Socialinė reabilitacija - tai socialinio poveikio priemonių visuma, skatinanti asmens socialinį savarankiškumą, mažinanti veiklos ribojimą, siekiant atkurti ir užtikrinti lygias teises, socialines funkcijas ir galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime bei užtikrinti tam tikrą socialinę padėtį. Socialinė reabilitacija apima ne tik darbą su konkrečiu asmeniu, bet ir bendruomene, visuomene, kad ji būtų pasirengusi priimti ir paremti žmogų. Socialinė reabilitacija yra visuomenės ir asmens sąveika, apimanti socialinės patirties perdavimą, asmens įtraukimą į socialinius santykius ir socialinės elgsenos keitimą.
Neįgaliųjų integracija į visuomenę yra vienas iš socialinės reabilitacijos tikslų. Socialinės reabilitacijos vienas svarbiausių tikslų - asmens socialinė adaptacija, pagalba siekiant socialinės, ekonominės, psichologinės nepriklausomybės naujomis gyvenimo sąlygomis. Socialinė reabilitacija padeda neįgaliesiems integruotis į darbo rinką.
Socialinės reabilitacijos rūšys ir paslaugos
Socialinės reabilitacijos rūšys:
- Socialinė medicininė: naujų socialinių įgūdžių formavimas ar atkūrimas, pagalba sprendžiant buities problemas, palaikomasis gydymas.
- Socialinė psichologinė: asmens psichinės ir psichologinės sveikatos atkūrimas, socialinės sąveikos gerinimas, psichologinė parama.
- Socialinė edukacinė: parama suteikiant išsilavinimą įvairių sutrikimų turinčiam asmeniui - tinkamų sąlygų, mokymo formų, metodikų ir programų kūrimas bei įgyvendinimas.
- Profesinė darbinė: naujų ar prarastų profesinių įgūdžių formavimas ir atkūrimas, parama įsidarbinant.
- Socialinė adaptacinė: parama susigrąžinant savivertę ir prisitaikant gyventi naujoje socialinėje aplinkoje.
Socialinės reabilitacijos paslaugos: Savarankiško gyvenimo ir socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas ir atkūrimas. Motyvacijos įgyti išsilavinimą ir dirbti didinimas. Meninių, sportinių ir kitų gebėjimų lavinimas. Psichologinė pagalba. Šias priemones įgyvendina viešosios, visuomeninės, nevyriausybinės organizacijos, dirbančios specifinių socialinių problemų sprendimo srityje, sveikatos priežiūros, švietimo, profesinio rengimo įstaigos, psichologinės tarnybos, iš dalies - žiniasklaida.
Socialinių įgūdžių ugdymas
Socialinių įgūdžių ugdymas - neįgaliųjų savarankiškumas kasdienėje veikloje. Socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugų sudėtis konkrečiam asmeniui yra skirtinga, atsižvelgiant į jo poreikius. Vykdant šią veiklą, neįgalieji skatinami gyventi aktyvų, pilnavertį gyvenimą, dalyvauti visuomenės gyvenime: organizuojamos įvairios paskaitos, pokalbiai, išvykos, lankomos parodos, biblioteka, kino filmai, koncertai, spektakliai, kurie plėstų neįgaliųjų akiratį, skatintų bendravimą, domėjimąsi kultūriniais renginiais, įstatymų naujovėmis.
Taip pat skaitykite: Parama ir integracija neįgaliesiems
Neįgalieji mokomi savitvarkos, asmens higienos, sveikos gyvensenos, namų ruošos darbų, maisto ruošimo, elgesio prie stalo. Taip pat neįgalieji mokomi planuotis biudžetą, naudotis banko paslaugomis, apsipirkti maisto prekių parduotuvėse, naudotis viešuoju transportu, orientuotis ir judėti aplinkoje bei naudotis techninės pagalbos priemonėmis, mokoma pažinti ir valdyti ligą ar negalią. Neįgaliajam lankantis užimtumo, ugdymo, sveikatos priežiūros, teisėsaugos ir kitose įstaigose bus suteikiama pagalba sprendžiant kylančias problemas. Organizuojamos paskaitos, seminarai, mokymai, praktiniai užsiėmimai savipagalbos veikloje.
