Socialinių įmonių kuriama nauda pripažįstama visame pasaulyje. Tačiau šiuo metu dėl aktyvios Socialinių įmonių įstatymo kritikos Lietuvoje formuojamas neigiamas ir siauras visuomenės bei valdžios požiūris į socialinės įmonės sampratą.
Sociãlinė monė - tai pelno siekianti privati įmonė, kurios veiklos pagrindiniai tikslai yra socialiniai (pvz., užimtumo, aplinkosaugos, neįgaliųjų socialinės integracijos). Kitaip nei įprasta verslo įmonė, socialinė įmonė įgyvendina socialinius tikslus ne per labdarą ar kitas išmokas iš gautų pajamų, bet savo kasdiene veikla.
Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvoje susiformavo itin siaura socialinės įmonės samprata, pagal kurią socialinės įmonės yra sutapatinamos tik su neįgaliųjų darbo integracijos socialinėmis įmonėmis.
Lietuvoje socialinės įmonės apibrėžimas pagal dabartinį teisinį reglamentavimą neatitinka idealaus socialinės įmonės tipo. Tačiau dėl dabartinio ydingo reglamentavimo socialinės įmonės koncepcijos nereiktų vertinti kaip „visuotinio“ blogio.
Socialinių įmonių atsiradimo istorija ir raida
Pirmosios socialinės įmonės atsirado 1980 Prancūzijoje. Per pastarąjį dešimtmetį, kai pasirodė gausybė mokslinės literatūros šia tema, tokių mokslininkų kaip Defourny, Nyssenso, Borzagos dėka socialinių įmonių koncepcija pasklido ne tik Europoje, bet ir JAV, Rytų Azijoje, Lotynų Amerikoje ir kituose pasaulio regionuose.
Taip pat skaitykite: Parama bendruomenei per „Draugas Draugui“
Pirmosios socialinių įmonių koncepcijos užuomazgos buvo aptiktos Italijoje apie 1980 metus, kai buvo pradėtos kurti kitokios nei tuometinės organizacijos įmonės. Naujai įkurtose įmonėse dirbo samdomi darbuotojai, savanoriai ar organizacijai padedantys asmenys. 1991 metais Italijoje buvo teisiškai įtvirtinti „socialinio solidarumo kooperatyvai“, kurie vėliau buvo pavadinti „socialiniais kooperatyvais“.
Veikė du šių kooperatyvų tipai:
- A tipo - teikiantys socialines, sveikatos ir švietimo paslaugas;
- B tipo - bandantys integruoti į darbo rinką socialinę atskirtį patiriančius asmenis.
Netrukus Italijos pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys, tokios kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija. Jos taip pat pradėjo steigti panašios paskirties socialines organizacijas. Prancūzijoje, Portugalijoje, Ispanijoje ir Graikijoje pagrindinės įtvirtintos socialinių įmonių teisinės formos - kooperatyvai ir asociacijos.
Belgija, Jungtinė Karalystė ir Italija pasirinko platesnius modelius socialinėms įmonėms funkcionuoti. Pavyzdžiui, Prancūzijos ir Italijos socialinių įmonių teisinės formos gali būti apibrėžiamos kaip „kelių suinteresuotųjų šalių formos“ (angl. multi-stakeholder forms). Tokios formos leidžia skirtingoms suinteresuotoms šalims (darbuotojams, vartotojams, savanoriams) dirbti kartu, siekiant įgyvendinti tam tikrus socialinius tikslus.
Socialinio verslo modeliai (Šaltinis: Vikipedija)
Taip pat skaitykite: Pieno produktų gamyba Varėnoje
Socialinių įmonių veiklos principai ir kriterijai
Europos mokslininkų tinklas (EMES) pateikė kriterijus, apibūdinančius „idealų“ socialinės įmonės tipą. Šie kriterijai plačiai palaikomi ir kitų mokslininkų, pagal juos sukurti keletas teisės aktų, kuriais siekiama reglamentuoti galimas socialinių įmonių formas, parengta Europos Sąjungos socialinio verslo inciatyva.
Šie kriterijai nėra susiję su konkrečia nacionaline teisine sistema arba konkrečiomis teisinėmis formomis. Socialinė įmonė suprantama kaip naujas, savarankiškas juridinis asmuo, kuris skiriasi nuo tradicinių pelno nesiekiančių organizacijų, nes užsiima gamybinėmis veiklomis pagal verslo kriterijus.
Anot mokslinikų tinklo EMES, socialinėms įmonėms taip pat būdinga išteklių „hibridizacija“, t. y. Pažymėtina, kad mokslinėje literatūroje taip pat pabrėžiama suinteresuotų šalių (darbuotojų, savanorių, vartotojų) įtraukimo į sprendimų priėmimo procesą svarba, nes taip įmonė gali sumažinti savo kaštus, atrasti būdus prieiti prie naujų išteklių ir pan., be to, kai kurias paslaugas įmonės turėtų teikti nemokamai arba mažesnėmis kainomis asmenims, kurie neišgali jų įsigyti.
Visiškas arba dalinis pelno paskirstymo apribojimas laikytinas vienu iš pagrindinių aspektų, kuo ji skiriasi nuo tradicinio pelno siekiančių organizacijų, t. y. tokiu atveju jis skiriamas naujiems socialiniams projektams įgyvendinti, visuomenės pažeidžiamoms grupėms remti, atskirtį patiriančių darbuotojų socialiniams poreikiams tenkinti.
Pagrindiniai socialinės įmonės kriterijai:
- Socialinės įmonės tikslas - nauda visuomenei.
