Parolimpinės Žaidynės - tai įvairių sporto šakų renginys, skirtas fizinių, psichinių ar sensorinių negalių turintiems sportininkams. Tai apima judėjimo negalią, įvairias amputacijas, regėjimo negalią ir cerebrinį paralyžių. Šios žaidynės yra antros pagal dydį pasaulyje, po Olimpinių Žaidynių. Tačiau ar visi žinome Parolimpinių Žaidynių egzistavimo pradžią, jų išskirtines sporto šakas ir kitas esmines savybes?
Paralmpinės žaidỹnės (gr. para - prie, šalia + olimpinės žaidynės), paralimpiadà, olimpinės žaidynės, kuriose dalyvauja sportininkai su negalia. Vyksta kas ketverius metus, netrukus po olimpinių žaidynių, dažniausiai tame pačiame mieste, kuriame jos vyko. Tikslas - skatinti žmonių su negalia fizinį aktyvumą ir stiprinti jų sveikatą, didinti visuomenės sąmoningumą ir visų jos narių įtraukumą bei lygybę.
Žaidynės padeda keisti visuomenės požiūrį į negalią ir įrodo, kad sportininkai su negalia gali pasiekti didelių sporto laimėjimų.
Parolimpinio judėjimo ištakos
Pirmosios Parolimpinės Žaidynės prasidėjo 1948 metais, kai Liudvikas Guttmann‘as suorganizavo sportines varžybas, kuriose dalyvavo du Antrojo Pasaulinio karo veteranai, turėję stuburo traumas. 1976 metais Toronte, Kanadoje gimė neįgaliųjų grupės tarptautinės sporto varžybos, kartu sujungus skirtingas negalias turinčius sportininkus. Tais pačiais metais, Švedijoje vyko pirmosios Žiemos Parolimpinės Žaidynės.
1948 07 29 Londono olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos dieną vokiečių ir birtų neurologas L. Guttmannas Stoke Mandevilleʼyje surengė pirmąsias vežimėliuose sėdinčių neįgaliųjų sportininkų varžybas ir pavadino jas Stoke Mandeville’io žaidynėmis. Jos davė pradžią paralimpiniam judėjimui.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Kai Anglijos sostinė Londonas 1948 m. vasarą ruošėsi surengti keturioliktąsias olimpines žaidynes, neurologas L. Gutmanas jau dirbo kare sužeistų veteranų, patyrusių nugaros smegenų traumas, priežiūros centre. Nors pagal to meto medicinos rekomendacijas sužeistuosius reikėjo kuo labiau tausoti, daktaras L. Gutmanas ieškojo būdų, kaip juos įtraukti į aktyvų gyvenimą.
L. „Vienas iš mano pacientų man pasakė: „Laukiu, kol Visagalis Dievas ateis ir mane pasiims.“ Aš atsakiau: „Kol laukiate, galite šiek tiek pasimankštinti“, - pasakojo L. Gutmanas po 1962 m.
Būtent šioje ligoninėje 1948 m. vyko ir pirmosios žmonių su negalia žaidynės, laikomos paralimpinio judėjimo pradžia. Žaidynės buvo sėkmingos, o žmonių su negalia sportas populiarėjo.
Iki 1933 m. L. Gutmanas dirbo Breslau - dabar Vroclavas Lenkijoje - neurochirurgu ir skaitė paskaitas universitete. Nepaisant to, kad jis sėkmingai darbavosi, 1933 m. pagal Niurnbergo įstatymus Gutmanas pašalintas iš universiteto ir pažemintas pareigomis.
1939 m. pradžioje Gutmanas su šeima buvo priversti išvykti iš Vokietijos dėl nacių vykdyto žydų persekiojimo. Į Oksfordą Gutmanas atvyko 1939 m. L. Gutmanas toliau tęsė stuburo traumų tyrimus neurochirurgijos skyriuje Redklifo ligoninėje.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
1943 m. Didžiosios Britanijos vyriausybė paprašė L. Gutmano įkurti stuburo traumų centrą Stoke Mandeville ligoninėje. Kai 1944 m. vasario 1-ąją atidarytas pirmasis Jungtinėje Karalystėje specializuotas stuburo traumų gydymo centras, L. Gutmanas tapo jo direktoriumi.
