Gerovės valstybės koncepcija po Antrojo pasaulinio karo tapo vienu svarbiausių viešosios politikos komponentų, išgyvenusių daugybę ūkinių ir politinių reformų. Gerovės valstybė formavosi ilgus metus, o kiekviena valstybė šią sąvoką suvokė savaip - vienos siekė racionalios socialinės apsaugos, kitos - darbo užimtumo skatinimo, trečios - kitų socialinių tikslų.
Šiame straipsnyje pateikiama išsami gerovės valstybės sampratos ir svarbiausių modelių analizė, remiantis Lietuvos bei užsienio autorių moksliniais darbais ir straipsniais. Pateikiamas gerovės valstybės raiškos teorinis pagrindas, jos vystymosi ypatumai ir skirtingų modelių lyginamoji analizė, ypatingas dėmesys skiriamas Lietuvos ir Švedijos socialinės politikos palyginimui.
Gerovės valstybės samprata ir socialinės politikos esmė
Gerovės valstybę plačiąja prasme suvokiame kaip socialinę instituciją, leidžiančią valstybės valdžiai reguliuoti ekonomi¬ką, darbo santykius, kainodaros mechanizmus, socialinės ir materialinės apsaugos teikimą, sveikatos apsaugą, gyventojų užimtumą bei kitus socialinius procesus. Gerovės valstybės paradigma apima didelį darbo užimtumą, socialinę rūpybą, veiksmingą pensijų ir šeimos politiką.
Esping-Andersenas pateikė trijų pagrindinių gerovės valstybės modelių tipologiją, kuri yra plačiai pripažįstama mokslinėje literatūroje: liberalųjį, konservatyvųjį-korporatyvinį ir socialdemokratinį modelius.
- Liberalusis modelis - būdingas anglosaksų šalims, tokioms kaip Jungtinė Karalystė ir JAV, kuriame socialinė parama yra ribota ir orientuota į rinkos dalyvavimą. Valstybė užtikrina minimalias garantijas, o socialiniai draudimai ir išmokos dažniausiai yra testuojami pagal pajamas.
- Konservatyvus-korporatyvinis modelis - būdingas Vokietijai, Prancūzijai, Italijai. Šiame modelyje socialinė apsauga glaudžiai susieta su darbo rinka ir socialiniu statusu, tad socialinių išmokų dydis ir prieinamumas priklauso nuo darbo įsitraukimo ir šeimos padėties.
- Socialdemokratinis modelis - vyraujantis Skandinavijos šalyse (pvz., Švedijoje), jis pasižymi universalia socialine apsauga, didelėmis socialinėmis išmokomis ir aukštu gyventojų įtraukimu į socialines programas. Šis modelis stiprina perskirstymo mechanizmus ir saugo socialinį solidarumą.
Be pagrindinių trijų modelių, yra ir du išvestiniai modeliai, būdingi Pietų Europos bei Rytų ir Centrinės Europos šalims. Lietuvos atveju vyrauja postkomunistinis korporatyvinis-klientelistinis modelis, kuris lėtai pereina link liberaliojo modelio.
Taip pat skaitykite: Socialiniai tinklai: lyginamasis aspektas
Lietuvos ir Švedijos socialinių modelių raida
Nepaisant Lietuvos socialinės politikos raidos, ji dar trūksta daugelio socialdemokratinio gerovės valstybės bruožų, kuriuos turi Švedijos modelis. Lietuvoje socialinio draudimo sistemos vystymasis po nepriklausomybės siekė korporatyvinių priemonių, tačiau politinės jėgos, žiniasklaida ir visuomenė nepakankamai remia institucinio socialdemokratinio modelio kūrimą.
Švedijoje socialdemokratinis modelis po Antrojo pasaulinio karo tapo šalies socialinės politikos ašimi, užtikrinant didelį viešojo sektoriaus įsitraukimą į socialinės apsaugos sritį, plataus masto socialinį draudimą ir visapusišką gyventojų aprėptį socialinės paramos schemomis.
Tačiau globalizacija ir stipri ekonominė konkurencija pastaraisiais metais skatina pokyčius ir Švedijoje - stebima liberalėjančių tendencijų kryptis, valstybės socialinių išlaidų mažinimas bei nauja vadybos praktika, orientuota į efektyvumą.
Socialinės apsaugos išmokų vaidmuo ir efektyvumas ES kontekste
Socialinės apsaugos išmokos yra esminė gerovės valstybės dalis, kurios paskirtis - sumažinti skurdą ir socialinę atskirtį. Europos Sąjungos valstybių socialinė politika remiasi universaliomis ir testuojamomis išmokų sistemomis, kurių skirtumai daug priklauso nuo valstybes socialinės ekonominės raidos ir politinio valdymo.
Eurostat duomenys rodo ženklų skirtumą tarp senųjų ir naujų ES narių:
Taip pat skaitykite: kaip veikia socialinės gerovės politikos teorijos
| Rodiklis / Šalis | Socialinės išmokos (% BVP, 2017 m.) |
|---|---|
| Danija | 24,3% |
| Suomija | 24,9% |
| Prancūzija | 24,3% |
| Lietuva | 11,2% |
Šis skirtumas ne tik atspindi finansinių resursų trūkumą, bet ir skirtingus socialinės politikos prioritetus. Lietuvoje socialinės apsaugos finansavimas yra vienas mažiausių ES, o testuojamoji socialinė parama sudaro vos apie 0,5% BVP, tuo tarpu Danijoje ši dalis siekia 11,3%.
