Mūsų laikais labiausiai paplitęs kalbos stilių skirstymas pagal vartojimo sferas bei atliekamas funkcijas; dėl pastarojo kriterijaus tie stiliai ir vadinami funkciniais. Funkcinis stilius - tai istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios ypatybes bei specifiką lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir atliekamoji funkcija. Pagal atliekamą funkciją iš pradžių skyrė 3 stilius: šnekamąjį, mokslinį ir meninį, vėliau papildytus publicistiniu ir administraciniu; t. p. įrodyta, kad funkcija lemia teksto struktūrą (jų sukurtas kalbos modelis vadinamas funkcine lingvistika).
Kalbos vartojimo sritys ir stilistinės sekcijos
Kalbos vartojimo sritys (sferos) skirstomos pagal visuomenės veiklos rūšis bei visuomenines sąmonės formas. Visų pirma matyti dvi didelės kalbos sferos: meninės ir nemeninės (paprastosios, praktinės) kalbos. Pastarąją vėl skiriame į dvi sferas: buitinę ir dalykinę. Dalykinėje sferoje ryškiausios yra mokslinė ir administracinė sferos. Meninės ir nemeninės sferų sandūroje (arčiau pastarosios) susidarė publicistikos sfera.
Su kiekviena kalbos vartojimo sritimi yra susijęs atitinkamas turinys, jis irgi veikia stilių, primeta, leidžia arba atmeta tam tikras raiškos priemones. Stilius yra santykis su turiniu, turinio aspektas, suteikiantis savitą įkūnijimą.
Stilistinės ypatybės ir kalbos priemonės
Stilistinės ypatybės yra teksto kalbos bruožai, skiriami pagal jos santykį su įvairiais kalbėjimo akto veiksniais: aiškumas, tikslumas, glaustumas, abstraktumas, konkretumas, objektyvumas, subjektyvumas, emocingumas, vaizdingumas ir kt. Kartodamosi tam tikro stiliaus tekstuose, tos ypatybės tampa skiriamaisiais funkcinių stilių bruožais. Kiekvienas funkcinis stilius gali būti apibūdintas keliomis pagrindinėmis stilistinėmis ypatybėmis.
Kalbos priemonės yra visi tekste pavartoti kalbos vienetai: žodžiai, sakiniai, gramatinės formos. Stiliaus elementas yra tik tos tekste pavartotos kalbos priemonės, kurias lemia komunikacijos aplinkybės ir kurios savo ruožtu sąlygoja stilių. Neutralieji kalbos vienetai irgi yra reikšmingi, jie sudaro foną. Svarbi jų sąveika su teksto stiliaus elementais. Kalbos priemonės stilistinį savitumą (priklausymą) ypač aiškiai pajuntame tada, kai ji neatitinka situacijos.
Taip pat skaitykite: Meninis ugdymas neįgaliesiems
Šnekamasis (buitinis) stilius
Šnekamasis stilius yra kasdienio bendravimo forma, vartojama neoficialiose gyvenimo srityse: šeimoje, gatvėje, buityje ir pan. Tai gyva, natūrali kalba, kuria bendraujame kasdien, net ir tada, kai kalbame patys su savimi. Šnekamasis stilius - bene artimiausias žmogui. Nors šis stilius laikomas neoficialiu, jame atsiskleidžia tikroji kalbos gyvybė: emocijos, intonacija, spontaniškumas ir vaizdingumas.
Šnekamasis stilius (dar vadinamas buitiniu) padeda suprasti, kaip keičiasi pati kalba. Šnekamoji kalba nuolat kinta - joje pirmiausia atsiranda nauji žodžiai, frazės, pasiskolintos iš kitų kalbų ar susiformavusios iš žargono. Šnekamasis stilius dažnai vertinamas nepakankamai rimtai, tačiau be jo neįsivaizduojamas nei gyvas bendravimas, nei kalbos vystymasis.
Tai seniausias ir visiems suprantamiausias funkcinis stilius. Atlieka komunikacinę funkciją. Vartojamas kasdienio bendravimo situacijose - namuose, tarp draugų, pažįstamų, gatvėje, dirbant bendrus darbus. Tipiška bendravimo forma yra dialogas, kalba yra paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi, jai būdingas vaizdingumas, ekspresyvumas, o nebūdingas pilkumas, griežtas tikslumas. Šiam stiliui yra įprastinės stilistinės priemonės, turinčios neoficialumo, neretai linksmumo, šurmuliavimo niuansų. Gausu elipsių, metaforų, frazeologizmų, jaustukų, ištiktukų, deminutyvų ir kt.
