Socialinė atskirtis ir niekinimas yra sudėtingi reiškiniai, turintys biologinius, psichologinius, socialinius ir ekonominius sluoksnius. Socialinė atskirtis apibūdina procesą, kai tam tikros visuomenės grupės ar asmenys dėl įvairių priežasčių turi ribotas galimybes dalyvauti ekonominėje, socialinėje bei kultūrinėje veikloje. Tai reiškia prastesnį priėjimą prie išsilavinimo, sveikatos priežiūros, darbo rinkos ar net informacijos.
Kas sudaro problemą: priežastys ir sąveika
Vienos aiškios priežasties paprastai nebūna. Socialinė atskirtis ir su ja susijęs niekinimas dažnai susidaro tuomet, kai susikerta biologinis jautrumas, patirtos socialinės patirtys ir ilgainiui susiformavę mąstymo bei elgesio modeliai. Praktikoje tai reiškia, kad vieni žmonės nuo mažens yra jautresni naujoms situacijoms, greičiau reaguoja į vertinimą ir sunkiau toleruoja neapibrėžtumą. Tokiam temperamentui susidūrus su kritika, gėdinimu ar pernelyg dideliu spaudimu, rizika padidėja.
Socialinį nerimo sutrikimą turinčio žmogaus istorijoje svarbios patirtys, kuriose vaikas išmoksta, kad kiti žmonės yra labiau grėsmė nei saugumas. Tai gali būti ne tik atviros patyčios. Kartais pakanka nuolat gauti žinutę, kad reikia nesuklysti, nesusigėdinti, nesusitepti reputacijos, kalbėti tik tada, kai esi visiškai tikras. Toks mąstymas dažnai skamba taip: aš atrodau keistai, visi mato mano įtampą, žmonės tik laukia mano klaidos, jei paraudau, vadinasi, susimoviau. Kai šios mintys kartojasi, jos ima atrodyti kaip faktai, o ne kaip interpretacijos.
Be to, aplinka turi didelę įtaką. Aplinkos veiksniai, kaip tai, kas juos supa, daro didelę įtaką jų gyvenimo būdui. Dažnai asmenys, gyvenantys socialinėje atskirtyje, turintys priklausomybę nuo alkoholio, gyvena aplinkoje, kur alkoholis ir narkotikai yra dažnai vartojami ir priimtini. Tokia aplinka stiprina priklausomybę, nes ji palaiko ir dar labiau įtvirtina žalingus įpročius.
Biologiniai ir neurofiziologiniai veiksniai
Mokslininkai mano, kad priežastys gali būti genetikos ir aplinkos veiksnių derinys. Migdolinis kūnas yra smegenų dalis, kuri kontroliuoja baimės reakciją. Žmonės, turintys pernelyg aktyvią migdolinę dalį, gali patirti padidintą baimės reakciją, todėl gali padidėti nerimas socialiniuose susibūrimuose. Priklausomybė sukelia cheminius pokyčius smegenyse, ypač dopamino ir serotonino sistemose, kurios kontroliuoja malonumą ir atlygio mechanizmus.
Taip pat skaitykite: socialinė nelygybė ir diskriminacija: išsamus tyrimas
Psichologinės ir socialinės priežastys
Specifinė neigiama patirtis taip pat gali sukelti socialinį nerimo sutrikimą, pavyzdžiui, seksualinę prievartą, patyčias ar šeimos konfliktus. Socialinio nerimo sutrikimui ypač svarbios patirtys, kuriose vaikas išmoksta, kad kiti žmonės yra labiau grėsmė nei saugumas. Vengimas iš pradžių atrodo kaip protinga savisauga. Neini į vakarėlį ir pasijunti geriau. Nekalbi susirinkime ir išvengi gėdos. Tačiau smegenys iš to išmoksta vieną dalyką: situacija buvo pavojinga, o išsigelbėjimas atėjo tik todėl, kad pasitraukei.
Simptomai ir elgsena: kaip atpažinti?
