Neįgaliųjų teisių konvencija - tai itin svarbus tarptautinės teisės dokumentas. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja jį priėmė 2006 m. gruodžio 13 d. Niujorke. Šis dokumentas įpareigoja valstybes užtikrinti neįgaliųjų teises ir laisves.
Konvencijos tikslas - skatinti, apsaugoti ir užtikrinti, kad neįgalieji visapusiškai ir lygiateisiškai naudotųsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Taip pat siekiama skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Tekstas priimtas anglų, arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis, Konvenciją sudaro 50 straipsnių. Įsigaliojo 2008 05 03 (kartu įsigaliojo ir Konvencijos fakultatyvinis protokolas), kai prie Konvencijos prisijungė 20 valstybių.
Konvencijos Esmė ir Apibrėžimai
Konvencijoje nustatyta, kad neįgaliaisiais laikomi visi asmenys, turintys ilgalaikių fizinių, psichikos, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Konvencija nesukuria naujų teisių, tik aiškiai išdėsto, kokie reikalavimai taikomi, kad neįgalieji galėtų naudotis savo teisėmis oriai ir be diskriminacijos. Konvencijoje atskirai minimi neįgalūs vaikai, neįgalios moterys ir mergaitės bei įvairios diskriminacijos formos.
Valstybių Įsipareigojimai
Valstybės įsipareigoja priimti Konvencijos įgyvendinimui skirtus bei panaikinti ar pakeisti neįgaliuosius diskriminuojančius įstatymus, įtvirtinti Konvencijos laikymąsi valdžios institucijose, kitose įstaigose, užtikrinti neįgaliųjų teisių apsaugą ir į ją atsižvelgti visuose valstybės lygmenyse (politikoje, politinėse programose). Pabrėžiama visuomenės švietimo kovojant su stereotipais, prietarais ir ydinga praktika, susijusia su neįgaliaisiais (įskaitant dėl lyties ir amžiaus), svarba.
Numatyta valstybių pareiga stebėti, kad asmenys ar privačios įmonės nediskriminuotų asmenų dėl negalios, remti asmenis ir įmones, kuriančius bei gaminančius visiems prieinamus daiktus, teikiančius visiems tinkančias paslaugas, užtikrinti neįgaliesiems prieinamumą prie informacijos apie jų gyvenimą ir darbą galinčius palengvinti daiktus bei paslaugas. Neįgalieji ir neįgaliuosius mokantys, jiems padedantys, su jais dirbantys asmenys turi būti supažindinti su šia Konvencija. Priimdamos sprendimus dėl neįgaliųjų valstybės turi glaudžiai bendradarbiauti su neįgaliaisiais.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas (sudaro 18 ekspertų; pusė jų renkami 4 m. kadencijai, pusė - 2 m.) prižiūri, kaip laikomasi Konvencijos nuostatų, svarsto valstybių kas 4 m.
Konvencijos Ratifikavimas Lietuvoje
2010 m. Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją. Lietuva Neįgaliųjų teisių konvenciją ratifikavo 2010 05 27 (įsigaliojo 2010 09 17, kartu įsigaliojo ir Fakultatyvinis konvencijos protokolas). Kokia Konvencijos žinia yra ją ratifikavusiai valstybei? Kokia Konvencijos esmė? Pirmiausia Konvenciją reikia matyti kaip žmogaus teisių dokumentą, kurio nuostatas ratifikavusi šalis - narė įsipareigoja įgyvendinti, perkeldama Konvencijos nuostatas į nacionalinę politiką, teisę ir praktiką. Plačiąja prasme, tai yra šalies įsipareigojimas įdiegti žmogaus teisių normas negalios srityje.
Problemos ir Iššūkiai
Sisteminė ir struktūrinė diskriminacija kyla iš su negalia susijusios politinės, teisinės ir administracinės sistemos, vis dar tebetraktuojančios žmones su negalia iš globėjiškos / labdaros ar medicininio vertinimo perspektyvų. Šios perspektyvos negalią turinčius žmonės susvetimami atskiria nuo visuomenės bei paverčia objektais, už kuriuos nusprendžiama, kad juos reikia globoti arba gydyti.
