Dažnai girdime istorijų apie žavųjį Vilniaus senamiestį, legendomis apipintas gatves ir skverus, žmones, kurie čia gyveno ar tebegyvena, tačiau miegamieji sostinės rajonai kartais tampa nepelnytai pamiršti. O juk visai neseniai daugelis sostinės šeimų troško čia gyventi.
Lazdynai - vienas pirmųjų Vilniaus gyvenamųjų rajonų, pastatytų pagal naujųjų Europos priemiesčių pavyzdį. Čia buvo bandyta įgyvendinti pakopinę visuomeninio aptarnavimo sistemą: 40 tūkst. žmonių apgyvendinti keturiuose mikrorajonuose, kurių kiekvienas turėjo savo parduotuves, darželius, mokyklas ir mikrorajonų centrus.
Vis dėlto viena pagrindinių architektūros funkcijų buvo kurti socializmą, siekis pasirodyti prieš Vakarus ir, be abejo, teigti, kad Sovietų Sąjungoje gyvenimas yra nepalyginamai geresnis. Stiprėjantis Lietuvos urbanizavimas, intensyvus miestų augimas, jų teritorijų plėtra, esminiai masinės statybos pokyčiai paveikė miestų architektūrą ir vaizdą, todėl šeštasis dešimtmetis ir jo pabaiga laikomi lūžiu sovietinėje urbanistikoje.
Sostinės Lazdynų mikrorajonas buvo įkurtas miškingoje pietvakarinėje sostinės dalyje, dešiniajame Neries krante. Lazdynų vietovardis - lenkiškos kilmės. XIX a. pradžioje dabartinio Lazdynų mikrorajono pietinėje pusėje buvo įsikūręs kaimelis. Lietuviški vietovardžiai Vilniaus krašte keletą šimtmečių buvo lenkinami, verčiami į lenkų kalbą, o vėliau - atgal į lietuvių. 1811 m. jis lenkiškai vadintas Leszczynnik, 1830-aisiais - Leszczynka, o 1938-aisiais - Leszczyniaki. Šiuo vardu vietovė buvo pavadinta dėl čia gausiai augusių lazdynų.
Lazdynų panorama. Šaltinis: Vikipedija
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Dabartinių Lazdynų teritorijoje žmonių gyventa jau senovėje. 1979 m. archeologas Algirdas Girininkas tose vietose aptiko akmens amžiaus radimvietę. Čia rasta ir pavienių neolito laikotarpio titnaginių dirbinių. Buvo surasta mezolitinės gyvenvietės liekanų. Archeologo Jono Balčiūno vadovaujama ekspedicija 1987 m. Lazdynų apylinkėse surado 83 pilkapius.
Pirmasis mikrorajono projektas buvo parengtas dar 1962-1963 m., tačiau dėl neišplėtotos infrastruktūros šioje miesto dalyje projektavimas sustabdytas, keistas net keturis kartus ir pradėtas įgyvendinti tik po kelerių metų. Pirmieji Lazdynų gyventojai į dar dažais kvepiančius naujus butus keltis pradėjo 1969-ųjų pavasarį. Tačiau naujojo rajono gyventojai susidūrė su nemažais iššūkiais.
Šioje miesto dalyje nebuvo jokių inžinerinių komunikacijų, išplėtoto gatvių tinklo, tilto, jungiančio vietovę su miestu, taip pat būta daug statybų broko. Svarbūs mikrorajonui buvo 1969 m., kai per Neries upę buvo nutiestas Lazdynų tiltas.
Lazdynų tiltas. Šaltinis: Miestai.net forumas
1996 m. buvo pradėtas leisti mikrorajono laikraštis „Lazdynų žiedas“. Jame aprašomas Lazdynų mikrorajono kultūrinis gyvenimas. Spausdinamos apybraižos ir straipsniai apie daugelį lazdyniečių. Kai kurie jų - žinomi Lietuvos žmonės. Tai biologijos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
1990 m. Lazdynų mikrorajonas buvo suformuotas atsižvelgiant į gamtinius miesto elementus. Šio mikrorajono architektūriniai ir urbanistiniai sprendimai byloja apie tuomet naują sostinės plano raidos etapą. Lazdynai tapo vienu didžiausių Vilniaus mikrorajonų.
