Muzika yra savita garsinio meno forma. Ją sudaro laike ir erdvėje sąmoningai dėstomi garsai bei jų struktūros, kuriuos kūrėjai, atlikėjai ir klausytojai apibrėžia kaip muziką. Savo esme muzika yra abstrakti, tačiau vidiniu turiniu ji mums atveria turtingą sociokultūrinių prasmių ir vertybių pasaulį.
Muzika yra fizinis ir dvasinis veiksnys, gamtos ir kultūros giminystės pagrindas, kuris leidžia persitvarkyti individo instinktams pagal atitinkamus sąmonės reikalavimus, skiepija individui jo paties kūno pajutimus ir talkina komunikacijai, bendravimui su žmonėmis, paryškina asmenybės psichinę pusiausvyrą (Kisielienė, 2001, p. 9).
Muzikinis vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymas negali būti tiriamas, nesiejant jo su daugelio mokslų pasiekimais. Moksliniai tyrimai, muzikos pedagogų ir muzikos terapeutų patirtis rodo, kad muzika ugdymo procese yra tokia pat svarbi, kaip ir kalbos mokymas.
Numatant mokinių, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymą, labai reikšmingi yra specialiosios pedagogikos, muzikos terapijos, muzikinio ugdymo, etninės kultūros, choreografijos ir teatro, kognityvinės muzikologijos, psichologijos, filosofijos, neurologijos ir tiksliųjų mokslų laimėjimai.
Šios prasmės ir vertybės yra kultūriškai įgyjamos muzikinio ugdymo procese. Muzika yra universali žmogiškosios patirties ir kūrybos išraiška, savitas pasaulio pažinimo ir komunikavimo būdas. Ji svarbi kiekvienam asmeniui ir visuomenės nariui: atspindi individualių polinkių, poreikių, interesų įvairovę. Muzika pasižymi sociokultūrinių funkcijų įvairove ir yra būdinga visoms kultūrinėms bendrijoms. Savosios ir kitų kultūrų muzikos pažinimas atveria naujus patirties akiračius, padedančius orientuotis įvairialypiame dabarties ir praeities pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Muzikavimas, muzikos pažinimas turi ir savaiminę, ir instrumentinę ugdomąją vertę. Muzikinė veikla mokiniams leidžia patirti muzikavimo džiaugsmą ir kūrybinį pasitenkinimą, skatina pasitikėjimą savimi. Ji ugdo discipliną, didina motyvaciją, gerina emocinę pusiausvyrą. Muzikavimas daro teigiamą poveikį ugdytinių intelektui, jų akademiniams pasiekimams. Mokymas(is) groti instrumentais lavina smulkiąją motoriką ir aktyvina skirtingas smegenų sritis. Dainavimo praktika lavina mokinių klausą, balsą, išraiškos galimybes. Muzikavimas grupėje, kolektyvinis kūrybinių užduočių sprendimas lavina mokinių socialinius įgūdžius, ugdo empatiją.
Muzikos dalyko paskirtis - sukurti sąlygas ir galimybes mokiniams patirti muzikavimo džiaugsmą ir kūrybinį mėgavimąsi, plėtoti jų muzikinę estetinę patirtį, padėti pažinti kūrybines galias, atverti muzikinį kultūrinį horizontą. Nuoseklus ir sistemingas muzikinis ugdymas vyksta per įvairias muzikines veiklas, apimančias muzikavimą, muzikos kūrimą ir muzikos pažinimą bei vertinimą, muzikinės kultūros reiškinių, kontekstų nagrinėjimą ir sąsajų paiešką.
Pradinio ir pagrindinio ugdymo programose muzikos mokoma kaip atskiro dalyko. Įgyvendinant muzikos pažinimo, raiškos ir vertybių refleksijos veiklas ir ugdymo turinį, svarbu juos derinti su įvairių dalykų bendrosiomis programomis.
Aktyviosios muzikos terapijos metodai
Toliau aptariami aktyviosios muzikos terapijos metodai, kuris esmė - muzikinė komunikacija.
Pirmieji tyrimai, kurie atskleidė muzikos terapijos poveikį sunkių mokymosi negalių (tame tarpe ir sunkaus autizmo sutrikimo) turintiems vaikams, 1978-85 metais atliko ir aprašė Bunt. Tyrime dalyvavo 37 vaikai (daugiausiai 12 metų), 18 mėnesių vyko individualūs ir grupiniai muzikos terapijos užsiėmimai. Rezultatai parodė, kad stipriai padidėjo vaikų motyvacija. Individualios muzikos terapijos metu buvo pastebimas teigiamas pokytis trijose srityse: 1) vaikai galėjo susikaupti ir ir ilgiau išlaikyti dėmesį, 2) daugiau žiūrėjo į instrumentą, nei į terapeutą bei mažiau dairėsi. 3) tyrimo pabaigoje vaikai pradėjo daugiau naudoti savo balsą. (Bunt 1994).
