Neįgalieji sudaro labai didelę mūsų visuomenės dalį, tačiau tik mažai daliai dirbti galinčių neįgaliųjų pavyksta įsidarbinti. Neįgaliesiems per masines informavimo priemones bene kasdien kartojama, kad jie yra rizikos grupėje, jie yra socialiai pažeidžiamiausia visuomenės dalis, tą patį šie žmonės išgirsta ir savo darbo vietoje. Kartais mums atrodo, kad jeigu nesame tiesiogiai susidūrę su neįgalumo problema, tai reiškia, jog neįgaliųjų nėra daug.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo ką kita - 14 proc. visų pasaulio gyventojų turi vieną arba kitą negalią. Prognozuojama, kad per šiuos metus maždaug kas penktas Europos Sąjungos gyventojas turės kokią nors negalią. Lietuvoje maždaug kas dešimtas gyventojas yra neįgalus.
Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau nei 147 tūkstančiai darbingo amžiaus negalią turinčių asmenų, iš kurių dirba vos 29 proc. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto duomenimis, 2017 metais darbingo amžiaus neįgaliųjų skaičius Lietuvoje buvo 162 575, iš kurių dirbančių - 47 133. Remiantis šia statistika, neįgaliųjų užimtumas darbo rinkoje Lietuvoje siekia vos 29 proc., kai bendras visų gyventojų užimtumo lygis perkopia 70 proc.
Negana to, Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio, mat Europos Sąjungoje maždaug 50 proc. neįgaliųjų turi darbo vietas. Vadinasi, neįgaliųjų įtraukimas į darbo rinką Lietuvai yra iššūkis net ir ekonominio augimo laikotarpiu. Todėl iš karto kyla klausimas, o kaip bus dabar, kai mes susiduriame su ekonomikos recesija? Kokias turės galimybes neįgalieji realizuojant savo potencialą darbo rinkoje ir kas iš tikrųjų jų laukia?
Pagrindinės kliūtys integruojantis į darbo rinką
Lietuvoje kartu Nyderlandų Tilburg universiteto kolega buvo vykdytas kokybinis tyrimas apie pagrindines kliūtis, trukdančias neįgaliesiems integruotis į darbo rinką. Pačių neįgaliųjų manymu, tai yra specialiai pritaikytos infrastruktūros organizacijose trūkumas ir jų stigmatizavimas, mat visuomenėje vyrauja požiūris, kad neįgalusis yra mažiau kompetentingas negu žmogus, neturintis jokios negalios.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Praėjusiais metais Lietuvoje intensyvėjo diskusijos, kokie metodai ir įrankiai galėtų būti taikomi integruojant neįgaliuosius į darbo rinką. Diskusijas lėmė inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimai. Tačiau greitai prasidėjusios jos taip pat greitai ir nutilo.
Lietuvoje gyvena daugiau nei 250 tūkst. žmonių su negalia, tačiau daugelio jų kasdienybė vis dar kupina iššūkių, kurių būtų galima išvengti. Nors apie neįgaliųjų teisių užtikrinimą kalbama jau ne vienerius metus, praktikoje jų gyvenimo kokybė gerėja lėčiau, nei turėtų. Žmonių su negalia interesų atstovai ir patys žmonės su negalia vieningai pabrėžia, kad pagrindinės problemos - „Nieko apie mus be mūsų“: žmonių su negalia balso ignoravimas, suskaldytos negalios nevyriausybinės organizacijos: vienybės trūkumas, viešojo sektoriaus kvotų problema: formalūs sprendimai be realios naudos, sudėtinga negalios nustatymo procedūra, infrastruktūros nepritaikymas, ribotas prieinamumas prie paslaugų ir vis dar gajūs visuomenės stereotipai ir kt. - turi būti sprendžiamos nedelsiant.
Žmonių su negalia balso ignoravimas
Vienas iš skaudžiausių klausimų, apie kurį kalba žmonių su negalia bendruomenė, yra jų balso ignoravimas priimant sprendimus, kurie tiesiogiai veikia jų gyvenimus. Nepaisant to, kad Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje aiškiai pabrėžiama, kad visos iniciatyvos turi būti formuojamos ir įgyvendinamos įtraukiant pačius žmones su negalia, praktikoje šios nuostatos dažnai lieka popieriuje.
Dažnai sprendimus dėl žmonių su negalia daro politikai arba specialistai, kurie patys neturi tiesioginio supratimo apie kasdienes šios bendruomenės problemas. Šitaip formuojamos priemonės gali būti neveiksmingos, net atitrūkusios nuo realybės.
