Straipsnyje nagrinėjamas neįgaliųjų, kaip vienos iš socialinių grupių, dalyvavimas viešajame valdyme.
Jau praėjo daugiau nei 100 metų nuo XIX amžiuje prasidėjusios moterų kovos prieš diskriminaciją ir už lygias teises. Ši kova buvo perkelta ir į tarptautinį žmogaus teisių lygį, 1979 metais Jungtinėms Tautoms patvirtinus Konvenciją dėl visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo. Lietuva ją ratifikavo 1994 metais, tuo pačiu įsipareigojo taikyti jos principus savo įstatymuose, politikoje ir praktikoje.
Negalią turinčių žmonių kova prieš diskriminaciją ir už lygybę prasidėjo žymiai vėliau nei moterų. Septintame XX amžiaus dešimtmetyje prasidėję antipsichiatrijos ir gyvenimo sąlygų normalizavimo judėjimai pažadino vyriausybių ir visuomenių, o ypač pačių negalią turinčių žmonių suvokimą apie jų patiriamą diskriminaciją ir nelygybę.
Labai aiškiai atpažinta, kad įvairios neįgaliųjų globos formos, įskaitant labdaringą ir globėjišką požiūrį bei jų apgyvendinimą globos institucijose, sukūrė institucinius neįgaliųjų rezervatus.
2006 metais, reaguodamos į negalią patiriančių žmonių diskriminaciją visame pasaulyje, Jungtinės Tautos, paskatintos pačių negalią turinčių asmenų, paskelbė Neįgaliųjų teisių konvenciją. Joje labai aiškiai pasakyta, kad negalią turintys žmonės, nesvarbu, kokia jų negalia, lytis ar amžius, turi teisę gyventi oriai bet kurioje šalyje, ne atskirtyje, o lygiai kartu su visais. Konvencijoje konkrečiai surašyta, kaip įgyvendinti politines, pilietines, socialines, ekonomines ir kultūrines teises, be to, specifines neįgaliųjų teises. Šiandienai 176 pasaulio valstybės yra ratifikavusios Konvenciją, Lietuva tai padarė 2010 metais.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai neįgaliųjų integracijai
Tačiau Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitete, įvertinus jau 70 šalių pažangą įgyvendinant Konvenciją, matome, kad visos be išimties pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės yra labai sunkiai įgyvendinamas įsipareigojimas.
Negalią turintys žmonės tebegyvena uždaryti globos institucijose, tebesimoko atskirose, tik jiems skirtose, mokyklose, tebedirba specializuotose uždarose darbo vietose, jei iš viso dirba, tebelaikomi ekonomine našta ir neturintys gebėjimų, vertinami jų „defektai“ arba negebėjimai, o ne poreikiai ir patiriamos kliūtys visuomenėje, atitinkamai, jiems priskiriamas nedarbingumas, jie skursta, ribojamas jų pilietinis ir politinis dalyvavimas.
Neįgalios moterys ir mergaitės patiria keleriopą diskriminaciją dėl prievartos susikertant lyties, amžiaus ir negalios veiksniams, ypač kai jos gyvena skurdo sąlygomis, uždarytos globos institucijose arba yra mažumų tautybės.
Šalys nesugeba užtikrinti ir įtraukios darbo rinkos, sudarant tinkamas sąlygas negalią turintiems žmonėms dirbti kartu visais žmonėmis. Šalys neturi efektyvių strategijų, kuriomis būtų sukuriamas infrastruktūros ir paslaugų prieinamumas, nei sudaromos tinkamos sąlygos gyventi, dirbti, mokytis kartu su visais.
Prieinamumas reiškia visuotinį principą, kad visa infrastruktūra ir visos paslaugos būtų prieinamos visiems neįgaliesiems, kokią negalią jie beturėtų, judėjimo, regos, klausos, intelekto ar psichosocialinę. Tinkamas sąlygų sudarymas reiškia sąlygų pritaikymą pagal individualius poreikius. Tačiau šalių vyriausybės mažai teremia tinkamą sąlygų sudarymą, pavyzdžiui, darbo rinkoje.
