Kiekvienos šalies gyvavimo pagrindas yra mokesčiai, nes valstybės funkcijų atlikimui reikalingi pinigai. Visuotinai naudingų socialinių paslaugų, kurių imasi valstybė negalima patikėti privatiems įmonininkams. Tai yra sudėtingas uždavinys ir tokių paslaugų teikimu privatus sektorius vengtų užsiimti, nes už jas dažnai nebūna atlygintina.
Bet viešųjų paslaugų tiekimas tai tik viena iš valstybės funkcijų, kuriai reikalingi pinigai. Taigi sprendžiant kai kuriuos klausimus, atliekant funkcijas, rinka ne visada veikia efektyviai tada ir reikia valstybės, centrinės bei vietinės valdžios įsikišimo.
Mokesčiai - tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei. Jų dydį ir mokėjimo terminus nustato įstatymai. Šie mokėjimai gali būti panaudoti ir kaip poveikio ekonomikai bei kainų stabilizavimui priemonė.
Valstybės pajamas sudaro ne tik mokesčiai. Kitos valstybės pajamos, tai pajamos iš valstybės nuosavybės - valstybė gali gauti pajamas iš savo gamybine ar komercine veikla užsiimančių verslo subjektų. Valstybė gali gauti pajamas parduodama savo turtą, teikdama specifines paslaugas, parduodama teises.
Gali būti ir daugiau pajamų šaltinių, kurie nėra valstybės turto dalys, bet kurių negalima priskirti ir prie mokesčių. Tai konfiskacijos, baudos delspinigiai ir panašiai.
Taip pat skaitykite: Apmokestinimas Lietuvoje
Kalbėdami apie mokesčių ekonominę prasmę, turėtumėm pasakyti, kad valstybės imami mokesčiai yra svarbiausias, dažnai ir vienintelis valstybės finansinių išteklių formavimo šaltinis. Visose šalyse juos privalo mokėti tiek ūkio subjektai, tiek gyventojai.
Mokesčiai skiriasi priklausomai nuo šalies ekonominės santvarkos, ekonomikos ir socialinio išsivystymo lygio, specifinių tos šalies ekonominių ir socialinių sąlygų. Mokesčius galime apibrėžti kaip finansinius santykius, kurių dėka valstybė, naudodamasi savo neekonominės prievartos galia, be ekvivalentinių mainų centralizuoja dalį šalies BVP savo funkcijoms vykdyti.
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą, mokestis yra apibrėžiamas kaip mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, kad būtų gauta pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti. Mokesčių įtaka verslo vystymui yra labai svarbi.
Mokesčių politika veikia investicinius procesus, kapitalo pritraukimą ir išvežimą, polinkius į verslą bei kitus ekonominius - socialinius reiškinius. Mokesčių tarifai, mokesčių bazės apskaičiavimo principai ir taisyklės priklauso nuo šalyje esančių specifinių veiklos sąlygų, ekonominių - socialinių programų, tradicijų, politinių ir kitų veiksnių.
Atskirų šalių mokesčių politikos tikslai labai dažnai yra panašūs - pritraukti daugiau kapitalo, mažinti nedarbą, daugiau lėšų skirti socialinėms programoms ir panašiai, bet šalys naudoja skirtingas mokesčių strategijas, sprendžiant specifines savo šalies problemas.
Taip pat skaitykite: Kas svarbu žinoti apie mokesčius Lietuvoje?
Mokesčių socialinis vaidmuo, jų reikšmė visuomenės ūkiui vertinama įvairiai. Yra manančių, kad mokesčiai - tai atlyginimas už valstybės rūpestį. Kiti sako, kad tai “ekonominis botagas”, kuris neleidžia tinginiauti ir prižiūri, kad turtas būtų naudojamas racionaliai.
Yra net tikinčių, kad mokesčiai puoselėja kultūrą ir, kad mokesčiai yra dorovinio ugdymo priemonė. Yra ir neigiamų nuomonių apie mokesčių socialinį vaidmenį. Manoma, kad mokesčiai didina kainas ir taip blogina gyventojų padėtį.
Bet mokesčiai skiriasi tuo, kokią naštą jie užkrauna visuomenės nariams, kaip jie renkami ir kokia jų dalis iš tikrųjų susitelkia valstybės biudžete. Mokesčius galima skirstyti į gerus ir blogus. Gerais mokesčiais laikomi tie, kurie netrukdo žmonių interesams, polinkiais užsiimti verslais, bet mažina visuomenės narių pajamų nelygybę.