Darbiniai ir profesiniai užsiėmimai
Darbinių įgūdžių ugdymas - būrelis „Dekoravimas”; Amatų klubas „Aš galiu”. Kūrybiškumas skatina bendravimą, palengvina adaptaciją kolektyve bei visuomenėje, įvairių rankdarbių gamyba reikalauja didelio kruopštumo, kūrybiškumo ir užimtumo. Profesinis orientavimas ir konsultavimas yra svarbi neįgaliųjų profesinės reabilitacijos veikla. Per šią paslaugą teikiama visapusiškos profesinės reabilitacijos paslaugos įvairią negalią turintiems žmonėms. Profesinis mokymasis ir įsidarbinimo ryšys su motyvacija ir tikėjimu asmeniniais gebėjimais įsidarbinti, bet ne su pačiu neįgalumo lygiu.
Profesinis orientavimas, veikla - padėti asmeniui sąmoningai rinktis profesiją pagal asmeninius gabumus, gebėjimus ir darbo rinkos reikalavimus bei poreikius. Profesinis orientavimas padeda asmeniui tobulėti, įsisąmoninti visuminį ir adekvatų savęs vaizdą darbo pasaulyje, įgyti būtinų žinių ir gebėjimų sąmoningai ir brandžiai pasirinkti. Yra vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių mokymąsi visą gyvenimą, užimtumą, darbo jėgos prisitaikymą prie nuolat kintančių rinkos sąlygų, verslumą ir lygias galimybes.
Profesinio orientavimo paslauga (profesinio informavimo, konsultavimo, karjeros planavimo) yra svarbi paslauga darbo rinkai ir jų tarpusavio sąveikai, ši paslauga padės geriau panaudoti žmonių išteklius, sudaryti sąlygas garantuoti, kad žmonių gebėjimai ir interesai sutaptų su esamomis mokymosi ir užimtumo galimybėmis. Šios paslaugos apima profesinį švietimą (padeda išsiaiškinti būsimos profesinės karjeros tikslus, įgyti gebėjimų ją planuoti, susipažinti su darbo pasauliu).
Bendruomeninės paslaugos ir dienos centrai
Nuo 2014 m. teikiamos Socialinės reabilitacijos bendruomenėje paslaugos, skirtos neįgaliesiems, socialinei integraciją į visuomenę. Jiems teikiamos reikalingos socialinės reabilitacijos paslaugos, kurios padeda atkurti ar palaikyti neįgaliųjų socialinius, darbinius, savarankiško gyvenimo įgūdžius, bendrauti ir bendradarbiauti su kitomis organizacijomis. Įstaigos veikloje dalyvauja įvairaus amžiaus, išsilavinimo, negalios žmonės. Kiekvieno neįgaliojo poreikiai skiriasi.
Taip pat skaitykite: Socialinė reabilitacija Anykščiuose
Neįgalieji kasdiena renkasi į įstaigą, kurioje dalyvauja užimtumo veiklose, lanko amatų būrelio vykdomas veiklas, kiti mėgsta pasikalbėti su socialine darbuotoja, pasikonsultuoti profesinio orientavimo klausimais. Suteikiame Jiems džiaugsmą džiaugtis kiekviena diena ir su kiekvienu susitikimu savo likimo broliais.
Psichosocialinė reabilitacija ir „recovery” koncepcija
Psichosocialinė reabilitacija (PSR) yra procesas, kuris suteikia galimybę psichikos sutrikimų ir negalių turintiems asmenims pasiekti optimalų nepriklausomo funkcionavimo visuomenėje lygį. PSR strategijos derinamos su vartotojų poreikiais, vietos, kur atliekama reabilitacija (ligoninės ar bendruomenės), ir šalies, kurioje ji vyksta, kultūrinėmis, socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. PSR procese dalyvauja tiek patys paslaugos vartotojai, tiek profesionalai, šeimos nariai, darbdaviai, įvairių savivaldybės tarnybų darbuotojai, tiek pati visuomenė.
Siekiant bendro reabilitacijos tikslo klientas yra mokomas konkrečių įgūdžių, kurie yra būtini įgyvendinant individualius kliento tikslus bei vystoma kliento aplinkos parama, kuri yra ne mažiau svarbi ind.kliento tikslų įgyvendinimui. Reabilitacija yra orientuota į problemą, į aplinką arba į individualią psichologinę raidą, priklausomai nuo pasirinktos mokyklos ar modelio.
