Egzistenciniai klausimai žmonėms iškyla įvairiais gyvenimo etapais, tačiau susidūrus su sunkiomis ligomis - jie tampa ypač aktualūs. Paliatyvioji slauga kol kas prieinama tik daliai nepagydomų ligonių.
Į hospisus pakliūva itin sunkios būklės pacientai, jie vadinami paskutine gyvenimo stotele. Suteikiama paliatyvi slauga padeda sumažinti kančias, pagerinti likusio gyvenimo kokybę. Dažniausiai tai - nebepagydomi onkologiniai ligoniai.
Ligoninės, kuriose buvo prižiūrimi mirštantys žmonės, pradėjo veikti dar viduramžiais, tačiau šiuolaikinės paliatyviosios pagalbos pradžia siejama su 1967 m., kai britė Sisely Saunders Londone nusprendė įkurti Šv. Kristoforo hospisą.
Mūsų slauga į žmogų žvelgia holistiškai - mato jo kūną, psichologinius ir dvasinius poreikius. Ligoninėje dirba dvasiniai palydėtojai, padedantys žmonėms, kurie nori spręsti egzistencinius ar dvasinius klausimus. Dvasinio palydėjimo paslaugos yra nemokamos. Jas teikia sertifikuoti dvasiniai palydėtojai, turintys kanoninį vyskupo siuntimą. Ligoninėse veikiančios koplyčios yra oficialiai pašventintos ir registruotos šventovės.
Nors dvasinis palydėjimas dažnai siejamas su religija, o atsakymus į kylančius klausimus daugelis randa remdamiesi tikėjimu, šios paslaugos teikiamos ir tiems, kurie neišpažįsta jokios religijos.
Taip pat skaitykite: Ligoninės priėmimas: pensininko pažymėjimas.
Paliatyviosios pagalbos apibrėžimas ir tikslai
Kaip sako skyriaus vedėjas A.Diržinauskas, žmonės, nesusiję su medicina, būna girdėję terminą „paliatyvioji pagalba“, bet retas susimąsto, ką šis reiškia iš tikrųjų. „Paliatyviosios pagalbos apibrėžimas - tai ligonio, sergančio nepagydoma, progresuojančia liga ir jo šeimos narių gyvenimo kokybės pagerinimo priemonės, siekiančios pagerinti fizinę, psichologinę ir dvasinę būkles.
Kaip akcentuoja vedėjas, paliatyviosios pagalbos tikslas nėra išgydyti - to padaryti, išnaudojus visas gydymo galimybes, jau nebegalima. M. Čiurlionis sako, kad kiekvienam Hipokrato priesaiką davusiam medikui svarbiausia padėti žmogui, o mirštančiam žmogui reikia daugiausia pagalbos. Paprastai paliatyvioji pagalba apibūdinama kaip asmenų, kurie serga nepagydomomis arba sparčiai progresuojančiomis ligomis, gyvybinių funkcijų palaikymas.
Tačiau Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto lektorius, Baltijos paliatyviosios slaugos asociacijos įkūrėjas Marius Čiurlionis sako, kad paliatyvioji medicina yra kur kas sudėtingesnė. Paliatyvioji priežiūra gali būti teikiama tiek vaikams, tiek suaugusiems, ji gali būti arba stacionari, arba ambulatorinė.
Svarbu akcentuoti, kad paslaugų teikimo sąlygų pacientams ir personalui pagerinimas padidins įstaigos sąnaudas.
„Pagalba, kuri tuo metu dar nebuvo apibrėžiama kaip paliatyvioji, teikiama maždaug nuo 1990-ųjų. Tuo metu gydytojų ir slaugytojų iniciatyva atsirado pirmosios jos užuomazgos. Įdomu, kad Paliatyviosios medicinos draugija Lietuvoje buvo įkurta pirmaisiais nepriklausomybės metais, tačiau teisės aktas, reglamentuojantis šios pagalbos teikimą, priimtas tik 2007 m.“, - pasakoja M. Čiurlionis.
Taip pat skaitykite: Kompensuojama slauga Lietuvoje
Lietuvoje paliatyviosios pagalbos teikimą reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro įsakymas, kuriame nurodyta, kokias diagnozes asmuo turi atitikti pagal tarptautinę ligų klasifikaciją.
Žmogus, kuris išgyvena paskutines savo gyvenimo dienas, jis jas gyvena, jis ne tik tai guli ir laukia, bet jis kaip ir mes visi esame gyventojai.
„Tiek aš, tiek slaugytojos esame paciento palydovai į kitą pasaulį. Kai pradedi su pacientu ar jo artimaisiais bendrauti, iš karto pasakai, kokia yra reali situacija. Nėra taip, kad nepasakyčiau pacientui teisybės - jis turi teisę žinoti. Žodžiai, kuomet pranešu blogą naujieną, turi būti kiekvienam parenkami individualiai.
