Neįgalumo Socialinė Parama ir Integracija Lietuvoje

Negalia yra sudėtingas ir daugialypis reiškinys, apimantis tiek individualius, tiek socialinius aspektus. Tai ne tik fizinis ar protinis sutrikimas, bet ir socialinė konstrukcija, kuri daro didelę įtaką žmogaus gyvenimui, jo galimybėms dalyvauti visuomenės gyvenime ir jaustis pilnaverčiu jos nariu. Šiame straipsnyje nagrinėsime neįgalumo psichologinius ir socialinius aspektus, siekdami geriau suprasti šio reiškinio kompleksinį pobūdį ir jo poveikį asmenims bei visuomenei.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2003 m. Lietuvoje gyveno 229 230 asmenų, gaunančių invalidumo pensijas. Tai sudarė apie 6,5 proc. visų šalies gyventojų. Iš jų 13 852 buvo vaikai iki 16 metų.

Neįgalumo Apibrėžimas ir Klasifikacija

Negalia apibrėžiama kaip fizinis arba protinis sutrikimas, kuris apriboja arba pakenkia pagrindinėms gyvybinėms funkcijoms, tokioms kaip klausa, rega, kalbėjimas ar judėjimas. Asmeniui, turinčiam fizinę negalią, gali būti sunkiau rūpintis savimi, tobulėti ar dirbti. Negalia taip pat gali apriboti asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu.

Pagal kilmę negalia gali būti įgimta arba įgyta. Įgimta negalia pasireiškia gimimo akimirką ir gali atsirasti dėl nėštumo metu buvusių problemų, gimdymo komplikacijų ar būti paveldėta. Įgyta negalia išsivysto po gimimo dėl lėtinės ligos, traumos ar avarijos. Negalia taip pat dažnai pasireiškia tarp senyvo amžiaus žmonių dėl natūralaus organizmo senėjimo.

Pagal sutrikimo pobūdį negalia klasifikuojama į tris rūšis: fizinę, intelektinę ir psichinę negalią. Svarbu pabrėžti, kad neįgaliųjų grupė nėra homogeniška, o įvairią negalią turintys žmonės susiduria su labai įvairiais apribojimais.

Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija

Neįgalumo Modeliai: Medicininis ir Socialinis

Tradicškai negalia buvo suvokiama kaip medicininė problema, t. y. tam tikras žmogaus kūno funkcijos sutrikimas, trukdantis elementariai kasdienei veiklai. Šis požiūris, vadinamas medicininiu negalios modeliu, akcentuoja asmeninius funkcinius sutrikimus, kurie riboja dalyvavimą socialinėje veikloje. Pagal medicininį modelį, neįgaliųjų problemos yra jų asmeninės problemos, kurias sukelia liga, trauma ar sveikatos būklė. Dėmesys kreipiamas ne į asmenį kaip į žmogų, o į atskiras jo dalis: akis, rankas, kojas ir t.

Tačiau XX amžiaus pabaigoje įsigalėjo socialinis negalios modelis, kuris negalią suvokia kaip socialinę problemą, kylančią dėl visuomenės struktūros ir požiūrio. Socialinis modelis akcentuoja ne tik vidines, bet ir išorines negalios priežastis ir pasekmes. Jis pabrėžia įvairius barjerus, kurie atima galimybę neįgaliesiems visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Tokie barjerai gali būti fiziniai (pvz., nepritaikytas transportas ar pastatai), socialiniai (pvz., diskriminacija ir stereotipai) ar ekonominiai (pvz., mažas užimtumas ir skurdas).

Socialinis negalios modelis atskiria sutrikimo ir negalumo sąvokas. Sutrikimas yra asmens kūno ar proto funkcijų apribojimas, o negalumas yra socialinė konstrukcija, kuri atsiranda dėl visuomenės nesugebėjimo prisitaikyti prie asmenų, turinčių sutrikimų, poreikių.

Teisinis Reglamentavimas Lietuvoje

2004 m. priimtas LR neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau - įstatymas). Jame numatyti pagrindiniai neįgaliųjų socialinės integracijos principai, neįgaliųjų socialinės integracijos prielaidos ir sąlygos, apibrėžta institucijų, įgyvendinančių neįgaliųjų socialinę integraciją, atsakomybė, neįgalumo lygio vaikams iki 18 metų ir darbingumo lygio darbingo amžiaus asmenims nustatymas, specialiųjų poreikių įvertinimo ir tenkinimo tvarka.

