Socialinio darbuotojo darbas - tai ne tik profesija, bet ir misija. Pasirinkdami šią specialybę, tampate pokyčių kūrėjais, kurie padeda žmonėms įveikti sunkumus, atgauti pasitikėjimą savimi ir pradėti naują gyvenimo etapą. Jūs būsite tas žmogus, kuris padės įvairaus amžiaus ir gyvenimo situacijų žmonėms atgauti prarastą balansą, skatins jų savarankiškumą ir kovos už jų teises.
Ši profesija leidžia įgyti unikalių įgūdžių, kurie jungia gilų emocinį intelektą, mokslinius pagrindus ir stiprią empatiją. Jūs išmoksite kūrybiškai spręsti sudėtingiausias socialines problemas, remdamiesi ne tik mokslinėmis įžvalgomis, bet ir bendruomenės ištekliais bei tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Socialinis darbas - tai kelias į gilesnį žmonijos supratimą, užmegztus ilgalaikius ryšius ir nuolatinį tobulėjimą.
Kaip socialinis darbuotojas, jūs ne tik padėsite žmonėms keisti jų gyvenimus, bet ir paliksite neišdildomą pėdsaką jų širdyse. Jūs pajusite tikrą pilnatvę, nes ši specialybė leidžia ne tik dirbti, bet ir palikti gilų pėdsaką visuomenėje - stiprinant tuos, kuriems pagalbos reikia labiausiai.
Socialinio darbo tikslas ir bendravimo svarba
Socialinio darbuotojo - kliento santykis tai bendravimo tikslas tarp dviejų žmonių. Šis tikslas kuria ryšį tarp dviejų pasaulių - paslaugų teikėjo ir paslaugų gavėjo (kliento), kur empatija ir savęs pažinimas, suteikia žinojimą apie panašumus ir skirtumus.
Labai svarbu kalbėti klientui suprantama kalba. Svarbu pritapti prie kliento bendravimo stiliaus, vengti profesinių terminų ir kalbėti kasdieniais, suprantamais žodžiais. Tinkamu metu pasidalinta asmeninė patirtis taip pat padeda kurti bendradarbiaujantį santykį.
Taip pat skaitykite: 25,5 metų darbo stažas ir pensija
Socialinis darbas yra sritis, kurioje psichologijos žinios yra ypač vertingos. Socialiniai darbuotojai dirba su įvairiomis pažeidžiamomis grupėmis, tokiomis kaip neturintys darbo, priklausomybių turintys asmenys, vaikai iš rizikos šeimų. Norint sėkmingai padėti šiems žmonėms, būtina suprasti jų emocijas, motyvaciją ir elgesio priežastis.
Bendradarbiaujančio ryšio principai
Socialinio darbuotojo ir kliento santykiai gali būti:
- bendradarbiaujantys, kai yra bendras tikslas;
- derybiniai, kuomet yra siekiama susitarimo;
- konfliktiniai, kai tikslai yra priešingi.
Kuriant bendradarbiaujantį santykį reikšmės turi:
- empatija, pagarba ir natūralumas;
- gebėjimas dirbti su klientu taikant įvairius formalius ir neformalius darbo metodus;
- žinojimas, kiek galima atskleisti asmeninės informacijos ir kokiu būdu;
- žinojimas, kada pradėti kalbėti rūpima tema bei žinojimas kada būti palaikančiu, o kada paklausti, kada patarti ir pan.
Šie ir keletas kitų principų prisideda prie sėkmingo santykio su klientu kūrimo.
Socialinio darbo klientų grupės
Klientų grupės socialiniame darbe gali būti:
Taip pat skaitykite: Instrukcija: kaip siųsti laišką Sodrai registruotu
- priklausomybe sergantys asmenys;
- asmenys, išėję iš įkalinimo įstaigų;
- elgetaujantys ir valkataujantys asmenys;
- skirtingų amžiaus tarpsnių vaikai;
- senyvo amžiaus asmenys;
- socialinės rizikos šeimos;
- asmuo su sunkia negalia (vaikas ir suaugęs);
- ir t.t.
Taisyklės, kurių reikia laikytis, tiesiogiai bendraujant su klientu
Taisyklės, kurių reikia laikytis, tiesiogiai bendraujant su klientu:
- Visada eiti paskui nepažįstamą klientą, o ne jo priekyje.
- Būti budriam, nesumenkinti pirmųjų agresyvaus elgesio ženklų ir atitinkamai į juos reaguoti.