Nors mokesčiais siekiama užtikrinti valstybei pajamų, tačiau mokesčių struktūra įtakoja gamybos išteklių perskirstymą, stengiasi įgyvendinti visuomenei priimtinas socialinio teisingumo normas, skatina arba riboja kai kurias ekonominės veiklos sferas. Apmokestinimas tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia visų ir kiekvieno visuomenės nario interesus, įtakoja tiek ekonominį, tiek ir politinį šalies gyvenimą.
Apmokestinimas neturi stabdyti ūkio plėtros ar neigiamai jį veikti. Ūkiui gali kenkti tiek per dideli mokesčiai, tiek ir netinkama jų sistema. kurti naujas darbo vietas, stiprinti šalies ekonomiką. Todėl, kuriant mokesčių sistemą ir vykdant mokesčių politiką reikia laikytis bendrųjų apmokestinimo principų, kuriuos dar 1776 metais suformulavo A. Smitas. Iki mūsų laikų šie principai pasikeitė, bet jų ekonominė esmė išliko.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Banko apžvalga
Pagrindiniai apmokestinimo principai
- Teisingumo principas: Mokestis turėtų būti nustatomas pagal bendras objektyvias taisykles, kurias visuomenės dauguma pripažįsta kaip teisingas. Mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi valstybės teikiamomis paslaugomis, apmokestinant būtų atsižvelgta į mokėtojo mokumą, tai yra gebėjimą mokėti. Mokumas yra apmokestinimo teisingumo etalonas.
- Ekonominio efektyvumo principas: Mokesčiai turi ne trukdyti, o skatinti ekonomiką ir visus su ja susijusius procesus. Apmokestinimas neturi mažinti žmonių darbingumo lygio, veikti minimalaus vartojimo dydžio, neturi būti iškreiptas optimalus išteklių paskirstymas.
- Administracinio paprastumo principas: Mokestį turi būti lengva surinkti. Su tuo susijusios sąnaudos turi būti minimalios ir pagrįstos. Mokesčių mokėjimas turi būti paprastas, pigus, patogus mokėtojui ir aiškiai apibrėžtas.
Galėtume pridurti dar vieną principą - bendra mokesčių suma neturi viršyti tam tikro tai visuomenei ekonomiškai priimtino lygio (pažeidus šią taisyklę, visuomenėje prasideda intensyvus mokesčių vengimas). Išvardinti apmokestinimo principai yra sunkiai suderinami ar net prieštarauja vienas kitam, todėl dažnai reikia kompromisų, pasirenkama mažesnė blogybė.
Yra įvairių rūšių mokesčių, kad būtų aiškiau, jie yra klasifikuojami pagal įvairius požymius, bet tai nėra lengva, nes mokesčių rūšiavimas turi būti pagrįstas ne tik pačia mokesčių esme, bet ir rinkimo technika, mokesčių tikslais ir padariniais. Bet svarbiausias skirstymas yra į tiesioginius ir netiesioginius.
Tiesioginiai mokami už turtą ir pajamas. Netiesioginiai mokesčiai uždedami prekėms ir paslaugoms. Šie mokesčiai sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į tarifus. Tai mokesčiai, kurių tiesioginis „nešėjas“ yra galutinis vartotojas (mokesčio dydis nepriklauso nuo mokėtojo pajamų dydžio, šeimyninės padėties, nėra ir neapmokestinamo minimumo).
Tiesioginiai mokesčiai toliau skirstomi į: realinius (jie imami nuo turto ar verslo natūra, neatsižvelgiant į įvertinto objekto pajamingumą ar mokėtojo pajamas) ir asmeninius (jie imami nuo asmenų pajamų ir turto).
O tuo tarpu netiesioginiai skirstomi į: akcizus (jie uždedami daliai vietinės gamybos prekėms ir paslaugos, kurios nėra valstybės fiskaliniai monopoliai), muitus (tai netiesioginiai mokesčiai, kuriuos valstybė renka už importą, eksportą ar šalies sieną kertančias prekes) ir fiskalinius monopolius (tai mokesčiai prekėms, kurias gaminti ar parduoti yra išimtinė valstybės teisė).