Socialinio nerimo sutrikimo simptomai paprastai susijungia į vieną ratą. Pirmiausia atsiranda mintis, kad būsiu įvertintas neigiamai. Tada kūnas sureaguoja lyg į pavojų. Galiausiai žmogus pradeda gelbėtis vengimu, tylėjimu, atsargumu arba nuolatiniu savęs stebėjimu.
- Emociniai simptomai: stipri baimė būti sukritikuotam, pažemintam, atmestam arba pasirodyti nepakankamai protingam, įdomiam ar kompetentingam; labai būdingas anticipacinis nerimas.
- Fiziniai simptomai: greitas širdies plakimas, drebulys, prakaitavimas, lengvumas, pykinimas.
- Elgesio požymiai: vengimas, trumpos, tylos kalbos, akių kontakto vengimas, sėdėjimas krašte, perdėtas pasiruošimas, nuolatinis telefono tikrinimas arba visai nevaikščiojimas į socialines vietas.
Elgesio lygmenyje tai gali atrodyti labai įvairiai. Vieni kalba trumpai ir tyliai, vengia akių kontakto, atsisako valgyti prie kitų ar sėda tik krašte, kad prireikus galėtų greitai išeiti. Kiti perdėtai repetuoja kiekvieną sakinį, nuolat tikrina telefoną, apsimeta užsiėmę arba visai neina į vietas, kur reikėtų bendrauti.
Socialinės atskirties ryšys su priklausomybe ir stigmos vaidmuo
Asmenys, turintys priklausomybę nuo alkoholio, dažnai patiria socialinę atskirtį ir stigmą, kuri dar labiau sustiprina jų priklausomybę. Jų gyvenimo būdas, dažnai apimantis benamystę, netvarką ir finansinius sunkumus, lemia, kad jie nesijaučia vertinami ar priimami visuomenėje. Ši izoliacija gali sukelti nuolatinį jausmą, kad jie nėra verti pagalbos arba, kad pokyčiai nieko nepakeis.
Erving Goffman savo darbe aptaria, kaip stigma gali turėti neigiamą poveikį žmonėms, ypač tiems, kurie patiria socialinę atskirtį. Jis pabrėžia, kad žmonės, kurie yra vadinami kaip „asocialūs“ ar „priklausomi“, dažnai susiduria su marginalizacija, kas gali dar labiau gilinti jų priklausomybę ir socialinę atskirtį. Link Bruce G., Phelan Jo C nagrinėja, kaip stigma ir socialinė atskirtis gali sustiprinti socialinę nelygybę ir prisidėti prie priklausomybės problemų.
Taip pat skaitykite: Visa informacija apie Kaišiadorių socialinę paramą
Priklausomybė nuo alkoholio nėra tik blogas įprotis, o liga, turinti biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. NIAAA savo tyrimuose ir publikacijose pabrėžia, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra lėtinė liga, turinti biologinį pagrindą, tačiau taip pat glaudžiai susijusi su socialiniais ir psichologiniais veiksniais.
Pasekmės: įtaka gyvenimo kokybei
Negydomas socialinis nerimas ir išorinė socialinė atskirtis gali išsiplėsti į sprendimus, kuriuos žmogus priima apie studijas, profesiją, santykius, laisvalaikį ir net gyvenamąją vietą. Būtent todėl šis sutrikimas neretai ilgai lieka nepastebėtas. Aplinkiniai mano, kad paauglys tiesiog uždaras, tylus ar nemėgsta žmonių, nors iš tiesų jis gali nuolat gyventi su baime susigėsti klasėje, prie bendraamžių ar internete.
Ilgainiui nuolatinis vienišumo, gėdos ir nesėkmės jausmas gali pereiti į depresinius simptomus. Taip pat socialinio nerimo sutrikimas gali sukelti didelės rizikos elgesį, pvz. savižudiškas mintis, vienatvę ir piktnaudžiavimą narkotikais ar alkoholiu.
