Neįgaliesiems šiandien keliami vis naujesni kokybiniai reikalavimai jų socializacijai: įvairios socialinės aplinkos reiškinių pažinimui, darbo įgijimui, bendravimui, savarankiškumui. Šiuo ieškojimuisi kranto, kuriame neįgalusis gali išreikšti save.
Šiais užsiėmimais įmanoma geriau pažinti, suprasti ir priimti save, kitus žmones ir mus supantį pasaulį. Meno socialumą galima suprasti ir pagal tai, kaip jis padeda žmogui integruotis į visuomenę, prisitaikyti prie jos reikalavimus ar priešingai - priešintis socialinei aplinkai ir maištauti (Gaižutis, 1998).
Kaip teigia prof. A. Šiušis, šiandien meninio ugdymo dėka neįgalusis įgytų didesnį pasitikėjimą savimi, t.y. jeigu jo įgyti gebėjimai leistų jam sąveikauti su menu, o per jį ir su kitais neįgaliaisiais ar mokyklos bendruomenės nariais bei mikrorajono gyventojais, galbūt jau galėtume kalbėti apie visuomenės neįgaliaisiais ašvietimo socializacijos pradžią.
Kiti autoriai įsikūlo vadovautis moraline nuostata: socializuoti negalįjį ir humanizuoti visuomenę galima tik esant abipusei jų sąveikai ir kaitai, t.y. Problema: Vaikams, turintiems vidutiniškai sutrikusį intelektą, dažnai būdingas asocialus elgesys. Jie savo emocijas neretai reiškia socialiai nepriimtinais būdais, t.y. ašiais riksmais, agresija. Šiems vaikams sunkiau suprasti, atpažinti ir valdyti emocijas. Šiai elgtis net stipriausios emocinės reakcijos metu.
Meno terapija kaip pagalbos priemonė
Menas - tai pati universaliausia jausmų kalba, leidžianti žmonėms suvokti vieniems kitus. Šis įvairiausius žmonijos kultūros pasiekimus, grindžiamas vissų žmogaus kūrybinių galių atsiskleidimu, visumine dvasine kultūra.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Vaidyba - tiesioginis žmogaus pasidalijimas jausmais ir mintimis be tarpininkų. Ši komunikacinė sąveika - teatrinio meno esmė ir reiškimosi būdas - leidžia vykdyti svarbiausią ugdymo misiją: įtakoti visapusį asmenybinį bei sociokultūrinį vaiko ir jaunuolio augimą (Narauskas, 2002 ).
Čia gali tapti kitu, persikūnyti į augalą, gyvūną, kitą asmenį, išgyventi kitokius jausmus ir taip tarsi išplėsti savo asmenybės ribas. Šiau tikiu, jog padeda geriau suvokti aplinką, sukaupti dėmesį, lavina vaizduotę, ugdo kantrybę ir kitas teigiamas asmenybės savybes bei charakterio bruožus.
Dailės terapija
Dailė yra savotiška simbolių kalba. Tai puikus būdas išreikšti savo jausmus, kuomet yra neįmanoma to padaryti žodžiais. Šios iš pasąmonės, veikiau išreiškiamos vaizdais, o ne žodžiais. Dailėje dažnai taikomas laisvo piešimo metodas. Dailės terapijoje taikomas laisvasis piešimas, kuriuo stengiamasi pažinti save ir savo vidinį pasaulį.
Atsiranda galimybė bendrauti piešiniais. Pasitenkinimas savo darbo rezultatais padidina savo vertės pojūtį: patenkina saviraiškos ir pripažinimo poreikius. Tyrimais nustatyta, kad spalvos stipriai veikia žmogaus jausmus, savijautą, nuotaiką, regėjimą, mokymąsi ir darbo našumą. Šiasi laimingas arba liūdnas, jos gali slėgti žmogų arba kelti nerimą, žadinti aktyvumą arba nuteikti melancholiškai.
Daugelis teoretikų ir praktikų teigia, kad dailės užsiėmimai teatrinėje veikloje dažnai turi teigiamą terapinį poveikį. Piešimo, tapymo, spalvinimo metu vaikas turi galimybę išreikšti tai, kas jam svarbiausia. Taip lavėja kūrybiškumas, pažinimas, gebėjimas stebėti, analizuoti. Dailės ugdymas teatrinėje veikloje itin reikšmingas vaiko asmenybės raidai.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Vaikų dailė, t.y. dekoracijų piešimas, iliustracijų spalvinimas teatro užsiėmimuose yra viena iš geriausių priemonių vaikų saviraiškos poreikiams tenkinti.