- Socialinė įmonė pasižymi pelno neskirstymu arba limituotu uždirbto pelno paskirstymu. Dažniausiai socialinės įmonės pagal savo juridinį statusą yra pelno nesiekiančios įmonės. Tačiau dalis pelningai veikiančių socialinių įmonių pelną gali tinkamai paskirstyti. Socialinėse įmonėse pelnas yra investuojamas į socialinės integracijos projektus. Jis atitenka kitiems socialiai atskirtiems asmenims.
- Socialinėje įmonėje sprendimai priimami neatsižvelgiant į nuosavybės teises. Priimant sprendimus dalyvauja įmonės darbuotojai, praktikos vadovai, savanoriai, taip pat socialinės, profesinės integracijos programų dalyviai bei įmonės klientai. Suinteresuoti asmenys demokratiškai išrenka savo atstovus ir šie dalyvauja įmonės sprendimų priėmimo procese.
- Socialinė įmonė vykdo ekonominę veiklą.
- Socialinėje įmonėje integruojamas mokamas darbas.
- Socialinė įmonė pasižymi dideliu autonomiškumu.
- Socialinės įmonės veikla patiria ekonominę riziką. Finansinė gerovė ir išlikimas tiesiogiai priklauso nuo įmonės darbuotojų gebėjimo produktyviai dirbti ir siekti finansinio stabilumo, pajamų ir išlaidų balanso.
- Socialinė įmonė yra piliečių iniciatyvos rezultatas.
- Socialinė įmonė yra atvira įvairių šalių dalyvavimui.
Socialinių įmonių nauda
Vienas žymiausių Europos socialinių įmonių tyrėjų Carlo Borzaga išskiria šiuos pagrindinius socialinių įmonių privalumus:
Taip pat skaitykite: Pieno tradicijos Kelmėje
- Jos didina socialiai naudingų prekių gamybą, paslaugų prieinamumą ir mažina skurdą.
- Be to, jos turi didelį teigiamą išorinį poveikį: didina vietos bendruomenės gerovę, socialinį kapitalą ir sprendžia atskirties problemas.
- Padeda didinti užimtumo lygį, nes siūlo darbą tiems, kurie patiria sunkumų darbo rinkoje.
- Kaip socialinio kapitalo vystymą, socialinės įmonės skatina savanorišką darbą, pasitikėjimą ir bendradarbiavimą, stiprina ryšius ir socialinę sanglaudą.
- Galiausiai santykiai su vietos bendruomene stiprina sąžiningumo principus, kolektyvinius veiksmus ir altruistinį elgesį, kuris taip pat turi įtakos mažinant socialinę atskirtį.
Socialinės įmonės Lietuvoje
Lietuvoje jau 2004 m. priimtas Socialinių įmonių įstatymas, kuriuo vadovaujantis buvo remiama tik vienos formos - neįgaliųjų darbo integracijos socialinė įmonė. Tai leido daugelyje šalių susiformuoti socialinių įmonių sampratai, pagal kurią jos yra sutapatinamos su įdarbinimo kūrimo iniciatyvomis. Be to, Europos valstybių politika aktyviai rėmė darbo integracijos įmonių kūrimą, skiriant tam tikras subsidijas tikslinėms grupėms priklausantiems asmenims įdarbinti.
Tokios socialinės įmonės sampratos susiformavimą lėmė tai, kad nuo 1990 metų vienas pagrindinių socialinių įmonių tipų - darbo integracijos socialinės įmonės (angl. WISE) - buvo vyraujantis visoje Europoje. Pagrindinis tokios socialinės įmonės tikslas - padėti integruoti atskirtį patiriančius tikslinių grupių asmenis į darbą per gamybinę veiklą (Nyssens, 2006).
Tačiau, anot Defourny, Nyssenso, socialinių įmonių veiklos formos yra daug platesnio spektro, jos gali būti steigiamos ne tik darbo integracijai, bet ir, pavyzdžiui, vietos bendruomenės vystymuisi, aplinkos apsaugai, kultūros plėtrai, etiškam finansų naudojimui skatinti, socialinėms paslaugoms teikti ir pan. Dėl kultūrinių, politinių skirtumų Europos šalyse vienodos socialinės įmonės sampratos nėra.
21 a. Lietuvoje socialinių įmonių veiklą reglamentuoja Socialinių įmonių įstatymas (2004, nauja redakcija 2012).
Tikslinės asmenų grupės, kurias pirmiausia turi įdarbinti socialinės įmonės:
- Neįgalieji
- Ilgalaikiai bedarbiai (kurių nedarbo trukmė nuo užsiregistravimo Užimtumo tarnyboje yra didesnė kaip dveji metai)
- Vyresni kaip 50 metų bedarbiai
Socialinėms įmonėms valstybės pagalbą teikia Užimtumo tarnyba: subsidijas tikslinėms grupėms priklausančių darbuotojų darbo užmokesčiui (50-75 % jo dydžio, ne didesnio už dvi minimalias mėnesines algas, už neįgaliuosius ši subsidija mokama neterminuotai, už kitų tikslinių grupių darbuotojus - ne ilgiau kaip dvejus metus) ir nuo jo priskaičiuotoms valstybinio socialinio draudimo įmokoms, šių darbuotojų mokymo išlaidoms, neįgaliųjų darbo vietoms, priemonėms ir aplinkai, gamybinėms ir poilsio patalpoms įsteigti ar pritaikyti, papildomoms administracinėms, transporto, gestų kalbos vertėjo išlaidoms.