Ekonominės ir visuomeninės pasekmės
Socialinė atskirtis gali būti siejama su skurdu, nedarbu, švietimo stoka, priklausomybėmis ar kitomis socialinėmis problemomis. Literatūros šaltiniai, kurie naudoja šį terminą, dažnai pabrėžia, kad socialinė atskirtis nėra individualus trūkumas, o sisteminė problema, kurią sukuria aplinka, socialiniai ir ekonominiai veiksniai.
Problema Europos Komisijos 2022 metų ataskaitoje yra įvardinama, kad 24,5% Lietuvos gyventojų yra skurdo ar socialinės atskirties rizikoje. Regioninė politika taip pat turi įtakos socialinei atskirčiai. Skirtumai tarp Vilniaus regiono ir, pavyzdžiui, Utenos ar Tauragės regionų ekonominio aktyvumo yra akivaizdūs. Investicijų pritraukimas, darbo vietų kūrimas ir infrastruktūros gerinimas mažesnėse savivaldybėse galėtų ženkliai prisidėti prie tolygesnės plėtros.
Taip pat skaitykite: Socialinė parama
Ką daryti: pagalba, prevencija ir gydymas
Diagnozė nustatoma ne pagal vieną testą ar trumpą pokalbį, o pagal visumą. Svarbu ne tik baimės buvimas, bet ir jos dažnumas, trukmė, intensyvumas, vengimo mastas bei tai, kiek visa tai trukdo kasdieniam gyvenimui. Specialistui svarbu išsiaiškinti, kokių situacijų žmogus bijo, ko konkrečiai jis tikisi blogo, kaip seniai tai tęsiasi, kokių saugumo strategijų jis imasi, ar yra depresijos, panikos, kūno vaizdo, autizmo spektro, medžiagų vartojimo ar kitų būklių požymių.
Psichoterapija
Gydymas parenkamas pagal simptomų stiprumą, žmogaus poreikius, gyvenimo situaciją ir tai, kiek sutrikimas riboja funkcionavimą. Daliai žmonių pakanka psichoterapijos, daliai prireikia psichoterapijos ir vaistų derinio. Kognityvinė-elgesio terapija (KET) padeda pastebėti ryšį tarp minčių, kūno reakcijų ir elgesio. Terapijoje žmogus mokosi atpažinti automatines išvadas apie tai, ką neva mano kiti, tikrinti jų realumą, atsisakyti pernelyg didelio savęs stebėjimo ir po truputį grįžti į vengtus socialinius veiksmus.
Jos esmė yra ne mesti žmogų į patį sunkiausią scenarijų, o planingai ir saugiai pratinti prie to, ko jis bijo. Pavyzdžiui, pradėti nuo trumpo klausimo parduotuvėje, vėliau pereiti prie pokalbio su nepažįstamuoju, dar vėliau prie pasisakymo grupėje.
Vaistai ir jų vaidmuo
Ne visada. Ne kiekvienam. Sprendimas dėl vaistų priklauso nuo simptomų stiprumo, trukmės, kitų psichikos sveikatos sunkumų, žmogaus pageidavimų ir ankstesnio gydymo patirties. Jeigu socialinis nerimas labai riboja gyvenimą, vaistai gali būti svarbi pagalba. Vaistai dažniausiai padeda sumažinti nerimo intensyvumą tiek, kad žmogus galėtų veiksmingiau dirbti terapijoje ir po truputį grįžti į kasdienes situacijas.
Kasdienė savipagalba ir prevencinės priemonės
Kasdienė savipagalba nepakeičia profesionalaus gydymo, tačiau ji gali tapti labai svarbia atrama tarp terapijos sesijų arba pirmu žingsniu tiems, kurie dar tik ruošiasi kreiptis pagalbos. Lėtas kvėpavimas, progresyvus raumenų atpalaidavimas, dėmesio grąžinimas į aplinką ar trumpas įsižeminimas gali padėti sumažinti kūno sužadinimą prieš socialinę situaciją arba po jos.