Terminas invalidumas keičiamas terminu neįgalumas; atitinkamai - ir visuose LR teisės aktuose. Įstatymas įsigaliojo nuo 2005 m. liepos 1 d. Įstatyme numatytos pagrindinės priemonės, kurios reikalingos neįgaliems žmonėms.

Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje

Neįgalumo Lygio Nustatymas

Keičiamas neįgalumo nustatymo modelis. Asmenims iki 18 metų (vaikams) bus nustatomas neįgalumo lygis, kuris pagal negalios sunkumą bus skirstomas į sunkų, vidutinį ir lengvą. Toks diferencijavimas užtikrins, kad sunkesnės negalios asmeniui būtų teikiama ir didesnė socialinė bei kitokia parama.

Neįgalumo lygis bus nustatomas kompleksiškai, vertinant asmens sveikatos būklę, galimybes būti savarankiškam kasdienėje veikloje, galimybes ugdytis, aplinkos veiksnių įtaką ir kitus svarbius aspektus.

Vyresniems nei 18 metų žmonėms su negalia iki senatvės pensijos amžiaus bus nustatomas darbingumo lygis (vietoje invalidumo grupės). Jis diferencijuojamas: jeigu darbingumo yra 0-25 proc., asmuo pripažįstamas nedarbingu. Nustačius 30-55 proc. darbingumo lygį, asmuo yra iš dalies darbingas.

Darbingumo lygį sudaro: bazinis darbingumas (prognozuojamas darbingumo lygis, kuris nustatomas remiantis medicininiais kriterijais ir sveikatos būkle (pagal parengtą sveikatos būklių ir ligų sąrašą) ir funkcinis (profesinis) darbingumas bei kt. darbo aplinkybės (asmens funkciniai gebėjimai (vaikščiojimas, kalbėjimas ir pan.), išsilavinimas, profesinė kvalifikacija, amžius, darbo įgūdžiai, fizinės bei informacinės aplinkos pritaikymo galimybės, t.y. visos sąlygos, būtinos darbui.

Ši sistema orientuota skatinti neįgalų žmogų grįžti į darbo rinką ir pačiam pagerinti savo gyvenimą. Bet kuriuo atveju neįgaliesiems, kaip ir iki šiol, bus mokamos neįgalumo ar senatvės pensijos. Senatvės pensijos sulaukusiems žmonėms darbingumo lygis nebus nustatomas. Pagal specialiųjų poreikių lygį jiems, be senatvės pensijos, bus teikiamos socialinės paslaugos, kompensuojamoji technika, medikamentai ir kt.

Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje

Profesinė Reabilitacija

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (ji bus steigiama reorganizavus šiuo metu veikiančią Valstybinę medicininės socialinės ekspertizės komisiją) vertins ir profesinės reabilitacijos poreikį. Profesinė reabilitacija - tai darbingumo, profesinės kompetencijos bei pajėgumo dirbti sugrąžinimas arba didinimas.

Pirmiausia asmuo gali būti pasiųstas dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje, po to vertinamas jo darbingumo lygis. Darbingumo lygį numatyta vertinti periodiškai. Atsižvelgiant į neįgaliojo būklę ir prognozę, gali būti įvairūs laiko intervalai: kas 0,5 metų, kas 2 metai ar kas 6 metai.

Taip bus sudarytos galimybės objektyviau įvertinti žmogaus gebėjimus dirbti, gauti būtinas medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos paslaugas bei išmokas. Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiks Ginčų komisija, kuri spręs žmonių, nepatenkintų nustatytu darbingumo lygiu, klausimus.

Asmenims, kuriems pripažinta invalidumo grupė neterminuotai, niekuo nereikia rūpintis. Įstatyme numatytas pereinamasis laikotarpis (iki 2007 m. liepos 1 d.), per kurį asmenims, kuriems invalidumo grupė suteikta terminuotai, pasibaigus invalidumo grupės terminui, bus įvertintas darbingumo lygis pagal naująją metodiką.