„Mus dažnai kviečia į komisijas ar darbo grupes tik dėl „pliuso“, tačiau mūsų išsakyti pasiūlymai retai atsispindi galutiniuose sprendimuose. Jautiesi tarsi esi dėl statistikos, o ne tam, kad iš tikrųjų ką nors pakeistum“, - teigia Kristina, aktyviai neįgaliųjų teises ginanti vilnietė.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Nevyriausybinių organizacijų susiskaldymas
Didelę problemą sudaro ir susiskaldžiusi nevyriausybinių organizacijų (NVO) bendruomenė, dirbanti neįgaliųjų teisių srityje. Lietuvoje veikia dešimtys organizacijų, atstovaujančių skirtingas negalios formas - nuo fizinės, regos ar klausos negalios iki psichosocialinių negalių. Tačiau šios organizacijos dažnai dirba atskirai ir neturi bendro sutarimo dėl pagrindinių tikslų ar bendrų veiksmų strategijų.
- Konkuruojančios organizacijos: vietoj to, kad susivienytų ir stiprintų bendrą balsą, dalis organizacijų konkuruoja dėl ribotų finansinių išteklių ar projektų finansavimo. Tai silpnina jų įtaką sprendimų priėmimo procesuose ir mažina jų galimybes užtikrinti realius pokyčius.
- Neįtrauktos mažesnės grupės: dažnai mažesnės bendruomenės - ypač žmonės su kompleksinėmis ar retomis negaliomis - lieka nepakankamai atstovaujamos. Didžiosios organizacijos neretai atstovauja tik didesnes grupes, o tai dar labiau skatina susiskaldymą.
- Silpnas bendradarbiavimas su valdžios institucijomis: suskaldytos organizacijos nepajėgia nuosekliai ir tvirtai dalyvauti diskusijose su politikais ar institucijomis. Tokia situacija suteikia valdžios atstovams daugiau galimybių ignoruoti žmonių su negalia poreikius arba siūlyti paviršutiniškus sprendimus.
Formalus kvotų taikymas viešajame sektoriuje
Žmonių su negalia integracija į darbo rinką Lietuvoje išlieka vienu iš didžiausių iššūkių. Nors egzistuoja teisinės kvotos, numatančios, kad didesnėse įmonėse ir viešajame sektoriuje tam tikra darbo vietų dalis turi būti skirta žmonėms su negalia, šie mechanizmai dažnai neveikia arba taikomi formaliai.
- Simbolinis įdarbinimas: Neretai žmonės su negalia įdarbinami tik formaliai, kad būtų atitiktos įstatymų numatytos kvotos, tačiau jų pareigos būna minimalios arba neatitinkančios jų gebėjimų ir profesinių kvalifikacijų. Tai neatneša naudos nei darbuotojams, nei organizacijai.
- Nepakankamas darbo vietų pritaikymas: Kvotos užtikrina darbo vietų skaičių, tačiau ne jų kokybę. Daugelyje institucijų neįgaliems darbuotojams nėra užtikrinamos tinkamos sąlygos - pritaikytos darbo vietos, lankstus darbo grafikas ar galimybė dirbti nuotoliniu būdu.
- Neaiškus kvotų tikslas: Kvotų sistema dažnai suvokiama kaip „pareiga“ arba „atsakomybė“, o ne kaip galimybė panaudoti žmonių su negalia potencialą. Dėl to darbdaviai neretai į juos žiūri kaip į papildomą „naštą“, o ne kaip į lygiaverčius darbuotojus.
Asmeninės pagalbos stoka
Asmeninė pagalba yra viena iš svarbiausių paslaugų, leidžiančių neįgaliesiems būti savarankiškiems, tačiau Lietuvoje ji vis dar nėra pakankamai išvystyta. Nors asmeninio asistento paslaugos įtrauktos į socialinės pagalbos sistemą, daug žmonių su negalia susiduria su šiomis problemomis:
- Ribotas paslaugų prieinamumas: asmeninės pagalbos paslaugos dažnai teikiamos tik didžiuosiuose miestuose, o regionuose jų praktiškai nėra.
- Nepakankamas finansavimas: asistento paslaugų apmokėjimas yra ribotas, o tai reiškia, kad daugelis neįgaliųjų negali pasinaudoti šia pagalba tiek, kiek jiems jos reikia.
- Paslaugų trūkumas darbingo amžiaus žmonėms: darbingo amžiaus žmonės, norintys mokytis ar dirbti, dažnai susiduria su problema, kad jiems nepakanka asmeninio asistento valandų siekiant atlikti kasdienes užduotis ar vykti į darbą.
