Sakoma, kad priklausomybė - tai visos šeimos liga. Net jei nuo svaigalų tampa priklausomas tik vienas šeimos narys, tai neišvengiamai veikia ir visą jo aplinką. Būtų galima daug kalbėti apie tai, kaip priklausomybė paveikia šeimą. Tai vienareikšmiškai traumuojanti patirtis - gyvenimas visiškame neapibrėžtume, baimėje, bejėgystėje, esant aukštai fizinio ir psichologinio smurto, savižudybės rizikai.
Kaip žinia, priklausomybė yra lėtinė liga, o tai reiškia, kad šeima chaose gyvena ne vienus metus. Gyvenant tokiomis aplinkybėmis, nesužeistų nebūna. Šeimą, kurioje yra priklausomybė, galima vadinti disfunkcine. Pats žodis „disfunkcinė“ sufleruoja, kad šeimos sistema veikia neteisingai.
Šeimos dinamika ir elgesio taisyklės priklausomybės atveju
Šeimų konsultantė Sharon Wegscheider Cruse, aiškindama priklausomybės paliestai šeimai būdingą santykių dinamiką, pasitelkė ir išplėtojo sistemų teoriją. Pagal sistemų teoriją šeimos narius galima laikyti šeimos sistemos komponentais, kurie sąveikaudami tarpusavyje siekia palaikyti sistemoje pusiausvyrą. Pusiausvyra šeimos sistemoje nebūtinai reiškia darną ar pozityvią būtį.
Šeimos sistemą galime įsivaizduoti kaip mechaninio laikrodžio mechanizmą: kad laikrodis rodytų laiką, reikalingas nepriekaištingas visų sraigtelių darbas. Jei grįžtume prie mechaninio laikrodžio metaforos, kurią sugretintume su priklausomo žmogaus šeima, tuomet ratelį, prisukantį laikrodžio mechanizmą, galima būtų tapatinti su priklausomu žmogumi, nes būtent jis sprendžia, kaip šeimos nariai turi „veikti“, t. y. gyventi.
Pusiausvyrą šeimos sistemoje palaikyti padeda tam tikros taisyklės ir šeimos narių vaidmenys. Sveikoje šeimoje šios taisyklės aiškios, nuoseklios, lanksčios, o vaidmenys nėra fiksuoti, gali lengvai kisti. Tačiau priklausomybės paliestose šeimose taisyklės ir vaidmenys dažnai veikia taip, kad apsaugo ligą ir palaiko destruktyvią pusiausvyrą.
Taip pat skaitykite: Socialinės reintegracijos veiksniai
Tipinės taisyklės ir vaidmenys
- Pirmiausia, tokiose šeimose nebūna atviros jausmų raiškos. Tad yra taisyklė, skelbianti, kad negalima jausti ir negalima apie jausmus kalbėtis nei tarpusavyje, nei už šeimos ribų.
- Dažnai tėvai nustato „buvimo geru“ kriterijus: buvimas nematomu, nereikalaujančiu dėmesio, papildomų „sunkumų“ šeimai nesudarymas arba būtinybė prisidėti prie buities darbų.
- Kito tipo taisyklė - priklausomas žmogus nėra atsakingas už jo elgesio keliamas problemas šeimai; šeima laikoma kalta dėl priklausomo žmogaus nesusiklosčiusio gyvenimo.
- Ir dar viena taisyklė - priklausomo asmens vartojimas yra svarbiausias dalykas šeimos gyvenime, todėl kitos šeimos atsakomybės dažnai nustumiamos į šalį.
Pavyzdžiui, jei dėl daugiadienių gėrimo periodų atsiranda pravaikštų darbe, artimieji patys bando parūpinti priklausomam žmogui nedarbingumo pažymą arba kitaip pateisinti tokį jo elgesį, net jei dėl to tenka meluoti. Būti priklausomam - „kainuoja“, o mokama šeimos biudžeto sąskaita. Artimieji paprastai kiek įmanydami stengiasi padaryti taip, kad šeima nepajustų finansinių sunkumų. Dažnai pasitaiko, jog priklausomo nuo alkoholio asmens sutuoktinis pradeda dirbti keliuose darbuose, užaugusiems vaikams tenka rinktis ne studijas, bet darbą.