SVEIKIMAS, ATSISTATYMAS (angl. RECOVERY) - tai terminas nusakantis ne psichikos ligos simptomų išnykimą, bet paciento stiprėjančius sugebėjimus geriau suprasti savo ligą ir ją valdyti visomis prieinamomis priemonėmis ir paslaugomis.
Modeliai ir mokymo moduliai
Duglas Benetas (Didž.Br,1978) Psichiatrinės reabilitacijos proceso tikslas - padėti psichiškai neįgaliam asmeniui maksimaliai pritaikyti išlikusius įgūdžius, kad jis galėtų optimaliai funkcionuoti normalioje aplinkoje, kiek tik įmanoma. Į aplinką orientuotas modelis akcentuoja saugią ir terapinę aplinką klientui (pvz.: saugus būstas, darbui ar užimtumui pritaikyta aplinka). Profesionalų dėmesys skiriamas kliento fizinei aplinkai, santykiui su aplinkiniais ir aplinkos pritaikymui.
Taip pat skaitykite: Slaugos psichologijos metodai
Į raidą orientuotas modelis, pabrėžia kliento norą pakeisti savo gyvenimą ir gerinti gyvenimo kokybę. Robertas Paulius Libermanas (JAV,2002) modelis: pagrįstas mokymo ir kognityvinių procesų tyrimų pasiekimais bei jų pritaikymu mokant ir palaikant sunkios psichiatrinės negalės asmenis. Klinicistas vadovaujasi rankvedžiais, vad. „Lidermano moduliais“, skirtais konkrečiai temai, pvz.: psichozės simptomų valdymas, socialinių įgūdžių lavinimas, bendravimo problemų su artimaisiais sprendimas ir kt.
Olandai (Žanas Pjeras Vilkenas 2005) derina įv. modelius, ir siekia sukurti visapusišką požiūrį. Jo esmė - asmens orumo ir funkcijų atkūrimas. Atsižvelgiama į visą žmogaus asmenybę, jo gyvenimo ir asmenines veiklos sritis, vertybes, raidos galimybes.
Psichiatrijos istorija, deinstitucionalizacija ir bendruomeninė psichiatrija
Socialinės psichiatrijos atsiradimas buvo glaudžiai susijęs su visuomenės industrializacija, miestų infrastruktūros ir socialinių-ekonominių klasių atsiradimu. Būtent XIX amžiuje Europoje ir JAV, atsiradus specializuotų psichiatrijos ligoninių, į kurias buvo sutelkiami visomis psichikos ligomis sergantys pacientai, kaupėsi psichiatrijos mokslo ir praktikos žinios. Tokiose ligoninėse formavosi akademinė psichiatrija, nes šių ligonių specialistai stebėdami ir aprašydami įvairias patologines būklės, nustatė psichikos ligų dėsningumus, bandė atrasti naujų gydymo metodų.
Dauguma jų - visą likusį gyvenimą. Toks institucinės globos modelis rėmėsi vadinamąja „totalinė globa“- patenkinti visus paciento poreikius (medicininius, psichologinius, socialinius, kultūrinius, dvasinius ir kt.). Manyta, kad pacientas turi būti pasyvus globos priėmėjas ir slaugomasis. Aplink psichiatrijos ligonines formuodavosi savotiška uždaros bendruomenės infrastruktūra su savo mokykla, bažnyčia, dirbtuvėmis ir net kapinėmis.
Pokario bendruomenės psichiatrijos raida Vakarų Europoje ir JAV buvo kaip atsakas į karo nusikaltimus. Jos vertybės buvo priešingos nacių socialinės psichiatrijos vertybėms - deinstitucionalizacija ir neįgaliųjų socialinė integracija - ir rėmėsi socialinių bei elgesio mokslų pasiekimais. Deinstitucionalizavimas - tradicinių psichiatrijos pagalbos įstaigų skaičiaus mažinimas lygiagrečiai plėtojant bendruomeninę pagalbą.