- Kokybės problema: trūksta kvalifikuotų asistentų, kurie galėtų padėti ne tik fiziškai, bet ir užtikrinti emocinį palaikymą ar padėti orientuotis sudėtingose situacijose.
Daugelis žmonių su negalia pabrėžia, kad be asmeninio asistento pagalbos jie negali pilnai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Negalios nustatymo procedūros sudėtingumas
Kita opi problema - ilgas ir sudėtingas negalios nustatymo procesas. Daugeliui žmonių su negalia reikia reguliariai atnaujinti negalios statusą, net jei jų sveikatos būklė yra negrįžtama.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
- Ypač didelius išgyvenimus kelia tai, kai kreipiamasi dėl pakartotinio negalios nustatyto pablogėjus sveikatai, tačiau nustatoma mažesnė negalia arba iš vis ji nenustatoma.
- Biurokratija ir ilgos eilės: pateikus dokumentus dėl negalios nustatymo ar atnaujinimo, sprendimų dažnai tenka laukti daugiau nei mėnesį, o apskundus sprendimą ir mėnesius.
- Diskomfortas ir stresas: žmonėms dažnai tenka ne kartą įrodinėti savo negalią gydytojams ir komisijoms, o tai gali būti psichologiškai alinantis procesas.
„Mano negalia yra visą gyvenimą, tačiau turiu kas kelis metus įrodinėti, kad ji neišnyko. Tai ne tik vargina, bet ir žeidžia orumą“, - dalijasi Lukas, turintis judėjimo negalią.
Nepasiekiama aplinka
Nors pastaraisiais metais Lietuvoje buvo dedamos pastangos gerinti viešosios erdvės pritaikymą neįgaliesiems, padėtis išlieka nepatenkinama. Net naujai statomi pastatai ar rekonstruojamos viešosios erdvės neretai neatitinka žmonėms su negalia būtinų standartų. Nuo nepritaikytų šaligatvių iki nepasiekiamų valstybinių įstaigų - tokia realybė, kai net Seimo kontrolierių įstaiga neprieinama verčia žmones su negalia jaustis atstumtais savo šalyje.
„Kai kurie reikalai, kuriuos sveikas žmogus sutvarko per kelias minutes, mums užtrunka valandas. Kartais net negaliu patekti į gydymo įstaigą ar savivaldybę, nes nėra lifto ar pritaikytų įėjimų“, - sako Vilniuje gyvenanti Eglė, kuri naudojasi vežimėliu.
Šie trūkumai rodo, kad būtina stiprinti kontrolę ir užtikrinti, jog kiekviena viešoji vieta būtų pritaikyta įvairiems poreikiams.
Sveikatos priežiūros paslaugų neprieinamumas
Žmonės su negalia susiduria su rimtomis kliūtimis pasinaudodami medicininės reabilitacijos paslaugomis. Paslaugų trūkumas regionuose, ilgos eilės ir nepakankamas specialistų skaičius lemia, kad daugelis pacientų negali laiku gauti būtinos pagalbos.
Be to, kai kurios reabilitacijos įstaigos nėra pritaikytos asmenims su specifiniais poreikiais - trūksta pritaikytų lovų, liftų, o personalas ne visada yra tinkamai apmokytas dirbti su žmonėmis, turinčiais kompleksines negalias.
„Jaučiuosi nereikalinga. Man nuolat sako, kad reikia laukti, bet mano sveikata blogėja čia ir dabar. Reabilitacija galėtų padėti išsaugoti mobilumą, bet kol kas tai tik teorija“, - teigia pensinio amžiaus Regina iš Panevėžio.
Siekiant išspręsti šias problemas, būtina didinti paslaugų finansavimą ir stiprinti regioninių centrų pajėgumus, taip pat geriau organizuoti specialistų rengimą.
Darbo rinkos kliūtys
Nors žmonių su negalia integraciją į darbo rinką Lietuvoje skatina įvairios iniciatyvos, realybėje daugelis žmonių su negalia lieka už jos ribų. Dažnai darbdaviai vengia priimti žmones su negalia, manydami, kad jiems prireiks papildomų išteklių ar kad jie negalės dirbti pilnu pajėgumu. Situacijos iš esmės kol kas nesprendžia ir įvestos žmonių su negalia įdarbinimo kvotos į viešąjį sektorių.
Šis požiūris ne tik atima galimybę žmonėms su negalia užsidirbti pragyvenimui, bet ir mažina jų pasitikėjimą savimi. Neįgalieji, kaip ir visi kiti, nori būti naudingi visuomenei, tačiau tam jiems reikia tinkamų sąlygų: pritaikytų darbo vietų, lankstaus darbo grafiko ir darbdavių palaikymo.