1966 m. karalienė Elžbieta II L. Gutmanui suteikė riterio titulą.
Parolimpinės žaidynės Romoje
Nuo 1960 metų vykusių Vasaros Parolimpinių Žaidynių Romoje, dalyvaujančių sportininkų skaičius padidėjo nuo 400 atletų iš 23 šalių iki 3806 atletų iš 136 šalių, vykusių 2004 metais Atėnuose. Pirmosios paralimpinės žaidynės vyko 1960 Romoje. Jose dalyvavo 400 sportininkų iš 23 šalių. Žaidynių programą sudarė 6 sporto šakos vienintelėje vežimėlių kategorijoje.
1960 m. devintosios Stok Mandevilio žaidynės pirmą kartą surengtos už Anglijos ribų, iš karto po olimpinių žaidynių ir tame pačiame mieste - Romoje.
1960 m., globojant Pasaulinei buvusių karių federacijai, įkurta Tarptautinė neįgaliųjų sporto darbo grupė, vėliau Tarptautinė neįgaliųjų sporto organizacija.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Svarbūs etapai ir faktai
Tačiau kelias į paralimpines žaidynes nebuvo lengvas. 1980 metų olimpinių žaidynių šeimininkė rusijos sostinė maskva apskritai nepageidavo rengti tokio pobūdžio renginio.
1988 m. Seule įvyko lūžis. Pirmą kartą paralimpinės žaidynės vyko tose pačiose vietose kaip ir olimpinės žaidynės. Tuo metu dalyvių skaičius ir toliau augo, o paskutinėse Tokijuje vykusiose žaidynėse jau varžėsi 4,4 tūkst. sportininkų.
- 1922 m. Anglijoje buvo įkurtas pirmasis neįgaliųjų sporto klubas. Jis organizuodavo kasmečius automobilių ralius.
- 1924 m. Paryžiuje įvyko I pasaulinės kurčiųjų žaidynės.
- Nuo 1992 m. paralimpinės žaidynės yra susietos su olimpinėmis žaidynėmis ir vyksta tose pačiose sporto arenose po trijų savaičių.
- Nuo 1976 metų vyksta ir žiemos olimpinės žaidynės.
Žodis „paralimpinis“ kilęs iš graikų kalbos prielinksnio „para“ (red. šalia). Dažnai kyla klausimų dėl žodžio „paralimpinis“. Spėliojama, gal tai susiję su paralyžiumi, ar įsivėlusi klaida. Šiuo deriniu pabrėžiama, jog paralimpinės žaidynės visuomet vyksta greta olimpinių žaidynių. Juk paralimpiada organizuojama iš karto po olimpiados, o sportininkai gyvena tame pačiame kaimelyje, varžosi tose pačiose arenose.
Paralimpinė emblema yra trys raudonos, mėlynos ir žalios spalvos kreivės, vadinamosios agitos (lot. agito - judu), jos simbolizuoja paralimpiečių siekį pranokti savo galimybių ribas ir įveikti iššūkius. Trijų kreivių susijungimas simbolizuoja tarptautinę paralimpinio judėjimo vienybę ir įvairovę.
Paralimpinėje vėliavoje vaizduojama emblema baltame fone. Balta spalva simbolizuoja taiką, neutralumą ir vienybę, trys kitos spalvos (raudona, mėlyna ir žalia) yra būdingos daugumai pasaulio vėliavų - taip siekiama parodyti viso pasaulio dalyvavimą paralimpinėse žaidynėse.
