Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais.
Civiliniame kodekse įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Siekiant prisiteisti neturtinę žalą 1) reikalinga įrodyti, kad teisės aktai konkrečiu atveju suteikia teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą, bei 2) pateikti įrodymus, kad neturtinė žala iš tikrųjų patirta.
Siekdamas prisiteisti neturtinę žalą, ieškovas privalo pateikti įrodymus apie patirtus dvasinius išgyvenimus: pavyzdžiui, siekiant prisiteisti neturtinę žalą dėl to, kad kitas sutuoktinis savo neištikimybe išardė šeimą, reikalingos psichologų išvados, sveikatos pablogėjimo įrodymai, atitinkami vaistų pirkimo čekiai ir t. t. Kartais tenka pastebėti, kad prašydami neturtinės žalos ieškovai apskritai neturi teisės jos gauti. Kitais atvejais matyti, kad neturtinės žalos prašoma priteisti akivaizdžiai per daug. Civilinėse bylose prašymas priteisti per didelę neturtinės žalos sumą gali privesti netgi prie neigiamų padarinių to prašančiam.
Teismo vaidmuo ir kriterijai nustatant neturtinės žalos dydį
Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pasitaiko dažni atvejai, kai ieškovai prašo priteisti neturtinę žalą.
Esminis kriterijus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, yra nusikalstama veika nukentėjusiajam sukelti padariniai. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį asmens sužalojimo atveju, įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks tolesnį nukentėjusiojo gyvenimą (įvairius nukentėjusio asmens gyvenimo pokyčius (profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kt. srityse)).
Taip pat skaitykite: Teismų praktika: neturtinės žalos bylos
Dar vienas iš kriterijų, reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti, yra žalą padariusio asmens kaltė. Kaltė civilinėje atsakomybėje pasireiškia tyčia ar neatsargumu, o pastarasis skirstomas į paprastą ar didelį neatsargumą. Reikia įvertinti asmens veiksmų kryptingumą ir turinį. Jeigu asmuo veikia neteisėtai ir siekdamas padaryti žalos, tai jo veiksmai yra tyčiniai, o jeigu konkrečioje situacijoje neužtikrinamas būtinas atidumas ir rūpestingumas, tai yra neatsargumas. Didelis neatsargumas gali būti tuo atveju, kai asmuo neužtikrina elementarių rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymosi. Neturtinę žalą padariusio asmens veiksmų požiūriu turi būti įvertinta, kokio laipsnio rūpestingumo ir atidumo pareiga jam yra priskirta.
Kitas iš neturtinės žalos dydžiui nustatyti kriterijų - žalą padariusio asmens turtinė padėtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį.
Teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio, suformuota kitose analogiško ar panašaus pobūdžio bylose, yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nustatomas neturtinės žalos dydis, todėl teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, paprastai turi atsižvelgti ir į analogiško ar panašaus pobūdžio bylose įprastai priteisiamas pinigų sumas. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant ir aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą.
Neturtinės žalos pobūdis, pasekmės ir materialus atlyginimas
Materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę (moralinę) žalą paskirtis - sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas - jokie pinigai, joks materialus turtas - negali atstoti. Jeigu fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto nepašalinamos jų pasekmės (pvz., lieka randai, kuriuos pašalinti galima būsimomis operacijomis), tai, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos gali būti priskiriami išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis - kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti darant plastines operacijas, išgyvenimas vien dėl to, kad tokias operacijas reikės atlikti, nes jos sukelia papildomų fizinių, organizacinių ir materialinių pasekmių (fizinį skausmą, nepatogumus, laiko eikvojimą, važinėjimą tyrimams ir operacijoms bei turtines pasekmes - išlaidas, kurios ne visada gali būti nustatytos ir padengiamos).
Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad vienas iš reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo ir teisingo atlyginimo veiksnių yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala. Asmens teisės į gyvybę ir sveikatą, kurios savo esme yra absoliučios teisės, vienos iš svarbiausių, jas pažeidus, ne visada atkuriamos (sveikata) ar įmanomos atkurti (gyvybė, sveikata) vertybės. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, pažeistos vertybės (sveikatos) reikšmingumas turi būti vienas iš lemiamų kriterijų.