Pavyzdžiai: "Kokios gersi - juodos ar žalios - arbatos?" "Kur tavo mobilus telefonas?"
Mokslinis stilius ir jo postiliai
Mokslinio stiliaus vartojimo sritis - mokslinė visuomenės veikla. Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Tai - studijų, mokslinių straipsnių, pranešimų, vadovėlių stilius. Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra tezės, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis. Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją - komunikatyvinę.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Skiriami du mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis. Tam tikrą savarankiškumą reikia pripažinti dar vienai mokslinio stiliaus atmainai - mokomajam stiliui.
Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas, aiškumas. Mokslo kalbos tikslumas pasireiškia terminų ar šiaip vienareikšmių, tiesioginės reikšmės žodžių vartojimu.
Mokslinio stiliaus sintaksei būdingos konstrukcijos, pabrėžiančios dėstymo logiškumą (minčių nuoseklumą, rišlumą); sudėtiniai prijungiamieji sakiniai, pasakymo dalių ryšį rodantys žodžiai, frazės (pavyzdžiui, sakysim, vadinasi, taigi, pateiksiu dar vieną pavyzdį). Moksliniam stiliui nebūdingos emocinės ir vaizdinės kalbos priemonės. Mokslinio teksto ekspresyvumas paprastai eina ne iš emocinių bei vaizdinių kalbos priemonių, o iš dėstymo ir argumentavimo logikos, iš mokslo tiesos teigimo.
Mokomasis postilis
Skiriamas mokslinio stiliaus mokomasis postilis. Mokomosios literatūros kalba paprastai esti labai santūri, neekspresyvi. Kitoks yra sakytinių mokomojo stiliaus žanrų (pamokos, paskaitos) pobūdis. Mokymo dalykų turinys yra labai skirtingas, nevienodi jų mokymo metodai, bet visos pamokos turi bendrą komunikatyvinį pagrindą: pamokoje vyksta nuolatinis kalbinis mokytojo ir mokinių bendravimas.
Pamokos stiliaus dalykiškumą labiausiai lemia šie veiksniai: masinės komunikacijos sfera, dalykinis kalbos turinys, mokytojo ir mokinio bendravimo tikslai. Mokytojo ir mokinio kalba pirmiausia turi orientuotis į viešojo, oficialiojo bendravimo stilių.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Publicistinis stilius
Svarbiausia jo vartojimo sfera yra periodinė spauda, būdingiausi žanrai - straipsnis (įžanginis, probleminis ir kt.), reportažas, apybraiža. Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalboje: tai politinio veikėjo, agitatoriaus, prokuroro, gynėjo žodis. Publicistinio stiliaus pavyzdžių esama ir grožinėje literatūroje - autoriaus nukrypimuose aktualiomis visuomeninėmis temomis. Vartojami net tokie grožinės literatūros žanrų pavadinimai: publicistinis eilėraštis, publicistinis romanas.
Publicistika skiriama plačiai auditorijai, todėl jos turinį sudaro aktualūs visuomeniniai klausimai. Publicistikos tikslas - ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikacinės ir ekspresinės funkcijų darna. Publicistinis kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, bet ir įspūdingas. Publicistiniam stiliui būdingas požymis yra subjektyvus vertinimas.
Administracinis (oficialusis dalykinis) stilius
Administracinis stilius dar vadinamas oficialiuoju dalykiniu stiliumi. Šio stiliaus vartojimo sritys - dokumentai, tarnybiniai raštai: protokolas, nutarimas, sutartis, įsakymas ir kt. Jiems paprastai būdinga vien komunikacinė funkcija. Svarbiausios šio stiliaus vartojimo sritys yra įstatymų leidyba ir raštvedyba. Šio stiliaus kalba yra artima mokslo tekstų kalbai, tik šabloniškesnė.
Skiriami 3 postiliai: juridinis, kanceliarinis ir diplomatinis. Atitinkami žanrai: juridinio postilio - įstatymas, įsakas, nuostatai, statutas (įstatai); kanceliarinio postilio - aktas, įsakymas, potvarkis, protokolas; įgaliojimas, pakvitavimas, pareiškimas, prašymas, charakteristika, gyvenimo aprašymas ir kt.; diplomatinio postilio - deklaracija, komunikatas, konvencija, memorandumas, nota, sutartis.
Tipinį turinį sudaro valdiniai bei valstybiniai reikalai. Vyrauja pranešimo funkcija, šalia jos reiškiasi valdyno: įstatymų laikomės, nutarimus vykdome. Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas, standartas (šabloniškumas), dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas; nebūdingos - individualumas, emocingumas, vaizdingumas.