„Kiekvienas mirštantysis turi norus ir teises. Vienas jų - gauti medicininę pagalbą: žmogui neturi skaudėti, ką šiandieninė medicina yra pajėgi užtikrinti. Turėtų išlikti žmogiškojo orumo teisė. Koks tas žmogiškasis orumas, jeigu vienoje palatoje guli keturi paliatyvūs pacientai ir kiekvienas jų mato, kaip šalia gulinčiajam keičiamos sauskelnės. Turėtų išlikti orumo, privatumo principas.
Mūsų ligoninėje ir mūsų skyriuje, be gydytojų, slaugytojų ir jų padėjėjų, yra psichologas, kuris teikia psichologinę pagalbą tiek ligoniui, tiek jo artimiesiems. Socialinis darbuotojas, kuris rūpinasi iškilusiomis socialinėmis problemomis.
Taip pat skaitykite: Šventasis ligonių globėjas
„Dažniausiai šeimos nariai nenustoja tikėti, kad pacientas atsigaus ir vėl bus sveikas, kartu su jais praleis visą likusį gyvenimą. Dažnai artimieji taip ir nepasiekia susitaikymo stadijos, todėl gyvena viltimis. Žinoma, psichologo konsultacijos yra teikiamos ir patiems pacientams, tačiau jie būna išvarginti ligos simptomų, todėl bendravimas yra labai ribotas, nebent jis pradedamas ligos pradžioje.
Noriu atkreipti dėmesį, kad psichologo konsultacijos nenutrūksta pacientui iškeliavus iš šio pasaulio, artimąjį praradusi šeima toliau konsultuojama, todėl paliatyvioji pagalba yra tęstinis procesas, kuris pacientui mirus nesibaigia“, - paaiškina M. Čiurlionis.
Pašnekovo, kuriam teko stažuotis Londone įsikūrusiame S. Saunders institute, teigimu, paliatyviąją pagalbą pacientui užtikrina tarpdisciplininė komanda. Įprastai ją sudaro gydytojas, psichologas, slaugytojas, socialinis darbuotojas ir dvasininkas.
„Norėdamas tapti paliatyviosios pagalbos specialistu, asmuo turi būti vienos iš minėtų profesijų atstovas ir išklausyti specialų 36 val. kursą, kuriame nagrinėjama, kaip padėti pacientui, dirbti komandoje, bendrauti su šeimos nariais. Tačiau šio kurso apimtis turėtų augti. Pavyzdžiui, užsienyje specialistai ugdomi net specialiose magistrantūros studijų programose, todėl tikrai turime kur tobulėti“, - pripažįsta M. Čiurlionis.
Nors darbas su nepagydomomis ligomis sergančiais pacientais reikalauja labai stipraus psichologinio pasirengimo, M. Čiurlionis sako, kad šią medicinos šaką dažnai renkasi būtent jauni specialistai.
„Manau, kad ne vienas gydytojas ar slaugytojas karjeros pradžioje nori save išmėginti „karo fronte“, pavyzdžiui, intensyviojoje terapijoje. Paliatyvioji medicina yra intervencinė - dirbama su dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatais, skausmo pompomis, infuzomatais ir kita medicinine įranga, kuriai naudoti reikalinga aukšta kvalifikacija.
Vis dėlto jis pripažįsta, kad šiandien paliatyvioji pagalba prieinama tikrai ne visiems. Per metus Lietuvoje ją turėtų gauti maždaug 10 000 asmenų, tačiau sulaukia tik apie 3000. „Ankstyvoji pagalba turėtų būti teikiama nuo to momento, kai žmogus išgirsta nepagydomos ligos diagnozę. Lietuvoje šis procesas yra pavėluotas, todėl nepavyksta pasiekti tarptautinių ekspertų rekomenduojamų pagalbos teikimo apimčių.
Manau, kad tai susiję ne tik su specialistų trūkumu, bet ir su paslaugų prieinamumo regionuose problema, per mažu finansavimu, sveikatos politika, taip pat ir visuomenėje egzistuojančiomis stigmomis. Paliatyviosios pagalbos reikalingi pacientai dažnai laikomi pasmerktais, o daliai gydymo įstaigų trūksta informacijos, kaip jiems padėti, arba specialistų, galinčių su jais dirbti“, - konstatuoja M. Čiurlionis.
Paliatyviems ligoniams niekada nesakau, kad nėra vietos. Kam tada turi būti vieta, jeigu ne jam.