Taip pat skaitykite: Socialinės paslaugos Deltuvoje
Iš tiesų, nereikia jokių socialinių ar kitokių spec. įmonių. Tereikia kurti įtraukios darbo rinkos priemones, sudarant sąlygas neįgaliesiems dirbti kartu su visais žmonėmis.
Valstybės privalo padėti įrengti darbo vietą, remti neįgalią turintį asmenį įdarbinusį darbdavį, galų gale, įvesti privalomą įdarbinimo kvotų sistemą viešam ir privačiam sektoriuose, kad būtų paspartina negalią turinčių asmenų įtrauktis darbo rinkoje.
Analogiškos ir švietimo tendencijos. Specialiosios mokyklos, kaip ir specialiosios įmonės, yra diskriminacijos forma, kadangi palaiko ir gilina negalią turinių vaikų ir suaugusiųjų socialinę atskirtį. Šalys niekaip nesugeba užtikrinti įtraukaus ugdymo, kad visi negalią turintys vaikai galėtų mokytis drauge, be diskriminacijos.
Valstybės, jei nori būti civilizuotos ir demokratinės, privalo kurti įtraukųjį ugdymą. Viena iš didžiausių kliūčių įgyvendinti negalią turinčių asmenų teises yra vis dar stipriai įstatymuose, strategijose ir visuomenės bei įvairių sričių specialistų sąmonėje įaugę globos ir medicininiai negalios supratimai.
Iki šiol manoma, kad neįgaliųjų diskriminacija ir atskirtys yra norma, kad ir toliau reikia saugoti neįgaliuosius juos uždarant į spec. įstaigas, ir tik taip, o ne kitaip, turi būti.
Taip pat skaitykite: Reforma Lietuvoje
Neįgaliųjų poreikiai vis tebevadinami specialiaisiais poreikiais, nors jų poreikiai yra lygiai tokie pat kaip ir visų žmonių, visų pirma, gyventi lygiomis teisėmis ir sąlygomis, kaip gyvena visi žmonės. Neįgalieji vis apibūdinami taikant priesagą „spec“, nors juose nieko „spec“ nėra“.
Kita vertus, negalią turintiems žmonėms būtina pagalba kompensuoti jų negalią, be to, suteikti priemonių, kad jie galėtų įnešti savo indėlį į visuomenės, tame tarpe, ir į ekonominį valstybės gyvenimą.
Vietoje to, tebepalaikomos diskriminacinės struktūros, be to, tebesidžiaugiama neįgaliųjų gebėjimais, lyg jų gebėjimai būtų labiau išimtis nei norma.
Vienas didžiausių valstybių, ratifikavusių Konvenciją, nesugebėjimas yra grąžinti neveiksniais pripažintiems asmenims jų visišką veiksnumą atšaukiant teisinę neveiksnumo normą.
Tuo pačiu valstybės nesugeba kurti paramos priimant sprendimus mechanizmų, kurie leistų kiekvienam žmogui, net ir turinčiam mažiau gebėjimų, išreikši savo norus ir pageidavimus, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas ir savarankiškumas, nesvarbu, kiek jam ar jai pagalbos bei priežiūros reikėtų.
Vis dar tūkstančiai žmonių, tame tarpe ir Lietuvoje, teisiškai yra pripažinti esą teisiniai ir socialiniai „niekai“, ir daugelyje šalių nėra pažangos grąžinant tiems žmonėms jų teisinį veiksnumą ir padedant jiems būti lygiateisiais visuomenės nariais.
Teisinio neveiksnumo norma yra ne tik stipriai diskriminacinė psichosocialinę ir/ar intelekto negalią turinčių asmenų atžvilgiu. Teisinio neveiksnumo norma per se paneigia visų negalią turinčių asmenų socialinę prigimtį, orumą ir teises, nes atspindi valstybių oficialią poziciją neįgaliųjų atžvilgiu.