Taip pat skaitykite: teisė į neturtinės žalos atlyginimą turint negalią
Seksualinio prievartavimo apibrėžimas, socialiniai diskursai ir teisės interpretacijos
Teisės aktai nėra atsieti nuo socialinių diskursų, čia juos suvokiant kaip socialines praktikas, kurios įtvirtina nelygybę tarp vyrų ir moterų. Pirmasis straipsnis skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui“ apima išžaginimo reglamentavimą (149 Baudžiamojo Kodekso straipsnis).
Net teisininkai jaučiasi nemaloniai ir neretai vartoja žodį „(iš)prievartavimas“, kuris neatitinka BK apibrėžimo, tačiau yra mažiau deskriptyvus ir žeminantis. Tai kaip reikėtų jaustis moteriai, kai visame teismo procese ji girdi kalbant apie save kaip išžagintą (išplėstą, išskėstą)? Negana to, kelio atgal nebėra, nes jau „iš“… Ar mums nereikėtų visų pirma pagalvoti apie naują žodyną seksualiniam smurtui apibrėžti? Daugeliu atvejų šie terminai ir teisės normos perduoda socialines žinutes, kurios heteronormatyvina ir neatitinka tarptautinės teisės standartų.
Lietuvos teisės sistemoje vyras negali būti „raped“ kito vyro, o moteris negali būti „raped“ kitos moters pagal 149 BK straipsnį. Taigi, įdiegtas heteronorminantis diskursas, pagal kurį tariamai homoseksualus aktas (analinis, oralinis prievartavimas) priešpastatomas penio įsiskverbimui į vaginą. Reikia dar kartą pabrėžti, kad problema yra visai ne sankcijos atitaikymas, o įstatymu perduodama žinutė, kad tik kombinacija „vagina ir penis“ laikytina „išžaginimu“ („rape“) Lietuvoje.
Šios žinutės efektas heteronormatyvina ir neatitinka tarptautinės teisės standartų. Tai taip pat nėra logiška. Ar tikrai vyras, patyręs moters smurtą, patiria didesnę žalą nei išprievartautas vyro? Taip pat BK normos perteikia ir dichotomiją tarp „tikro“ ir „netikro“ sekso. Tik 149 BK straipsnis kalba apie „lytišką santykiavimą“, o štai 150 straipsnis jau tik apie „lytiškos aistros tenkinimą“. Nelabai aišku, kodėl oralinis, analinis ar kitoks aktas nelaikomas „santykiavimu“.
Be to, įstatymu perduodama žinutė apie dar vieną dichotomiją, t. y. tarp seksualinio smurto, kuris apima fizinį smurtą ir todėl yra prilyginamas „rape“ (149 straipsnis), ir „tiesiog“ psichinės prievartos (151 straipsnis) panaudojimo priverčiant santykiauti, kuris „rape“ nelaikytinas. Įstatymų leidėjai nebūtinai norėjo perduoti būtent tokias žinutes, tačiau taip jau yra, kad teisės aktas yra ne tik normų rinkinys, bet ir konstruoja pačios problemos suvokimą. Juo perduodami socialiniai diskursai, galiojantys visuomenėje, šiuo atveju - mitai apie tai, kas laikytina seksu ir kas laikytina „tikra“ prievarta.
Taip pat skaitykite: Socialinių tinklų žala jaunajai kartai
Tarptautinė praktika ir procesinis kontekstas
Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) yra bylų, kuriose tik dėl motinų užsispyrimo jų paauglių teisės buvo pripažintos pažeistomis. Byloje M.C. v Bulgaria paaugle kelis kartus pasinaudojo skirtingi vaikinai; jokių grasinimų ar smurto nebuvo užfiksuota, nebuvo ir duomenų apie bejėgišką merginos būklę, tačiau EŽTT pripažino, kad valstybė pažeidė savo pozityvią pareigą, nes Bulgarijos teisėje kitokie veiksmai, nei apimantys smurtą ar grasinimus, nebuvo laikomi nusikalstamais. EŽTT pareiškė, kad seksualinio smurto, įskaitant išžaginimą, sąvoka turi būti apibrėžiama naudojant nesutikimo (ang. non-consent) sąvoką.