Švietimo sistemos trūkumai
Vaikai su negalia dažnai negali pilnai dalyvauti švietimo procese dėl nepritaikytos mokyklų aplinkos ir nepakankamo pedagogų pasirengimo dirbti su įvairių poreikių mokiniais. Įtraukusis ugdymas, kuris turėtų būti standartas, dažnai išlieka tik teorine idėja.
Daugelio mokyklų infrastruktūra nėra pritaikyta, trūksta pagalbinių technologijų, o mokytojai kartais nesijaučia pasiruošę dirbti su vaikais, turinčiais sudėtingų ugdymosi poreikių. Tai lemia, kad tėvai dažnai renkasi specialiąsias mokyklas, nors vaikai galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokyklose, jei šios būtų tinkamai pritaikytos.
Visuomenės stigma ir požiūris
Visuomenėje vis dar gajūs stereotipai apie žmones su negalia. Jie dažnai suvokiami kaip našta arba žmonės, kuriems reikia tik paramos. Tokie įsitikinimai ne tik žeidžia, bet ir lemia realią diskriminaciją - nuo atstūmimo darbo rinkoje iki abejingumo jų problemoms.
„Žmonės dažnai žiūri su gailesčiu, bet mes nenorime būti gailimi. Mes norime būti vertinami už tai, ką galime duoti visuomenei“, - sako Jonas, dirbantis IT specialistu.
Teisinis reglamentavimas ir integracijos modeliai
Kalbant apie teisinį reglamentavimą, Lietuvoje egzistuoja du įmonių tipai: socialinės įmonės bei neįgaliųjų socialinės įmonės. Tai pagrindinis įrankis, kurį taiko valstybė, siekdama įtraukti neįgaliuosius į darbo rinką.
Lietuva yra pasirinkusi būtent tokią formą, bet pažvelgę į ES šalis, galime pamatyti ir kitokių metodų. Realiai egzistuoja du neįgaliųjų integracijos į darbo rinką modeliai ir jų sintezė. Dauguma valstybių taiko integruotą modelį - jose veikia ir specialiai pritaikytos įmonės, tačiau kartu taikoma ir kvotų sistema, padedanti neįgaliesiems konkuruoti atviroje darbo rinkoje.
Pavyzdžiui, Prancūzija taiko tokį atviros rinkos modelį: įmonės ne mažiau nei trejus metus turinčios daugiau kaip 20 darbuotojų privalo įdarbinti neįgalius asmenis - ne mažiau kaip 6 proc. dirbančių įmonėje turi būti žmonės, turintys neįgalumą. Žinoma, įmonė turi teisę jų nepriimti į darbą, tačiau tokiu atveju ji moka kompensaciją į specialų fondą. Šiuo atveju neįgaliųjų problemos sprendžiamos kompleksiškai.
Pirma, žmonės turi darbą, vadinasi, mažėja tikimybė atsidurti skurdo riba. Antra - plečiasi jų socialinis akiratis, atsiranda socialiniai ryšiai darbe. Atitinkamai mažinamos ir psichologinės problemos, mažėja socialinė atskirtis tarp negalią turinčio žmogaus ir sveiko žmogaus. Vienu metu išsprendžiami tiek ekonominiai, tiek socialiniai iššūkiai, gerėja bendra visuomenės psichinė sveikata.
Moksliniai tyrimai rodo, kad neįgaliesiems pradėjus dirbti organizacijoje - nesvarbu, ar tai įprasta ar socialinė įmonė - jų pasitenkinimas darbu ir produktyvumas labai priklauso nuo kolegų, tiesioginio vadovo požiūrio į juos, apskritai nuo santykių organizacijoje.
Visuomenės nuomonė ir požiūris
Dirbančių neįgaliųjų asociacijos užsakymu birželio mėnesį atliktos apklausos duomenimis, 59 proc. apklaustųjų nėra svarbu, kas atlieka darbą - žmogus su negalia ar be jos. Visgi, 7 proc. apklaustųjų vis dar nenorėtų savo aplinkoje turėti žmonių su negalia.
„Labai džiugina apklaustųjų požiūris į kolegų su negalia turėjimą - net 59 proc. atsakė, jog jiems jokio skirtumo, kas atlieka darbą - ar žmogus su negalia, ar sveikasis“, - antradienį Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje (SADM) organizuotoje spaudos konferencijoje teigė Dirbančiųjų neįgaliųjų asociacijos vadovė Simona Kunigonytė.
„Džiugina ir tai, jog 17 proc. apklaustųjų atsakė, kad savo aplinkoje turi žmonių su negalia ir 7 proc. dirba kartu su žmonėmis, turinčiais negalią. Tai viso 24 proc. atsakiusiųjų dirba, bendrauja ir jokių kliūčių tame nemato“, - pridūrė asociacijos vadovė.
