, regis, ir yra svarbiausias šiuolaikinėje pilietinės visuomenės sampratoje. Esminė ypatybė čia yra gebėjimas įveikti kolektyvinio veiksmo dilemas, t. y. gebėjimas veikti dėl bendrojo gėrio savanoriškai susitariant ir susiorganizuojant be valstybės įsikišimo.
Žvelgiant šiuo aspektu, pilietinės visuomenės priešybė yra atomizuota, neorganizuota, pasyvi arba „amoralaus šeimyniškumo“ ryšių apipinta visuomenė, gebanti veikti tik klientelinių arba giminystės ryšių siejamų grupių ribose. Kaip įtikinamai atskleidžia racionalaus pasirinkimo teorijos atstovai, gebėjimas veikti bendros naudos labui, kuriant grupines gėrybes, kurių negalima padalyti kiekvienam pagal indėlį, negali būti paaiškintas paprastu racionaliu individo interesu. Bet koks pilietinis veikimas, bet kurios organizacijos, net ir medžiotojų būrelio ar boulingo lygos gyvavimas priklauso nuo individualios atsakomybės grupei masto ir pasitikėjimo kitais, o tai, savo ruožtu, priklauso nuo grupės vidinių ryšių tankumo, normų ir sankcijų egzistavimo.
Savanoriškų, iš apačios susikūrusių formalių ar neformalių grupių, organizacijų, draugijų, klubų, partijų, bent kiek tvaresnio neformalaus socialinio tinklo, taip pat nepriklausomos žiniasklaidos egzistavimas yra saviorganizacijos įrodymas, taigi visa tai galima laikyti pilietinės visuomenės apraiškomis ir išraiškomis.
Tiriant pilietinę visuomenę demokratinėje sistemoje paprastai apsiribojama itin paprasta šios sąvokos operacionalizacija - pilietinė visuomenė matuojama pagal įregistruotų savanoriškų asociacijų skaičių arba pagal žmonių, dalyvaujančių tokiose asociacijose, procentą. Tokia elgsena, deja, visiškai netinkama tiriant (post)totalitarinę sistemą, kadangi daugelis visuomeninių organizacijų (partijos, profsąjungos, jaunimo, sporto organizacijos, saviveikliniai kolektyvai) tokiose sistemose esti sukurtos iš viršaus ir skirtos ideologiniams režimo tikslams įgyvendinti. Taigi jos negali būti laikomos pilietinės visuomenės apraiškomis, nes neatitinka nei autonomijos, nei saviorganizacijos reikalavimų.
Pilietinės visuomenės organizacija neturi būti įkurta režimo iniciatyva, ji neturi priklausyti ideologiniam režimo planui, priešingai - ji turi atsirasti „iš apačios“, siekiant atsikovoti daugiau erdvės neideologiniam (nors nebūtinai antisisteminiam) veikimui.
Metodologiniai Iššūkiai
Esminis klausimas yra metodologinis - kaip atpažinti pilietinės visuomenės apraiškas sovietiniame režime, kai tos apraiškos abiejų pusių (ir režimo, ir pilietiškai sąmoningų veikėjų) buvo stropiai slepiamos. Siekiant išvengti represijų, bet kokios nepriklausomos iniciatyvos turėjo būti arba nepastebimos, neapčiuopiamos, nesusekamos („organizacija be organizacijos“), arba išmoningai maskuojamos po oficialių organizacijų „stogu“.
Pirmojo tipo neformalios organizacijos - sąjūdžiai, subkultūros, neformalūs sambūriai, asmeniniai rateliai, salonai - nėra lengvai apčiuopiami tradiciniais istorikų metodais, kadangi jų veikla sąmoningai ir specialiai nebuvo dokumentuojama: nėra nei sąrašų, nei protokolų, nei paminėjimų oficialiojoje spaudoje. Neatsitiktinai turbūt istorikai, užsiimantys neformaliomis sovietų Lietuvos gyvenimo pusėmis, didžiausią dėmesį sutelkia į „daiktinę“ tokių sąjūdžių išraišką - pogrindinius samizdato leidinius, o pati tokių judėjimų veikla ištirta dar labai menkai.
