Jei visą gyvenimą matėte prasmę, turėjote draugų ir džiuginančių veiklų, senatvėje visa tai stebuklingai neišnyks, kaip ir neatsiras, jei į gyvenimą žvelgėte pro pesimistinius akinius, pažymi LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ pašnekovė, psichoterapeutė Daiva Žukauskienė. Kitam laidos pašnekovui - 74-eri. Ar reikia žmogui mokytis senti? Kas senstant padeda lengviau taikytis prie vaidmenų kaitos? Kokius sklandaus senėjimo modelius siūlo psichologai? LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ pašnekovai - psichoterapeutė D. Žukauskienė ir Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universiteto Socialinės psichologijos fakulteto dekanas, smuikininkas Gediminas Dalinkevičius.
D. Žukauskienė: Senti mes mokomės visą gyvenimą. Man labai patinka posakis: kaip mes gyvename, taip mes pasensime. Jeigu visą gyvenimą dirbome ir matėme prasmę, turėjome už ko užsikabinti, draugų, pažįstamų ir veiklos, tai niekas su senėjimu nedingsta. Apie senatvę, senėjimą labai gražiai kalba psichoterapeutas Viktoras Franklis, kuris remiasi savo išvesta logoterapija - gyvenimo prasmės terapija. Reikėtų klausti, ne kaip mes mokomės gyventi, o kaip mes gyvename kiekvieną dieną? Kaip vakar, taip ir šiandien - kokie mes jaunystėje, brandžiame amžiuje, tokie ir senatvėje. Tai naujos rolės: močiutės, seneliai, senjorai, pensininkai. Tai nuolatinė kaita - buvai studentas, tapai dėstytojas; buvai dėstytojas, eini į pensiją.
G. Dalinkevičius: Aš vadovaujuosi tokia nuostata: senatvė - neišvengiamas džiaugsmas. Jeigu visą gyvenimą žmogaus šeimoje nebuvo, jis išnyko. - Apie vyresnius žmones psichologinių mokslinių straipsnių nėra daug, bet daugėja. Aptariami tokie dalykai, kaip sėkmingo senėjimo modeliai. D. Žukauskienė: Jeigu įmanomas sėkmingo gyvenimo modelis, tai įmanomas ir sėkmingo senėjimo modelis. Jeigu visą gyvenimą gyvenome labai egoistiškai, galų gale galime pasilikti vieni patys. Tada lieka kalbėtis su televizoriumi, niurnėti ant valdžios, sveikatos - į viską žiūrėti per pesimistinius akinius.
- Bet filmuose rodo, kaip karjeristas tėtis visą gyvenimą su vaikais mažai bendravo, o atsitikus ligai pasikeitė, sako: vaikai, supratau, kad viską dariau ne taip. Ir gyvenimas pasisuka. D. Žukauskienė: Galbūt retais atvejais, bet stebuklų nevyksta. Jeigu visą gyvenimą žmogaus šeimoje nebuvo, jis išnyko. Gaunu labai daug padėkų už tai, kad tai darau, bet manau, kad tai įdomu ir man asmeniškai - neieškau pripažinimo, man tai nebeįdomu.
- Gediminai, iki šiol esate profesiškai aktyvus žmogus. Aš, kai buvau mokinė, mačiau jus scenoje, daug metų praėjus jūs toliau važinėjate, grojate. Kai kurie sakytų, kad muzikantui reikia labai geros formos. G. Dalinkevičius: Jeigu galvoji, kad su tavimi kažkas negerai, nereikia važiuoti ir rodyti, kad gerai. Aš manau, kad groju gal net geriau negu bet kada. Dėkui Dievui, pirštai bėga ir smegenys nepasiduoda. Tą ir įrodinėju. Ir gaunu labai daug padėkų už tai, kad tai darau, bet manau, kad tai įdomu ir man asmeniškai - neieškau pripažinimo, man tai nebeįdomu.
Taip pat skaitykite: Savęs vertinimo metodai
G. Visas pokalbis - vasario 17 d. Straipsnis laikraštyje „7 Dienos“, 2016/05, Nr. Ar bijome pasenti? Kaip manote, ar žmonės bijo pasenti? Tai priklauso nuo to, kaip žmogus apskritai žiūri į gyvenimo iššūkius, kančią ir mirtį. Mat, daugumai senatvė siejasi būtent su šiais dalykais. Pastebiu, kad senatvės daug mažiau bijo žmonės, tikintys, kad mūsų egzistencija nesibaigia mirtimi. Kiti žmonės senatvę sieja su artėjimu link išnykimo, todėl labiau dėl to nerimauja. Visgi, visiems žmonėms yra būdingas nerimas dėl nežinomybės, susijusios su gyvenimo baigtinumu šiame pasaulyje. Kitas dalykas, dėl kurio žmonės nerimauja artėjant senatvei, yra ateities nežinomybė, susijusi su nenumatytais iššūkiais, galimomis sveikatos problemomis ir kentėjimu. Mano pastebėjimu, dauguma žmonių bijo pasenti dėl apribojimų, kuriuos su savimi atneša senatvė. Juk kuo labiau senstame, tuo mažiau pajėgūs jaučiamės fiziškai, tuo greičiau pavargstame nuo bet kokio darbo, dėl to mažiau spėjame nuveikti per dieną, o tai nėra malonu suvokti. Be to, vis daugiau susiduriame su fiziniais skausmais, dėl ko kūną vis mažiau siejame su malonumu, ir vis daugiau - su kentėjimo patyrimu, kurį dažnai lydi galimų ligų baimė.