Praktiškai verta sudaryti kopėčias nuo lengviausios iki sunkiausios situacijos: pavyzdžiui, pirmiausia trumpai paklausti laiko, vėliau paskambinti dėl rezervacijos, tada pasisveikinti su kaimynu, dar vėliau išsakyti savo nuomonę mažoje grupėje. Svarbiausia ne tobulumas, o kartojimas.
Socialinį nerimą turintys žmonės kartais bando malšinti įtampą kava, energiniais gėrimais, nikotinu ar alkoholiu. Tačiau kofeinas gali sustiprinti kūno sužadinimą, o alkoholis, nors trumpam ir atpalaiduoja, dažnai palaiko vengimo modelį bei blogina miego kokybę.
Parama vaikams ir paaugliams
Ši tema ypač svarbi todėl, kad paauglystėje socialinis gyvenimas tampa jautria identiteto dalimi. Vaikas ar paauglys gali atrodyti tiesiog labai ramus, mandagus ar nenorintis dėmesio, nors iš tiesų jis nuolat gyvena su baime būti sugėdintam, išjuoktam ar atmestam bendraamžių. Kai kurie vaikai skundžiasi pilvo ar galvos skausmais tomis dienomis, kai reikia eiti į mokyklą, pristatyti darbą, dalyvauti būrelyje ar bendrauti su bendraamžiais. Kartais tai klaidingai palaikoma tingėjimu, užsispyrimu ar nepaklusnumu.
Padėti galima keliais paprastais, bet labai svarbiais būdais. Pirmiausia verta kalbėti apie vaiko jausmus ramiai ir be spaudimo. Antra, nereikėtų už vaiką nuolat atlikti visų socialiai sudėtingų veiksmų, nes taip netyčia palaikomas vengimas. Trečia, naudinga kartu planuoti mažus žingsnius, pagirti už pastangas, o ne už tobulą rezultatą, ir bendradarbiauti su mokykla, kad vaikas gautų ne gėdinančią, o palaikančią aplinką.
Intervencijos ir socialinė politika
Siekiant mažinti socialinę atskirtį Lietuvoje, reikia kompleksinių priemonių. Vien tik ekonominių subsidijų ar pašalpų nepakanka. Reikėtų skatinti socialinį dialogą, investuoti į žmonių ugdymą ir regioninių skirtumų mažinimą. Ekonomikos augimas ne visuomet pasiskirsto tolygiai. Taip, yra vykdomos įvairios iniciatyvos: skurdo mažinimo programos, socialinės paramos pertvarkos, investicijos į regionus. Lietuvos visuomenė kasmet tampa vis labiau moderni, tačiau socialinės atskirties klausimas vis dar išlieka aktualus. Norint ją mažinti, būtina nuosekli valstybinė politika, paremta dialogu tarp valdžios, verslo ir pilietinės visuomenės.
Augustė ir Deimantė savo pirmąjį projektą įgyvendina Jaunimo reikalų agentūroje ir nagrinėja, kaip socialinės atskirties prevencija gali būti efektyvinama teikiant tikslines paslaugas socialiai pažeidžiamam jaunimui. Projekto tikslui įgyvendinti pasitelkiama socialinės atskirties Lietuvoje apžvalga, kurioje aptariami socialinę atskirtį identifikuojantys gyvenimo kokybės rodikliai bei nagrinėjama jų rezultatų koreliacija su asmens socioekonomine kilme ir kontekstu.
Kompleksinis požiūris į pagalbą
Teikiant pagalbą asmenims, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ir gyvenantiems socialinėje atskirtyje, pirmiausia svarbu suteikti psichologinę pagalbą, nes ji atlieka esminį vaidmenį sprendžiant tiek priklausomybės, tiek psichologines ir emocines problemas, kurios dažnai yra pagrindinės kliūtys pokyčiams. Socialiniame darbe turime vadovautis šiais principais - neteisti ir nevertinti asmenų, nes mūsų pagrindinė užduotis - teikti pagalbą, sukuriant saugų, pagarbų ir nevertinantį santykį su pagalbos gavėjais. Šis požiūris yra esminis socialinio darbo principas, padedantis kurti pasitikėjimu pagrįstą aplinką, kurioje žmonės gali jaustis priimti ir vertinami, nepaisant savo gyvenimo aplinkybių ar gyvenimo istorijos.