Administracinių tekstų kalba pasižymi tradiciškumu, jai būdingi šablonai, standartinės, griežtai nustatytos formos. Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento, jie palengvina tos sferos bendravimą. Be to, kalbos šablonai teikia tekstui oficialumo.
Dokumentų teksto ypatybės
Dokumentas turi būti parašytas taisyklinga, kanceliariniam stiliui būdinga kalba, be klaidų. Tvarkomuosiuose dokumentuose turi būti anksčiau išleistų dokumentų tuo pačiu klausimu patikslinimo ir anuliavimo duomenys. Dokumentų tekste tarptautinius žodžius galima vartoti tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų, arba kai tarptautiniai žodžiai vartojami teisės aktuose kaip terminai.
Nederėtų vartoti daiktavardžių, kur galėtų būti veiksmažodis, pvz.: dalyvavimas būtinas - dalyvauti būtina; pažymų išdavimas - išduodamos pažymos. Tvarkomų dokumentų tekste negali būti pastabų, atskirai nurodomų pagrindų ir priedų nuorodų. Jei informacinių dokumentų tekste įvardijami kiti siunčiami dokumentai, teksto paskutinėje pastraipoje nurodomas jų lapų skaičius. Pavyzdys: PRIDEDAMA. Jei siunčiami dokumentai tekste neįvardyti, jie išvardijami teksto pabaigoje.
Administracinio stiliaus tekstuose štampai nėra blogybė, čia reikėtų atsisakyti tik tų štampų, kurie neteikia dalykinės informacijos, be reikalo ištęsia tekstą arba yra netikslūs, nelogiški. Deja, tie 'štampai' keliauja, skverbiasi į kitų stilių tekstus. Tai tarsi epidemija, kuriai stengiamasi užkirsti kelią: kanceliarito reiškinius iškelia ir taiso kalbininkai, parodijuoja rašytojai, žurnalistai.
Meninis (grožinis) stilius
Meninio (grožinio) stiliaus vartojimo sfera - grožinė literatūra. Jo apraiškų esama ir kai kuriose kitose kalbos sferose: publicistikoje, retorikoje, pasitaiko buitinėje kalboje, mokslo darbuose. Paskirtis - paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigėrėjimą grožiu. Juo autorius atskleidžia savo emocijas, išgyvenimus. Būdinga stilistinė ypatybė - vaizdingumas, vaizdinis konkretumas, emocionalumas, meninis tikslumas.
Ypač malonu išgirsti balsingą ir gražų didžiosios zylės šauksmą. Žiūrėkite, kaip ši nenuvargstanti geros nuotaikos nešėja nepaprastai mikliai laipioja alyvų šakelėmis, supdamasi ant jų trapių viršūnių, kartais pakibdama žemyn galva. Pink! Pink! Pink! Melodingai ir garsiai šaukia zylutė. Kai ją apšviečia saulė, sužiba visos plunksnų spalvos. Graži didžioji zylė! Viršutinė kūno dalis - žalsvai juoda. Galva ir kaklo šonai - tamsiu aksomu padengti. Uodega melsva, su baltais kraštais. Krūtinėlė švelniai paauksinta.
Pavyzdys epinis ir lakoniškas: Obelys pabals. Bus ruduo. Meninis stilius atskleidžia emocijas ir išgyvenimus.
Santrauka apie stilių panašumus ir skirtumus
Teorinius funkcinio stiliaus pagrindus XX a. 3-4 dešimtmetyje sukūrė Prahos lingvistų būrelio nariai. Struktūrinės kalbotyros (strukturalizmas) atstovai kalbą suprato kaip funkcinę sistemą, besiskaidančią į keletą funkcinių kalbų, tik vėliau pavadintų funkciniais stiliais. Funkcinį stilių, kaip apibendrintą, objektyvųjį, supriešino su individualiuoju, autoriniu, stiliumi.
Stilistinės ypatybės dažnai grupuojamos priešpriešimis poromis, pvz.: glaustumas / ištęstumas, abstraktumas / konkretumas, dinamiškumas / statiškumas ir pan. Kiekvienas funkcionalus stilius turi savo tipines stilistines savybes: administracinis stilius pasižymi oficialumu, šabloniškumu ir tikslumu; mokslinis - aiškumu, logika ir terminais; publicistinis - įtaigumu, subjektyvumu; meninis - vaizdingumu ir emocionalumu; šnekamasis - spontaniškumu ir gyvumu.