Dienos stacionaras, dalinis hospitalizavimas ir aktyvus gydymas bendruomenėje
Paskutiniais dešimtmečiais dienos centrai įgavo didelę reikšmę tarp įvairių kitų nestacionarinio gydymo formų. DS užtikrina medikamentinį gydymą ir medicininę globą, psichoterapiją ir naujų įgūdžių įgijimą. Dalinis hospitalizavimas (DH) - ambulatorinio gydymo programa, apimanti diagnostiką bei medicininės, psichiatrines, psichosocialines gydymo formas ir darbinio (profesinio) rengimo pradmenis. Programa skirta rimtais psichikos sutrikimais sergantiems pacientams, kuriems reikalingas intensyvus ir įvairiapusiška gydymas.
Aktyvus gydymas bendruomenėje- šis metodas yra priešingybė vadinamajai „kabinetinei psichiatrijai“, profesionalai aktyviai siekia dažnai susitikti su pacientu įvairiuose jo aplinkose, kad galėtų tinkamai pritaikyti įvairius gydymo ir reabilitacijos metodus. AGD taikomas šizofrenija ir šizofrenijos spektro sutrikimais sergantiems ar piktnaudžiaujantiems psichotropinėmis medžiagomis bei esantiems teisėsaugos pareigūnų akiratyje, dažnai patenkantiems į psichiatrijos ligonines.
Krizių intervencijos ir ankstyvosios pagalbos tarnybos
Ankstyvosios intervencijos tarnybos - tai specializuotos medicinos tarnybos, teikiančios kompleksinę pagalbą vaikams, turintiems raidos sutrikimų, bei šių vaikų šeimoms. Psichiatrinė krizė - tai kliniškai reikšmingų psichikos ir elgesio sutrikimų simptomų ir sindromų atsiradimas asmenims: a) jau ankščiau patyrusiems psichikos ir elgesio sutrikimus ar/ir gavusiems psichiatrinę pagalbą ar gydymą; b) kuriems psichologinės krizės įveikimas užsitęsė ir tapo patologinių procesu. Psichiatrijos krizių intervencijos paslaugą teikia krizių intervencijos komanda, teikianti ambulatorinės, stacionarines, pertraukiamo dienos stacionaro paslaugas bei neatidėliotinas konsultacijas psichiatrinės ligoninės priėmimo kambaryje.
Krizių intervencijos komandą sudaro: gydytojas psichiatras - komandos koordinatorius, medicinos psichologas, psichoterapeutas, socialinis darbuotojas, psichikos sveikatos slaugytojas. Gydymo tikslai yra įgyvendinami darbą organizuojant komandiniu principu. Tai kompleksinis ir intensyvus gydymas, derinant įvairius psichikos sutrikimų gydymo būdus, taikomus specialistų komandos.
Stigma, visuomenės požiūris ir savistigma
Pasak organizacijos direktorės Karilės Levickaitės, psichikos sutrikimus iki šiol suprantame gilios stigmos šešėlyje, siejame su keistumu, neracionalumu, pavojingumu, nenormalumu. Trys stigmos dėmenys: pirmasis - klaidinanti informacija, antras dėmuo - požiūris, t. y. išankstinis neigiamas nusistatymas, trečias dėmuo - elgesys. Baisiausia, kad ši stigma griauna pačią visuomenę.
2022 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atliktas reprezentatyvus visuomenės nuomonės tyrimas parodė, kad tik mažiau nei pusė (43 proc.) Lietuvos gyventojų sutinka su teiginiu, jog vaikai su negalia ir specialiaisiais ugdymosi poreikiais turėtų mokytis drauge su visais, bendrose klasėse. Beveik trečdalis (31 proc.) apklaustųjų nesutiktų, kad jų pačių vaikas bendrąjį išsilavinimą įgytų mišriose klasėse kartu su vaikais su negalia ir specialiaisiais ugdymo poreikiais.
Kaip veikia socialinės reklamos? Teigiamas dalykas, kad visuomenės raštingumas psichikos sveikatos aspektu didėja - atvejai, kai žmonės viešai prabyla apie gyvenimą su psichikos sutrikimu, vis dėlto savo gerą darbą padarė normalizuojant įvairių psichikos sveikatos patirčių turėjimą. Taigi, prielaidų stigmai mažėti vis daugėja. Viešas psichikos sveikatos sutrikimų patirties ar psichosocialinę negalią turinčių žmonių kalbėjimas yra viena efektyviausių priemonių stigmai mažinti.