Tenka pastebėti, kad esminių žmogaus teisių, laisvės ir orumo atėmimas, menkinimas negalios pagrindu vis dar matoma kaip norma ar net būtinybė. Pilietinių ir politinių teisių nepripažinimas, nors tai ypač liečia intelekto, psichosocialinę negalią turinčius ar autistiškus žmones, lemia bendrą negalią turinčių žmonių traktuotę kaip objektų, bejėgių ir sutrikusių, kurie vertintini per medicininę sutrikimo prizmę ir kuriems reikalinga globa.
Su tuo tiesiogiai yra susijęs neįgalumo ir darbingumo vertinimo mechanizmas, kuris iš esmės nepakeitė sovietinio invalidumo modelio. Čia medicininiai kriterijai, bet ne asmens orumas, laisvė ir socialinė įtrauktis yra laikomi asmens poreikių pagrindu.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Atsisakymas pripažinti negalią turinčio žmogaus laisvę ir orumą kaip įstatymu įtvirtintas prigimtines pilietines teises lemia vis neįgyvendinamas socialines, ekonomines ir kultūrines žmogaus teises, kurios dar vadinamos pozityviosiomis. Todėl vadinamoji deinstitucionalizacijos programa, gausiai remiama Europos Sąjungos struktūrinių fondų, nepasiekė savo tikslo išlaisvinti negalią turinčius žmones iš gyvenimo socialinės atskirties sąlygomis globos institucijose.
COVID-19 pandemija rodo, kad neįgaliųjų apgyvendinimas globos institucijoje yra ne tik diskriminacinė, bet ir mirtinai pavojinga priemonė: negalią turintys žmonės ne tik apgyvendinti tankiai, juos sugrupuojant nuošaliose vietose esančiuose pastatuose, bet jie ten užrakinami ir atribojami nuo visai populiacijai teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų. Be to, pagalba šeimai netapo realybe, pagalba negalią turinčiam žmogui išlieka šeimos reikalas. Šeimai nebegalint teikti pagalbą, lieka viena alternatyva - globos namai, bet ne savarankiškas gyvenimas bendruomenėje su pagalba. Dar daugiau, šeima ir negalią turintis šeimos narys gali būti baudžiami negalios pagrindu.
Prieinamumas ir Pagalba
Ratifikuodamos Konvenciją, valstybės įsipareigoja negalią turintiems žmonėms užtikrinti prieinamumą prie bendrojo naudojimo paslaugų, kad, nesvarbu kokia negalią turintys žmonės, gyventų, mokytųsi, dirbtų ne atskirtyje, bet ten, kur visi žmonės mokosi, dirba, gauna sveikatos paslaugas. Antai, šiuo metu pradedama teikti pagalba priimant sprendimus.
Konvencija yra teisiškai įpareigojantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentas, ratifikuodama jį mūsų valstybė įsipareigojo pašalinti visas kliūtis negalią turintiems žmonėms gyventi lygiai su visais žmonėmis, teikti jiems asmeninę pagalbą, užtikrinti prieinamumą prie bendro naudojimo paslaugų ir aplinkų bei tinkamai pritaikyti jų sąlygas.
Nebegalime laukti bei toliau laikyti neįgaliuosius globos ir medicininio vertinimo objektais, privalome užtikrinti visas žmogaus teises visiems neįgaliesiems, nesvarbu, kokia negalia. Žmogaus teisėmis grįstas negalios modelis, perteiktas JT neįgaliųjų teisių konvencijoje, leidžia sistemiškai ir struktūriškai užtikrinti negalią turinčių žmonių socialinę įtrauktį.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Toks negalios modelis yra grindžiamas negalią turinčio žmogaus orumu ir laisve, kurių neriboja jokie teisės aktai. Be to, negalią turinčio asmens laisvė ir orumas gerbiami ir įgyvendinami, taikant asmeninės pagalbos priemones, užtikrinant bendro naudojimo paslaugų ir aplinkų prieinamumą ir tinkamą jų sąlygų pritaikymą.
tags: #neigaliuju #str #e #tas