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Vibroakustinė stimuliacija
Vystantis mokslui ir nuolat tobulėjant technologijoms, diegiamos vis efektyvesnės priemonės bei metodai muzikos terapijos tobulinimui, viena iš jų yra vibroakustinė stimuliacija. Šiais vaikais naudojamas muzikos ir vibroakustikos metodų derinys. Vibroakustinis metodas pirmą kartą 1989 m. panaudojo O.Skille, T.Wigram Prie paciento kėdės ar fotelio yra primontuojamas žemo dažnio garsus arba infragarsus skleidžiantis garsiakalbis, kurio tikslas yra vibruoti paciento kūną žemo dažnio garsu biorezonansiniu būdu.
Vibroakustinėje terapijoje (šiuo atveju - psichoterapijoje), garso dažnis yra nuo 30 iki 120 Hz. Garsas gali būti kombinuotas, t.y. naudojami du skirtingi garso šaltiniai: pirmasis garso šaltinis transliuoja muziką iš audiocentro, nukreipto į pacientą. Antrasis garso šaltinis skleidžia žemo dažnio garsą arba infragarsą iš paciento krėsle įtaisyto žemo dažnio garsiakalbio. Pastebėta, kad 40 Hz žemo dažnio garsas reguliuoja dėmesio koncentraciją.
Daugybės muzikos terapeutų ir mokslininkų, tokių kaip L.Mayer, C.Burke, O.Skille tyrimų duomenimis, vibroakustinis metodas gydo daugelį somatinių, psichosomatinių bei funkcinių sutrikimų. Skille (1992) pirmasis vibroakustiką pradėjo taikyti autizmo sutrikimų turintiems vaikams, autoriaus pastebėjimais, vibroakustinė terapija mažina autizmo simptomus.
Ritmas ir dermė
Small (1998) išskiria ritmą ir dermę kaip svarbiausius parametrus muzikos sukeliamų emocijų modeliavimui. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad autizmo sutrikimų turintiems vaikams būdingi stereotipiniai judesiai taip pat turi tam tikrą ritmą, kuris tampa neatsiejama vaiko kasdienybės dalis. Pavyzdžiui, lingavimas, rankų kratymas, daiktų trankymas, ašokavimas ir pan. Muzikos terapijoje dirbant su šiais vaikais, ritmu galima naudotis kaip pagrindine priemone.
Knill siūlo tokią darbo su autistu formą: pradžioje leisti vaikui linguoti savo ritmu ir tik vėliau, kai muzikinė struktūra tampa pažįstama, siūlyti vaikui pritaikyti savo ritmą prie muzikinio įrašo (Knill, 1992, p. 25-26).
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Savaime suprantama, kad sumažinus stereotipinius judesius autizmo sutrikimų turintiems vaikams lengviau susikaupti ir mokytis naujų įgūdžių. Pasak muzikos terapijos specialistų, stereotipiniams judesiams mažinti padeda ritmiškas judėjimas ar supimasis pagal muzikos tempą. Daugumai autistų būdingi tam tikros stereotipijos: sukimasis arba daiktų sukimas; rankų purtymas, lingavimas ir pan.
Muzikos terapija vaikams, turintiems autizmo spektrą
Muzikos terapijos metodų taikymas
Įvertinus autizmo sutrikimo požymius, muzikos terapijos užsiėmims metu didžiausias dėmesys skiriamas noro bendrauti skatinimui, siekiama, kad vaikas pajustų komunikacijos funkcijas ir būtinybę. Muzikos terapeutas imituodamas (improvizuodamas instrumentu) vaiko įprastus posakius ar elgesį gali sukurti tam tikrą simbolinį santykį tarp garso ir vaiko elgesio. Tokiu jo elgesiu ir būti suprantamas kaip "komanda" daug geriau nei žodinė instrukcija. (Thaut, 1984).
Kai kurie autoriai (Baker, 1982; Nelson, Anderson, & Gonzales, 1984; Thaut, 1984) teigia, kad muzikos terapijos užsiėmimai yra vienas iš nedaugelio būdų, autizmo sutrikimų turintiems asmenims patirti išorinius stimulus, išvengiant tiesioginio kontakto su kitu žmogumi. Garsas, ritmas, melodija, instrumentas padeda sudominti vaiką tiesiogiai nekontaktuojant su juo, t.y., nesukeliant vaikui baimės ar diskonforto. Muzikos terapija skatina protinę veiklą ir padeda ugdyti simbolių suvokimą. Pastebėta, kad muzikos terapija padeda sumažinti autistams būdingą echolalijų vartojimą, kuris dažnai trigdo funkcinės kalbos vystymąsi.