- Prieš įeinant į kambarį, kuriame yra jums nepažįstamas klientas, apmąstyti, kokie netikėtumai jūsų gali laukti.
- Neleisti, kad klientas atsistotų tarp jūsų ir išėjimo durų.
- Vengti kliento agresyvumą galinčio išprovokuoti elgesio (laikytis saugaus atstumo, nespoksoti ilgą laiką tiesiai klientui į akis, nerodyti pirštu, vengti gąsdinančios veido išraiškos, kūno judesių).
- Nežadėti to, ko negalėsite ištesėti.
Pradėkime nuo savęs
Vienas svarbiausių bendravimo psichologijos aspektų yra pozityvus savęs vertinimas ir geras savęs pažinimas. Tik tinkamai vertindamas ir pažindamas save, žmogus gali tinkamai bendrauti su kitais, nesijausti blogesniu už kitus, nenuvertinti nei savęs, nei kitų. Žmogus, neišmanantis bendravimo psichologijos, patiria sunkumų bandant pažinti save, yra nepastovus, nesupranta savęs ir savo norų, nežino, kaip tinkamai elgtis, ir tampa priklausomas nuo aplinkybių bei kitų žmonių įtakos.
Klausymasis yra dar viena svarbi bendravimo psichologijos dalis. Tik gebant klausytis ir išgirsti kitą žmogų, galima suprasti, ką jis nori pasakyti, tinkamai jam atsakyti ir, esant reikalui, padėti.
Socialinis darbas ir vertybės
Visų pirma, socialiniame darbe "vertybė" prilygsta "pagarbai". Tai vienas svarbiausių aspektų norint dirbti socialinį darbą. Svarbu būti doru, sąžiningu ir užjaučiančiu žmogumi.
Tai pirmiausia teigiamas požiūris į žmogų, kaip į visavertę būtybę, galinčią tobulėti, siekiančią visaverčio gyvenimo. Asmeniškai man nereiškia nieko. Savo darbe turiu prisitaikyti prie kliento ir savo vertybių pernelyg neafišuoti, nes jos yra labai skirtingos nuo plačiosios visuomenės.
Taip pat skaitykite: Vadovas apie Sodros automatizavimą
Psichologija socialiniame darbe
Psichologija, kaip mokslas, nagrinėja žmogaus elgesį, protą ir psichikos procesus. Jos žinios yra plačiai pritaikomos įvairiose gyvenimo srityse - nuo asmeninio tobulėjimo iki profesinės veiklos.
Asmenybės tipų teorija
Dž. Holando asmenybės tipų teorija gali būti naudinga socialiniams darbuotojams, dirbantiems su žmonėmis, kurie neturi noro dirbti ar neranda sau tinkamo darbo. Ši teorija teigia, kad žmonės skiriasi pagal polinkį į tam tikrus elgesio tipus, atspindinčius jų interesus, polinkius ir sugebėjimus.
Emocijų valdymas
Emocijų valdymas yra dar vienas svarbus aspektas socialiniame darbe. Socialiniai darbuotojai dažnai susiduria su emociškai sudėtingomis situacijomis, todėl svarbu mokėti atpažinti ir valdyti savo emocijas, taip pat padėti klientams tai daryti. Norint kontroliuoti emocijas, pirmiausia reikia mokėti jas atpažinti.
Supratus savo poreikius ir jų sukeliamas emocijas, galima stebėti, kaip jos veikia kūną. Pastebėjus raumenų įtampą, galima atpažinti baimę ar nerimą. Raumenų atpalaidavimas yra teigiamų emocijų, ramybės ir pusiausvyros rodiklis. Pasinaudojant Džemso-Langės emocijų kilmės teorija, galima atpalaidavus raumenis pasijausti nusiraminus ir efektyviau vertinti situaciją.
Bendravimo psichologija
Vienas iš svarbiausių bendravimo psichologijos aspektų yra pozityvus savęs vertinimas ir geras savęs pažinimas. Tik tinkamai vertindamas ir pažindamas save, žmogus gali tinkamai bendrauti su kitais, nesijausti blogesniu už kitus, nenuvertinti nei savęs, nei kitų.
Žmogus, neišmanantis bendravimo psichologijos, patiria sunkumų bandant pažinti save, yra nepastovus, nesupranta savęs ir savo norų, nežino, kaip tinkamai elgtis, ir tampa priklausomas nuo aplinkybių bei kitų žmonių įtakos.