Muzikos terapija
Kad muziką galima naudoti terapiniams tikslams, tai nėra ašis dienos atradimas. Jau Antikos laikais muzika buvo vadinama dievų kalba, muzika buvo laikoma priemone kūno ir sielos harmonijai pasiekti. Muzikos pozityvią įtaką įžvelgia net kitų ašių šalių mokslininkai.
Muzikos terapija teigiama, kad muzikos psichologinis, emocinis ir dvasinis poveikis padeda atgauti psichologinį ir fizinį balansą. Muzika kaip neregimas tarpininkas padeda pažinti ir išreikšti save, kurti ir tvirtinti tarpasmeninius ryšius su kitais asmenimis bei grupe. Muzika padeda atsiverti, suvokti savo ligą, ją priimti, nusiraminti ir galiausiai, atgavus jėgas, pradėti sveikti.
Muzikos terapija siekiama didinti neįgaliojo pasitikėjimą savimi, padėti rasti savyje dvasinę harmoniją bei siekti psichologinės reabilitacijos. Muzika naudojama kaip pagalba padėti atrasti tas menines veiklos sritis, kurios atskleistų neįgaliojo gabumus bei sugebėjimus.
Muzika apima ne tik ugdymo, bet ir psichologinius, socialinius, terapinius tikslus (saviraišką, pasitikėjimą, dvasinę harmoniją). Ji orientuota į kūrybos procesą, kur visai nebūtini meniniai įgūdžiai ar talentas.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Muzika teatrinėje veikloje skatina vaikus labiau pasittikėti savo jėgomis, darbingumu, gebėjimais. Yra atlikta daugybė muzikos poveikio žmonėms tyrimų. Rezultatai rodo, kad muzika veikia emocijas, kvėpavimo sistemą, širdies darbą, laikyseną ir klausytojo vaizdinius. Muzika gali pakeisti vaiko elgseną.
A. Šiauskas (1998), pažymi, kad muzikos jėga, jos meninė vertė ir socialinė reikšmė slypi tame, jog ji pajėgi išreikšti personalinius žmogaus išgyvenimus, t.y. emocijas. Šiau negalia blokuoja potencialią saviraišką. Kita vertus, kaip teigia A. Šiauskas (1998), išugdyta muzikinė saviraiška gali įtakoti sėkmingesnę neįgaliojo socialinę integraciją.
P. Nordofas ir K. Muzikos ir teatro sąlytis neabejotinai praturtina vienas kitą.
Choreografija ir šokis
Reikšmingą ugdomąjį ir koreguojamąjį reikšmę turi ir choreografija. Anot R. Šaitės (2000), požiūris į šokį, kaip ir visur, taip ir Lietuvoje ilgam įtvirtino ašio meno žanro pragmatiškąją ugdymo vertę: šokis ilgą laiką buvo kaip būdas, metodas, skirtas įgyvendinti ugdymo tikslus.
Vis labiau įsitvirtinant naujoms ugdymo idėjoms Lietuvoje, programose skirta daugiau dėmesio šokio menui. Anot E. Savukynaitės (1998), plastikos mokymo būdai yra labai įvairūs: fizinis - sportinis, choreografinis, veiksminis - pantomiminis ir kt. Fizinis - sportinis būdas - tai fizinis kūno treniravimas su visais fizinės kultūros ir sporto elementais, pradedant mankšta ir baigiant įvairiais sporto žaidimais.
Labai efektyvus veiksminis - pantomiminis plastikos mokymo būdas. Šis būdas ne tik fiziškai treniruoja vaiko kūną, bet ir padeda jiems atsipalaiduoti, lavina kūno pojūtį, aktyvų veiksmingumą, individualią plastiką. Šokio menas, kaip reiškinys, kaip žmogaus kūrybos produktas, yra kultūrinė vertybė.
Šia asmenybei socializuotis. Šokio menui pažinti yra aktuali liaudies kūryba. Kartu tai ir savotiška, laiko patikrinta vaikų ugdymo priemonė. Ji grindžiama nesudėtingais judesiais, yra paprasta savo forma, joje glūdi vaikui suprantamas ir prasmingas turinys.
Kiekvienam žmogui poreikis judėti yra įgimtas ir būtinas. Jį slopinant kartu slopinama ir neigiamai veikiama medžiagų apykaita, sutrikdomas natūralus žmogaus santykio su aplinka procesas, ne tik fizinė, bet ir dvasinė asmenybės raida. Šianti judėti mkssą raumenis. Nuolatinio proceso dėka nuo nekoordinuoto, spontaniško judesio pamažu peraugama į valdomą, organizuotą ir kryptingą judėjimą bei atitinkamus judesius.