Didėja bendrosios praktikos (BP) gydytojo vaidmuo. Jis siųs pacientus į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą, įvertinęs jų judėjimo galimybes, skausmo lygį ir kt. Specialiųjų poreikių, susijusių su sveikata (išskyrus socialinius poreikius), nustatymo klausimus pagal patvirtintą tvarką ir būklių sąrašą taip pat tvarkys BP gydytojas.

Socialinė Parama

Asmenys, kurie turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą invalidumo pensijai, gauna Valstybinio socialinio draudimo invalidumo (Sodra) pensiją, o neturintys tokio stažo - Šalpos pensiją (mokama iš valstybės biudžeto). Šalpos pensijos gavėjai taip pat gali gauti slaugos išlaidų kompensaciją, o visi neįgalieji, kuriems nustatyta visiška negalia, - Slaugos pašalpą.

Sociãlinė paramà, asmeniui arba šeimai teikiama pagalba siekiant garantuoti šalies standartus atitinkantį minimalųjį gyvenimo lygį. Socialinėje politikoje socialinės paramos terminu apibūdinama viena šiuolaikinės valstybės funkcijų - šalies gyventojams užtikrinti gyvybiškai būtinas socialines garantijas arba teisę į minimalių poreikių tenkinimą.

Socialinės paramos pagrindiniai tikslai - mažinti skurdą, garantuoti, kad visi šalies gyventojai išvengtų socialinės atskirties, ypač kai jie neturi socialinės apsaugos kitų garantijų arba jos nepakankamos. Jei socialinio draudimo garantijos priklauso nuo asmens dalyvavimo socialinio draudimo sistemoje, socialinė parama grindžiama stokos principu ir yra teikiama pagal poreikį asmeniui arba šeimai.

Socialinė parama teikiama dviem pagrindinėmis formomis: piniginėmis išmokomis ir socialinėmis paslaugomis (Europos Sąjungos socialinėje statistikoje išskiriamos piniginės išmokos ir natūrinės paslaugos). Įvairios kompensacijos, lengvatos (pavyzdžiui, transporto lengvatos pagyvenusiems asmenims, mokesčio už vaikų ikimokykyklinio ugdymo paslaugas lengvatos) taip pat yra socialinės paramos dalis.

Socialinės paramos piniginėms išmokoms galima priskirti minimalių pajamų palaikymo pašalpą, vaiko globos pašalpą be tėvų likusiems vaikams, būsto šildymo, komunalinių mokesčių ir kitas kompensacijas, našlaičio įsikūrimo pašalpą ir kita.

Didžiąją dalį socialinės paramos valstybė garantuoja tik labiausiai nepasiturintiems asmenims, todėl nustatant teisę į socialinę paramą atsižvelgiama į asmens (šeimos) pajamų ir (arba) turto dydį. Asmenims (šeimoms), kurių pajamos (turtas) viršija nustatytą ribą, piniginės išmokos neteikiamos.

Socialinės paslaugos teikiamos tiems asmenims, kuriems nustatytas šių paslaugų poreikis, nors daliai asmenų (išskyrus be tėvų likusius vaikus, vaikus iš socialinės rizikos šeimų) šios paslaugos gali būti iš dalies mokamos (pagal pretendentų į socialinę paramą pajamų ir turto dydį).

Socialinė parama gali turėti ir kitų tikslų, pavyzdžiui, plėsti neįgaliųjų socialinę integraciją, skatinti šeimos politiką. Tokiais atvejais pajamų ir turto testavimas vertinant teisę į socialinę paramą gali veikti kaip asmenų (šeimų) diskriminavimo veiksnys. Socialinės paramos išlaidos finansuojamos iš valstybės ar savivaldybių biudžetų. Socialinės paslaugos taip pat gali būti finansuojamos labdaros lėšomis arba iš tų paslaugų gavėjų mokesčio už paslaugas.