Dailės terapija
Dailės terapija yra disciplina, pagrįsta vaizduojamąja daile ir psichologija. Ji integruota į gydymo programas padeda spręsti tiek emocinius sutrikimus, tiek fizinius. Dailės terapija nėra naujas reiškinys, ji pradėjo formuotis XX a. 4 dešimtmetyje. Menininkai deklaravo, jog menas, kaip vienas iš saviraiškos būdų, yra terapinė priemonė atsisakant verbalinio kontakto. Psichologija buvo dominantė dailės terapijos disciplinos formavimosi periode. Dėka psichologijos vystymosi atsirado humaniškas požiūris į psichinių problemų gydymą.
Vaikai yra nuolatos linkę kurti ir raiškiai reikšti emocijas nepaisant jų fizinės būklės. Piešimas, tapymas, lipdymas padeda lavinti loginį, erdvinį bei pasaulio pažinimą, kompensuoja sutrikusias funkcijas, formuoja bendravimo įgūdžius, stiprina socialinę adaptaciją, sukuria pilnavertiškumo jausmą, panaikina baimę būti savimi.
Nyderlanduose dailės terapija dažnai taikoma pataisos namuose. Dailės terapija Lietuvoje žinoma daugiau nei dešimt metų, tačiau požiūris į ją buvo skeptiškas. Didžiausias postūmis įvyko 2013 metais, kai Lietuvos sveikatos ir medicinos universitetas ir Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas įsteigė dailės terapijos magistro studijas.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe
LR socialinių paslaugų įstatymas nurodo bendradarbiavimą kaip vieną iš socialinių paslaugų valdymo, skyrimo ir teikimo principų. Tai apima žmogaus, socialinių grupių interesus ir teises, socialinių paslaugų įstaigas, savivaldybes ir valstybės institucijas, siekiant suteikti pagalbą asmeniui ar šeimai.
Institucijų bendradarbiavimas ir koordinacija sąlygoja darbuotojų pasikeitimą patirtimi ir informacija, pasidalijimą atsakomybe bei tinkamiausio sprendimo radimą. Stokojant koordinacijos ir bendradarbiavimo yra didelė tikimybė priimti skubotus sprendimus. Dažniausiai nebendradarbiaujant nėra žinoma, ką veikia kitos institucijos. Tokiu atveju iškyla tam tikrų paslaugų pasikartojimo arba visai jų nebuvimo problema.
Bendradarbiavimas socialiniame darbe yra būtinas, nes pati viena organizacija, be socialinių partnerių ir intensyvaus dalykinio bendradarbiavimo su jais, nėra pajėgi įgyvendinti aukštų tikslų. Tai ne tik svarbus socialinės pagalbos tikslas, bet ir jos paslaugų kokybės kriterijus.
Pagrindiniai partnerystės principai:
- Pagarba, lygiateisiškumas ir geranoriškumas teisėtiems savitarpio interesams.
- Laisvos bendros derybos.
- Savonoriškumas ir realus įsipareigojimų vykdymas.
- Objektyvios informacijos suteikimas, bešališkumas.
- Tarpusavio kontrolė ir atsakomybė.
- Bendradarbiavimo metodų ir formų kompleksiškumo taikymas.
Apibendrinant galima teigti, kad bendradarbiavimas yra darbas kartu, pagalba ir poveikis vienas kitam, poreikių realizavimas, bendras tikslų siekimas bei problemos sprendimas. Bendradarbiavimo procedūra taikoma per neformalius kontaktus, kuriuos užmezga atskiri žmonės arba grupės, arba per formalias struktūras.
Socialinis darbas, kaip mokslas ir kaip praktika, formuojasi sąveikaudami ir papildydami vienas kitą. Socialinių darbuotojų profesinės patirties studijos teikia galimybę praturtinti socialinio darbo teoriją, numatyti konsultacijos, kaip profesinės pagalbos, metodo taikymo perspektyvas.
Agresijos valdymas
Agresijos tema Lietuvoje vis dar yra be galo aktuali. Vis girdime apie mokytojų iššūkius dirbant su sunkesnio elgesio mokiniais, tėvai taip pat ne visada žino, kaip drausminti vaikus ir paauglius. Klausimų iškyla ir socialiniams darbuotojams, kurie kasdien dirba su į agresiją linkusiais klientais socialinės globos namuose, jaunuolių dienos centruose ir kitos įstaigose. Kaip išlaikyti pagarbias ribas ir sudrausminti klientą, kuris elgiasi agresyviai?