Skurdo ir socialinės atskirties problematika
Nepaisant plėtros ir įvairių socialinių priemonių, skurdo ir socialinės atskirties problema Lietuvos bei kitose ES šalyse išlieka aktuali. 2018 metais Lietuvoje net 28,3% gyventojų grėsė skurdas ir socialinė atskirtis, o bendras skurdo lygis ES buvo apie 17,3%
Ekonomikos augimas nepateisina socialinių rodiklių - nors ekonomika auga sparčiai, socialinės apsaugos išmokų lygis ir jas gaunančių gyventojų skaičius dažnai to neleidžia ženkliai keistis.
Skurdas suprantamas plačiai - ne tik kaip finansinis trūkumas, bet ir materialinis nepriteklius, socialinės atskirties reiškinys, kultūrinės ir komunikacinės kompetencijos stoka.
Gerovės valstybės raidos iššūkiai Lietuvoje
Lietuvoje gerovės valstybės modelis vis dar bręsta, tačiau yra ryškių požymių, jog dabartinė socialinė politika ne visada atitinka socialinių poreikių. Mokesčių sistema yra nepakankamai teisinga - didžiausią mokestinę naštą neša mažas ir vidutines pajamas gaunantys gyventojai, tuo tarpu dideles pajamas turinčių asmenų pajamos dažnai yra apmokestinamos mažiau dėl įvairių lengvatų.
Taip pat skaitykite: kodėl kyla nedarbas Lietuvoje ir kokios jo pasekmės?
Pasak socialdemokratų lyderių, būtina ne tik moraliai teisinga, bet ir veiksminga redistribucijos sistema, o ją galima pasiekti tik užtikrinant sąžiningą mokesčių surinkimą bei tikslingas viešąsias investicijas - švietimui, sveikatos apsaugai, socialinėms paslaugoms.
Ekologiniai ir ekonominiai iššūkiai socialinei politikai
Ekologiniai iššūkiai, kuriuos sukelia klimato kaita, daro papildomą spaudimą gerovės valstybės raidai. Europos Parlamento narys Juozas Olekas pabrėžia ekologinio solidarumo svarbą, nes socialinis vystymasis turi būti kartu su ekologiniu, reikalaujant papildomų investicijų ir sąmoningo pasiruošimo.
Socialinės politikos pertvarka naujose ES šalyse
Pokomunistinėse valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje, buvo atmestas sovietinis socialinės politikos modelis - planinės ekonomikos, valstybinio gerovės teikimo koncepcija, o šioms šalims būdingas hibridinis modelis, siekiantis priartėti prie vakarietiškų modelių, tačiau palaipsniui pereinantis nuo korporatyvinio prie liberaliojo režimo.
Tokia pertvarka susiduria su iššūkiais, nes nei teisėkūros, nei socialinės garantijos dar nesukonstruotos pagal liberaliojo modelio reikalavimus. Pavyzdžiui, Lietuvoje socialinio draudimo išmokų lygis yra pakankamai žemas, o darbuotojų derybinė galia ribota, todėl socialinės apsaugos sistemos veiksmingumas yra ribotas.
Skirtingų socialinių grupių socialinė politika
- Pažeidžiamiausios grupės - socialinė politika šiai grupei kelia iššūkių dėl ribotų išteklių ir programų.
- Pagyvenę gyventojai - svarbi socialinės politikos dalis, susijusi su pensijų sistema ir sveikatos apsauga.
- Neįgalieji - socialinė politika turi užtikrinti integraciją, prieinamumą ir paramą.
- Lyčių lygybės politika - visaktualus klausimas, skatinantis lygių galimybių suteikimą darbo rinkoje ir visuomenėje.
Socialinės apsaugos išmokų poveikio analitika ir skurdo mažinimas
Socialinės apsaugos išmokos, skirtos namų ūkiams pagal socialinės apsaugos programas, dažniausiai suskirstomos į draudžiamąsias (socialinio draudimo) ir nedraudžiamąsias, kurių dalis yra kategorinės (universalias) bei testuojamos.
Analizė rodo, kad socialinės išmokos yra svarbi skurdo mažinimo priemonė, tačiau pagal tyrimus jos dažnai neleidžia pasiekti aukštesnio pragyvenimo lygio nei skurdo riba. Tai ypač aktualu Rytų Europos šalyse, kur socialinės išmokos ir socialinė parama yra santykinai žemos.
| Šalis | Skurdo rizikos riba (% ekvivalentinių pajamų medianos) | Minimalios pajamos (% skurdo ribos) |
|---|---|---|
| Lietuva | 60% | 20-40% |
| ES vidurkis | 60% | 50% |
Testuojamoji socialinė parama dažnai sudaro nedidelę bendrųjų išmokų dalį, o naujosiose ES šalyse per pastaruosius 15 metų ji mažėjo, kas rodo socialinės politikos trūkumus didinant gerovės valstybės efektyvumą.
Socialinės politikos tolimesni iššūkiai ir perspektyvos
Net ir stipriose gerovės valstybėse, tokiose kaip Skandinavijos šalys, stebimas socialinės atskirties ir skurdo lygio didėjimas, kas kelia klausimų apie esamas socialinės politikos schemas. Globalizacija, demografiniai pokyčiai, darbo rinkos transformacijos reikalauja inovatyvių pertvarkų ir didesnio piliečių įtraukimo.
Lietuvos atveju svarbu didinti mokesčių sistemos teisingumą, didinti viešųjų paslaugų finansavimą, stiprinti savivaldą ir skatinti socialinę sanglaudą. Socialinės apsaugos politikos tobulinimas turi būti pagrįstas moderniais perskirstymo principais bei efektyviu išteklių paskirstymu.
tags: #lyginamoji #socialines #politikos #gerove