Artimųjų elgesio paradoksai
Iš pažiūros atrodytų, kad toks artimųjų elgesys padeda visiems išgyventi. Juk natūralu, šeimos nariai ieško būdų kaip įveikti sunkumus ir saugumą kuria kompulsyviai kontroliuodami priklausomą žmogų bei stengdamiesi sušvelninti arba panaikinti jo destruktyvaus elgesio pasekmes. Tačiau čia slypi vienas didžiausių paradoksų - toks artimųjų elgesys padeda priklausomam žmogui sirgti. Taip išeina, kad priklausomas asmuo problemų neturi, jų turi jo artimieji.
Jei artimasis pradeda sveikti, keičiasi jo elgesys. Paprastai tai reiškia atsitraukimą, trukdančio priklausomam žmogui sveikti elgesio atsisakymą. Kitaip tariant, priklausomybės ligos paveiktoje šeimos sistemoje vienas sraigtelių išsiderina - nebeveikia taip, kaip iki tol, kad buvo ypač patogu priklausomam asmeniui. Tai reiškia, kad šeimos sistemoje pusiausvyra sutrinka.
Nenuostabu, kad sveikstančio artimojo permainos dažniausiai sulaukia kitų šeimos narių pasipriešinimo, mat jų elgesys yra inertiškai nukreiptas į pusiausvyros šeimos sistemoje išlaikymą. Todėl sveikstant ypač svarbus tampa palaikymas, kuris neretai gaunamas ne iš šeimos, bet iš artimiesiems skirtų savitarpio pagalbos ar psichologinės paramos grupių.
Atsitraukimas kaip gydomasis veiksmas
Minėjote, kad artimieji turėtų nustoti priklausomą žmogų saugoti nuo jo elgesio pasekmių. Labai kraupiai skamba, ypač artimiesiems, kai jiems yra sakoma: leiskite savo artimam žmogui nusiristi iki dugno, leiskite jam paliesti dugną. Dažnai girdime istorijų, kai žmogus iš to dugno ir nepakyla, nusižudo. Labai dažnai artimieji į patarimą pradėti patiems elgtis kitaip - nustoti „kaišioti pagalves“ vis dažniau klumpančiam priklausomam žmogui - reaguoja skeptiškai ar net priešiškai.
Taip pat skaitykite: Kaip valdyti neigiamą vartotojų atsiliepimų srautą
Atsitraukimas - tai ne santykį nutraukti, o tame pačiame santykyje būti kitaip. Kontroliuojančio elgesio atsisakymo bei atsakomybės už elgesio pasekmes sugrąžinimo priklausomam asmeniui nereikėtų painioti su nemeile. Sprendimą atsitraukti turi lydėti daugybė mažų ar didesnių kasdienių pasirinkimų. Tai jau ne kartą minėtas kontrolės ir neteisingos pagalbos priklausomam asmeniui atsisakymas.
Emocinis atsitraukimas - tai ilgas ir sudėtingas procesas, kurio metu artimieji iš naujo mokosi atpažinti ir reikšti savo jausmus, suprasti savo poreikius ir juos tenkinti, atpažinti savo ribas ir jas gerbti. Iš tiesų, priklausomo žmogaus artimieji neretai klaidingai mano, kad emocinis atsitraukimas yra savotiška išdavystė, bėgimas nuo problemų.
Praktiniai pavyzdžiai - kada neperimti atsakomybės
- Koks iššūkis būna mamoms, kai sužino, kad jų sūnus ar duktė paėmė greitąjį kreditą ir jau turi reikalų su antstoliais. Mamai įprasta būtų kuo greičiau viską apmokėti, suprantant, kad kitaip situacija tik blogės. Tačiau tai ne jos, o sūnaus ar dukters skola.