Lietuvos mokesčių istorija siekia net XIII amžių. Tada formavosi Lietuvos valstybė. Šiame darbe visą dėmesį skirsiu dabartiniai Lietuvos mokesčių sistemai, kuri buvo pradėta kurti 1990 metais atkūrus nepriklausomybę.
Tada buvo pertvarkyta visa šalies finansų sistema, pertvarkyti visi mokesčiai. Juridinių asmenų pelno mokestis pakeitė mokestį už gamybinius fondus ir pelno likučio įmokas, fizinių asmenų pajamų mokestis pakeitė panaikintą gyventojų pajamų mokestį. Kiek vėliau buvo panaikintas apyvartos mokestis, įvestas bendrasis akcizas, kuris buvo pakeistas pridėtinės vertės mokesčiu.
Pradėjus formuotis mokesčių sistemai, kuria siekiama sureguliuoti šalies ekonominius bei socialinius procesus, kuriama valstybės fiskalinė politika. Lietuvoje mokesčiai skirstomi į valstybei skirtus (mokami į valstybės biudžetą, bei galima priskirti mokamus į privalomojo sveikatos draudimo fondo, valstybinio socialinio draudimo fondo, kelių fondo biudžetus bei kitus nebiudžetinius fondus) ir vietinius mokesčius, mokamus į savivaldybių biudžetus.
Taigi pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą administruojami 27 mokesčių. Muitų ir valstybinio socialinio draudimo įmokų administravimas pagal šį įstatymą nereguliuojamas. Dabar trumpai aptarsiu kiekvieną mokestį.
Pagrindiniai mokesčiai Lietuvoje
- Pridėtinės vertės mokestis (PVM): Mokesčio objektas - prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuotos viduje vartoti prekės. Taikomas vieningas proporcinis tarifas - 21 % (5% lengvatinis kai kuriems produktams).
- Akcizo mokestis: Jį moka tie asmenys, kurie gamina ar importuoja prekes, kurios yra individualaus akcizo objektas: alkoholiniai gėrimai, apdorotas tabakas, kuras, elektros energija, erotiniai leidiniai.
- Muitai: Šis mokestis imamas, kai „prekė kerta šalies sieną“, t.y. prekė yra importuojama į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ar eksportuojama už jos ribų.
- Nekilnojamojo turto mokestis: Šiuo mokesčiu yra apmokestinamas juridiniams asmenims ir užsienio valstybių juridiniams asmenims bei organizacijoms nuosavybės teise priklausantis nekilnojamas turtas išskyrus žemę, orlaivius ir laivus. Mokesčio tarifas yra proporcinis, 1 procentas nuo mokestinės turto vertės.
- Žemės mokestis: Mokesčio objektas - tai žemės savininko privati žemė. Mokesčio tarifas - 1,5 procento žemės kainos, jos vertės.
Šios pozicijos apologetų - dažniausiai - Lietuvos laisvosios rinkos instituto - nuomone, tai jų neskatintų darbui atiduoti visas jėgas ir neigiamai paveiktų bendrą visuomenės gerovę. Vis dėlto, ne viskas taip paprasta kaip minėtasis institutas įsivaizduoja. Gyvenime be ekonomikos yra ir kitų veiksnių. Ne viskas vyksta taip gražiai kaip rašoma Miltono Friedmano knygose ar laisvosios rinkos ekonomikos vadovėliuose.
Įsigalėjusi nuomonė, kad žmonės gauna tokius atlyginimus, kokių jie verti. Teigiama, kad žmogaus mažas atlyginimas yra jo paties kaltė - jis pats tingi, yra neproduktyvus ir todėl jo gailėtis neverta. Tokio mąstymo problema yra ta, kad atlyginimas ne visada adekvatus padarytam darbui.
Paties žemiausio rango įmonių darbuotojai - valytojai, virėjai, kasininkai bei kiti žemos kvalifikacijos darbuotojai dažniausiai gauna minimumą, t.y. apie 670 litų po mokesčių. Tokia situacija dažniausiai teisinama mažu darbuotojų produktyvumu dėl žemos kvalifikacijos. Tiesa yra tai, kad žemos kvalifikacijos darbui dirbti aukštojo diplomo nereikia.
