Neįgalumas - tai kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai žmogus dėl sveikatos sutrikimų ir pažeistų funkcijų negali atlikti veiksmų, kurie yra įprasti „normaliam“ žmogui. Žmogus su negale apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalės iš dalies arba visiškai negali kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai. Pagal pasireiškimo laipsnį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III).
Liga (skirtingai nuo negalės) - tai žalingų veiksnių sukeltas organizmo veiklos sutrikimas, pasireiškiantis pablogėjusiu prisitaikymu prie aplinkos ir susilpnėjusiomis apsauginėmis reakcijomis. Pasiekusi tam tikrą ribą liga gali sukelti negalę (pvz. Sutrikusi raida, vystymosi sutrikimas - taikoma vaikams, turintiems psichomotorinio ir emocinio vystymosi sutrikimų, pvz., protinis atsilikimas, Vaikų cerebrinis paralyžius ir autizmo sutrikimai.
Normalizacija - normalių gyvenimo sąlygų neįgaliesiems sukūrimas, o ne siekimas normalizuoti (gydyti, koreguoti) patį žmogų. Normalizacijos kriterijus - socialinių (globos, edukacinių) tarnybų veiklos kokybė, užtikrinant nneįgaliam asmeniui pasirinkimo ir socialines galimybes bei padedant jiems jaustis visaverčiais žmonėmis.
Socializacija ir integracija
Socializacija - žmogaus (individo) ir visuomenės sąveika. Socializacija - žmogaus adaptavimas(is) jį supančioje žmonių bendruomenėje (aplinkoje), t.y. žmogus, gyvendamas grupėje, tam tikrų žmonių bendrijoje, perima ir įsisavina tos grupės, o tuo pačiu visuomeninę patirtį: žinias, papročius, veiklos būdus. Socializacija - bendravimas ir tarpusavio ryšiai su žmonėmis, t.y. ontologinė refleksija.
Neįgalaus žmogaus likimą lemia ne sutrikimas pats savaime, o jo socialinės pasekmės, socialinė ir psichologinė reabilitacija. Neįgalių asmenų buvimas visuomenėje priverčia keisti ir tobulinti šalies socialinę sistemą.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Integracija- [lot. atstatymas, atsinaujinimas, dalių sujungimas į visumą] neįgalaus asmens įtraukimas, įjungimas į visuomenę. Ideologinė integracijos esmė - tai demokratinėmis idėjomis pagrįstas tikslas. Tai tikėjimas kiekvieno asmens prigimtine teise visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Integracija reiškia skirtumų pripažinimą, suteikiant vietą žmogui, kuris kitaip būtų atstumtas ar izoliuotas.
Teisiniai aktai
- LR Invalidų socialinės integracijos įstatymas (1991 m.; nauja redakcija - 1998 m.)
- Lygių galimybių neįgaliems žmonėms teikimo bendrosios taisyklės.
Tačiau integracija turi mažai ką bendro su tuo, kas turi būti daroma „dėl“ neįgalaus asmens. Integracijos tikslas - skatinti visuomenę priimti individų kitoniškumą kaip normalų reiškinį. Todėl integracija socialinėje sistemoje - tai iššūkiai visuomenės požiūriui.
Funkcinė integracija - žmonės su negalia gyvena ir dirba normalios visuomenės aplinkoje, kaimynystėje su kitais žmonėmis. Socialinė integracija - neįgalieji turi socialinius kontaktus su negalios neturinčiais kaimynais ir draugais, kartu praleidžia laisvalaikį integruotoje aplinkoje (sporto klubuose, meninėje veikloje).
Šiuo metu Lietuvoje reali integracija gali pasireikšti tik bendrijoje (šeima, draugai, neįgaliųjų organizacijos) ir bendruomenėje (mokykloje, religinėse draugijose), įvairiomis priemonėmis informuojant visuomenę ir keičiant jos požiūrį į neįgalumą, t.y. sociologinę negalės koncepciją.