Antrojo tipo organizacijos apčiuopiamos lengviau: archyvuose, oficialiojoje spaudoje galima rasti jų egzistavimą ir veiklą dokumentuojančių įrodymų. Kai kurios jų pačios yra išleidusios gana išsamius atsiminimų rinkinius ar kitaip dokumentavę savo istoriją. Tačiau čia iškyla kita problema - kaip atpažinti tokias organizacijas, kaip atskirti jas nuo formaliųjų, iš viršaus sukurtų ir režimo visuomenės kontrolės planą įgyvendinančių organizacijų.
Formalūs požymiai - pavadinimas, institucinė priklausomybė, oficialūs organizacijos nuostatai tegali labai menkai padėti net ir akyliems tyrėjams, kadangi nesisteminiai organizacijų tikslai buvo stropiai užmaskuoti, stengiantis juos paslėpti nuo dar akylesnių sovietinių represinių struktūrų.
Idant organizaciją galėtume priskirti pilietinei visuomenei, ji turi būti:
- įkurta „iš apačios“, nuo valdžios nepriklausoma iniciatyva,
- jos veikla turi būti bent iš dalies savarankiška, ne valstybės surežisuota.
Atpažinti tokias organizacijas sovietinėje sistemoje tyrėjams pirmiausia gali padėti išsiaiškinimas jų įkūrimo aplinkybių, remiantis pačių dalyvių atsiminimais apie tai, kokiais tikslais ir kokiomis aplinkybėmis buvo įkurta organizacija. Antras svarbus požymis - režimo represijų ir kontrolės mastas, įrodantis organizacijos veiklos „nesistemiškumą“: jis gali būti įvertinamas ir pasitelkiant dalyvių atsiminimus, ir archyvinius duomenis.
Puikiai tam tikslui pasitarnauti gali žymusis generolo majoro Henriko Vaigausko vadovėlis praktikams Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja - jame „nacionalistiniams kenkėjams“ priskiriamos ne tik disidentinės, bažnytinės, žygeivių, kraštotyrininkų organizacijos, bet ir pankų, metalistų subkultūros, t. y. įvairaus pobūdžio organizacijos, neįtelpančios į tvarkingą sovietinę sistemą.
Kodėl SSRS nesustabdė Lietuvos išstojimo? (Trumpas animacinis dokumentinis filmas)
Būdingas ir spalvingas organizacijos sukūrimo „iš apačios“ pavyzdys galėtų būti Indijos bičiulių draugijos, 1968 m. pradėjusios organizuoti Rasų šventimą Kernavėje ir išaugusios į kraštotyrinį ramuviečių sąjūdį, įkūrimas. Anot Jono Trinkūno, „mums Indijos bičiulių draugija tarnavo kaip priedanga - įteisinta organizacija, dar kažkokios tarybinės Ryšių su Indija draugijos sekcija“.
Kaip pasakoja vienas iš organizacijos lyderių Antanas Gudelis: „Trinkūnas idėją pasiūlo ir Danielius Antanas, anglistas, sugalvojo būdą nuvažiuoti į Maskvą „apžaist situaciją“. Vietoj mūsų nieks nebūtų registravę. O be to, tuo metu Tarybų Sąjungos santykiai su Indija buvo visais lygiais plėtojami. Vienas dalykas, Tarybų Sąjunga buvo suinteresuota su Indija draugauti, ten įtampos su Kinija. O kitu lygiu - tai buvo toks proveržis daug daug dalykų. Faktiškai pradėjo eiti daug rusiškai literatūros apie induizmą, apie indiškąją mistiką, apie indų filosofiją. Tai buvo alternatyva ideologijai ir kartu savaip legali“.
Tai, jog kraštotyrininkų sąjūdis yra pilietinės visuomenės apraiška, patvirtina ir neigiamas sistemos požiūris. Iš Indijos bičiulių draugijos kilusios vilniškės Ramuvos veikla po kelių metų buvo uždrausta, o jos darbą atsargesnėmis formomis tęsusi Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Ramuva - akylai prižiūrima. Kaip liudija ilgametis VU Ramuvos vadovas Venantas Mačiekus, „šių eilučių autorius KGB įgaliotinio universitetui retkarčiais (dažniau iki 1979 metų (iš viso apie 12 kartų) buvo apklausinėjamas. [...] Jam rimtai buvo paaiškinta, jog Sovietų sąjungoje yra tokia nuostata, kad visi, kurie veikia kultūros srityje, ypač tie, kurie, kaip mūsų ramuviečiai, veikia savo iniciatyva, turi būti „po gaubtuku“ (pasakė rusiškai - „pod kolpačkom“), atseit turi būti prižiūrimi“.