Pasak VšĮ „Actio Catholica Patria“ vadovės Kristinos Mačiulytės, susidūrus su agresija, svarbiausia suvokti, iš kur ji kyla. Specialistė kartu su dar keletu socialines paslaugas Kaune teikiančių organizacijų atstovų lankėsi Olandijoje vykusiuose mokymuose. Jų metu dalyviai aptarė, kad agresija daugeliu atveju kyla iš nepatenkinto poreikio. Taip pat ji gali būti instrumentinė - naudojama kaip įrankis gauti tai, ko nori.
Tačiau paaugliai ar socialiai pažeidžiami žmonės dažnai stokoja žinių atpažinti savo poreikius, juos įvardinti. Tad socialiniams darbuotojams svarbu mokėti atpažinti situaciją ir ją išspręsti. „Jei agresija kyla iš frustracijos, svarbu padėti asmeniui nurimti. O kai atpažįstame, kad ji naudojama kaip instrumentas kažką gauti - būtina nubrėžti ribą ir padėti klientui ieškoti kitų būdų tikslui pasiekti“, - teigia K.
Specialistė pateikė mažų vaikų pavyzdį. „Juk visi esame regėję situaciją, kai parduotuvėje vaikas krenta ant žemės, klykia ir ašaroja, nes nori, kad tėvai jam kažką nupirktų. Tokiu atveju agresija akivaizdžiai naudojama kaip įrankis. Tiesa, vėliau atpažinti panašias situacijas tampa gerokai sunkiau“, - pripažino ji.
Anot K. Mačiulytės, klientui ėmus elgtis destruktyviai, yra keletas žingsnių, kurių svarbu imtis. „Neretai pykstančiam žmogui yra tiesiog liepiama nutilti, nusiraminti. Tačiau toks elgesys yra pykčio pasekmė, tad būtų naivu tikėtis, kad grubus nutildymas padės.
Pasak K. Mačiulytės, geriausia yra tiesiog ramiai paprašyti kliento, kad jis nustotų, pavyzdžiui, daužyti sieną. Padėti išspręsti konfliktą gali ir vietos pakeitimas. Kartais agresiją itin sunku suvaldyti toje aplinkoje, kurioje ji kilo. Tad fizinės erdvės pasikeitimas padės klientui nurimti.
„Jeigu kambaryje kilo konfliktas, greičiausiai jame yra kažkas, kas asmenį dirgina. Todėl išėjimas į lauką ar kitą patalpą nuims įtampą. Saugumo jausmą gali suteikti ir fizinis artumas. Nederėtų laikyti kliento taip, kad jis negalėtų išsivaduoti, nes tai sukels pasipriešinimą, - pažymėjo K. Mačiulytė. - Tačiau jei įmanoma, galima paimti už rankos, apkabinti ir išvesti jį pasivaikščioti.
Ji atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje vis dar gaji „gaisrų gesinimo“ praktika. Kitaip sakant, įvykus konfliktui, stengiamasi iškart viską išspręsti, nors blaiviai mąstyti tokiais atvejais sunku. „Dažniausiai konflikto „ant karštųjų“ neišspręsi. Daug protingiau iš jo pasitraukti, nusiraminti, o vėliau sugrįžti prie šios temos ir paieškoti atsakymo, kas išprovokavo tokį elgesį“, - patarė K. Mačiulytė.
Pasak jos, jeigu neįmanoma pakeisti erdvės, kilus konfliktui derėtų bent jau stengtis nukreipti pykstančio žmogaus dėmesį. Juk kai asmuo yra susierzinęs, su juo sunkiai galima susikalbėti, tad konflikto bent kol kas išspręsti nepavyks. Tokiais atvejais nurimti padeda nukreiptas dėmesys, pakeista tema ir panašūs veiksmai.
Galiausiai, jei nepadeda prašymai nusiraminti ar bandymai pakeisti vietą bei pokalbio temą, svarbu griežtu, tačiau pagarbiu tonu liepti liautis ir taip nubrėžti ribas. Būtina išlaikyti pagarbų santykį ir toną, kadangi su šiais klientais reikės dirbti toliau bei abiem kurti pasitikėjimo santykį.
Kartais pasitaiko, kad klientas visai įsiaudrina ir kimba darbuotojui į atlapus. K. Mačiulytė socialiniams darbuotojams pataria pasimokyti paprastų, bet efektingų išsilaisvinimo technikų. Vis dėlto, ji pabrėžia, kad bet kokiu atveju svarbu išlikti pagarbiam. „Suprantama, prieš klientą negalima naudoti fizinės jėgos. Tačiau dera žinoti, kaip išsilaisvinti netikėtai sugriebtam. Vis dėlto, nemažai socialinių darbuotojų nemoka tokių veiksmų atlikti tinkamai.