Po M.C. bylos EŽTT praktika jau mažai ką sako apie patį seksualinio smurto terminą ir yra daugiau susikoncentravusi į procesinius reikalavimus. Nukentėjusieji šiose bylose dažnai patys prabyla pavėluotai dėl psichologinių priežasčių. Pavyzdžiui, vienoje iš svarbių smurto prieš moteris bylų EŽTT nukentėjusioji patyrė seksualinį smurtą religinėje mokykloje Airijoje 1973 m., kai jai buvo 9 metai (O’Keeffe v Ireland, app.no. 35810/09, 28 January 2014). EŽTT sprendimas priimtas tik 2014 m., taigi praėjus daugiau nei 40 metų, ir juo valstybė pripažinta pažeidusi savo pareigas pagal Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 3 straipsnį (kankinimo uždraudimas).
Nepaisant to, kad moteris ir daugiau nei 20 kitų buvusių mokinių prakalbo apie smurtą tik po 20 metų, ir nepaisant to, kad valstybė pripažino buvusį mokytoją kaltu ir skyrė išmokėti kompensacijas, EŽTT didžioji kolegija nutarė, kad to nepakako. Valstybė nesiėmė pakankamai veiksmų siekiant išvengti seksualinio smurto, o nacionaliniai teismai nepripažino valstybės atsakomybės, todėl valstybė pripažinta pažeidusi pareiškėjos teises. Taigi valstybė yra įpareigota ginti tokias pažeidžiamas grupes, kaip vaikai, nuo seksualinio smurto ir išnaudojimo.
Procesinės kliūtys, baimė ir stigmatizacija nukentėjusiųjų
Dažnai smurto dinamika ir kaip sudėtinga pradėti apie jį kalbėti, kartais netgi prisiminti ar įvertinti suaugusio asmens akimis, yra menkai suvokiami. Nukentėjusieji šiose bylose dažnai patys prabyla pavėluotai dėl psichologinių priežasčių. Kad žaizda išgytų, kartais ją reikia vėl prapjauti ir išvalyti. Teisė dažniausiai negali būti tas teisingumo skalpelis, todėl turime toliau kalbėtis, kaip pakeisti normatyvią sistemą.
Paradoksalu, kad sulaukti teismo dėmesio yra labai sudėtinga, nes tyrimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo skundui arba prokuroro reikalavimui (arba smurto artimoje aplinkoje atveju), tačiau jeigu nukentėjusieji įbauginti pakeičia parodymus, jie gali sulaukti ir atsakomybės už melagingus parodymus. Pavyzdžiui, vienoje byloje paauglė patyrė žiaurų vyrų grupės seksualinį ir fizinį smurtą, vėliau, bijodama smurtautojų gąsdinimų ir paveikta artimųjų, savo parodymus pakeitė ir pati buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn ir nuteista.
Tuo tarpu vienas iš nusikaltėlių 12 metų slapstėsi užsienyje, tačiau Panevėžio apygardos teisme tuojau buvo atrasta daugybė lengvinamųjų aplinkybių, pvz. pripažįstant, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi (nepaisant jo ilgalaikio slapstymosi su netikru pasu ir visiško nusikaltimo neigimo jį sulaikius), kad atlygino dalį žalos (3,9 procentus). Dar menkai suvokiama smurto dinamika ir kaip sudėtinga pradėti apie jį kalbėti, kartais netgi prisiminti ar įvertinti suaugusio asmens akimis.
Daugelį veikų sudėtinga įrodyti praėjus ilgam laikotarpiui, o kitos veikos net nėra laikomos nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (nebent neetišku, amoraliu elgesiu), tai ne visos nukentėjusiosios nori teisingumo baudžiamosios teisės prasme. Jos daug kuo rizikuoja, nes skirtingai nuo įsivaizdavimo, kad taip „išpopuliarėjama“, prabilus galima daug prarasti, ypač kai asmuo, apie kurį yra kalbama, užima autoriteto poziciją (kunigas, mokytojas, teisininkas, garsenybė, verslo magnatas). Kai kurios rizikuoja kalbėti - nebūtinai viešai, nebūtinai siekdamos teismo proceso, kartais tiesiog tik todėl, kad tai yra dalis jų gijimo proceso.