Anot Š. Centro poliklinikos Paliatyvios medicinos klinikos vedėjas Marius Čiurlionis, kuris taip pat pataria sveikatos apsaugos ministrui ilgalaikės priežiūros koordinavimo klausimais sako, kad nepakanka sveikatos priežiūros specialistų, galinčių teikti paliatyvią pagalbą, todėl reikia pasitelkti daugiau savanorių. „Pati didžiausia problema, kad dauguma pacientų pagalbą gauna stacionare, neturi alternatyvos pagalbą gauti namuose.
„Artimieji tuo metu turi būti namuose ir prižiūrėti pacientą, kartais ir neturėdami kompetencijų jį gydyti. Žmogų vartyti, pakeisti sauskelnes ar tiesiog nuprausti gali daug kas, bet sutrinka širdies ritmas, jei būna virškinamasis traktas stoja, tai daug kitų dalykų, kai tu be medicininio išlavinimo nieko nesuteiksi“, - pasakoja Š. Tačiau gauti profesionalią slaugą taip pat sudėtinga.
Slaugos paslaugos namuose
Slaugos paslaugos namuose - tai asmens sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos pacientų namuose, siekiant užtikrinti slaugos paslaugų prieinamumą, tęstinumą, tenkinant paciento slaugos poreikius namų sąlygomis, skatinant paciento savirūpą bei gerinant paciento gyvenimo kokybę.
Teikdamas slaugos paslaugą namuose, slaugytojas atlieka injekcijas, lašinės prijungimą, priežiūrą ir lašinę infuziją kateteriu; paima kraują, šlapimą ir kt.
„Kad yra tokia pagalba, kad galima kreiptis ir jos sulaukti, tai trūksta informacijos, ją gavus turi būti ir vietos, kur žmogus galėtų kreiptis.
Savo ruožtu skyriaus vedėjas A.Diržinauskas svarsto, jog logiška būtų taikyti vadinamąją „atokvėpio pagalbos“ paslaugą: „Tarkime, pacientas, globojamas artimojo namuose, bet šiam dėl vienokių ar kitokių priežasčių priteikia mėnesiui dviem kur nors išvykti arba pačiam gultis į ligoninę. Tuomet jis gali tam tikram suderinamam laikui žmogų paguldyti į ligoninę, o po tam tikro laiko jį vėl pasiimti globai į namus.
Paliatyvioji pagalba yra ne tik stacionarinė, bet ir ambulatorinė. Gali būti teikiamos dienos paliatyviosios pagalbos paslaugos, ko šiuo metu Lietuvoje nėra, kuomet pacientas artimųjų globojamas namuose, o į ligoninę atvežamas tik įvairioms procedūroms.
Finansavimo klausimai
Sveikatos apsaugos ministerijos atstovė Ilona Šakienė sako, kad finansavimas - pakankamas. Pernai slaugai namuose buvo skirta daugiau nei milijonas, stacionarioms paslaugoms - 8 milijonai eurų. Paliatyviai pagalbai finansavimo neišskirčiau kaip problemos, nes tai yra pakankamai dideli pinigai“, - sako I. Šakienė.
Hospisų vadovai sako, kad trūksta ir specialistų, ir finansavimo. Sveikatos apsaugos ministerija pripažįsta, kad problema egzistuoja, bet tvirtina, jog skiriamas finansavimas pakankamas.
Kalbant apie kainas, įšokome į paskutinio traukinio paskutinį vagoną, kadangi vykstant statyboms nuo 2020 metų medžiagos ir darbai pabrango kelis kartus. Dabar projekto vertė - 6,5 milijonai eurų.
Ne tik už finansinį, bet ir už moralinį palaikymą vadovas jaučiasi dėkingas Vilniaus miesto administracijai bei savivaldybės Sveikatos reikalų skyriui.
Dabar pagrindinė problema, kurią įvardija įstaigos vadovas R.Turčinskas, - kaip prisivilioti naujų specialistų. Ligoninė yra Vilniaus universiteto gydytojų rezidentūros bei slaugos specialistų rengimo mokslo bazė.
Remiantis analizėmis, 70 proc. paliatyviosios pagalbos ligonių yra onkologiniai pacientai.
Kalbant apie ligas, kurių kamuojamiems asmenims dažniausiai reikalinga paliatyvioji pagalba, ekspertas atkreipia dėmesį, kad ji neretai painiojama su paprasta slauga, kuri yra susijusi su geriatrinėmis, t. y. dėl senyvo amžiaus atsirandančiomis, sveikatos problemomis. „Pagalbos labai dažnai reikia onkologiniams pacientams: jiems reikalinga skausmo terapija, juos kamuoja nuolatinis pykinimas, didžiulis nerimas.