Neįgaliųjų socialinės integracijos paradigmų kaita Lietuvoje
Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, visuomenėje ir tarp specialistų ėmė plisti modernios socialinės integracijos, normalizacijos idėjos. Anksčiau neįgaliųjų socialinės dezadaptacijos priežastimi buvo laikomas vienoks ar kitoks individo sutrikimas, o socialinės integracijos prielaida buvo korekcinis gydymas ar ugdymas. Naujoji ideologija teigia, kad pagrindinė diskriminacijos priežastis - tai neigiamas visuomenės narių požiūris ir elgesys, o socialinę integraciją lemia socialinės aplinkos gebėjimas toleruoti neįgaliuosius.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Negalė - ne tik žmogaus fizinių, intelekto ar psichikos pokyčių, bet ir stereotipų, socialinių vaizdinių bei socialinės sąveikos rezultatas. Atsižvelgiant į istorinį ir kultūrinį kontekstą, nagrinėjamos sąlygos, kuriose atsiduria žmonės, turintys negalę. Psichosocialiniu požiūriu negalė vertinama kaip sąveika tarp asmens ir jo aplinkos (šeimos, ugdymo institucijų, socialinių sąlygų).
Svarbūs aspektai
- Sveikata: fizinės ir psichinės sveikatos būklė.
- Individo materialinė padėtis.
- Gyvenimo sąlygos, jų pritaikymas pagal asmens poreikius.
- Šeima: šeimos įtaka individui.
- Socialiniai santykiai instituciniame lygyje: tarpusavio santykiai ir emocinis klimatas, socialinė pagalba.
- Poilsis, kūryba; laisvalaikio kokybė.
- Dalyvavimas bendruomenės veikloje, užimtumas arba darbinė/profesinė veikla.
- Religija: laisvas praktikavimo pasirinkimas.
- Savęs vertinimas, individo būsena, požiūris į gyvenimą (pasitenkinimas savo būtimi).
- Individualių poreikių patenkinimas ir vertinimas.
Švietimo integracijos politika
Europos šalys pagal vykdomą integracijos politiką susiskirsčiusios į tris grupes:
- „Vieno kelio“ kategorijai priskiriamos Graikija, Italija, ispanija, Norvegija, Švedija. Jose iš esmės visi specialiųjų poreikių vaikai ugdomi drauge su bendraamžiais ir gauna daugybę įvairių specialiojo ugdymo paslaugų.
- „Dviejų kelių“ kategorijai priskiriamos Belgija, Olandija, Latvija, Bulgarija, Rumunija. Čia sukurtos dvi atskiros švietimo sistemos - bendroji ir specialiojo ugdymo, - kurias reguliuoja atskiri įstatymai.
- Trečiosios arba „daugelio kelių“ kategorijos šalyse - Austrija, Danija, Anglija, Prancūzija, Vokietija, taip pat Lietuva ir Estija - taikomi įvairūs neįgalių vaikų ugdymo būdai. Tai - specialiosios mokyklos, spec. klasės bendrojo lavinimo mokyklose ar integruotas ugdymas priklausomai nuo vaiko ar jo šeimos poreikių.
Šiuo metu Lietuvoje integruotas ugdymas nėra paplitęs, nes stinga lėšų, visuomenė nepasirengusi priimti kitokius vaikus, pedagogai nepakankamai pasirengę dirbti integruotoje klasėje.
Inkliuzija
Inkliuzija - (“įtraukimas arba dalyvavimas” dar kitaip - „įgalinimas“) suprantama kaip “buvimas kartu”, išreiškiant pagrindinį socialinės integracijos principą - sukurti vienodas sąlygas visiems, ir sveikiems, ir neįgaliems vaikams, dalyvauti bet kokioje veikloje. Inkliuzija - tai socialiniai santykiai, pagrįsti partnerystės principais bei skirtybių toleravimo filosofija.
Inkliuzijos esmė ir rezultatas - visi laimi būdami drauge, t.y. neįgalieji įgyja savivertę ir pilnavertį bendravimą, sveikieji visuomenės nariai keičia savo moralines nuostatas, mokosi vertinti kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo jo negalės. Tačiau inkliuzija negali būti vertinama kaip priemonė, ji yra galutinis tikslas ir vertybė.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Pagrindinės socialinio ugdymo sritys bei principai
- Veiklos prieinamumas.
- Aplinkos pritaikymas.
- Užtikrinti visuomeninių patogumų prieinamumą.
- Informacijos sklaida.
- Veiklos sričių plėtra.
- Bendravimo rato kūrimas.
- Perspektyvos kūrimas.
- Socialinis savarankiškumas.
- Metodinė bazė.
- Ugdymas.
- Darbinė veikla.
- Negalės samprata.
- Teisinė struktūra.
Visuomenės nuostatos lemia žmogaus, turinčio protinę ar fizinę negalę integracines galimybes.
tags: #neigaliuju #socialinis #financavimas