Vienas iš įrankių, siekiant didinti užimtumą Lietuvoje - neįgaliųjų integracija į darbo rinką.
Darbo problema - nustatyti, kokie veiksniai sąlygoja neįgaliųjų integraciją į darbo rinką ir kokių priemonių tobulinimas lemtų aukštesnį neįgaliųjų įsidarbinimo lygį.
Darbo tikslas - išanalizavus veiksnius, sąlygojančius neįgaliųjų užimtumą Lietuvoje, pateikti pasiūlymus neįgaliųjų integracijos į darbo rinką skatinančių priemonių gerinimui.
Darbe atlikti literatūros analizės ir ekspertų interviu tyrimai.
Nustatyta, kad svarbu adaptuoti profesinės neįgaliųjų reabilitacijos programas atsižvelgiant į darbo rinkos paklausą, didinti darbdavių įsitraukimą pradiniame įdarbinimo procese, teikti darbo asistento paslaugas, didinti neįgaliųjų motyvaciją įsidarbinti iškeliant atitinkamus reikalavimus jų atsakomybėn ir stiprinti socialinių įmonių veiklos ir valstybės paramos panaudojimo kontrolę.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Šiame straipsnyje pristatomas tyrimas, kuriuo siekiama iš naujo įvertinti neregių ir silpnaregių galimybes integruotis į darbo rinką mūsų visuomenėje, taip sudarant prielaidas praktiškai spręsti šių neįgaliųjų žmonių grupės įsidarbinimo problemas.
Tyrimo imtis: 322 respondentai iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų.
Tyrimo objektas - neregių ir silpnaregių padėties darbo rinkoje ypatumai.
Neįgaliųjų padėtis darbo rinkoje Lietuvoje
Lietuvoje kartu Nyderlandų Tilburg universiteto kolega buvo vykdytas kokybinis tyrimas apie pagrindines kliūtis, trukdančias neįgaliesiems integruotis į darbo rinką.
Pačių neįgaliųjų manymu, tai yra specialiai pritaikytos infrastruktūros organizacijose trūkumas ir jų stigmatizavimas, mat visuomenėje vyrauja požiūris, kad neįgalusis yra mažiau kompetentingas negu žmogus, neturintis jokios negalios.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto duomenimis, 2017 metais darbingo amžiaus neįgaliųjų skaičius Lietuvoje buvo 162 575, iš kurių dirbančių - 47 133.
Remiantis šia statistika, neįgaliųjų užimtumas darbo rinkoje Lietuvoje siekia vos 29 proc., kai bendras visų gyventojų užimtumo lygis perkopia 70 proc.
Negana to, Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio, mat Europos Sąjungoje maždaug 50 proc. neįgaliųjų turi darbo vietas.
Vadinasi, neįgaliųjų įtraukimas į darbo rinką Lietuvai yra iššūkis net ir ekonominio augimo laikotarpiu.
Neįgaliesiems per masines informavimo priemones bene kasdien kartojama, kad jie yra rizikos grupėje, jie yra socialiai pažeidžiamiausia visuomenės dalis, tą patį šie žmonės išgirsta ir savo darbo vietoje.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Negalią turintiems asmenins pandemijos sukelta krizė yra kur kas didesnis psichologinis iššūkis nei likusiai visuomenės daliai.
Nerimą kelia ne tik pavojus sveikatai, bet ir rizika prarasti darbo vietą, kurios netekęs dažnas neįgalus asmuo atsiduria ties skurdo riba ir patenka į dar didesnę socialinę atskirtį.
Europos Komisijos duomenimis, negalią turinčių žmonių užimtumo rodikliai yra prastesni, nei Europos Sąjungos (ES) vidurkis, o neįgaliųjų skurdo rizika yra viena didžiausių visoje ES ir toliau didėja.
2011 m. šis rodiklis siekė 16 proc., o 2017 m. skurdą patyrė jau 35,1proc. Lietuvos neįgaliųjų.
Lietuvoje asmenų su negalia skurdo rizikos rodiklis (2017 m. 35,1 proc.) yra beveik dvigubai didesnis negu tų, kurie negalios neturi (17,1 proc.).
Darbdavių požiūris į neįgaliųjų įdarbinimą
2019-07-17 Du iš penkių (43 proc.) šalies dirbančiųjų netiki, kad jų darbovietė būtų tinkama vieta dirbti žmonėms su negalia ir galėtų padėti jiems integruotis į darbo rinką.
Priešingai galvoja tik kas penktas (21 proc.) dirbantysis, pabandęs įvertinti savo darbo vietą bei aplinką per specialiųjų poreikių turinčių žmonių prizmę.
Tokius duomenis atskleidė bendrovės „Spinter tyrimai“ gegužės mėnesį atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa.
Neįgaliųjų socialinių įmonių sąjungos (NSĮS) atstovas Gediminas Bartkus teigia, kad tokia nuomonė nestebina - deja, bet didžioji darbo rinkoje veikiančių įmonių dalis šiandien nėra pasirengę priimti negalią turinčių darbuotojų.
„Sveiki visi esame vienodai, o silpnas - kiekvienas savaip. Panašu, kad į sveikųjų poreikius masiškai orientuota darbo infrastruktūra yra rimtas iššūkis darbdaviams, nes norint įdarbinti žmogų su negalia aplinką tektų iš esmės personalizuoti, o keičiantis darbuotojams - vėl perdaryti, koreguoti.