Socialinės paramos piniginės išmokos dydis darbingo amžiaus asmenims turi būti mažesnis už minimalųjį darbo užmokestį - kitaip gali susidaryti vadinamieji skurdo spąstai, kai mažėja socialinę paramą gaunančio asmens darbo motyvacija. Daugeliu atvejų socialinė parama negali būti ilgalaikė siekiant išlaikyti ir skatinti asmens motyvaciją pačiam rūpintis savimi. Socialinė parama turi būti organizuojama taip, kad remiamiems asmenims būtų sudarytos socialinės integracijos sąlygos, kad jie taptų visiškai arba iš dalies savarankiški.

Neįgaliųjų Integracija į Darbo Rinką

Europos Sąjunga atskirties mažinimą įvardija kaip vieną iš prioritetinių sričių. Neįgaliųjų integracijos svarba atsiskleidžia strategijoje „Europa 2020“, kurios tikslai susiję su atskirties, diskriminacijos ir skurdo mažinimu. Vienas iš prioritetinių šios strategijos tikslų - bendras visų suaugusiųjų 75 proc. užimtumo lygis, vadinasi, Europos Sąjungos šalys suinteresuotos didinti ir neįgaliųjų užimtumą.

Lietuvoje pagrindinės priemonės, skirtos neįgaliųjų integracijai į darbo rinką, susijusios su tarpininkavimo įdarbinant ir profesinės reabilitacijos sistemos kūrimu bei stiprinimu. Tačiau labai trūksta tyrimų, kuriais būtų išsamiai nagrinėjama psichosocialinė darbo aplinka, su kuria susiduria dirbantys neįgalieji. Tokių tyrimų trūkumas apriboja galimybes visapusiškai suprasti negalią turinčių asmenų patirtį ir kurti valstybines bei įmonių žmogiškųjų išteklių priemones.

Psichologiniai Neįgalumo Aspektai

Negalia daro didelę įtaką asmens psichologinei būklei. Žema savivertė ir pasitikėjimas savimi. Diskriminacija, stereotipai ir socialinė izoliacija gali neigiamai paveikti neįgaliojo savivertę ir pasitikėjimą savimi.

Depresija ir nerimas. Neįgalieji dažniau patiria depresiją ir nerimą dėl įvairių priežasčių, įskaitant fizinius apribojimus, skausmą, socialinę izoliaciją ir diskriminaciją.

Stresas ir nerimas dėl ateities. Neįgalieji gali patirti stresą ir nerimą dėl ateities, ypač dėl darbo, finansų ir sveikatos problemų.

Socialinė izoliacija ir vienišumas. Fiziniai ir socialiniai barjerai gali apriboti neįgaliųjų galimybes dalyvauti socialinėje veikloje ir bendrauti su kitais žmonėmis, todėl jie gali jaustis socialiai izoliuoti ir vieniši.

Diskriminacija ir stigma. Neįgalieji dažnai susiduria su diskriminacija ir stigma įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant darbą, švietimą, sveikatos priežiūrą ir socialinį gyvenimą.

Svarbu pabrėžti, kad ne visi neįgalieji patiria šiuos psichologinius iššūkius. Daugelis neįgaliųjų sėkmingai prisitaiko prie savo negalios ir gyvena pilnavertį gyvenimą. Tačiau svarbu suprasti, kad negalia gali turėti didelį poveikį asmens psichologinei būklei, ir suteikti neįgaliesiems reikiamą psichologinę pagalbą ir paramą.

Socialiniai Neįgalumo Aspektai

Negalia taip pat yra socialinė problema, kuri daro didelę įtaką visuomenei. Socialiniai neįgalumo aspektai apima:

