Muzika skamba Žemėje jau labai seniai. Matyt, tiek, kiek gyvena žmogus. Ji buvo įvairiuose ritualuose ir šventėse. Apie muzikos atsiradimą ir galią daug žinių yra senovės graikų mituose. Senovės Graikijoje neegzistavo muzikos kaip atskiro meno supratimas. Senovės graikų kalboje žodis "muzika" (mūzų menas) reiškė kartu ir poeziją, ir muziką.
Devynios mūzos senovės graikų mitologijoje buvo deivės, kurios įkvėpdavo filosofus, menininkus ir kitus asmenis, kuriems reikėdavo įkvėpimo. Šios mitinės moterys buvo vadinamos mūzomis - graikišku žodžiu, reiškiančiu troškimą ir norą. Žodis muziejus taip pat yra kilęs iš žodžio mūzos. Visi senovės rašytojai kreipdavosi į mūzas, prieš pradėdami darbą. Homeras paprašė mūzų padėti įdomiai ir įtikinamai papasakoti „Iliadą“ ir „Odisėją“.
Mūzų sąrašas ir jų globojamos sritys
Mūzos - tai devynios seserys, menų ir mokslų deivės. Jos globojo įvairias meno ir mokslo sritis. Žemiau esančioje lentelėje pateikiamas mūzų sąrašas ir jų globojamos sritys:
| Mūza | Globojama sritis |
|---|---|
| Erato | Erotinė poezija |
| Euterpė | Griežimas fleita ir tragedijų chorai |
| Kaliopė | Epinė poezija, filosofija ir retorika |
| Klėja | Istorija |
| Melpomenė | Dainavimas |
| Polihimnija | Skambinimas lyra |
| Terpsichora | Šokis |
| Talėja | Komedijos |
| Uranija | Astronomija |
Taigi, Klėja - istorijos mūza, globojo istoriją. Kaliopė - vyriausioji ir išmintingiausioji iš mūzų; ji lydėdavo karalius ir princus, kad paskatintų teisingumą ir ramybę, buvo herojinių poemų ir retorinio meno globėja. Euterpė išrado keletą muzikos instrumentų, įskaitant dvigubą fleitą. Terpsichorė buvo šokių globėja; ji išrado šokius, arfą ir išsilavinimą. Talėja - komedijos globėja. Melpomenė - tragedijos globėja. Erata - meilės ir meilės poezijos globėja. Polymnija yra dieviškųjų himnų ir iškalbos meno mūza. Uranija - dangaus objektų ir žvaigždžių globėja, išradusi astronomiją.
Mūzų vaidmuo kultūroje ir meno įkvėpimas
Nuo tada mūzos laikomos įkvėpimo ir meno sinonimu. Mūzos globojo įvairias meno ir mokslo sritis. Senovės graikų mitai pasakoja apie senovės graikų dievų, pusdievių, didvyrių ir žmonių gyvenimą bei žygius. Iš pasakų, senovės graikai mokėsi gyvenimo tiesų. Apolonas buvo laikomas poezijos ir muzikos globėju, mūzų valdovu. Jis vaizduojamas su lyra ar kitara rankose.
Taip pat skaitykite: Socialinio meno ištakos
Pavyzdžiui, mitas apie Apoloną pasakoja apie nuostabų kitaros išradėją, kurio skambinimui niekas negalėjo prilygti. Kas suabejodavo, buvo skaudžiai baudžiamas. Apolonas mylimas ir ne kartą apdovanotas. Apolono sesuo - deivė Atėnė. Ji greitai išmoko ja puikiai groti, tuo visus sužavėdama.
Kitas mitas pasakoja apie piemenų dievo Pano primenančios lietuviškus skudučius, atsiradimą. Panas vaizduojamas kaip žmogus su ožio kojomis, ragais ir ilga barzda. Vieną kartą Panas pamatė nimfą Siringę. Norėjo prie jos prieiti, bet ši išsigandusi ėmė bėgti. Pribėgusi Siringė upę ir ėmė maldauti dievų ją paslėpti. Dievai išklausė Siringės maldą ir pavertė ją nendre. Pribėgęs Panas pamatė tik liauną nendrę. Baisiai nuliūdo Panas.