Thaut (1984) nagrinėja muzikos terapijos įtaką žodinės ar simbolinės kalbos, kaip komunikacijos priemonės naudojimui. Kitaip tariant, vaikas atrodo negali įsivaizduoti ar suvokti to, kas nevyksta jo aplinkoje būtent tuo metu (Nelson, Anderson & Gonzales, 1984). Kalba, kaip žodinė simbolinė sistema, dažnai lieka autistui nesuprantama ir nenaudojama. Galbūt, komunikacijos sutrikimus iš esmės sąlygoja autisto nesugebėjimas valdyti (naudoti bei suprasti) simbolius bei jų reikšmes.
Įvairios muzikinės veiklos (klausydami ir vertindami muziką, judėdami pagal muziką, bendraudami kūrybos ir atlikimo procese, diskutuodami) ugdo empatijos gebėjimus, mokosi stebėti ir jausti vienas kitą (ugdomas aš-ir-kitas santykio supratimas). Pažintis su kitų kultūrų (subkultūrų) ir stilių muzika mokiniams atveria galimybę pažinti kitą, taip ugdytis empatiškumą ir toleranciją.
Ryšio užmezgimas
Šiais vaikais patirtimi, išskiria keletą rūšių santykius, kurie tampa pagrindiniais darbo su šiais vaikais įrankiais: vaiko (kaip kliento) ir instrumento; vaiko ir instrumento (kaip gydytojo); vaiko (kliento) ir gydytojo (instrumento); vaiko ir muzikos; vaiko ir muzikos terapeuto; vaiko (kliento) ir muzikos terapeuto; vaiko ir kitų vaikų ir ttt.
Autizmo sutrikimų turintys vaikai dažnai ignoruoja bet kokias kitų asmenų socialinio kontakto pastangas. Tokiu atveju galima užmegzti pirminį ryšį su vaiku. Instrumentas, garsas, melodija, ritmas padeda sudominti vaiką tiesiogiai nekontaktuojant su juo, t.y., nesukeliant vaikui baimės ar diskonforto. Jei šis vaikas autizmo sutrikimo nevartoja funkcinės verbalinės kalbos, muzikos terapijos pagalba galima sukurti šiltus tarpasmeninius santykius.
Saperston (1995) pateikia pavyzdį iš savo darbo patirties apie aštuonerių metų berniuką autistą su žymia protine negalia. Prieš pirmuosius muzikos terapijos užsiėmimus berniukas nereaguodavo į jokius terapeuto bandymus užmegzti kontaktą ir buvo labai neramus. Tuomet muzikos terapeutas pradėjo akomponuoti neramius vaiko judesius fortepionu. Kai vaikas bėgiodavo, terapeutas grodavo atitinkamo tempo melodiją, kai vaikas kartkartėmis sutrepsėdavo koja į grindis, terapeutas užgrodavo garss akordą žemais garsais (klasterį). Pamažu vaikas pradėjo jausti ryšį tarp savo judesių ir muzikos. Dvylikto seanso metu vaikas stipriai treptelėjo koja ir kai terapeutas sugrojo garss akordą, vaikas vėl stipriai treptelėjo. Tai buvo pirmasis atsakas į terapeuto pastangas, po kurio bendraudamas vis dažniau rodydavo iniciatyvą. Beje, kai vaikas pradeda rodyti norą bendrauti, muzikos pagalba galima skatinti žodinės funkcinės kalbos vartojimą.
Šiais vaikais patirtimi, Alvin (1975) pabrėžia dainų su judesiais (veiksmo dainų) reikšmę. Autoriaus teigimu, veiksmo dainos padeda lavinti vaiko motoriką bei koordinaciją. Dar vienas svarbus pastebėjimas tai, kad žaisdamas instrumentu (grodamas) vaikas pamažu pradeda suvokti, kad garso stiprumas, ilgumas, tempas ir kt. gali priklausyti nuo jo paties. Galimas dalykas, kai kurie vaikai tai supratę, pradeda impovizuoti, eksperimentuoti.
Šiais vaikais, yra pelnyti vaiko pasitikėjimą ir užmegzti tarpasmeninį kontaktą. Šiam pasauliui ir mokytis jame gyventi. Tokiu būdu šiuos vaikus galima tarsi "įtraukti" iš jų vidinio pasaulio, sumažinti autizmo požymius ir, savaime suprantama, skatinti ugdymąsi. Tikriausiai todėl, muzika dažnai naudojama vaiko padrąsinimui dalyvauti veikloje. Savaime suprantama, muzikinė veikla suteikia teigiams emocijas, tuo sukeldama norą dar kartą patirti tą patį jausmą. Kaip teigia Alvin (1975) muzikos terapijos užsiėmims metu labai svarbu vaikui suteikti laisvę, t.y. suteikti galimybę triukšmauti, lakstyti, rėkauti, "trankyti" instrumentą bei laisvai elgtis. Tuo siekiama, kad vaikas nebijotų užsiėmims ir išreikštų save jo paties pasirinktu būdu.