Paralimpinį himną Himnas ateičiai (pranc. Hymne de l’Avenir, angl. Anthem of the Future) 1996 sukūrė Thierry Darnis (Prancūzija) ir Michelis Kleitmanas (Vokietija). Himnas atliekamas per žaidynių atidarymo ir uždarymo ceremonijas, t. p. Paralimpinis šūkis Dvasios stiprybė. Judėjimo galia.
Sporto šakos
Vasaros paralimpinėse žaidynėse dalyviai varžosi daugiau kaip 10 sporto šakų, tai - šaudymas, lengvoji atletika, dviračių sportas, irklavimas, tinklinis sėdint, plaukimas, stalo tenisas, krepšinis vežimėliuose, fechtavimas vežimėliuose, riedlenčių regbis. Paralimpinėse žaidynėse siekiant užtikrinti sąžiningas varžybas sportininkai klasifikuojami pagal savo negalios tipą ir lygį.Klasifikacija padeda nustatyti, kurie sportininkai konkuruos tarpusavyje:
- fizinės negalios grupei priskiriami sportininkai su nugaros smegenų sužalojimais, amputacijomis, cerebriniu paralyžiumi ir kitomis fizinėmis negaliomis;
- intelektinės negalios - sportininkai su intelektinėmis ar raidos negaliomis;
- regos negalios - sportininkai su įvairaus laipsnio regos sutrikimais.
Kai kuriais atvejais gidai gali padėti regos negalią turintiems sportininkams. Sportininkai varžosi su kitais, turinčiais panašių gebėjimų. Daugelyje renginių sportininkai naudojasi protezais arba neįgaliojo vežimėliais, tačiau protezai ir vežimėliai neleidžiami tam tikrose varžybose, pvz., plaukiant ar tinklinyje sėdint.
Esančių iš 20 sporto šakų Parolimpinėse Žaidynėse, tik 4 nėra įprastose Olimpinėse Žaidynėse. Golbolas (angl. Goal Ball) - rungtis skirta regėjimo negalią turinčią sportininkams, kurio tikslas įmušti garsiai riedantį kamuolį, į varžovų vartus. Riedančiam kamuoliui kelią užtverti bando gynėjai, kurie krenta ir bando sustabdyti kamuolį. Sekanti Bočia (Boccia), kuriose dalyvauja dviejų žmonių komandos, turinčios cerebrinio paralyžiaus negalią. Sportininkai ridena, spiria arba meta kamuoliuką, kurį taiko kuo arčiau taikinio. Tai yra viena labiausiai žinomų Parolimpinių Žaidynių sporto šakų ir žaidžiama daugiau nei 50 pasaulio šalių. Regbis invalido vežimėlyje - įprastas regbio žaidimas, tačiau dalyvauja negalintys vaikščioti sportininkai.
Dauguma paralimpinių sporto šakų turi savo atitikmenis olimpinėje programoje, tačiau yra ir išskirtinių. Pavyzdžiui, lietuviams jau puikiai žinomas golbolas, kur žaidžia dvi komandos po tris regos negalią turinčius žaidėjus, kurie stengiasi į varžovų vartus atliekant metimą pažeme įmušti kamuolį. Daugelis sporto šakų, savaime suprantama, yra specialiai pritaikytos neįgaliems sportininkams. Pvz., aklųjų futbolo ir golbolo varžybose į kamuolį įdėti varpeliai, padedantys žaidėjams rungtyniauti pasikliaujant savo klausa.
Ypač įdomus faktas lietuviams, kaip krepšinio tautai: vežimėlių krepšinio lanko aukštis paralimpinėse yra 3,05 m, t.y. lygiai tiek pat, kiek ir normaliame krepšinyje. Tiek visa aikštelė, tiek ir lankai išlieka standartinio dydžio, kaip yra nustačius FIBA.
Žymūs sportininkai
Derėtų pasakyti, jog sportininkai su negalia kaip lygūs su lygiais dalyvavo olimpiadoje dar prieš parolimpinių žaidynių atsiradimą. Pirmasis gimnastas, konkuravęs su negalia žaidynėse, buvo vokiečių kilmės amerikietis George‘as Eyser. Pirmasis toks sportininku buvo vokiečių kilmės JAV gimnastas Džordžas Eiseris (George Eyser). Jis turėjo dirbtinę koją ir dalyvavo 1904 m. Sent Luiso vasaros olimpinėse žaidynėse. Jo iškovotas olimpinių medalių skaičius - įspūdingas: 3 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos.