Kalbos tvarkybos ir norminimo vaidmuo
Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriuje nuo 1994 m. buvo pradėta nuosekliai kaupti su kalbos praktika susijusi ir kalbos tvarkybos darbui reikalinga informacija. „Mūsų kalbos“ žurnalo redakcija yra perdavusi ir savo sukauptus bibliografinius kalbos publikacijų duomenis nuo 1968 m. Duomenys buvo renkami iš Lietuvos periodinės ir specialiosios lingvistinės spaudos: tai publikacijos įvairiais kalbos klausimais. Be to, iki 2006 m. buvo kaupiamos ir sisteminamos telefonu kalbos vartotojams teikiamos konsultacijos - atsakymai į dažniausiai rūpimus klausimus.
Teminė bibliografinė kartoteka: joje registruojami publikacijų bibliografiniai duomenys. Didžioji kartotekos dalis sukaupta lapeliais. Kiekviena kalbos informacijos turinti publikacija skaidoma į šešis informacijos vienetus.
Kalbos rekomendacijų kartoteka - tęstinė elektroninė informacijos apie bendrinės kalbos reiškinių norminimą sankaupa. Ji turi išsamią paieškos programą ir duomenų bazės priežiūros bei pildymo sistemą. Svarbiausias Kalbos rekomendacijų kartotekos tikslas - kaupti kalbos kultūros teorijai ir praktikai svarbias kalbos rekomendacijas. Taigi į šią kartoteką patenka ne visos Teminėje kartotekoje registruojamos publikacijos, o tik tos, kuriose esama konkrečių kalbos rekomendacijų, t. y. jei normų požiūriu vertinami kokie nors kalbos reiškiniai (pavyzdžiui, taisomos kalbos klaidos ar įrodomas kokio reiškinio tikimas vartoti, siūloma naujadarų). Į kalbos reiškinio sąvoką įeina įvairūs leksikos, gramatikos, kirčiavimo, rašybos ir kt.
Praktiniai pastebėjimai ir rekomendacijos teksto vartotojams
- Renkantis stilių, pirmiausia atsižvelkite į vartojimo sritį, turinį ir komunikacijos tikslą: informuoti, įtikinti, paveikti jausmus ar tiesiog bendrauti.
- Administraciniame tekste venkite nereikalingų štampų ir daiktavardžių, kur galėtų būti veiksmažodžiai; dokumentas turi būti aiškus ir tikslus.
- Moksliniuose tekstuose vartokite terminus ir konstrukcijas, pabrėžiančias logiką ir rišlumą; venkite emocinės leksikos.
- Publicistikoje derinkite argumentaciją su įtaiga; subjektyvus vertinimas čia yra priimtinas ir veiksmingas.
- Meninėje kalboje naudokite vaizdingumą ir emocijas siekdami estetinio poveikio, tačiau atkreipkite dėmesį į stilistinį tikslumą.
- Šnekamojoje kalboje raskite vidurį tarp spontaniškumo ir aiškumo, ypač kalbant vertimams ar viešai komunikacijai jautriomis temomis.
Trumpa lentelė: pagrindinės stilistinės ypatybės
| Stilius | Pagrindinė funkcija | Stilistinės ypatybės | Pagrindiniai žanrai |
|---|---|---|---|
| Šnekamasis | Kasdienė komunikacija | Spontaniškumas, ekspresyvumas, vaizdingumas | Dialogai, pokalbiai |
| Mokslinis | Informavimas, komunikacija moksle | Aiškumas, tikslumas, logika, terminai | Straipsnis, monografija, tezės |
| Publicistinis | Informuoti ir įtikinti plačią auditoriją | Argumentacija, ekspresyvumas, subjektyvumas | Straipsnis, reportažas, oratorinė kalba |
| Administracinis | Valstybinių ir valdininkų reikalų dokumentavimas | Oficialumas, šabloniškumas, tikslumas, glaustumas | Įsakas, protokolas, sutartis |
| Meninis | Estetinis poveikis, jausmų išraiška | Vaizdingumas, emocionalumas, meninis tikslumas | Epo, apysaka, eilėraštis |
Apibendrinant, funkcinių stilių supratimas leidžia tiksliau rinktis kalbos priemones, priklausomai nuo komunikacijos tikslo ir auditorijos, o kalbos norminimo institucijų veikla padeda išlaikyti sklandžią ir aiškią bendrinės kalbos vartoseną įvairiose sferose.
tags: #meninis #socialinis #dalykinis #normatyvinis #tipai