Stacionari pagalba teikiama ligoninėse ir turėtų būti prieinama kiekvienoje savivaldybėje, tačiau M. Čiurlionis apgailestauja, kad taip nėra. „Įprastai pacientai, kuriems rekalinga paliatyvioji pagalba, gydomi vietos slaugos ligoninėse, kuriose jiems skiriamos kelios lovos. Vilniuje ir Klaipėdoje veikia du hospisai, į kuriuos patenkama likus maždaug mėnesiui iki mirties, kartais šis terminas gali siekti iki šešių mėnesių.
Tačiau daugelis pacientų atsisveikinti su šiuo pasauliu norėtų apsupti artimųjų, sau artimoje aplinkoje. Deja, Lietuvoje du trečdaliai pacientų pagalbą gauna stacionare ir tik trečdaliui ji teikiama ambulatoriškai.
M.Marcinkevičiaus ligoninės indėlis
M.Marcinkevičiaus ligoninės naujame priestate baigti statybos darbai. Šiuo metu ruošiamos palatos pacientams bei darbo kabinetai medikams. Planuojama įsigyti aukščiausio lygio medicininę įrangą. Neužilgo su pacientais, kuriems reikalinga paliatyvioji pagalba, dirbs kvalifikuotas medicinos personalas.
Neabejojama, kad iškilęs M.Marcinkevičiaus ligoninės priestatas pagerins palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų prieinamumą Vilniaus miesto gyventojams.
Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrius numatomas perkelti į naujas patalpas ketvirtajame naujo priestato aukšte, paliatyvių pacientų kaimynystėje. Jame bus dešimt reanimacijai skirtų lovų, aprūpintų aukšto lygio medicinos įranga. Dabartinės reanimacijos patalpos atiteks Priėmimo skubios pagalbos ir ambulatorinių konsultacijų skyriui.
„Numatome praplėsti ambulatorinių gydytojų specialistų konsultacijų, teikiamų Vilniaus miesto gyventojams, paslaugų įvairovę, įrengiant tam moderniai pritaikytus kabinetus bei įdarbinant specialistus (kardiologus, endoskopuotojus, echoskopuotojus, oftalmologus, neurologus), - apie planus kalba ligoninės direktorius Rimvydas Turčinskas.
„Mano įspūdis yra toks: statybine prasme tai - gražiausia, ką esu matęs Lietuvos ligoninėse. Kompaktiškas skyrius: jame planuojama penkiolika paliatyviosios pagalbos lovų. Septynios palatos būtų dvivietės, viena - vienvietė. Palatose įrengti tualetai, prie kiekvienos lovos pravestas stacionarus deguonies tiekimas.
Dar vienas tikslas, kurį nurodo tiek įstaigos direktorius, tiek skyriaus vedėjas, - sumažinti vienoje palatoje esamų lovų skaičių. Dabar gi pacientai kai kuriose palatose guli keturiese penkiese, o pastačius priestatą gulės dvivietėse arba vienvietėse palatose. „Ne paslaptis, kad lankantis tiek slaugos, tiek kituose skyriuose, pacientai palatose yra po tris, po keturis, o kai kur net po penkis.
Darbuotojus ir skyrių vedėjus gerąja prasme nustebino direktoriaus iniciatyvumas bei užsispyrimas pradėti priestato statybas bei laiku jas užbaigti. Įstaigos vadovas R.Turčinskas dabar su šypsena prisimena, kiek jam reikėję stengtis, kad miesto savivaldybę įtikintų tokio priestato reikalingumu sostinės gyventojams. Projekto sąmatinė vertė - daugiau nei pusšešto milijono eurų. Neskaitant ligoninės finansinių investicijų, kurias sudaro 0,3 mln. eurų. įstaigos lėšų bei 1,3 mln. eurų. paskola, savivaldybė M. Marcinkevičiaus ligoninės priestatui skyrė 3 mln. eurų.
Per 1,3 mln. skyrė ir Sveikatos apsaugos ministerija. Bendra projekto vertė 6,5 mln. Eur. Iš to skaičiaus priestato statyba - 5,7 mln. Eur., įrangos įsigijimui - 0,8 mln.
„Kai atėjau į vadovo pareigas, buvo tik priestato idėja. Niekas netikėjo... O dabar, žiūrėkite, praėjo vieneri metai aštuoni mėnesiai ir jau stovi įrengtas modernus priestatas. Be to, ligoninės kieme pastatyta elektromobilių įkrovimo 2 vietų stotelė. Planuojame įsigyti naują greitosios pagalbos elektromobilį, kadangi važinėjama tik po Vilniaus miestą, o esamas jau pasenęs, dažnai gendantis ir jo taisymo sąnaudos itin didelės.
A.Diržinauskas ilgus metus dirbo vidaus ligų gydytoju bei skyriaus vedėju sostinės Misionierių ligoninėje Subačiaus gatvėje.
M.Marcinkevičiaus ligoninės priestatas Kauno gatvėje yra 1,8 tūkst. kv.