Analogiškos tendencijos visur, kokią beimsime žmogaus teisių sritį. Antai pilietinė balsavimo teisė, kuri atimta teisiškai neveiksniems asmenims, taip pat sunkiai prieinama turint judėjimo ar regos sutrikimus. Žmonės tiesiog nebalsuoja, žinodami, kaip sunku bus įveikti esamas kliūtis.
Taigi, negalią turintys žmonės visuotinai tebėra visuomenės užribiuose, nepaisant valstybių įsipareigojimo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje įrašytoms teisėms. Negalią turinčių žmonių praktiškai nėra viešajame diskurse, teisėse ir strategijose, yra nematomi svarbiausiose visuomenės gyvenimo srityse, jų nuomonė ir dalyvavimas išklausomi iš mandagiai dėl to paties gailesčio, bet nėra laikomi svarbiais.
Per mažai valstybių sąmoningumo ir noro dėl Konvencijos esmės ir tarptautinių įsipareigojimų įgyvendinimo supratimo.
Tai matydamas JT Neįgaliųjų teisių komitetas parengia papildomus tarptautinės teisės dokumentus, kuriuose aiškina Konvencijos straipsniuose įrašytas teises, teikia konkrečias gaires, kaip jos turi būti įgyvendinamos šalyse. Taip, pavyzdžiui, atsitiko su 19-uoju Konvencijos straipsniu ir Komiteto parengtu jo išaiškinimu.
Čia aiškiai pasakoma, kad savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis į bendruomenę yra pamatinė negalią turinčių asmenų teisė. Šalys yra kviečiamos uždaryti visas globos institucijas, kuriose negalią turintys žmonės gyvena atskirti nuo visuomenės, nuo to, kas laikoma normaliu gyvenimu. Be to, šalys yra kviečiamos sudaryti sąlygas tiems žmonėms gyventi savarankiškai ir bendruomenėje.
Tačiau stebime, kad šalys to niekaip neįgyvendina, arba, investuodamos milijonus eurų, stato naujas institucijas, tegul ir mažesnes, taip ilgiems metais įtvirtindamos negalią turinčių žmonių atskirtį nuo visuomenės. Institucijų išlaikymas, nuolatinis investavimas į jas, tokiu būdu, į negalią turinčių žmonių diskriminaciją, kainuoja labai brangiai.
Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetas, matydamas, kaip valstybėms sunkiai sekasi arba nesiseka sudaryti sąlygas negalią turintiems žmonės gyventi lygiai ir drauge su visais žmonėmis, paskelbė naują, 5-ojo Konvencijos straipsnio Lygybė ir Nediskriminavimas, išaiškinimą.
Į tarptautinę žmogaus teisių teisę įveda naują, įtraukios lygybės, sampratą. Įtrauki lygybė reiškia, kad a) šalinamos socialinės-ekonominės kliūtys, b) šalinamos neigiami stereotipai ir kuriamas pozityvus neįgaliųjų įvaizdis, c) užtikrinamas visiškas neįgaliųjų dalyvavimas visuomenėje kartu su visais ir d) sudaromos erdvės negaliai kaip socialinės įvairovės daliai.
Įtraukiai lygybei užtikrinti būtina įstatymuose numatyti tinkamą sąlygų sudarymą, ypač įtraukioje atviroje darbo rinkoje, taip pat ugdymo įstaigose ir procesuose, sveikatos paslaugose. Tinkamų sąlygų nesudarymas turi būti traktuojama kaip diskriminacijos forma. Be to, valstybės privalo imtis papildomų priemonių, kad būtų paspartintas negalią turinčių žmonių teisių įgyvendinimas.
Konvencijos narių valstybių pareiga įgyvendinti savo įsipareigojimus tarptautinei žmogaus teisei, o ypač įgyvendinti savo žmonių teises, ypač tų, kurie nuolat patiria struktūrinę diskriminaciją ir nelygybę.
Negalią turinčių asmenų padėtis visuomenėje istoriškai buvo pakankamai sudėtinga. Turintieji regos, judėjimo, klausos, intelekto ar psichikos sutrikimų asmenys nuo seniausiųjų ir iki pat šių laikų apibūdinami kitoniškumo, svetimumo, nepajėgumo kategorijomis.