Taip pat pasaulį su amžiumi imame suvokti daug blankiau, negu vaikystėjė, jaunystėje, kada viskas atrodė daug spalvingiau, įdomiau… Atrodo, kad vis mažiau lieka dar nepatirtų dalykų, kurie galėtų džiuginti. Jei jaunystėje galime daug ko tikėtis ateities, tai, einant metams, vis mažiau dalykų projektuojame į ateitį ir vis daugiau žvalgomės į praeitį. Požiūrį į senatvę, mano įsitikinimu, stipriausiai įtakoja buvimas šalia pagyvenusio žmogaus (gyvenimas kartu su seneliais, kitais vyresniais giminėmis, jų priežiūra ar pagalba), nes tai padeda geriau pažinti jo kasdienybę, realiau suprasti jo rūpesčius, nei tik girdint apie tai iš kitų. Deja, šių dalykų mes negalime susikurti senatvėje, pavyzdžiui, negalime tikėtis gerų santykų su sutuoktiniu, jei tų santykių nesukūrėme per gyvenimą; negalime tikėtis meilės iš vaikų, jei jos nedavėme vaikams, kai jie buvo maži; neturime kuo užsiimti, jei per visą gyvenimą neatradome savo pomėgių; neturime kuo džiaugtis, jei nematome, kuo galime būti reikalingi kitiems.
Jaunas žmogus apie senėjimą apskritai mažai susimąsto, netgi vengia apie tai mąstyti, nes viskas atrodo dar labai toli. Žmogus koncentruojasi į netolimą ateitį, mėgina įsitvirtinti gyvenime, o mintis apie tolimą ateitį dažniausiai nustumia tolyn. Vidutiniame amžiuje žmogus atsiduria tarsi ties slenksčiu, kai viena koja stovi viename amžiaus tarpsnyje kita - jau kitame, t.y., suvokdamas, kad sensta ir daug ką turi palikti praeities, nenori su tuo dar susitaikyti; dėl to norisi dar pakartoti, tai kas buvo gražaus patirta, suspėti tai, ko dar nespėjo. Matydami, kad gyvenimas nėra toks, apie kokį svajojo, dauguma šiame amžiuje išgyvena gyvenimo vidurio krizę, kartais bando daug ką keisti savo gyvenime, mėgina kurti naują šeimą, keičia darbą ir pan. Senjorams senatvė - jau reali duotybė, su kuria tenka norom nenorom susitaikyti.
Tiesiogiai kalbėdamos apie senėjimą, Žukauskienė ir Dalinkevičius aprašo modelius: Reorganizatoriai, Pasitikėjimo praradimo ir adaptacijos mechanizmai, bei kiti, vis dar tyrinėjami procesai. Tie žmonės, kuriems sunku priimti senyvo amžiaus apribojimus, dažnai tampa niūrūs, niurzgantys, pykstantys ant pasaulio, Dievo ar kitų žmonių. Jie linkę grimzti į apatiją, rezignaciją, neveiklumą. Ar nuolatinės mintys apie senatvę gali turėti žmogui kokių nors pasekmių, pavyzdžiui, jo sveikatai ir pan? Jei žmogus mąsto apie senatvę kaip apie tragišką laiką, kada viską skauda, kada tampi priklausomas nuo kitų ir merdėji skausme, imama paniškai bijoti ateities, gali užvaldyti nerimas dėl mirties kaip skausmingo proceso, gali kankinti išnykimo, nežinomybės baimė.
Tačiau ne visos mintys apie senatvę yra pesimistinės. Saviresnė perspektyva pabrėžia sėkmingą adaptaciją, prasmės paiešką ir socialinius ryšius. Sėkmingas senėjimas apima išlaikytą pasitenkinimą gyvenimu, įsitraukimą į veiklas, darbingumą, smalsumą ir augimą, gebėjimą kurti ir palaikyti darnius santykius, gerą fizinę sveikatą, prasmę ir darną su savimi bei transcendencija. Visa tai - kokybiškas, autentiškas kasdienis gyvenimas. Dar svarbu, kad vyresni žmonės savo santykiuose su kitais dažnai inicijuoja ir gilina ryšius, brangina tradicijas, o santykiai su anūkais kartais tampa intensyvesni nei su vaikais.