Orfėjas ir muzikinė galia
Dainius Orfėjas labai mylėjo savo žmoną nimfą Euridikę. Bet po vestuvių jai įgėlė gyvatė. Euridikė mirė, o Orfėjas labai sielvartavo. Jis nusileido į Hado karalystės. Ši istorija demonstruoja muzikos galią įveikti sielvartą ir patraukti net dievus ar požemio jėgas.
Muzikos ir šokio performasas ,,Orfėjas, Euridikė"
Ikonografija ir meno pavyzdžiai
Didįjį graikų poetą, "Iliados" ir "Odisėjos" autorių marmuro bareljefe įamžino devynioliktojo amžiaus skulptorius Edvardas Šefildas Bartalomėjus (Edward Shefield Bartolomew, 1822-1858). Bareljefe didysis graikas pavaizduotas su lyra ant pečių, ilga lazda kairėje rankoje, dešinėje - per pečius apsikabinęs paauglį berniuką. Taisyklingą veidą puošia vešlūs garbanoti plaukai, tokia pat barzda ir ūsai. Veidas susikaupęs, galvą puošia raištis - sudievinto poeto simbolis. Poeto kūną dengia balti marškiniai ir plona, dailiomis klostėmis krintanti tunika.
Jei ne raištis ant senolio plaukų, ši kompozicija primintų neregį keliaujantį muzikantą su berniuku vedliu. Bet čia berniukas vedlys - "poezijos genijus". Deja, tokio simbolio antikos kultūroje nėra. "Genijus" - tai romėnų dievybė, vyro vaisingumo personifikacija, o moterų gimdymo galias įkūnijo deivė Junona. Greičiausiai dailininkas turėjo omenyje poezijos mūzą. Taigi geriausiai Homerui būtų tikusi Kaliopė - epinės poezijos deivė.
Taip pat skaitykite: Kas yra mecenatas?
Mūzų palikimas ir įtaka
Mūzos ir jų kultas turėjo ilgalaikę įtaką Vakarų kultūrai: menininkai ir rašytojai ieškojo įkvėpimo, valstybės veikėjai globojo kūrėjus. Tjepolo pavaizdavo Romos imperatorių Oktavianą Augustą, sėdintį soste tarp Apolono ir Minervos marmuro statulų. Trys ant kelių priklupusios moterų figūros simbolizuoja dailę, skulptūrą ir architektūrą, o aklasis Homeras - poeziją. Tuometinis valstybės veikėjas Gajus Cilnijus Mecenatas yra reali asmenybė. Jis buvo imperatoriaus Augusto draugas ir globojo literatų būrį, į kurį įėjo tokie žymūs senovės Romos poetai, kaip Vergilijus, Horacijus ir kiti.
Mūzų idėja - įkvėpimas, menas ir mokslas kaip dieviškoji žmogaus patirtis - išliko ir vėlesnėse epochose. Rašyti kasdien, daryti mankštą, pakankamai miegoti, pažinti savo pasąmonę, vengti narkotikų, skaityti - tai praktikos, kurios padeda išlaikyti kūrybingumą ir įkvėpimą, ir kurios atitinka mūzų simbolinę funkciją skatinti nuolatinį kūrybinį darbą.
Mūzų reikšmė šiandien
Nors mūzos yra mitologinės figūros, jų simbolika apie įkvėpimą, discipliną ir meninį bei mokslo tobulėjimą išlieka aktuali. Nuo Antikos iki šių dienų menininkai kreipiasi į tą pačią idėją: kūryba reikalauja tiek talentų, tiek praktikos - rašyti kasdien, rūpintis kūnu ir protu, nuolatos mokytis ir ieškoti įkvėpimo šaltinių.
Mūzos, Apolonas, Panas ir Orfėjas - tai ne tik mitų personažai, bet ir kultūriniai simboliai, kurie formavo požiūrį į meną, melodiją ir poeziją. Jie buvo, yra ir liks įkvėpimo šaltiniu tiems, kurie siekia kūrybos ir žinių.
Taip pat skaitykite: Meno terapija: pagalba psichikos sveikatai