Gyvename keistoje sandūroje tarp dviejų skirtingų visuomenės gerovės sampratų. Viena vertus, sovietiniai laikai mums įrėžė į sąmonę, kad neįgaliųjų tiesiog nėra arba jų neturi būti, juos patalpinant į uždaras, nuo visuomenės akių paslėptas institucijas. Kita vertus, dabartinėje neoliberalioje visuomenėje negalią turintys asmenys atsiduria konkurencijos ir meritokratijos vertybėmis grįstų visuomenei reikšmingų sprendimų ir veiklų paraštėse.
Ir sovietinės, ir liberalios visuomenės atveju neįgalieji atsiduria už įprasto, normalaus visuomenės gyvenimo ribų, arba jiems sukuriant specializuotas būties alternatyvas arba juos tiesiog paliekant bendros atsitiktinės socialinės tėkmės valiai.
2006 metais Jungtinės tautos, inicijuotos negalę turinčių asmenų ir jų šalininkų, paskelbė Neįgaliųjų teisių konvenciją, kurioje nedviprasmiškai įvardijamos naujos vertybės ir gairės. Konvencija siekia „skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui“.
Kitaip tariant, pasaulio šalys sutarė, kad nuo šiol neįgalieji turi teisę visaverčiai dalyvauti visuomenės gyvenime, kaip ir kiekvienas bet kuris žmogus. Tai - esminis valstybių ir visuomenės požiūrio keitimas į negalią turintį žmogų.
Iki šiol mes gyvenome ir tebegyvename ne teisių, o globos ir socialinės paramos praktikoje ir politikoje. Negalę turinčių asmenų globos tradicija, trunkanti nuo viduramžių iki šiandien, susiformavo krikščionybės įtakoje turint kilnią misiją padėti beteisiams visuomenės nariams atliepiant į prigimtinį žmogaus poreikį būti mylimam ir pripažintam Kito akyse. Šią misiją geriausiai atspindi Motinos Teresės veikla su beteisiais neliečiamųjų kastos asmenims arba Žano Vanje įkurtos Arkos bendruomenės.
Tačiau globos diskursas industrinio tipo šalyse transformavosi į požiūrį, kad neįgaliesiems geriausia būti apsaugotiems nuo visuomenės ir gyventi nuo visuomenės atskirtose įstaigose. Institucinis globos požiūris įtvirtino diskriminacinę paternalistinę praktiką ir normą, be to, specifinį bei ypač žemą negalią turinčių asmenų statusą, kaip nuo kitų priklausomų ir mažai ką gebančių individų. Tuo pačiu visos sprendimo dėl negalią turinčių asmenų gyvenimų galios buvo atiduotos techniškoms, bet toli gražu ne visada mylintį žvilgsnį turinčių specialistų rankoms.
Socialinių paslaugų požiūris bando spręsti šią atskirties problemą skatindamas taip vadinamąją deinstitucionalizaciją. Tikimasi, kad socialinių paslaugų pasiūla ir įvairovė leis negalią turintiems žmonėms suteikti kokybiškas paslaugas. Tačiau socialinių paslaugų entuziastų siekiai pasiteisino tik iš dalies. Tik santykinai maža dalis negalią turinčių asmenų perėjo į tikras bendruomenines paslaugas, kur neįgaliesiems buvo sukurtos asmens orumą ir socialinį dalyvavimą konstruojančios sąlygos.
Ypač Rytų Europos šalyse įstatymiškai nebuvo sukurtos sąlygos pakeisti sistemą taip, kad visos socialinės paslaugos taptų realiai bendruomeninėmis, kad visi neįgalieji be išimčių turėtų normalias, visuomenėje įprastas gyvenimo sąlygas.
Neįgaliųjų teisių konvenciją įveda naują sampratą, naują požiūrį: negalią turintys asmenys turi teisę gyventi tose pačiose aplinkose, kaip ir visi visuomenės nariai, gali naudotis tuo pačiu visuomenės gėrybėmis ir tomis pačiomis teisėmis, kaip ir bet kuris pilietis.