Kaip susiformuoja savistigma? Neigiamas aplinkinių požiūris turi pražūtingą poveikį žmonėms su negalia. Net atsidūrę bendruomenėje, jie mato ir girdi, kad visuomenė į juos reaguoja kaip į nepilnaverčius, todėl ir patys pradeda taip jaustis, t. y. patys ima save stigmatizuoti kaip negalinčius, netikusius, nevertingus. Ši situacija nugalina juos ko nors siekti, gali apsunkinti atrasti motyvaciją judėti savarankiško gyvenimo link.
Visuomenės nuostatos ir tyrimai
Vilniaus universiteto mokslininkė dr. Jurga Mataitytė-Diržienė pabrėžė, kad stigma, susijusi su psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis, yra ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių problema. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad visuomenės nuostatos beveik nesikeičia. Visuomenė vis dėlto linkusi laikytis didelės socialinės distancijos nuo psichosocialinę negalią turinčių žmonių, nenoriai juos įdarbina ir priima gyventi šalia.
Tyrimai rodo, kad žmonės, pamatę, kad jų kaimynai su psichosocialine negalia yra visai neagresyvūs, kaip manė, prisideda prie gražios aplinkos palaikymo, netgi su jais susidraugauja. Tačiau kai kalbinami žmonės, šalia kurių planuojama atkelti tokius kaimynus, susiduriama su labai dideliu priešiškumu. Deja, žiniasklaidoje šie žmonės dažniausiai minimi tik nusikaltimų kontekste, o tai kuria nuostatą, kad psichikos sutrikimai ir nusikaltimai susiję, nors užsienio šalių tyrimų duomenys rodo, kad, pavyzdžiui, daug didesnė rizika gatvėje būti užpultam sveiko žmogaus nei turinčio psichosocialinę negalią. Šie žmonės patys dažniau tampa smurto aukomis.
Švietimas, prevencija ir praktiniai pasiūlymai
Pradėti reikia nuo vaikų. Patys žmonės, turintys psichosocialinę negalią, save stigmatizuoja, jie nenori atsiskleisti, dažnai slepia savo ligą. Norint įveikti šią atskirtį, Jungtinėje Karalystėje septynerius metus buvo vykdomas projektas, kurio metu žymūs žmonės iš įvairių sričių žiniasklaidoje atvirai kalbėjo, kad serga psichikos liga. Tai labai padėjo visuomenei į psichikos sutrikimus pažvelgti kaip į paprastą ligą.
Pas mus tai tik pavieniai atvejai, o deinstitucializacija prasidėjo vos prieš keletą metų, todėl dar nespėjome priprasti matyti šiuos žmones. Kai už tave viską padaro, sudėlioja tavo darbotvarkę, natūralu, kad nemokėsi to padaryti pats. Todėl mano manymu, reikėtų neignoruoti psichosocialinės negalios jau nuo labai ankstyvo amžiaus, kad daugiau tokių vaikų atsirastų darželiuose, mokyklose. Tik jie turėtų būti ne tiesiog įmetami ir paliekami skęsti arba plaukti, bet apie tai turi būti kalbamasi tiek su vaikais, tiek su tėvais, pedagogai turi būti paruošti.
Teisinė pagalba ir savivaldybių vaidmuo
Visuomenės psichikos sveikatos požiūriu labai svarbu sukurti tokią teisinę aplinką, kurioje būtų gerbiamos visų žmonių, taip pat ir pažeidžiamų grupių, pilietinės, politinės, ekonominės, kultūrinės ir socialinės teisės. Asmenims, sergantiems psichikos ligomis ar dėl negalios, tenka dažnai susidurti su various teisinėmis problemomis. Neįgalieji kartais net nežino ar neturi pakankamai informacijos apie savo teises ir kaip jas tinkamai įgyvendinti.
