Prekariumas - alodo savininko specialus raštas - pagalbos prašymas iš turtingesnio kaimyno ar žemvaldžio. Pasirašęs prekariumą, alodo savininkas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės.
Norint geriau suprasti prekariumo reiškinį Lietuvoje, verta pažvelgti į socialinių santykių raidą nuo seniausių laikų.
Senovės Civilizacijos ir Socialinė Stratifikacija
Jau IV a. pr. Kr. tarp Tigro ir Eufrato upių - Tarpupyje (Mesopotamijoje) pradėjo vystytis žemdirbystė. Augant žemės ūkiui ir amatui pradėjo augti ir Mesopotamijos miestai valstybės, kuriuose gyveno iki 50 000 žmonių.
Socialinė Mesopotamijos visuomenės struktūra išsiskiria savo sudėtingumu. Labiausiai skyrėsi laisvųjų ir vergų padėtis (tai yra dvi pagrindinės visuomenės grupės). Šeimininkui, kaip teisėtam Mesopotamijos visuomenės nariui, už padarytą žalą jo turtui (vergams, daiktams ar jam priklausomiems šeimos nariams), jam turėjo būti atlyginama.
Dėl bendruomenės nuosavybės skilimo, smulkių gamintojų-valstiečių nuskurdimo, pradėjo sparčiai vystytis žemės nuoma, privatus samdymas. Kartu įstatymui būdinga tai, kad įteisintas ne tiek vergo neteisiškumas, kiek jo teisių ribotumas. Pagal Hamurapio įstatymą vergas galėjo vesti „žmogaus dukterį“, jo vaikai jau buvo laisvais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Dar viena ne mažiau ryški Babilono visuomenės santvarkos ypatybė buvo ta, kad ir laisvi teisinės padėties požiūriu Mesopotamijos valstybių žmonės nesudarė vienalytės masės. Jie buvo skirstomi į tam tikras socialines grupes, kurie buvo ženklinami ne tik išoriškai, bet buvo taikomos tam tikros elgesio taisyklės, apsirengimo forma ir pan.
Hamurapio kodeksas - vienas seniausių išlikusių rašytinių teisės rinkinių
Indijos Kastinė Socialinė Struktūra
Senovės Indijos visuomenės socialinis skirstymas atsirado, kai gentyse stipresnėms ir galingesnėms giminėms buvo suteiktos valdymo funkcijos, karinė sauga, žynių pareigos. Dėl to kilo socialiniai ir nuosavybės skirtumai, vergovė, genties valdžia tapo aristokratija.
Visoje eilėje drahmašastrų skyrių yra aprašyta kaip turi elgtis žmonės, jų bendravimas tarpusavyje, su neliečiamųjų kasta, kurios nepriklausė visuomenės kastoms, buvo aprašyti ritualai kaip reikia nusivalyti nuo purvo bendraujant su tokiais ir pan.
Viena užkariautų genčių žemių dalis tapdavo karaliaus nuosavybe, o kita buvo perduodama valdančio aparato žmonėms už tarnystę. Bendruomenės viršūnė eksploatavo vergus ir kitus nepilnateisius bendruomenės gyventojus. Tuo tarpu egzistavo ir privati valstiečių nuosavybė arba didelės šeimos žemvaldystė.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Prekariumas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) prekariumas buvo reiškinys, susijęs su feodaliniais santykiais. Magdeburgo teisės suteikimas atleisdavo miestus nuo valstietiškų prievolių. Būdavo skiriamas vaitas, renkami tarėjai ir burmistrai.
Dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, karų ar ekonominių sunkumų, alodo savininkai (laisvi valstiečiai) galėjo prarasti galimybę savarankiškai ūkininkauti. Tokiu atveju jie kreipdavosi į turtingesnius kaimynus ar žemvaldžius prašydami pagalbos.
Pasirašius prekariumo raštą, alodo savininkas netekdavo žemės kaip privačios nuosavybės, tapdamas priklausomu nuo žemvaldžio. Tai buvo vienas iš būdų, kaip laisvi valstiečiai tapdavo baudžiauninkais.
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV a.
Feodalizmas ir Baudžiava
Feodalizmas - visuomeninė santvarka viduramžių ir naujųjų amžių pradžioje, paremta vasaline lenine sistema: monarchas perleisdavo feodo (leno) teise žemės ir dalį valdžios vasalams, o pastarieji - žemesniesiems savo vasalams.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Prekariumas buvo vienas iš mechanizmų, per kurį feodaliniai santykiai įsigalėjo ir stiprėjo. Valstiečiai, praradę žemę dėl prekariumo, tapdavo priklausomi nuo žemvaldžių, kurie įgydavo vis daugiau galios ir įtakos.
Galiausiai, prekariumas prisidėjo prie baudžiavos įsigalėjimo, kai valstiečiai buvo pririšti prie žemės ir privalėjo atlikti įvairias prievoles žemvaldžiams.
Išvados
Prekariumas buvo svarbus reiškinys Lietuvos istorijoje, turėjęs įtakos socialinės struktūros raidai ir baudžiavos įsigalėjimui. Tai buvo vienas iš būdų, kaip laisvi valstiečiai tapdavo priklausomi nuo žemvaldžių, prisidedant prie feodalinių santykių stiprėjimo.