1904 m. jis debiutavo vasaros olimpinėse žaidynėse su kairės kojos mediniu, įmantriai raižytu protezu, pritvirtintu virš kelio. Dž. Sent Luise, Misūrio valstijoje, jaunasis Džordžas susirado buhalterio darbą ir darbavosi vietinėje statybų įmonėje. Deja, Dž. Eiserio gimnastikos karjera nebuvo ilga. Jis tiesiog dingo iš Sent Luiso, o praėjus 15 metų po herojiškų olimpinių žaidynių, šalia jo biografijos atsirado ir mirties data: 1919 m. kovo 6 d.
Vengras Karolis Takacas dalyvavo šaudymo rungtyse vasaros olimpinėse žaidynėse 1948 m. ir 1952 m. Jo dešinė ranka buvo amputuota, tad galėjo šaudyti tik kaire. Negalia nesustabdė K. Takaco - jis iškovojo du aukso medalius. Vengras Karoly Takacs, neturėdamas dešinės rankos, šaudė pistoletu kaire ranka. Jis 1948 m. Londone ir 1952 m. Helsinkyje iškovojo 2 aukso medalius.
1952 m. Helsinkio olimpinėse žaidynėse L. Hartel buvo viena iš keturių moterų, kurios pirmosios vasaros olimpinėse žaidynėse dalyvavo šiuolaikiniame jojimo sporte. Dar gerokai prieš olimpines žaidynes, 1943 m. besilaukdama kūdikio L. Hartel vieną rytą atsikėlė nuo baisaus galvos skausmo ir keisto kaklo sustingimo. Pagimdžiusi sveiką antrąją dukterį, L. Hartel liko paralyžiuota žemiau kelių. Nors į balną įsėsti padėjo vyras, praėjus trejiems metams po poliomielito priepuolio, 1947 m., ji grįžo į varžybas ir Danijos jojimo čempionate užėmė antrąją vietą. Po penkerių metų negalios pažymėta L. Hartel išjodinėjimo varžybose 1952 m. Helsinkyje ir 1956 m. Stokholme iškovojo du sidabro medalius.
Ji yra sėkmingiausia sportininkė per visą parolimpinių žaidynių istoriją. T. Zorn-Hadson gimė sirgdama genetine akių liga, dėl kurios apako. Pirmą kartą plaukikė dalyvavo 1980 m. Arnhemo parolimpinėse žaidynėse. Būdamas vos 16 metų ji iškovojo septynis aukso medalius.
2008 metais, Pietų Afrikos Natalie Du Toit ilgų distancijų plaukikė, tapo antra sportininke konkuravusia abiejose žaidynėse. Jos negalia - kojos implantas, teturi vieną sveiką koją, tačiau įrodė, kad gali varžytis ir su sveikais, profesionaliais plaukikais.
Britų plaukikė Eleonora Simmonds tapo visų laikų jauniausia dalyve, laimėjusią aukso medalius.
Mažai su sportu susipažinę žmonės mano, kad neįgalūs sportininkai yra ribotų galimybių ir jų pasiekimai yra simboliniai. Iš tikrųjų parolimpiečiai, nepaisant neįgalumo, yra žymiai ištvermingesni už paprastą žmogų. Pavyzdžiui, lenkė stalo tenisininkė Natalia Partyka dalyvavo 2008 m. Pekino ir 2012 m. Londono vasaros olimpinėse žaidynėse. Medalių neiškovojo, tačiau dalyvaudama 2004 m. Atėnų, 2008 m. Pekino ir 2012 m. Londono parolimpinėse žaidynėse iškovojo 3 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos medalį.