1974-aisiais dar visai naujas rajonas buvo apdovanotas Lenino premija, aukščiausiu to meto SSRS apdovanojimu, pirmą kartą skirtu ne už pastatą, o už masinės statybos kompleksą. Projektą kūrusiems architektams Vytautui Edmundui Čekanauskui, Vytautui Brėdikiui, Vytautui Kazimierui Balčiūnui, Gediminui Valiuškiui bei inžinieriams Algimantui Kleinotai ir Vincentui Šileikai 1974-aisiais skirta Lenino premija.
Rajono planinės erdvinės kompozicijos pagrindą sudaro žiedinė gatvių sistema ir išdėstytų penkiaaukščių, devynaukščių, dvylikaaukščių bei šešiolikaaukščių namų deriniai, o gatvės ir pastatai susilieja su natūraliu pradiniu miškingos vietovės reljefu. Pagal pirminį sumanymą Lazdynai turėjo būti kaip šiaurės vakarų gyvenamasis masyvas, didelė teritorija, kurioje dabar išsitenka Lazdynai, Viršuliškės ir Karoliniškės. Kadangi būtų reikėję iškirsti daug miško, architektas V. Čekanauskas šios idėjos atsisakė ir pasiūlė palikti žaliuosius plotus taip, kad Lazdynai būtų suskaidyti į tam tikras zonas.
Mikrorajone palikta nemažai natūraliai ten augusio miško. Vietovė apaugusi pušynais, lazdynais, kitais lapuočiais medžiais. Lazdynų miškingumas yra vienas didžiausių tarp Vilniaus miesto gyvenamųjų rajonų. Deja, ne visos architektų ir inžinierių vizijos buvo įgyvendintos dėl lėšų stygiaus, tačiau Lazdynų projektas atliko reikšmingą vaidmenį Lietuvos moderniosios gyvenamosios urbanistikos istorijoje.
Lazdynų architektūra. Šaltinis: MadeinVilnius.lt
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas Lazdynus laikė savo kūdikiu ir dar ilgai prisidėjo prie šio mikrorajono erdvių planavimo. Sovietmečiu jis juokavo, kad mikrorajonas turi viską, išskyrus bažnyčią. Sovietmečiu Lazdynų mikrorajonas bažnyčios turėti negalėjo. Architekto V. E. Čekanausko idėja Lazdynuose pastatyti bažnyčią įgyvendinta tik atkūrus nepriklausomybę. Bažnyčios statybos užtruko kelerius metus. 1993 m. sausio 31 d. Vilniaus arkivyskupijos metropolitas Audrys Juozas Bačkis pašventino naująją koplyčią, tų pačių metų balandžio 18 d. 1991 m. spalio 11 d. Lazdynų rajono pakraštyje savo veiklą pradėjo Vilniaus greitosios pagalbos universitetinė ligoninė.
Lazdynuose yra keletas lankytinų objektų. Gyvenamajame name atidarytas habilituotos gamtos mokslų daktarės, „vyriausios Lietuvos žiniuonės“ Eugenijos Šimkūnaitės memorialinis butas-muziejus (Erfurto g. 4). Vykdant paskutinę mokslininkės valią, buvo suremontuotas jos būstas ir įrengta nuolatinė memorialinė ekspozicija. Šiandien tai - Lazdynų gyventojų ir E. Lazdynus puošia dekoratyvinės skulptūros: „Vėtrungė“ (skulpt. Teodoras Kazimieras Valaitis, 1973 m.), „Rytas“, tapusi Lazdynų simboliu (skulpt. Gediminas Karalius, 1975 m.), „Kanklininkė“ (skulpt. Elena Palšytė-Kasperavičienė, 1982 m.), „Darbininkas“ (skulpt. Antanas Dimžlys, 1983 m.). Nuo 1994 m. prie Lietuvos parodų ir kongresų centro LITEXPO (Laisvės pr. 5) veikia pastovi lauko granitinių skulptūrų ekspozicija (skulpt.
Exploring Modernist Kaunas: Architecture of Optimism, 1919-1939
tags: #neigaliuju #mokykla #lazdynuose