Nepaisant to, pažvelgus į tai, kiek pastangų ir laiko yra įdedama į šių darbų atlikimą, atidžiau, matoma, kad atliekamas darbas yra tikrai nemenkas bei reikalingas. Juk sėdėti po 12 valandų už kasos ar išvalyti visą pastatą nėra nei pati lengviausia, nei pati maloniausia veikla... Tad kodėl visgi tie mažai kvalifikuoti darbuotojai yra verti didesnių atlyginimų „į rankas“, t.y. to efekto, kuris gautųsi įvedus atitinkamą mokesčių progresiją?
Kaip žinia, visuomenė negali gyventi be darbo pasidalijimo. Niekam nekyla abejonių, kad ne visi visuomenės nariai galės užimti aukštas pareigas ir gauti didesnį atlyginimą. Žemos kvalifikacijos darbuotojai yra, buvo ir dar ilgai bus ypatingos visuomenei reikšmės. Kodėl ypatingos? Todėl, kad tokių darbų niekas dirbti nenori.
Juk kai klausiame jaunimo, kuo jie norės būti po mokyklos baigimo, beveik visi atsako norį būti gydytojais, teisininkais ar panašaus prestižo profesijos. Praktiškai neišgirsi tokių atsakymų kaip virėjas (ne, ne prabangaus restorano, o greičiau valgyklos mokykloje ar darželyje), gatvių šlavėjas ar šiukšlininkas.
Viena vertus, galbūt tokie atsakymai kaip tik ir yra gerai, nes tai reiškia, kad jaunimas turi ambicijų ir svajonių, tačiau esmė ta, kad mažai kvalifikuotas darbas niekur nedings, jį ir toliau reikės nudirbti. Jei jis bus nepatrauklus šalies darbo jėgai, tuomet vienintelės išeitys liktų imigrantai iš trečiųjų pasaulio šalių arba žymus atlyginimo didinimas. Abi šios išeitys turi neigiamų, vengtinų padarinių.
Kaip Vakarų patirtis rodo, imigrantai iš trečiojo pasaulio šalių kelia daug problemų. Jie sunkiai integruojasi, neretai ilgainiui tampa našta socialinės apsaugos sistemai. Jų teikiama ekonominė nauda yra iš esmės trumpalaikė ir nesisteminė, t.y. nepaliečiant šios problematikos esmės, tad remtis (vien) jais nebūtų geras sprendimas.
Didinant atlyginimus iki tokio lygio, kad minėtieji darbai taptų patrauklūs, verslo kaštai ženkliai padidėja. Galbūt tai nebūtų katastrofa stambiajam verslui, tačiau smulkiajam ir vidutiniam tai gali kelti papildomų finansinių problemų.
Progresiniai mokesčiai minėtų problemų padeda išvengti: jie tiesiog pakeičia darbuotojų mokamų mokesčių struktūrą papildomai neapmokestinant darbdavio. Taip būtų nedidinama darbuotojo išlaikymo kaina, kas teigiamai atsilieptų darbo rinkai. Tai yra vienas svarbiausių progresinio pajamų mokesčio (taip pat ir neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimo) pranašumų prieš kitus nekvalifikuoto darbo patrauklumą didinančius instrumentus, tokius kaip minimalios mėnesinės algos didinimas.
Kalbant apie progresinius mokesčius dažnai yra sutinkami priekaištai: „o kam gi aš turėčiau mokėti daugiau nei kiti?!“; „Kam aš turėčiau mokėti už tinginius?!“ bei „kodėl aš turėčiau būti nubaustas už savo sėkmę?!“.
Žiūrint iš pirmo žvilgsnio, klausimai, nors šiek tiek egoistiški ir savanaudiški, tačiau verti dėmesio. Šiuos klausimus dažniausiai užduoda daugiau uždirbantys asmenys bei jaunimas, tikintis savo sėkme. Nors toks jų tikėjimas savo neabejotina sėkme yra sovietinio mentaliteto nykimo iš visuomenės ženklas, kas tikrai nuteikia pozityviai, tačiau tai taip pat yra nepamatuotas optimizmas.
Na, tai kodėl jie visgi turėtų „mokėti daugiau“?; kodėl jie turėtų būtų „baudžiami už savo sėkmę“? bei kodėl jie turėtų „mokėti už tinginius“?
