Šiuolaikinėje visuomenėje internetas užima svarbų vaidmenį, o socialiniai tinklai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Tačiau, ar visada jie atneša tik naudą? Rašytojas Liudvikas Jakimavičius turėjo savitą požiūrį į virtualią socialinę erdvę, kuriuo verta atidžiau pasidomėti.
Liudvikas Jakimavičius gimė 1959 m. rugpjūčio 21 d. Kuliuose, Plungės rajone. 1985 m. baigė lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete, o 1991 m. - Lietuvos muzikos akademijos scenaristų kursus. Nuo 1993 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Rašytojas mirė 2022 m. rugpjūčio 2 d.
Kūrybinis kelias
Liudvikas Jakimavičius buvo žinomas kaip produktyvus ir įvairiapusis kūrėjas. 1988-1998 m. dirbo „Šėpos“ teatre, kultūros mėnraščių „Sietynas“, „Metai“ redakcijose. Nuo 1998 m. dirbo „7 meno dienų“ redakcijoje, prodiuserių firmose, taip pat Baltijos TV scenaristu bei režisieriumi, vėliau „Literatūros ir meno“ redakcijoje, 2007-2008 m. - laikraščio „Verslo žinios“ redakcijoje, 2009-2011 m. - interneto dienraščio „Bernardinai.lt“ redakcijoje, nuo 2011 m. - laisvas menininkas.
Liudvikas Jakimavičius išleido:
- Eilėraščių rinkinius: Kitoj miško pusėj (1989), Dusenos (1998), eilėraščių rinktinę Medinė-Wooden (lietuvių ir anglų kalba, 2001), eilėraščių apysaką Elio (2007), Paliktos paletės (2021).
- Kartu su poetais Eugenijum Ališanka bei Sigitu Geda sudarė almanachą Poezijos pavasaris 2002, parengė Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemo poetų antologiją Mylėjau (2012).
Liudvikas parašė keletą pjesių - Milžino širdis (1985), Gaisrininkų legendos (1989). 1989-90 kūrė tekstus „Šėpos“ teatro tęstiniams vaidinimams Revoliucijos lopšinės ir Komunistinės nostalgijos. 2002 m. su dailininku Mindaugu Šnipu Vilniuje surengė akciją „Viešoji knyga“ (į knygą-skulptūrą visi rašė, ką norėjo).
Taip pat skaitykite: Vaikų globos namų reforma: R. Karbauskio komentaras
Liudvikas rašė ir literatūros kritikos straipsnius, ir recenzijas, ir publicistiką (knyga Vamzdis: rašinėliai: esė (2010)), ir humoro kupinas knygas vaikams: labai smagiai parašyta ir suaugusiųjų skaitoma eiliuota pasaka Sargo nuotykis (2005), pasaka, anot kritikų, tapusi ne tik šmaikščiu ir nuotaikingu skaitiniu vaikams, bet ir groteskiška šiandienos aktualijų parabole Lapė ir kaliošai: miniatiūros vaikams (2008), linksma kalėdinė istorija vaikams skaityti ir vaidinti Katinėlis ir gaidelis Kalėdų ieškojo: pasaka (2009), pasaka, pagal kurią Lėlių teatras yra sukūręs spektaklį Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje (2010), knyga išeivių vaikams „Vytuko Lietuva“ (2014).
Už savo kūrybą L. Jakimavičius pelnė ne vieną premiją. 2003 m. jam buvo paskirta LR kultūros ministerijos premija už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis, 2007 m. eilėraščių apysaka Elio įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2008 m. už šią knygą skirta Lietuvos rašytojų sąjungos premija. 2011 m. už knygą Vamzdis paskirta Juozo Tumo-Vaižganto premija, o 2021 m. už poezijos knygą Paliktos paletės Liudvikas buvo apdovanotas Ukmergės rajono savivaldybės įsteigta, literatūrine Vlado Šlaito premija.
Šiais metais Liudvikas Jakimavičius tapo Poezijos pavasario laureatu - jam buvo įteikta Maironio premija už poezijos rinkinį Paliktos paletės. Apie jį Liudvikas yra sakęs: „mano poezija ir gyvenimas yra susisiekiantys indai. Turbūt tekstas nėra svarbiausias dalykas. Žodžiai įnoringi, neklauso, kai nori apsakyti, kaip mes čia būname. Kur kas svarbesnės yra tylos zonos, kurios veriasi ir plevena tarp žodžių, pauzių, nutylėjimų, nebaigtų sakinių, nuspėjamų ir nenuspėjamų siužetų, kurie vienas kitą papildo, vienas kitą sukelia, glaudžiasi ir kuria nuotaiką bei poteksčių pasakojimą. Esu laimingas, galėdamas tomis gyvenimo ir poetinėmis patirtimis su jumis pasidalyti“.
Liudvikas Jakimavičius apie socialinius tinklus
Rašytojas Liudvikas Jakimavičius virtualią socialinę erdvę lygino su „šiukšlynu“. Jo nuomone, gyvas bendravimas yra iškeistas į ryšio programą „Skype“, nepasižyminčia reiklumu kalbai. Tačiau, ar tikrai socialiniai tinklai yra vien tik negatyvus reiškinys?