Patiems darbuotojams dažniausiai į akis krinta infrastruktūrinis aplinkos nepritaikymas, specialių sąlygų nesudarymas judėjimo negalią turintiems asmenims ar akliesiems.
Kita vertus, gali būti, kad patys dirbantieji nėra tikri, kaip sektųsi dirbti ir bendrauti su negalią turinčiu kolega, kokių bendradarbio gebėjimų galima tikėtis“, - sako NSĮS vadovas G. Bartkus.
Apklausos duomenimis, vos kas dešimtas (11 proc.) yra tvirtai įsitikinęs, kad negalią turinys žmonės jų darbovietėje galėtų dirbti, o 22 proc. išreiškė nuosaikesnį pritarimą.
Dažniau optimistiškesnį požiūrį reiškė jaunesni respondentai, kurie paprastai yra tolerantiškesni kitiems visuomenės nariams.
G. Bartkaus teigimu, silpnesnių, labiau pažeidžiamų darbo grupių integracija dažniau yra socialinės politikos, o ne efektyvumo siekiančio verslo esminis tikslas.
Vien dėl šios priežasties darbo infrastruktūros individualizavimas turi stiprų socialinį atspalvį.
NSĮS skaičiavimu, aplinkos pritaikymas ir sąlygų sudarymas negalią turinčiam asmeniui, priklausomai nuo negalios tipo ir laipsnio, gali svyruoti nuo kelių šimtų iki keliasdešimt tūkstančių eurų.
„Darbo vietos socialinio „dizaino“ kaina yra pakankamai aukšta, o investicija niekada nėra baigtinis procesas.
Užimtumo įstatymas neįgaliuosius įdarbinančioms bendrovėms numato panašias darbo užmokesčio subsidijas kaip ir socialinėms įmonėms, bet faktas lieka nepakitęs - subsidijos nepadengia realių kaštų, todėl taip ir netapo katalizatoriumi, padedančiu efektyviau mažinti socialinę atskirtį.
Maža to, iš sąjungos vienijamų įmonių patirties galime sakyti, kad tai net ne vien finansų klausimas.
Efektyvi neįgaliųjų integracija reikalauja visapusiško įsigilinimo į žmonių galimybes, įpročius, gebėjimų ir kompetencijų kėlimą.
Taip pat būtina investuoti ir į visą kolektyvą - padėti žmonėms dirbti kartu, vieniems kitus pažinti ir kartu augti“, - teigia NSĮS vadovas.
Pasak jo, darbdaviams trūksta informacijos apie neįgaliųjų gebėjimus, todėl dažnai jie netiki, kad neįgalieji galėtų atlikti darbą kokybiškai.
„Neretai skaudžias istorijas pasakoja tie, kurie mėgino darbo ieškoti atviroje darbo rinkoje, tačiau savo vietą galiausiai rado socialinėse įmonėse.
Deklaracijos ir lozungai apie verslo socialinę atsakomybę ir lygias galimybes ar net valdžios kalbos apie privalomas kvotas negalią turintiems yra gražioji medalio pusė.
Tačiau realybė atrodo gerokai kitaip ir prieš tai užsimerkti reiškia tiesiog ignoruoti problemą“, - įsitikinęs G. Bartkus.
Socialinės įmonės kaip integracijos priemonė
Labai dažnai neįgalieji, patekę į darbo rinką, susiduria su įvairiais sunkumais. Viena jų - socialiai nepriimtinas elgesys. Su šia problema dažniausiai susiduria protinę negalią turintys darbuotojai.
„Socialinėse įmonėse turime kitokias patirtis. Mūsų verslas, jo organizavimas pritaikytas būtent neįgaliesiems.
Čia žmonės dirba kartu su sveikais kolegomis, todėl ateinantis naujas neįgalus darbuotojas gali nesibijoti jaustis kolektyve tarsi „balta varna“, nes šalia dirba tokie pat kaip jis arba tie, kurie prie įvairias negalias turinčių kolegų jau yra pripratę, žino, kaip su jais bendrauti, kaip užmegzti ryšį ir jį išlaikyti“, - sako G. Bartkus.
Kalbant apie teisinį reglamentavimą, Lietuvoje egzistuoja du įmonių tipai: socialinės įmonės bei neįgaliųjų socialinės įmonės.
Tai pagrindinis įrankis, kurį taiko valstybė, siekdama įtraukti neįgaliuosius į darbo rinką.
Lietuva yra pasirinkusi būtent tokią formą, bet pažvelgę į ES šalis, galime pamatyti ir kitokių metodų.
Realiai egzistuoja du neįgaliųjų integracijos į darbo rinką modeliai ir jų sintezė.
Dauguma valstybių taiko integruotą modelį - jose veikia ir specialiai pritaikytos įmonės, tačiau kartu taikoma ir kvotų sistema, padedanti neįgaliesiems konkuruoti atviroje darbo rinkoje.
Pavyzdžiui, Prancūzija taiko tokį atviros rinkos modelį: įmonės ne mažiau nei trejus metus turinčios daugiau kaip 20 darbuotojų privalo įdarbinti neįgalius asmenis - ne mažiau kaip 6 proc. dirbančių įmonėje turi būti žmonės, turintys neįgalumą.
Žinoma, įmonė turi teisę jų nepriimti į darbą, tačiau tokiu atveju ji moka kompensaciją į specialų fondą.
tags: #neigaliuju #integracijos #i #darbo #rinka #priemoniu