Siekiame, kad klientų problemos būtų sprendžiamos kvalifikuota teisine pagalba, todėl Bendrijoje dirba teisininkas, kuris konsultuoja klientus įvairiais teisiniais klausimais: mokesčių, saugaus turto valdymo, ginčų, aktualių teisės aktų išaiškinimo klausimais ir kt., atstovauja neįgaliuosius valstybės, savivaldybių ir teisėsaugos institucijose. Siekiant glaudaus bendradarbiavimo su savivaldybėmis projekto įgyvendinimo metu, atsakingas Bendrijos projekto vykdytojas atstovauja psichikos neįgaliuosius konkrečioje savivaldybėje, teikiant informaciją apie neįgaliųjų padėtį, paslaugų poreikį savivaldybės darbuotojams, konsultuoja bendruomenių narius projektų rengimo klausimais, teikia pagalbą neįgaliųjų bendruomenėms, organizuojant savivaldybėje renginius.
Veiklos pavyzdžiai ir vietinės iniciatyvos
Neįgalieji yra mūsų visuomenės nariai, turintys tokias pačias teises kaip ir kiti, todėl jiems turi būti sudaromos tokios pat ugdymosi, darbo, laisvalaikio, dalyvavimo visuomenės, politiniame ir bendruomenės gyvenime galimybės. Mūsų įstaigoje telkiamos visos pastangos didinant neįgaliųjų užimtumą bei galimybes bendruomenėje gyventi savarankiškai, gerinant gyvenimo kokybę ir mažinant socialinę atskirtį.
Įstaiga kviečia dalyvauti įvairiose veiklose ir užsiėmimuose: Neįgaliųjų savarankiškumo kasdienėje veikloje įgūdžių ugdymas. Savitvarkos, kasdieninės veiklos įgūdžių palaikymas, ugdymas, buities darbų praktinių ir teorinių žinių mokymas. Klubo „Aš galiu“ veikla: dėvėtų drabužių, odos gaminių, bižuterijos ir kt. Užimtumas amatų būrelyje „Medaliukas“ veikla: iš molio, modelino gaminami papuošalai, medaliai, įvairūs dirbiniai. Saviraiškos ir kūrybiškumo lavinimas dailės terapijos būrelyje „Spalvų paletė sielai“.
Savipagalbos grupėse vykdomi mokymai pažinti ir valdyti ligą ar negalią, savarankiškai spręsti kasdienes problemas, teikiama pagalba sprendžiant dėl negalios kylančias emocines problemas. Veiklos vykdomos Šeimų namų patalpose ir / arba lauke atsižvelgiant į metų laikus.
Kaip kurti empatiškesnę visuomenę
Neįgalieji, net ir sudarydami ženklią mūsų visuomenės dalį vis dar yra atstumiami. Tad gyvenkite, kurkite, svajokite, nes Jūs taip pat esate visuomenės dalis, esate reikalingi visiems šalia esantiems ir artimiesiems. Stipresnieji padėkime, paremkime silpnesnius, kurkime puikią darbinę, projektinę aplinką. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime nori būti kūrėjas, kuris ne tik pasirūpina savimi, bet ir yra naudingas visuomenei.
Kiekvienas žmogus, koks bebūtų jo intelektas ar psichikos sveikata, turi savo poreikių, emocijų, jausmų, troškimų. Ir tie norai neturėtų būti lyginami ar sveriami. Vienas žmogus gal nori pasistatyti namą, o kitas lygiai taip pat karštai nori turėti savo spintą.
Nereikia ieškoti didžiųjų įkvėpimo ir atsipalaidavimo šaltinių. Žiūrėkime į žmones, kuriems likimas uždėjo sunkesnį kryžių nei kitiems, ir kurie tą kryžių neša visą gyvenimą, bet tai padarė juos didesniais optimistais.
4-ASIS METINIS BIOETIKOS SIMPOZIUMAS: Deinstitucionalizacijos judėjimo istorija ir etika | Sveiki atvykę
| Paslaugos tipas | Pagrindinės veiklos | Tikslinė nauda |
|---|---|---|
| Socialinė medicininė | Nauji socialiniai įgūdžiai, palaikomasis gydymas | Gerina kasdienį funkcionavimą |
| Socialinė psichologinė | Psichologinė parama, socialinių sąveikų gerinimas | Stiprina psichinę sveikatą |
| Socialinė edukacinė | Išsilavinimo ir mokymo sąlygų pritaikymas | Didina mokymosi ir darbo galimybes |
| Profesinė darbinė | Profesinių įgūdžių formavimas, orientavimas | Palengvina įsidarbinimą |
tags: #neigaliju #psichologine #ir #socialine #busnea