- Dažnas atvejis, kai priklausomam žmogui sunkiai pakeliant abstinenciją, artimieji pasirūpina detoksikacijos procedūra tiesiog namuose - taip ligai suteikiama galimybė tęstis.
Bendravimo ypatumai priklausomybės paliestoje šeimoje
Bendravimas priklausomybės paliestoje šeimoje paprastai būna sudėtingas. Artimieji, pavargę nuo nekontroliuojamo priklausomo asmens elgesio ir besikaupiančių pasekmių, dažnai priekaištauja, grasina, kaltina. Pateisinamos priežasties gerti, lošti ar vartoti ieškančiam priklausomam žmogui tokie pokalbiai tampa puikia galimybe konfliktui sukelti.
Norint keisti tokį nekonstruktyvų bendravimą, reikia atsisakyti priekaištų ir moralizavimo. Sveikti tai nepadeda. Reikėtų atsisakyti apibendrinimų, tokių kaip „tu visada/ niekada“. Reikia mokytis kalbėti apie konkrečią situaciją, konkretų poelgį, nevertinant žmogaus ir neklijuojant etikečių.
Reikėtų mokytis susitelkti ties savimi, kalbėti apie save. Trečia, pokalbiuose su priklausomu žmogumi artimieji dažnai griebiasi grasinimų: „jei taip, tai šitaip“. Tačiau jei artimieji pagrasina, bet vėliau to neįgyvendina, erdvė priklausomo žmogaus manipuliacijoms tik dar labiau išsiplečia. Patys ultimatumai pokalbyje gali būti veiksmingi tik tuo atveju, jei jie nėra emocijų iškrova, o sąmoningas sprendimas brėžti ribas ir jų laikytis.
Taip pat skaitykite: Gauti kompensaciją už psichologinę traumą
Priklausomybė, smegenys ir biologiniai mechanizmai
Priklausomybė nuo alkoholio nėra tik blogas įprotis, o liga, turinti biologinius, psichologinius ir socialinius komponentus. Priklausomybė sukelia cheminius pokyčius smegenyse, ypač dopamino ir serotonino sistemose, kurios kontroliuoja malonumą ir atlygio mechanizmus. Kai priklausomas asmuo vartoja alkoholį, jo smegenys gauna didelį kiekį „malonumo” signalų, kurie jį skatina ir toliau vartoti alkoholį, kad išlaikytų šį aukštą jausmą. Šis procesas sukelia fiziologinę priklausomybę, todėl net jei asmuo suvokia, kad jo elgesys yra žalingas, jis vis tiek negeba lengvai atsikratyti šio įpročio.
NIAAA savo tyrimuose ir publikacijose pabrėžia, kad alkoholio vartojimo sutrikimas yra lėtinė liga, turinti biologinį pagrindą, tačiau taip pat glaudžiai susijusi su socialiniais ir psichologiniais veiksniais. Gydytojas toksikologas pabrėžia, kad psichoaktyviosios medžiagos dirbtinai stimuliuoja malonumo centrą ir taip skatina dopamino išsiskyrimą, todėl jaučiama stipri euforija ir malonumas, kurių natūraliomis sąlygomis pasiekti praktiškai neįmanoma.
Amžiaus reikšmė ir neurobiologija
Laikas, per kurį išsivysto priklausomybė, skiriasi priklausomai nuo vartojamų medžiagų ir žmogaus individualių savybių: vienais atvejais praeina mėnesiai ar metai, kitais pakanka ir kelių savaičių. Priklausomybės vystymosi greitį nemažai lemia žmogaus amžius. Smegenys vystosi iki maždaug 25-ųjų metų, tad psichoaktyvias medžiagas pradėjus vartoti iki tol, priklausomybė gali susiformuoti lengviau ir greičiau.