Iš aptartųjų metodologinių problemų matyti, jog atskleisti visą pilietinės visuomenės sovietinėje sistemoje vaizdą bus itin sudėtinga. Tačiau iš preliminarių duomenų galima bandyti brėžti bendrus kontūrus ir pasirinkus keletą taškų pailiustruoti realiais pavyzdžiais. Visą formalių ir neformalių organizacijų įvairovę prasminga dalyti į kelis sluoksnius: pogrindinę erdvę, neformalią nesisteminę erdvę ir legalią nesisteminę erdvę. Kiekviename šių sluoksnių dar galima rasti po keletą tipų organizacijų.
Pogrindinės Organizacijos
Pogrindinėje erdvėje veikė kelių tipų socialiniai tinklai: politinės organizacijos, nepolitinės organizacijos ir pogrindinės spaudos platinimo tinklai. Visiems jiems būdinga atvirai antisisteminė veikla, aukštas organizuotumo ir konspiracijos lygis. Prie politinių organizacijų, kaip antai Lietuvos laisvės lygos ar Helsinkio grupės galima priskirti ir nemažai mažesnių, trumpai gyvavusių organizacijų, tokių kaip Vidmanto Povilionio ir Šarūno Žukausko įkurta „Jaunoji Lietuva“. Jų tikslai buvo politiniai, atvirai antisisteminiai, vienas svarbiausių veiklos metodų - įvairų tekstų ir atsišaukimų platinimas.
Šių organizacijų dydį įvertinti labai sunku, nes jo nežinojo nė patys vadai: „Mūsų organizacija buvo tokia - reiškia, trejetukais mes dirbom. [...] Kiekvienas trejetukas [veikia kartu] ir vienas žmogus išeina į kitą trejetuką. Trejetukais, trejetukais, trejetukais (vardija). Kad nebūtų, kad negalėtų nurodyt, kas, kiek ir ko. Jeigu aš pavedu kažkokį darbą, jis žino, kokie yra žmonės. Jis paveda tam, ten nueina ir kažkur kažkas kažką padaro. Ir ne mano reikalas. Kuo mažiau žinosi, tuo geriau“.
Kaip nepolitinę pogrindinę organizacija galima nurodyti Eucharistijos bičiulių sąjūdį, įkurtą apie 1969 m. ir veikusį iki pat 1989 m. Jo nariai rengdavo reguliarius susitikimus, religinio turinio vaidinimus, rekolekcijas. Sąjūdžiui buvo būdinga tokia pati konspiracinė taktika - veikti grupelėmis, nežinoti vienas kito vardų ir pavardžių, neturėti sąrašų. Būdama religinio pobūdžio organizacija, ji kartu veikė kaip svarbus „paralelinės kultūros“ tinklas, puoselėjantis savo socialines normas, priešingas dominuojančiai kultūrai.
Kaip teigia viena judėjimo aktyvių narių Ramunė Butkevičiūtė-Jurkuvienė, didelę dalį Eucharistijos bičiulių sudarė buvę politiniai kaliniai, disidentai ar jų šeimų nariai, kuriems dalyvavimas šioje veikloje buvo svarbus kaip būdas surasti bendraminčių, palaikyti vieniems kitus, padėti atlaikyti represijas ir spaudimą.
Pogrindinių leidinių leidybos ir platinimo tinklai yra ypač svarbi pilietinės visuomenės raiškos forma. Žymiausias, žinoma, yra Katalikų Bažnyčios kronikos (KBK) tinklas, kurio įspūdingą mastą galima tik įsivaizduoti. Be tiesioginių KBK bendradarbių į šį tinklą įsijungė ir Eucharistijos bičiuliai, žygeiviai, kraštotyrininkai, kitų tinklų atstovai. Svarbūs pilietinės visuomenės židiniai buvo ir kultūriniai leidiniai, kaip antai 1978-1981 m. leista Pastogė ar jau vėlesniais laikais ėjęs Sietynas.
tags: #panku #socialinai #santukiai