Pietų Afrikos Respublikos (PAR) plaukikė Natalie do Toit 2008 m. Pekine dalyvavo vasaros olimpinėse žaidynėse. Atėnų, Pekino ir Londono parolimpinėse žaidynėse ji iškovojo 8 aukso ir 2 sidabro medalius.
PAR bėgikas Oskaras Pistorius 2012 m. Londono olimpinėse vasaros žaidynėse su metalinėmis kojomis bėgo kartu su sveikais bėgikais. Nors jis medalio neiškovojo, bet tikrai nustebino sporto pasaulį.
Lietuvos dalyvavimas paralimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai paralimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1992 Barselonoje. Nuo 1988 Lietuvos sportininkai dalyvauja paralimpinėse žaidynėse (1988 su SSRS komanda). 1990 įsteigtas Lietuvos paralimpinis komitetas, įkurta Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija.
Pirmasis lietuvis paralimpinis čempionas Vytautas Girnius, 1988 m. Seule laimėjęs du aukso medalius, įsitikinęs, kad apdovanojimus būtų skynęs ir 1980 m. bei 1984 m.
1996 Atlantos paralimpinėse žaidynėse dalyvavo S. Markevičienė. Vienas garsiausių Lietuvos paralimpiečių yra Kęstutis Skučas, varžęsis net keliose sporto šakose (plaukime, krepšinyje vėžimėliuose, lengvojoje atletikoje) ir 2004 Atėnų paralimpinėse žaidynėse pelnęs sidabro medalį. 2016 Rio de Žaneiro paralimpinėse žaidynėse čempionu tapo M. Bilius. 2021 Tokijo vasaros paralimpinėse žaidynėse plaukikas E. Matakas iškovojo bronzos medalį.
Nuo rugpjūčio 28 iki rugsėjo 8 dienos vyksiančių žaidynių organizatoriai žada vienas įspūdingiausių paralimpinių žaidynių per visą istoriją, o portalas tv3.lt kviečia žvilgtelėti į keletą faktų ir skaičių, kurių, galbūt, apie paralimpines žaidynes dar nesate girdėję. Tikimasi, kad varžybose iš viso dalyvaus apie 4400 sportininkų iš 180 nacionalinių parolimpinių komitetų, taip pat pabėgėlių paralimpinė komanda ir neutralūs paralimpiniai sportininkai. Iš viso Lietuvai vasaros žaidynėse atstovaus devyni sportininkai.
Lietuvos paralimpiečių pasiekimai žaidynėse:
| Metai | Auksas | Sidabras | Bronza | Iš viso |
|---|---|---|---|---|
| 1988 | 2 | 1 | 1 | 4 |
| 1992 | 0 | 4 | 3 | 7 |
| 1996 | 3 | 2 | 6 | 11 |
| 2000 | 0 | 2 | 1 | 3 |
| 2004 | 1 | 1 | 5 | 7 |
| 2008 | 0 | 2 | 0 | 2 |
| Iš viso | 6 | 12 | 16 | 34 |
Absoliučią daugumą medalių - 25 iškovojo lengvaatlečiai.
Pasiruošta stipriam atidarymui ir šiltam priėmimui 2024 m. Paryžiaus parolimpinių žaidynių atidarymo ceremonija savo grandioziškumu siekia nė kiek neatsilikti nuo olimpinių žaidynių bei pirmą kartą vyks ne stadione. Rugpjūčio 28 d. atidarymo ceremonija vyks garsiajame Paryžiaus Eliziejaus laukų bulvare bei Santarvės aikštėje Prancūzijos sostinės centre. Svečius pasiruošta priimti prisitaikant visapusiškai. Paryžiaus viešasis transportas, ypač autobusų ir miesto tramvajų tinklai, buvo patobulinti, kad dar labiau būtų pritaikyti neįgaliesiems, o visiems į žaidynes atvykusiems svečiams padėti pasiruošę bus daugiau 5 tūkst. savanorių.
tags: #neigaliuju #olimpines #zaidynes