Pastaraisiais metais kasdienis gyvenimas jau nebeįsivaizduojamas be socialinio tinklalapio, kuriame galima įsidėti begales nuotraukų, pasiskelbti, kokia nuotaika šiandien, į kokius renginius žadama eiti artimiausiomis dienomis. Aišku, tai tik maža dalelė visų socialinio tinklalapio funkcijų. Šios „gėrybės“, galima vadinti kabutėse, galima ir be kabučių, kaip kas supranta, naudojamos kasdien ir pastaraisiais metais itin išpopuliarėjo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau socialiniuose tinklalapiuose galima pastebėti begales reklamų, beverčių paveiksliukų, niekingų „draugų“ pasisakymų - tikrų šiukšlių, kurios vis labiau nervina.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Mano nuomone, virtuali socialinė erdvė yra bene geriausias žmonijos išradimas, po telefono. Čia mes galime rasti viską vienu metu: autobusų tvarkaraščius, parduotuvių darbo laiką, informaciją apie naujausius renginius, žmonių nuomonę apie knygas ir kita. Kitaip sakant, sutaupome brangaus laiko. Šioje erdvėje svarbiausia neapsimetinėti tuo, kuo tu iš tikro nesi,o būti savimi. Tik dviveidžiai žmonės ir taip visą gyvenimą su savimi nešiosis etiketę „Online“. Išnaudokime tai, ką turime, pagal paskirtį - dalinkimės knygomis, moksliniais straipsniais, giliomis ir prasmingomis mintimis, teatro, kino, muzikos programomis, o ne diskutuokime, kas kam nutiko per vakarykštį vakarėlį vienam ar kitam asmeniui. Pasakokime tai, ko pasiekėme gyvenime, ir svarbiausia - mokykimės gyventi prasmingai tegu ir virtualios erdvės dėka.
Aišku, negalima ir absoliutinti, tokie socialiniai tinklalapiai turi ne tik neigiamų, bet ir teigiamų savybių. Virtuali socialinė erdvė - tai revoliucija šiuolaikinėje visuomenėje. Čia kiekvienas turi savo virtualų profilį - skaitmeninį save. Socialinėje erdvėje žmonės dalinasi tarpusavio ryšiais, bendromis vertybėmis, idėjomis, interesais, finansais, draugyste, giminyste ar net priešprieša.
Tačiau, yra ir tų, kurie išdrįsta pasakyti taip. Štai britų mokslininkė Susan Greenfield teigia, kad jauniems žmonėms vis sunkiau išlaikyti žvilgsnių kontaktą per pokalbį arba teisingai išsiaiškinti pašnekovo kūno kalbą. Drįsčiau sakyti, kad socialiniai tinklai žmones pavertė nedrąsiais - juk daug patogiau bendrauti, kai esi nematomas. Aišku, tokie bendravimai ne itin puoselėja kultūrą. Juk žmogus neugdo pasitikėjimo savimi, netobulėja kultūriškai, nebendrauja gyvai su kitu žmogumi, negali gyvai ir tiesiogiai pasikalbėti apie savo atostogas prie jūros, pasidalinti įspūdžiais, kuriuos patiria pamatęs kokį nors filmą, perskaitęs knygą. Deja, internetinėmis žinutėmis negalime perteikti tiek emocijų, kiek gyvame bendravime. Deja, bet galime teigti, kad socialiniai tinklai smukdo mūsų kultūrą ir platina smurtą.
Socialiniai tinklai kaip politinės komunikacijos priemonė yra naudojami politikų formuojant teigiamą požiūrį į save. Šiai dienai socialiniai tinklai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, todėl politikams tai yra puiki galimybė juos išnaudoti. Socialinius tinklus naudoja daugiau nei trečdalis Lietuvos Respublikos piliečių. Šiuolaikinėje visuomenėje internetas užima svarbų vaidmenį, daugelis neįsivaizduotų savo gyvenimo be jo. Interneto naudojimas tapo įprastu reiškiniu žmonijai, jo pagalba visą reikiamą informaciją galime pasiekti vos kelių paspaudimų dėka.
Internete gausu informacijos apie pačius įvairiausius dalykus, todėl kartais, net sunku atsirinkti - kas naudinga, o kas ne. Internetas naudingas ne tik dėl informacijos gausos, bet ir novatoriškumo, jo pagalbą pritaikant mobiliose aplikacijose ar įmonėse. Šiuo metu vienas populiariausių dalykų internete yra socialiniai tinklai, kurie padarė didžiulę revoliuciją. Čia gausu įvairių sričių specialistų kurie bendrauja tarpusavyje, užmezga naujas pažintis naudingas verslui, dalinasi įdomia informacija, o įmonės įtraukia savo gerbėjus ir ieško naujų darbuotojų.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Liudvikas Jakimavičius, „Dispečerė“
tags: #liudvikas #jakimavicius #teigia #kad #socialiniai #tinklai