Specialūs aspektai: artimieji ir gyvybės atėmimo pasekmės
Artimieji neteko nukentėjusiojo? Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį gyvybės atėmimo atvejais, esminę reikšmę turi artimųjų ir mirusio asmens santykis. Dėl to kiekvienu atveju turi būti ištirtas šių asmenų tarpusavio ryšys, jo pobūdis, kokybė, intensyvumas, nuoširdumas, pastovumas, juos siejantis giminystės laipsnis, bendro gyvenimo trukmė, nukentėjusių asmenų galimybės ateityje sukurti panašius į prarastus šeimos ar kitokius santykius, visiškai ar bent iš dalies sukonstruoti panašaus bendravimo modelį.
Praktiniai patarimai nukentėjusiems siekiant neturtinės žalos priteisimo
- Pateikti medicininius, psichologinius ir kitus objektyvius įrodymus apie patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus.
- Dokumentuoti išlaidas, susijusias su gydymu, terapija, plastinėmis operacijomis ar kitomis priemonėmis, kurių prireikė dėl sužalojimo pasekmių.
- Rinkti liudytojų parodymus ir bet kokius kitus įrodymus, kurie patvirtintų įvykio aplinkybes bei pasekmes.
- Apsvarstyti, ar reikalinga kreiptis į psichologą ar kitą specialistą, kad būtų parengtos profesionalios išvados dėl patirtų dvasinių išgyvenimų ir jų poveikio kasdieniam gyvenimui.
- Suvokti, kad neturtinės žalos dydis konkrečioje byloje priklausys nuo visų aplinkybių ir teismų praktikos, todėl svarbu remtis analogiška praktika bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.
Teisiniai ir socialiniai pokyčiai
Teisė dažnai atspindi socialines praktikas ir diskursus, kurie susiję su lyčių vaidmenimis ir stereotipais. Juo perduodami socialiniai diskursai, galiojantys visuomenėje, šiuo atveju - mitai apie tai, kas laikytina seksu ir kas laikytina „tikra“ prievarta. Tokios normos suteikia galimybių nuolat svarstyti pasenusias pažiūras apie seksą, apie homoseksualumą ir heteroseksualumą, apie prievartos rūšis ir laipsnius bei būtinybę smurtautojui būti susijaudinus, patirti aistros patenkinimą arba labai aiškiai suvokti, ką jis daro, tačiau daryti tai tyčia.
Reikalingi pokyčiai teisės terminyne bei praktikose, kad būtų užtikrinta, jog seksualinio smurto sąvoka atspindėtų nesutikimo (non-consent) principą ir kad nukentėjusieji, nepriklausomai nuo lyties ar santykių pobūdžio, turėtų vienodas galimybes siekti teisingumo. Teisinė sistema turi atsižvelgti į tai, kad procesiniai reikalavimai ir įrodymų vertinimas turi atitikti traumą patyrusių asmenų realybę ir socialines kliūtis, kurios juos skatina tylėti arba vėluoti kreiptis pagalbos.
Santrauka praktiniams teisingumo siekiantiems
Norint sėkmingai prašyti neturtinės žalos atlyginimo seksualinio prievartavimo bylose, būtina: įsitikinti, kad teisės aktai konkrečiu atveju suteikia teisę į neturtinės žalos atlyginimą; surinkti ir pateikti įrodymus apie patirtą žalą (medicininiai, psichologiniai įrodymai, išlaidos); atsižvelgti į teismų praktiką ir analogiškus sprendimus; suprasti, kad teismas vertins pasekmes, kaltę, turtinę padėtį, turtinę žalą ir kitus bylos aspektus; ir žinoti, jog per dideli reikalavimai gali turėti neigiamų pasekmių.
tags: #neturtine #zala #seksualinio #prievartavimo #bylose #nukentejusioji