Fiziniai poveikiai ir išvaizdos pokyčiai
Psichoaktyviosios medžiagos stipriai veikia žmogaus kraujagysles: vienos, tokios kaip alkoholis, jas išplečia, kitos, kaip nelegalios stimuliatoriai (amfetaminas, metamfetaminas, kokainas), sutraukia, ir dėl to paviršiniai kūno audiniai gauna mažiau maistinių medžiagų bei deguonies. Ilgai negydant priklausomybės nuo alkoholio gali vystytis alkoholinis hepatitas, kepenų cirozė, kuomet oda pagelsta. Stimuliatoriai sukelia ir taktilines haliucinacijas, žmogus pradeda kasytis, nusikasa iki žaizdelių, po kurių gali likti randai.
Stimuliatoriai taip pat slopina alkio jausmą, todėl krenta svoris, sunyksta raumeninė kūno masė. Net ir priklausomybė nuo žmonių kartais mažiau kenksmingomis laikomų medžiagų, tokių kaip nikotinas, gali paveikti išvaizdą - nikotinas sutraukia kraujagysles, todėl oda ima sparčiau raukšlėtis ir senti. Rūkymas taip pat gali paveikti balsą.
Elgesio pokyčiai-ankstyvieji ženklai
Gydytojas toksikologas pataria ne ieškoti vien išvaizdos požymių, bet atkreipti dėmesį į elgesį, kadangi būtent jis ima keistis greičiausiai. Pavyzdžiui, moksleivyje tai gali būti mažėjantis pažangumas, netipiškas elgesys, sutrikęs miego ritmas, dirglumas, sumažėjęs poreikis maistui. Suaugusių žmonių elgesys pradėjus vartoti psichoaktyviąsias medžiagas taip pat tampa ne toks, koks buvo anksčiau.
Psichikos sveikatos problemos ir dvigubi sutrikimai
Iki septyniasdešimties procentų žmonių, ieškančių pagalbos dėl priklausomybės, kartu kenčia ir nuo depresijos, nerimo ar kitos psichikos sveikatos problemos - tokius duomenis pateikia Pasaulinė dvigubų sutrikimų asociacija (WADD). Ryšys tarp priklausomybės ir psichikos sveikatos sutrikimų veikia abipusiai - taip paprastai aiškina JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas (NIMH).
NIDA tyrimai rodo, kad priklausomiems nuo alkoholio žmonėms smegenyse dopamino receptorių veikla sumažėjusi būtent tuose atlygio ir savikontrolės regionuose, kurie atsakingi ir už nuotaiką. Vaikystėje patirta trauma išsivysto į depresiją, kurią paauglys bando slopinti psichoaktyviomis medžiagomis. Ilgainiui alkoholis pakeičia smegenis tiek, kad šios pačios ima gilinti depresiją, ir ratas užsidaro.
Klaidingų durų sindromas ir integruoto gydymo svarba
WADD tyrėjai vadina „klaidingų durų sindromu“ situaciją, kai pacientas, turintis du sutrikimus, neranda tinkamos pagalbos - priklausomybių specialistai nukreipia gydyti psichikos sutrikimo, psichikos sveikatos specialistai reikalauja nutraukti vartojimą. Integruotas gydymas veikia paprastai - abi būkles sprendžia ta pati specialistų komanda. Priimdamas pacientą, gydytojas teiraujasi ne tik apie vartojimą, bet ir apie miegą, slegiančias mintis, sunkias patirtis.
Gydymas, pagalba ir socialinė parama
Siekiant padėti žmonėms, patyrusiems traumas, pravartu diegti ir taikyti specialų TIC metodą, kuris ne tik atpažįsta šias patirtis, bet ir suteikia paramą bei saugumą. Tik kompleksinis požiūris ir ilgalaikė parama gali padėti jiems pereiti į sveikesnį gyvenimo būdą ir atrasti naują gyvenimo prasmę.