Tik kompleksinis požiūris ir ilgalaikė parama gali padėti jiems pereiti į sveikesnį gyvenimo būdą ir atrasti naują gyvenimo prasmę. Siekiant padėti žmonėms, patyrusiems traumas, pravartu diegti ir taikyti specialų TIC (traumomis informuotą prieigą) metodą, kuris ne tik atpažįsta šias patirtis, bet ir suteikia paramą bei saugumą.
Praktiniai žingsniai pagalbos sistemoje
- Diagnozė ir išsamus vertinimas - įvertinti baimės dažnumą, trukmę, intensyvumą ir vengimo mastą.
- Individualizuotas gydymo planas - psichoterapija, vaistai arba jų derinys priklausomai nuo poreikio.
- Savipagalbos strategijos ir įgūdžių lavinimas - kvėpavimo pratimai, progresyvus raumenų atpalaidavimas, palaipsninis ekspozicijos planas.
- Socialinė parama ir reintegracija - darbo įgūdžių, švietimo ir paramos programos, bendruomeninės iniciatyvos.
- Prevencija - investicijos į švietimą, regioninę politiką, stigma mažinančios kampanijos.
Kaip ir kada kreiptis pagalbos?
Kreipkitės į psichikos sveikatos specialistą, jei pastebėjote, kad vengiate kasdienių socialinių susibūrimų dėl gėdos ar baimės. Pagalbos verta ieškoti ne tada, kai jau nebeįmanoma išeiti iš namų, o daug anksčiau. Kuo ilgiau žmogus prisitaiko prie vengimo, tuo stipresnis tampa įsitikinimas, kad jis negali susitvarkyti.
Jei simptomai labai stiprūs ir riboja mokslus, darbą ar santykius, dažnai reikalingas derinys - terapija ir vaistai. Jei socialinis nerimas yra susijęs su priklausomybe ar giliomis traumomis, būtinas kompleksinis ilgalaikis planas, apimantis psichologinę pagalbą, medicininę priežiūrą ir socialines paslaugas.
Paslaugų pavyzdžiai
Standartiniai gydymo metodai socialinio nerimo sutrikimui yra: kognityvinė-elgesio terapija, grupinė terapija, ekspozicijos terapija, vaistai (pvz., SSRI ar SNRI). Grupinė terapija padės išmokti bendrauti ir bendrauti su žmonėmis socialiniuose susibūrimuose. Dalyvavimas grupinėje terapijoje ir žmonių, turinčių tas pačias baimes, gali padėti jaustis mažiau izoliuotai.
Dažniausiai užduodami klausimai
- Kada paprastai prasideda socialinio nerimo sutrikimas? Paprastai socialinio nerimo sutrikimas atsiranda sulaukus 13 metų.
- Ar drovumas yra tas pats, kas socialinis nerimas? Ne. Drovumas gali būti trumpalaikis ir netrikdyti kasdienio gyvenimo; socialinis nerimas yra intensyvi, nuolatinė baimė, kuri trukdo funkcionuoti.
- Ar visada reikia vaistų? Ne kiekvienam. Sprendimas priklauso nuo simptomų stiprumo, trukmės ir asmens pageidavimų.
Jei jūs ar jūsų artimieji jaučiate simptomus socialinio nerimo sutrikimo arba socialinės atskirties pasekmes, nedelsdami kreipkitės į psichikos sveikatos specialistą arba socialines paslaugas. Pagalba ir palaikymas gali sumažinti stigmą, sustiprinti motyvaciją pokyčiams ir atverti kelią tvirtesnei socialinei integracijai.
tags: #niekinimas #del #socialines #atskirties