Taip pat skaitykite: Geriausi socialiniai darbuotojai
Taip pat pabrėžiama, kad vyresniųjų moterų ir vyrų patirtys skiriasi. Moterys dažnai labiau paveikiamos grožio ir jaunystės kulto, o jų kūno pokyčiai gali būti skausmingesni, nors suaugusias moteris gali būti įmanoma priimti natūraliai. Vyrai dažnai patiria sunkesnį susitaikymą su socialiniais vaidmenimis, galios ir statuso praradimu. Tačiau senatvės laikotarpiu galima rasti naujų vaidmenų - būti patyrusiaisiais mokytojais, mentoriais ar tiesiog svarbiais šeimos rato nariais. Išlikusios savigarbos svarba čia labai didelė: gebėjimas atlikti darbus, aktyvumas socialinėje sąveikoje, savivaldos jausmas ir nepriklausomumo išlaikymas padeda jaustis reikalingam ir vertinamam.
Religija ir dvasinė praktika dažnai teikia galią įveikti senėjimo baimes. Religija suteikia bendruomenės jausmą, ritualus ir išminties šaltinį, kuris padeda įveikti baimes ir išlaikyti tikėjimą prasmės link. Žmogus gali įsivaizduoti save kaip asmenį, kuriam yra prasmė net ir artėjant mirties akivaizdžiam momentui. Tokios praktikos palankiai veikia psichiką ir socialinę integraciją senatvėje.
Kaip įveikti senėjimo baimę praktiškai? Pirmiausia priimti procesą ir dirbti su savo savivarte, kūno sveikata, miego kokybe. Svarbu turėti aiškią gyvenimo prasmę, ryšius su artimaisiais ir gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių. Reguliari fizinė veikla, kognityvinės treniruotės ir socialiniai užsiėmimai prisideda prie smegenų sveikatos ir bendrojo pasitenkinimo. Taip pat svarbu ieškoti naujų socialinių vaidmenų ir užsiėmimų - nuo anūko music/laikinos veiklos iki savanoriavimo ir hobio plėtojimo.
Vienatvė senatvėje turi rimtų psichologinių ir fiziologinių pasekmių. Vienišumas yra biologinis stresas, pasireiškiantis padidėjusiu kortizolio lygiu, silpnėjančia imunine sistema ir didesne širdies bei kraujagyslių rizika. Todėl svarbu kurti socialinius ryšius, reguliariai bendrauti su šeima, draugais, anūkais ir įtraukti į užimtumą. Praktinė rekomendacija - pradėti nuo paprastų dalykų: skambutis artimiesiems, trumpi susitikimai, dalyvavimas grupėse ar užsiėmimuose, kuriuose vyresnis žmogus jaučiasi kompetentingas ir laimingas.
Daugiau apie tai kalbėsiu su psichologe dr. Senėjimu: senėjimas - procesas, kurį reikia suprasti kaip nuolatinę adaptaciją. Žmonės yra skirtingi: vieni įsitraukia į naujas veiklas, kiti pasirenka ramų, vidinį gyvenimą. Svarbu neprisirišti prie vienintelio kelio: judėti tarp veiklų, būti atviriems naujoms patirtims ir kartu išlikti ištvermės šaltiniu savo artimiesiems.
Taip pat skaitykite: Tyrimas apie slaugytojų pasitenkinimą darbu
Kaip formuojasi požiūris į senatvę? Žmonės skirtingai vertina senėjimą pagal asmenines patirtis, socialinę aplinką ir kultūrinį kontekstą. Nors kai kurie laikomi „jaunystės kulto“ įkaitais, kiti į senėjimą žiūri su pagarba ir džiaugsmu. Klavišai yra 1) priėmimas ir savivertės palaikymas, 2) socialinių ryšių palaikymas, 3) prasmės kūrimas ir 4) sveika gyvensena, įskaitant reguliarų fizinį aktyvumą, mitybą ir miegą. Naujausių tyrimų duomenys rodo, kad senėjimas nėra vienareikšmiškai prastas procesas; jis kinta ir priklauso nuo žmogaus gebėjimo rasti prasmingas veiklas bei išlaikyti jautrumą savo poreikiams ir aplinkai.
Grynas tikslas - išmokti senti su orumu ir džiaugsmu. Subjektyvus amžius gali būti jaunesnis, nei numeris pasako. Tai susiję su vidiniais resursais, santykiais ir gyvenimo kokybe. Taip pat svarbu žinoti, kad senatvės baimė nėra vien tik išorinius stereotipų pasekmė; ji gali kilti iš asmeninių nusivylimų ar baimių dėl praradimų, bet ją galima įveikti per sąmoningumą, paramą ir veiklą.