• Diskriminacija ir stigma. Neįgalieji dažnai susiduria su diskriminacija ir stigma įvairiose gyvenimo srityse. Diskriminacija gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant tiesioginę diskriminaciją (pvz., atsisakymas įdarbinti neįgalųjį dėl jo negalios), netiesioginę diskriminaciją (pvz., reikalavimas, kad visi darbuotojai galėtų pakelti tam tikrą svorį, kuris gali būti neįmanomas neįgaliajam) ir priekabiavimą. Stigma yra neigiamas požiūris ir įsitikinimai apie neįgaliuosius, kurie gali lemti socialinę izoliaciją ir atskirtį.
• Socialinė atskirtis. Neįgalieji dažnai patiria socialinę atskirtį dėl fizinių, socialinių ir ekonominių barjerų. Socialinė atskirtis gali apriboti neįgaliųjų galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime, įgyti išsilavinimą, susirasti darbą ir gauti sveikatos priežiūros paslaugas.
• Ekonominis nepriteklius. Neįgalieji dažnai susiduria su ekonominiu nepritekliumi dėl mažo užimtumo, mažų pajamų ir didelių išlaidų, susijusių su negalia.
• Neprieinamumas. Daugelis pastatų, transporto priemonių ir informacijos šaltinių nėra pritaikyti neįgaliesiems, todėl jie susiduria su dideliais sunkumais dalyvaudami kasdieniame gyvenime.
• Stereotipai ir klaidingi įsitikinimai. Visuomenėje vis dar vyrauja stereotipai ir klaidingi įsitikinimai apie neįgaliuosius, kurie gali lemti diskriminaciją ir atskirtį. Pavyzdžiui, dažnai manoma, kad neįgalieji yra mažiau kompetentingi, mažiau produktyvūs ar mažiau vertingi nei kiti žmonės.

Svarbu pabrėžti, kad visuomenė turi prisiimti atsakomybę už neįgaliųjų integraciją ir užtikrinti, kad jie turėtų lygias galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse.

Neįgaliųjų Teisės ir Socialinė Integracija

Neįgaliųjų teisės yra ginamos įvairiais tarptautiniais ir nacionaliniais teisės aktais. Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija yra svarbiausias tarptautinis dokumentas, kuriame įtvirtintos neįgaliųjų teisės ir valstybių įsipareigojimai užtikrinti jų įgyvendinimą. Lietuva yra ratifikavusi šią konvenciją ir įsipareigojusi užtikrinti neįgaliųjų teises.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas nustato neįgaliųjų socialinės integracijos principus ir priemones. Socialinė integracija yra procesas, kurio metu neįgalieji įtraukiami į visuomenės gyvenimą ir turi galimybę dalyvauti visose jos srityse. Socialinė integracija apima:

• Fizinį prieinamumą. Užtikrinti, kad pastatai, transporto priemonės ir informacijos šaltiniai būtų pritaikyti neįgaliesiems.
• Socialinį prieinamumą. Šalinti diskriminaciją ir stereotipus, skatinti teigiamą požiūrį į neįgaliuosius ir užtikrinti, kad jie turėtų galimybę dalyvauti socialinėje veikloje.
• Ekonominį prieinamumą. Užtikrinti, kad neįgalieji turėtų galimybę įgyti išsilavinimą, susirasti darbą ir gauti tinkamą atlyginimą.
• Kultūrinį prieinamumą. Užtikrinti, kad neįgalieji turėtų galimybę dalyvauti kultūrinėje veikloje ir išreikšti savo kūrybiškumą.

Iššūkiai ir Perspektyvos

Nepaisant padarytos pažangos, neįgalieji vis dar susiduria su daugybe iššūkių. Vis dar egzistuoja diskriminacija, socialinė atskirtis ir neprieinamumas. Svarbu toliau siekti, kad neįgalieji turėtų lygias galimybes dalyvauti visose gyvenimo srityse.

Siekiant pagerinti neįgaliųjų padėtį, būtina:

• Šalinti diskriminaciją ir stereotipus. Svarbu šviesti visuomenę apie neįgalumą ir kovoti su neigiamais stereotipais.
• Užtikrinti fizinį prieinamumą. Būtina pritaikyti pastatus, transporto priemones ir informacijos šaltinius neįgaliesiems.
• Skatinti socialinę integraciją. Svarbu sudaryti sąlygas neįgaliesiems dalyvauti socialinėje veikloje ir bendrauti su kitais žmonėmis.
• Gerinti užimtumą. Būtina sudaryti sąlygas neįgaliesiems įgyti išsilavinimą, susirasti darbą ir gauti tinkamą atlyginimą.
• Teikti psichologinę pagalbą ir paramą. Svarbu užtikrinti, kad neįgalieji turėtų galimybę gauti psichologinę pagalbą ir paramą, jei jiems to reikia.
• Plėtoti mokslinius tyrimus.

tags: #prasta #neigaliju #socialine #parama #ir #integracija