Anot K. Mačiulytės, dirbant su agresyviais klientais, vis dėlto svarbiausia pačiam mokėti nusiraminti ir nekurstyti dar didesnio konflikto. „Žinoma, daug lengviau tai pasakyti nei padaryti. Tačiau suprasdami, kad patys karščiuodamiesi ar ginčydamiesi su klientu tik dar labiau aštriname situaciją, išliksime kiek įmanoma ramesni. Tai, kaip reaguosime į agresiją, gali ją nuslopinti arba tik užauginti. - tikino ji. - Juk ramiai sureagavus į agresiją, jos lygis natūraliai sumažėja. Visiškai priešingas efektas įvyksta į piktą atsakius piktu.“
Dėl šios priežasties socialiniam darbuotojui ypač svarbu pačiam mokėti atpažinti ir suvaldyti savo kūno siunčiamus signalus. K. Mačiulytė atkreipia dėmesį, kad kai žmogus pradeda jausti įtampą, nervintis, padažnėja jo širdies dažnis, balsas pasidaro spigus, o tonas pakeltas, taip pat sudažnėja kvėpavimas. Išmokus atpažinti, kada kyla įtampa, bus lengviau skirti kelias sekundes nusiraminimui. Vieną iš tokių būdų žino visi - giliai kelis kartus įkvėpti ir iškvėpti.
„Žiūrint fiziologiškai, tiek streso, tiek fizinio nuovargio atveju, žmogaus kvėpavimas dažnai pakyla į krūtinę. Tada kvėpuojame dažnai, tarsi gaudytume orą. Tokioje būsenoje elgsimės instinktyviai, nepavyks mąstyti racionaliai. K. Mačiulytė pabrėžė, kad ypač svarbu, jog „įžengtume“ į konfliktą tik visiškai nusiraminę. Jei girdime, kad kitoje patalpoje plieskiasi ginčas, svarbu ne bėgti, o geriau sparčiai nueiti. Galbūt ir prarasite keletą sekundžių, tačiau sprendžiant konfliktą būsite naudingesni.
„Jeigu kas nors susimuša, pavyzdžiui, dienos centre, dažnai darbuotojai staigiai įbėga ir visus puola tildyti pakeltais balsais. Tai nėra teisinga taktika, kadangi toks įbėgimas tik dar labiau paskatina bendrą šurmulį. Jeigu aš susinervinusi įlėksiu į patalpą ir pradėsiu rėkti, tikrai nenumalšinsiu konflikto, tik įmesiu malkų į jau vykstantį gaisrą.
Grįžtant prie instrumentinės agresijos temos, specialistė pastebėjo, kad dažnai žmonės, ypač paaugliai, elgiasi agresyviai, norėdami sulaukti dėmesio. „Tai suvokdamas, darbuotojas gali jo klientui skirti nelaukdamas, kol nepatenkintas poreikis išsiverš neigiamomis emocijomis. Apskritai, mes agresiją dažniausiai atpažįstame tik tada, kai ji akivaizdi. Tačiau yra ir pasyvių agresijos formų, pavyzdžiui, ignoravimas. Kartais agresija netgi būna nukreipta į savęs žalojimą“, - vardino ji.
Vis dėlto, pasak K. Mačiulytės, susikaupusius jausmus išleisti yra sveika, kadangi jų slopinimas dažniausiai geruoju nesibaigia. Tad kartais protingiausia tiesiog leisti klientui išsikeikti ar išsirėkti - kol tai netampa žalinga. „Pats pagrindinis pyktis, kai žmogus turi daug energijos, jam sukyla adrenalinas, trunka vos keliasdešimt sekundžių, - pastebėjo specialistė. - Vėliau emocijos slopsta, sugrįžta sveikas protas. Kol emocija nėra išleista, darbuotojas klientus gali tildyti, kiek nori, naudos nebus.
Net ir labiausiai erzinančioje situacijoje K. Mačiulytė patarė nepamiršti gerbti savęs ir kliento, nes teigiamų pokyčių galima pasiekti tik pagarbiame santykyje. „Jei jau nutiko taip, kad nesusivaldėte - nebijokite pasikalbėti apie tai ir atsiprašyti vieniems kitų. Svarbu atsiminti, kad iš nepatenkinto poreikio kylantis kliento pyktis dažniausiai nėra skirtas jums asmeniškai, net jei jis nukreiptas į jus.