Kontakto raidos skalės
Hauge ir Tønsberg (1998) pabrėžia, kad svarbiausia yra ne atkreipti vaiko dėmesį, bet siekti, kad vaikas pats rodytų iniciatyvą. Dėmesio atkreipimas dažniausiai būna pirmieji žingsniai ieškant ryšio su vaiku. Nordof ir Robbins (2007) išskiria 10 lygių santykius, kurie kinta nuo "visiškai jokio kontakto arba chaotiškos vaiko reakcijos" (1 lygis) iki "labiau embivalentiško santykio" (4 lygis), "perėjimo prie aiškaus susidomėjimo ir atsako" (5 lygis), "muzikinės veiklos galimybių" (6 lygis), "muzikinio bendradarbiavimo" (7 lygis), "asmeninio muzikinio santykio su terapeutu" (8-9 lygis) ir galiausiai - "pasitikėjimo grupinėje veikloje" (10 lygis).
Palyginimui pateiksime Schumacher (2004) kontakto raidos skalę, kurią sudaro 7 lygiai: (0) kontakto nebuvimas; (1) kontaktinė reakcija; (2) funkcinis-sensorinis kontaktas; (3) kontaktas, nukreiptas į save; (4) kontaktas, nukreiptas į kitą asmenį/ intersubjektyvus; (5) ; (6) "susitikimas"/interaktyvus santykis. Matome, kad abejose skalėse nuosekliai išdėstomi vaiko ir muzikos terapeuto santykis lygiai. Gali atrodyti keista, kad Nordof ir Robbins skalėje pateikiami net 4 lygiai, iki vaikas parodo aiškų susidomėjimą ir tik 5 lygyje gaunamas vaiko atsakas, o Schumacher skalėje pateikiama net 6 santykio (kontakto) tipai. Šiuo atveju būtina paminėti, kad tiek Nordof ir Robbins, tiek Schumacher dirba su sunkaus autizmo laipsnio vaikais, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nereaguojantys į juos supantį pasaulį.
Pagal minėtus autorius, galima teigti, kad muzikos terapijos procese sėkmingai "prakalbinami" net ir labai "nedraugiški" autistai. Beje, Schumacher naudoja tam tikras provokacijas, siekdama, kad vaikas parodytų ženklą kad nori tęsti užsiėmimą, ar kartoti patikusį veiksmą. Pvz. užsiėmimo metu, kai vaikas supamas supynėse pagal muzikos tempą, staiga sustabdoma muzika ir sulaikomos supynės, kol vaikas parodo ženklą, kad nori tęsti toliau. Taip skatinama vaiko iniciatyva bei motyvacija aktyviai dalyvauti užsiėmime.
Analizuojant muzikos terapijos įtaką autizmo sutrikimų turintiems vaikams, pastebėta, kad lavėja vaiko regimasis, girdimasis ir lytėjimo suvokimas. Šiais vaikais patirtimi, Alvin (1975) pabrėžia dainų su judesiais (veiksmo dainų) reikšmę. Autoriaus teigimu, veiksmo dainos padeda lavinti vaiko motoriką bei koordinaciją. Be to, galima daryti išvadą, kad tokis užsiėmims metu lavėja priežasties - pasekmės suvokimas bei skatinama vaiko motyvacija muzikuoti - t.y., žaisti. Kai vaikas liečia (spaudžiant, bandant išgauti garsą) muzikos instrumentus vaikas pradeda suvokti garso, lytėjimo ir regimo vaizdo sąsajas (Thaut, 1984).
Šiais autizmo sutrikimų, aktyviai reaguoja į muzikinius stimulus. Dar vienas svarbus pastebėjimas tai, kad žaisdamas instrumentu (grodamas) vaikas pamažu pradeda suvokti, kad garso stiprumas, ilgumas, tempas ir kt. gali priklausyti nuo jo paties. Galimas dalykas, kai kurie vaikai tai supratę, pradeda impovizuoti, eksperimentuoti.
Žemiau pateikiama lentelė, apibendrinanti muzikos terapijos metodų poveikį autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams:
| Metodas | Poveikis |
|---|---|
| Vibroakustinė stimuliacija | Mažina autizmo simptomus, reguliuoja dėmesio koncentraciją |
| Ritmas | Mažina stereotipinius judesius, skatina komunikaciją |
| Muzikos imitavimas | Skatina norą bendrauti, ugdo simbolių suvokimą |
| Veiksmo dainos | Lavina motoriką ir koordinaciją |
Ši informacija padės geriau suprasti, kaip muzika gali būti naudojama neįgaliųjų ugdyme, ypač autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams.
tags: #neigaliuju #muzikinis #ugdymas