Pirmas dalykas, kurį artimieji turėtų suprasti apie priklausomybę, - tai yra liga. Žodžių lygmenyje, atrodytų, viskas aišku. Tačiau įsisąmoninti tos ligos specifiką, jos esmę tikrai nėra paprasta. Artimieji dažniausiai linkę ligą sieti tik su vartojimu, kai priklausomas asmuo kurį laiką nevartoja, jiems atrodo, kad štai jis ir sveikas.
| Aspektas | Neigiami padariniai |
|---|---|
| Psichologiniai | Depresija, nerimas, žema savivertė, traumos, motyvacijos stoka |
| Fiziniai | Kepenų ligos, odos pokyčiai, dantų nykimas, anksčiau atsirandantys senėjimo požymiai |
| Socialiniai | Darbo praradimas, skurdas, socialinė atskirtis, stigmatizacija |
| Šeimos | Disfunkcija, finansiniai nuostoliai, trauma vaikams, vaidmenų iškreipimas |
Motyvacija keistis ir intervencijos
Didžioji dalis priklausomų asmenų į gydymą įsitraukia neturėdami vidinės motyvacijos sveikti. Dažniausiai šį žingsnį jie žengia vedini išorinių veiksnių - susikaupusių ilgo psichoaktyvių medžiagų vartojimo pasekmių. Tokia gydymosi pradžia nėra bloga, nes vidinė motyvacija pokyčiams gali atsirasti sveikimo proceso metu.
J.O. Prochaska ir C.C. DiClemente pristato pokyčių etapus (Stages of Change), pagal kuriuos priklausomybę turintys asmenys dažnai nepasiekia pokyčių, nes jie neturi motyvacijos ir nesuvokia situacijos rimtumo. Be tinkamos paramos ir motyvavimo, tokie asmenys gali nesuvokti savo situacijos rimtumo ir nenorėti įsitraukti į pagalbos programas.
Pats efektyviausias gydymas yra kompleksinis, susidedantis iš keleto skirtingų, tačiau tuo pačiu metu taikomų metodų: psichoterapija, psichologinis konsultavimas, socialinių problemų sprendimas, savitarpio pagalbos grupės, medicininė pagalba. Medicininis gydymas gali apimti vaistus, tokius kaip disulfiramas, naltreksonas ar akamprozatas, kurie padeda sumažinti alkoholio vartojimą ir palengvinti abstinencijos simptomus.
Stigma, socialinė atskirtis ir pagalbos prieinamumas
Asmenys, turintys priklausomybę, dažnai patiria socialinę atskirtį ir stigmą, kuri dar labiau sustiprina jų priklausomybę. Erving Goffman savo darbe aptaria, kaip stigma gali turėti neigiamą poveikį žmonėms, ypač tiems, kurie patiria socialinę atskirtį. Link Bruce G., Phelan Jo C nagrinėja, kaip stigma ir socialinė atskirtis gali sustiprinti socialinę nelygybę ir prisidėti prie priklausomybės problemų.
Socialiniame darbe turime vadovautis principais - neteisti ir nevertinti asmenų, nes pagrindinė užduotis - teikti pagalbą, sukuriant saugų, pagarbų ir nevertinantį santykį su pagalbos gavėjais. Šis požiūris padeda mažinti stigmą ir skatina kreiptis pagalbos.
Ką daryti artimiesiems*
- Įgyti žinių apie priklausomybės pobūdį ir gydymo galimybes.
- Mokytis veiksmingos komunikacijos: kalbėti apie konkretų elgesį, nevertinti žmogaus.
- Nustatyti ribas ir būti pasirengti jas laikytis - ultimatumas turi būti subrandintas.
- Ieškoti paramos savitarpio pagalbos ir psichoedukacijos grupėse.
- Skatinti integruotą gydymą, ieškoti specialistų komandos, kuri spręstų ir priklausomybę, ir gretutines psichikos problemas.
Priklausomybę būtina pradėti gydyti kuo anksčiau, nes negydant tiek sveikatos, tiek socialinės problemos tik gilėja. Artimiesiems svarbu suprasti, kad neatsitraukus ir nenutraukus „pagalbos“, tikimybė, jog kažkas pasikeis, deja, labai maža. Neleisdami žmogui patirti visų dėl jo priklausomybės susikaupusių praradimų, artimieji tiesiog tampa jo bendrakeleiviais ilgame savinaikos kelyje.
tags: #neigiami #psichologines #priklausomybes #padariniai