Kita vertus, teisių požiūris nėra visiškai naujas, kai kuriose Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos šalyse jis jau veikia keletą dešimtmečių ir visiškai pasiteisino. Pripažinta neįgaliųjų teisė gyventi savarankiškai, įdiegti bendruomeniniai socialinių paslaugų modeliai. Įdomu tai, kad ši perspektyva sudaro prielaidas neįgaliesiems ir jų šeimos nariams gyventi visavertišką gyvenimą, neįgaliesiems praleidžiant laiką bendruomenės ritmu, o jų šeimos nariams išliekant aktyviems darbo rinkoje. Čia ypač svarbu atpažinti socialinio teisingumo dimensiją, numanančią papildomas priemones neįgaliesiems, jiems leidžiančios visavertiškai naudotis visuomenės ištekliais ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
LNF tikslas - politiniai sprendimai, suteiksiantys lygias teises žmonėms su negalia gyventi savarankiškai drauge su visais, siekis organizuoti globos sistemą, gerinti neįgalių žmonių integraciją darbo rinkoje ir visuomenėje, numatyti pašalpas. Negalios įvaizdis yra formuojamas pačios visuomenės, todėl labai svarbu ją šviesti, organizuoti socialines akcijas, inicijuoti visuomenės tyrimus, rengti straipsnius ir reportažus apie žmonių su negalia galimybes gyventi savarankiškai.
Negalios politikoje yra labai svarbus atsakingų institucijų, organizacijų ir pačios visuomenės dalyvavimas: reagavimas į visuomenės nuomonės formavimą negalios klausimais žiniasklaidoje, esant poreikiui teikti skundus.
Lietuvoje vis dar gajus nuo sovietinių laikų likęs įsitikinimas, kad žmonės su negalia yra savo negalios įkaitai. Kitaip tariant, negaliai priskiriama medicininė, o ne socialinė kilmė. Požiūris, kad kliūtis sukuria ne tik pati negalia, bet ir nepritaikyta aplinka, paslaugų trūkumas, neprieinama informacija, dar nėra įsitvirtinęs.
2017 metais LNF atliktas žiniasklaidos tyrimas parodė, kad visuomenė nesupažindinama su negalios įvairove, labai dažnai žmonės su negalia vaizduojami skurdo kontekste arba kaip našta savo artimiesiems. Šis tyrimas parodo, kad psichosocialinę negalią turintys žmonės dažniausiai žiniasklaidoje vaizduojami neigiamai.
Apibendrinant, neįgaliųjų dalyvavimas politikoje ir visuomeniniame gyvenime Lietuvoje yra svarbus žingsnis siekiant lygiateisės ir įtraukios visuomenės. Svarbu įgyvendinti Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas, šalinti kliūtis ir užtikrinti tinkamas sąlygas neįgaliesiems dalyvauti visose gyvenimo srityse.
Neįgaliojo pažymėjimas
Pagrindiniai iššūkiai ir kliūtys:
- Institucinis globos požiūris ir diskriminacinė praktika.
- Nepakankamas infrastruktūros ir paslaugų prieinamumas.
- Neigiami stereotipai ir visuomenės informuotumo trūkumas.
- Teisinio neveiksnumo norma ir paramos priimant sprendimus mechanizmų trūkumas.
- Ribotas pilietinis ir politinis dalyvavimas.
Priemonės, skatinančios neįgaliųjų dalyvavimą:
- Įtraukios lygybės užtikrinimas ir socialinių-ekonominių kliūčių šalinimas.
- Pozityvaus neįgaliųjų įvaizdžio kūrimas ir visuomenės švietimas.
- Tinkamų sąlygų sudarymas įtraukioje darbo rinkoje, ugdymo įstaigose ir sveikatos sektoriuje.
- Valstybės parama įdarbinant neįgaliuosius ir įvedant įdarbinimo kvotų sistemą.
- Deinstitucionalizacijos skatinimas ir bendruomeninių socialinių paslaugų plėtra.
tags: #neigaliuju #dalyvavimas #politikoje