S. Kunigonytė pabrėžė, jog institucijoms ir visuomenei reikia suremti pečius ir pakeisti tokią nuomonę. „Vienas skaičius labai liūdina - 7 proc. sako, kad jiems nesinorėtų turėti savo aplinkoje žmonių su negalia. Čia turime suremti pečius, dirbti ir keisti stereotipus, nuomones, jog nebeliktų tų 7 proc. „Žmonės su negalia nori dirbti su visais, dirbti kartu. Jie yra lygūs su visais - nei aukščiau, nei žemiau. Jie nori ryte keltis, eiti į darbą ir žinoti savo tikslą“, - pridūrė S. Kunigonytė.
SADM praėjusiais metais atliktas visuomenės nuostatų tyrimas rodo, kad 76 proc. apklaustųjų sutiktų dirbti su kolega, turinčiu negalią, ir, jei reikėtų, galėtų jam padėti. Viceministrės Justinos Jakštienės teigimu, kiti apklausos skaičiai įrodo, jog tiek darbdaviams, tiek darbuotojams yra svarbi žmogaus kompetencija, o ne diagnozė.
„Mes, kaip SADM, esame ir anksčiau atlikę visuomenės nuostatų tyrimus, kurie taip pat buvo džiuginantys. 76 proc. respondentų sutiktų dirbti su kolega, turinčiu negalią ir, jeigu reikėtų, jam padėtų, patartų, kuruotų ir bendrautų bei bendradarbiautų“, - pristatė duomenis J. Jakštienė.
„Matėme, kad 72 proc. apklaustųjų sutinka, jog asmenys su negalia yra produktyvūs darbuotojai, net 90 proc. apklaustųjų sutinka, kad asmenys su negalia yra lojalūs darbuotojai, vertina savo darbo vietą, saugo ir deda pastangas“, - pridūrė viceministrė.
Anot jos, svarbu darbo kolektyvuose neieškoti negalios ir vertinti darbuotojus pagal jų kompetencijas. „Tyrimas puikiai atskleidžia, kad darbdaviams ir kolegoms svarbu kompetencija, svarbu, kad žmogus galėtų dirbti taip pat gerai darbą, o negalia nebėra sureikšminta“, - sakė J. Jakštienė. „Svarbu, kad darbo kolektyvuose mes neieškotume tos negalios, o vertintume darbuotojus pagal jo kompetencijas“, - pabrėžė viceministrė, pridurdama, kad metu gale ir kitų pradžioje tikimasi darbo rinkoje sulaukti daugiau žmonių su negalia.
Socialinės įdarbinimo agentūros SOPA direktorė teigia, šiuo metu Lietuvoje yra apie 147 tūkst. darbingo amžiaus žmonių su negalia, tačiau dirba tik trečdalis. Anot jos, dažniausiai negalią turintys asmenys darbinasi aptarnavimo srityje: padavėjais, apsaugos darbuotojais, sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojais ir virėjais.
„Trūksta tokių individualizuotų paslaugų žmonėms, palydint juos iki darbo rinkos, išsiaiškinant tuos trukdžius, tas kliūtis, kokios gali kilti darbo rinkoje, taip pat pagalbos darbdaviams, geriau suvokiant, pažįstant įvairias negalias ir sugalvojant, kaip darbo vietos gali būti pritaikytos“, - tikina agentūros direktorė J.
Darbo vietų pritaikymo pavyzdžiai
Prekybos tinklo „Rimi Lietuva“ atstovė Vaida Kaikarienė sako, kad įmonė kasmet stengiasi integruoti žmones su negalia. „Turime ir biure nemažai darbuotojų, dirba ir komercijoje, dirba ir skambučių centre, turime ir logistikoje, vadybos padaliniuose. Žinoma, didžiausią skaičių negalią turinčių asmenų mes turime prekybos centruose, nes ten šiuo metu yra lengviau pritaikyti darbo vietas, darbo sąlygas, grafikus“, - teigia V.
Vienas iššūkis būna nuotrauka ir visokie prekių galiojimai, kvitų kopijos. „Atsakinėti į klientų laiškus, į skundus visokius. Tada informuoti žmones skambučiais, kad nebus ten tokios ar tokios prekės <...> Pabaigiau mokslus profesinėje - kompiuterinės įrangos derinimą - ir žiūriu, kad aš pagal tą profesiją nelabai galiu dirbti“, - pasakoja vienas darbuotojas.
tags: #neigaliuju #skaicius #lietuvoje