Kaip teigia J. Judėjimą, judesius skatina ne tik žmogaus biologiniai, bet ir vidinio pasaulio poreikiai. Judesys teatro užsiėmimuose naudojamas kaip meninės išraiškos priemonė, euritmija suartina su šokiu ir pantomima. Muzikos garsas, dainuojamas ar tariamas žodis yra lydimas nematomo vidinio virpesio žmoguje.
Pasakų terapija
Ugdymas pasakomis - tai pats seniausias pedagogikos metodas. Žinios apie pasaulį ir gyvenimo filosofiją nuo senų amžių būdavo perduodamos iš lūpsų į lūpas, o kiekviena pasakos klausytojos karta visa tai permąstydavo kitaip ir perimdavo reikšmingiausius patarimus.
Psichologiniu požiūriu pasaka - simbolinė asmeninio ieškojimo išraiška, ieškojimo, kuris turi tikslą pasiekti aukštesnį asmenybės išsivystymo lygį ir paslėpti asmens sąmoningumą (Gudaitė, 2001). Pasakos simbolių dėka žmogaus pasąmonę pasiekia informacija apie dvasinę jo raidą.
Pasaka rodo, jog būtina išmokti kontroliuoti asmenines reakcijas taip, kad jos nesunaikintų pozityvių santykių su kitais žmonėmis, kad reikia išmokti kažką paaukoti, kažko atsisakyti. R. Brazienės (2005) teigimu, pasakos itin svarbios vaiko psichiniam vystymuisi.
Pasakos padeda suprasti savo neigiamas emocijas ir teigiamai spręsti psichologines problemas, žadina žmogaus gebėjimą veikti, aktyvina vidines galias, skatina naujus vaiko išgyvenimus ir kūrybinius impulsus, žadina vaiko pasąmonę, padeda formuotis jo savarankiškumo jausmui, suteikia gyvenimui kryptingumo. Pasakos jau seniai sėkmingai taikomos terapiniais tikslais - įveikiant baimes, krizes, negatyvius išgyvenimus bei koreguojant vaikų elgesį.
Terapinis pasaksų naudojimas remiasi psichoanalize, Jungo ir egzistencinės teorijos prielaidomis apie objektyvius santykius. Šios teorijos teigia, kad pasakose atsispindi augimo ir vystymosi tikslai bei problemos. Pasaka yra puikus "įrankis" žmogaus emocinių - psichologinių problemų sprendimui.
Literatūroje galima aptikti psichologinės pasakos prasmės aiškinimą. Vaikams nuo 4 iki 12 metų patraukliausios stebuklų pasakos. Šis palieka juos, pasirenka kelią, susipažįsta su naujomis pasakos būtybėmis, įveikia blogį, grįžta namo. Šiant reakcijas į jį. Pasakos, naudojamos terapiniais tikslais, tarytum įkvepia vaikus žygdarbiams, skatina pasitikėjimą savimi, o taip pat didina jų atsparumą negandoms, stresui.
Juk pasakos herojus dažnai klysta, kol pasiekia savo tikslą. Pasak analitinės psichologijos atstovės, tai rodo augimo, brendimo procesą. Kaip teigia G. Gudaitė (2001), psichoterapinės pasakos yra lengviausias būdas pakeisti, koreguoti vaiko elgesį.
herojus pradeda ieškoti išeities. Taip pasakos pavidalu vaikui perteikiama daug elgesio modelių įvairioms gyvenimo situacijoms: kuo turtingesnis asmens reakcijos, elgesio modelių arsenalas, tuo geriau pritampama prie aplinkinio pasaulio reikalavimų.
Lėlių terapija
Praktika rodo, kad vaikų ugdymui yra naudingas lėlių teatras bei lėlės, kaip ugdymo priemonės naudojimas. Lėlės yra tarsi žmogaus kopija, galinti pakartoti judesius, išreikšti nuotaikas. Šios aplinkos. Iš lėlių istorijos žinome, kad pirmosios lėlės buvo skirtos ne žaidimui, o ritualams atlikti (Skuratova, 2005, Ušinskis, 2005), o jie buvo naudojami ir gydymo tikslams.