Pirmiausia, reikia suprasti, kuriai sričiai didžioji pajamų mokesčio dalis yra skiriama. Klausime dėl „mokėjimo už tinginius“, dažnai turima omenyje socialiai jautriausius sluoksnius. Implikuojama, kad daugiau uždirbančiųjų pinigai per pajamų mokestį keliauja pensijų mokėjimams, bedarbių pašalpoms ar kompensacijoms. Tai yra tiesa tik iš dalies.
Tiesa, savivaldybės finansuoja kai kurias socialinio teisingumo įgyvendinimo funkcijas, tokias kaip kompensacija už šildymą ar bedarbio pašalpa. Nepaisant to, didžiausia pajamų mokesčio dalis yra skiriama kitoms savivaldos funkcijoms. Tie mokesčiai keliauja kelių priežiūrai, gatvių apšvietimui, švietimui (tiesa, prie to ženkliai prisideda ir centrinė valdžia) ir pan. Kitais žodžiais tariant, besiskundžiantieji progresiniais mokesčiais apmoka ir tas savivaldybės funkcijas, kuriomis ir patys, kaip bendruomenės nariai, naudojasi. Tad progresiniai mokesčiai greičiau gautųsi ne „mokėjimas už tinginius“, bet solidarizavimasis su bendruomene.
Dėl „baudimo už sėkmę“. Požiūris į minėtą „baudimą“ labai priklauso nuo to, kaip žodis „sėkmė“ yra suprantamas. Jei „sėkmė“ yra suprantamas paviršutiniškai kaip paprasčiausia monetarinė išraiška, tuomet tampa aišku, kodėl tokį požiūrį į sėkmę turintis žmogus į progresinius mokesčius (ar mokesčius apskritai) žiūri neigiamai. Juk jam laimė = pinigai. Ir jų norisi vis daugiau.
Kita vertus, žodį „sėkmė“ suprantant giliau nei vien tik piniginė išraiška, supranti, kad sėkmė gali reikšti tiek šeimą, tiek mėgstamą darbą, tiek gerą sveikatą, tiek laimę bendrąja prasme. Ne veltui sakoma, kad pinigai laimės nesuteikia. Juk laimė priklauso ne tik nuo tavęs paties ar, juolab, pinigų, bet ir nuo aplinkos, bendruomenės laimės, teisingumo jausmo.
O koks gi gali būti teisingumo jausmas jei visuomenė yra susiskaldžiusi ir nesolidarizuota? Siūlyčiau nepamiršti ir darbo prestižiškumo. Labiau kvalifikuoti darbuotojai dažnai turi galimybę dirbti tokio pobūdžio darbą, kuris visuomenėje laikomas prestižiniu. Tokią galimybę jiems suteikia tas faktas, kad yra žmonių, kurie nudirba mažiau kvalifikuotus darbus. Juk niekam nebūtų reikalingi architektai, jei nebūtų statybininkų ar dizaineriai, jei nebūtų paprastų siuvėjų.
Kitas svarbus progresinių mokesčių aspektas yra pinigų perskirstymas mažiau uždirbančiųjų naudai. Kaip žinia, mažiau uždirbantieji turi didesnį ribinį polinkį vartoti, kuris iš esmės reiškia, kad mažiau uždirbantieji didesnę savo pajamų dalį išleis, o ne taupys, taip skatindami nacionalinį šalies ekonominį aktyvumą. O tai juk prisidėtų prie nacionalinės ekonomikos greitesnio atsigavimo, nuo ko mums visiems neabejotinai geriau.
Valdžios pristatyti mokesčių pakeitimai – jau kritikos taikiklyje: Lietuvai bus tik blogiau
Diskusija apie progresinius mokesčius liečia ir tą pačią žmogaus prigimtį: jie kelią klausimą tarp žmogaus asmeninių interesų su prigimtiniu egoizmu ir socialinio teisingumo su visuomeniniu solidarumu.
Austrų ekonominės mokyklos apologetai socialinio teisingumo bei solidarumo sąvokas apskritai išmestų kaip neteisingas iš principo: anot jų, koks gali būti teisingumas, jei solidarumas yra priverstinis? Na, bet jie apskritai visus mokesčius laiko vagyste, tad... Nepaisant to, net toks argumentavimo kampas puikiai parodo pajamų mokesčio progresijos nevienareikšmiškumą.
Bet te nekyla abejonių: progresiniai mokesčiai yra visuomenę vienijantis, o ne skaldantis veiksnys, o vieningumu mūsų tauta labai pasigirti negali.