Lėles galima piešti, kurti, konstruoti, rengti, kalbėti apie jas ir su jomis, kurti siužetus. Galima su lėlėmis žaisti arba vaidinti, t.y. ką nors su jomis veikti. Šia ir su manimi. Šius jų santykį su pasauliu. Užduodant klausimus lėlei, galimi netikėti, iškyla žmogaus pasąmonėje esantys atsakymai, kurie padeda asmeniui susivokti savyje, suprasti savo problemas, suradus jas ir spręsti.
Naudojantis lėle kaip būdu išsakyti tai, ko paprastai sakyti vengiama, atveriamas kelias komunikacijai, pažinimui. Šiau aptartos mens rėkašys (kitaip dar - terapijos) ir dar daugelis kitų nepaminėtų, dažnai integruojasi viena į kitą, persipina vaikų ugdymo veikloje. Teatrinėje veikloje ypatingai svarbi mens (dailės, šokio, muzikos ir t.t.) integracija.
Lietuvoje teatrinius mokymo būdus vienas iš pirmųjų aptarė P.Geniušas (1929), vadindamas juos dramatizmu ir inscenizavimu. A. Gaižutis (1982, 1988) teigė, kad iš visų vaiko estetinės ir meninės veiklos rūšių labiausiai integruojanti yra teatrinė veikla, kuri apima žaidimus, gamtos reiškinius, darbo elementus ir pan.
Apie vaikų dramą (teatrą), jos auklėjamąją reikšmę, teatrinius mokymo būdus rašė Z. Buožis (1988), jis tyrinėjo sceninį veiksmą ir jo improvizavimą mokinių vaidinimuose. V. Kazragytė parengė dramos (teatro) programą bendrojo lavinimo mokykloms (1996). Taip pat apie vaikų dramą (teatrą), jos auklėjamąją reikšmę, teatrinius mokymo būdus rašė V. Dzingelienė (2002), R. Ercmonienė (2001), L. Tupikienė (1988), D. Pa...
Neįgaliųjų meninio ugdymo aktualumas Lietuvoje
Lietuvoje meninis ugdymas turi senas tradicijas. Bendrojo lavinimo ir specialiose mokyklose meninis ugdymas plėtojamas per mens dalykų pamokas (teatro, dailės, muzikos, šokio ir kt.). Šiandieninei mokyklai labai svarbu ugdyti dvasingą, dorą, kūrybingą ir laisvą pilietį.
Kaip rodo literatūros šaltinių analizė, meninė veikla padeda vaikams sukaupti gilesnę estetinę patirtį, geriau pajusti meno reikšmę žmogui. Šis specialusis ugdymosi poreikis bei socialinės problemos.
Lietuvos specialiosios kūrybos draugija "Guboja"
Lietuvos specialiosios kūrybos draugija "Guboja" įgyvendina neįgaliųjų neformalaus ugdymo menais projektus. Šios draugijos veikla ir kitos iniciatyvos rodo, kad neįgaliųjų meninis ugdymas Lietuvoje yra svarbus ir plėtojamas.
Apibendrinant, meninis ugdymas yra veiksminga priemonė neįgaliųjų integracijai į visuomenę, saviraiškai ir asmenybės tobulėjimui. Įvairios meninės veiklos formos, tokios kaip dailė, muzika, šokis, pasakų terapija ir lėlių terapija, padeda neįgaliesiems atsiskleisti, įveikti socialinę atskirtį ir pasiekti dvasinę harmoniją.
| Meno terapijos rūšis | Poveikis | Tikslai |
|---|---|---|
| Dailės terapija | Padeda išreikšti jausmus, lavina kūrybiškumą, pažinimą | Pažinti save, savo vidinį pasaulį, patenkinti saviraiškos poreikius |
| Muzikos terapija | Atstato psichologinį ir fizinį balansą, padeda atsiverti ir suvokti save | Didinti pasitikėjimą savimi, rasti dvasinę harmoniją, siekti psichologinės reabilitacijos |
| Choreografija ir šokis | Lavina kūno pojūtį, aktyvų veiksmingumą, individualią plastiką | Socializuotis, pažinti liaudies kūrybą, išreikšti emocijas |
| Pasakų terapija | Padeda suprasti neigiamas emocijas, skatina veikti ir pasitikėti savimi | Spręsti psichologines problemas, įveikti baimes ir negatyvius išgyvenimus |
| Lėlių terapija | Atveria kelią komunikacijai, pažinimui, padeda išsakyti tai, ko vengiama | Susivokti savyje, suprasti ir spręsti problemas |
tags: #neigaliuju #meninis #ugdymas