Lietuvos kariuomenė nuo seniausių laikų iki šių dienų yra viena didžiausių mūsų valstybės sėkmės istorijų. Jos valstybingumas nuo pat valstybės užuomazgų iki dabar neįsivaizduojamas be institucijos, kurios veikla yra viena didžiausių jaunos valstybės sėkmės istorijų.
Jos gretos sutelkė skirtingų tautybių, konfesijų, socialinių sluoksnių žmones, patikėjusius Lietuvos idėja taip, kad jai ginti nepagailėjo brangiausio turto - gyvybės. Prieš jaunos valstybės menkai aprūpintų ir kukliai ginkluotų, tačiau labai drąsių žmonių ryžtą neatsilaikė nei bolševikai, nei Bermonto-Avalovo armijos pulkai.
Lapkričio 23-ąją Lietuvos kariuomenei sukaks 99-eji. Todėl lapkričio 23-oji ne tik jai priklausančiųjų, bet ir jai savo kasdieniu darbu bei pastangomis talkinančių, prijaučiančių žmonių šventė.
Lietuvos Kariuomenės Dienos Minėjimas Rokiškio Rajone
Mūsų rajone veikiančios ir jį ginančios Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios lengvosios pėstininkų kuopos metai pažymėti pliuso ženklu. Stabiliai auga karių savanorių gretos, gerėja jų įgūdžiai. Neseniai AK-4 automatus pakeitė modernesni vokiškieji G-36. Kariai jau beveik metus džiaugiasi naujomis uniformomis, amuniciniais diržais.
„Kariai savanoriai yra aprūpinti lygiai taip pat, kaip ir profesionaliosios tarnybos kariai“, - sakė kuopos vadas kapitonas Sergejus Afanasjevas. Jis neslepia: vyksta daug gerų pokyčių. Tačiau ką reiškia moderni ginkluotė ir ekipiruotė be svarbiausiojo kariuomenės veiksnio - karių: jo noro, drąsos, motyvacijos stengtis neatstos niekas.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Vadas pasidžiaugė, kad kuopos gretas papildo nauji savanoriai, tarnybą tėvynei kuopos gretose nusprendžia tęsti ir privalomąją karinę tarnybą baigę kariai. Kuopa, vado teigimu, stiprėja, gerėja jos įgūdžiai. Todėl lapkričio 23-ąją Biržuose, kur Vyčio apygardos 5-oji rinktinė minės Lietuvos kariuomenės dieną, aukštesni kariniai laipsniai bus suteikti trims rokiškėnams kariams savanoriams: Giedriui Dabregai - vyresniojo eilinio, o Deividui Daukui ir Regimantui Karpavičiui - eilinio. Už pavyzdingą tarnybą rinktinės vado moneta bus paskatintas eilinis Tomas Kundelis.
Rokiškio rajone Lietuvos kariuomenės dienos renginiai vyks Obeliuose. Ten bus atidarytas laisvės kovotojų bunkeris, vyks diskusijos istoriniais klausimais. 506-ajai kuopai svarbus Lietuvos kariuomenės istorinis paveldas: jie yra 1919-20 m. karių savanorių bei Lietuvos partizanų tradicijų tęsėjai.
Visuomenės Įtaka Kariuomenei
Tačiau Lapkričio 23-oji, karių teigimu, nėra vien tik jų profesinė šventė. Juk svarbiausias kariuomenės sąjungininkas - visuomenė. Todėl Lietuvos kariuomenės diena yra šventė karių šeimoms, kurios palaiko savo artimųjų norą būti šalies gynėjais. Tai šventė darbdaviams, kurie savo resursų dėka išleidžia karius tobulinti įgūdžių pratybose ir mokymuose.
„Tai šventė visiems, kurių gyvenimą įtakoja Lietuvos kariuomenė. Tai šventė tiems, kurių dėka kariai gali ramiai vykti į pratybas, jose koncentruotis savo žinių, įgūdžių gilinimą. Tai šventė daugybei žmonių, kurie mumis tiki ir pasitiki, geranoriškai padeda savo darbu, informacija“, - sakė kuopos vadas kapitonas S. Afanasjevas.
Jis teigė, kad ši šventė - tai karių proga padėkoti visuomenei už suteiktą pagalbą. „Mūsų rajonas nėra didelis. Manyčiau, kiekvienam žmogui svarbu mokėti ginti savo šeimą, visuomenę, valstybę. Kiekvienas galite prisidėti prie šio kilnaus tikslo: reikalui esant suteikti kariams maisto, vandens, pastogę, padėti slaugyti sužeistuosius, teikti informaciją, kitaip talkinti. Todėl Lietuvos kariuomenės diena yra ne tik karių, bet ir visų jūsų šventė“, - sakė pašnekovas.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Viduramžiais apie lietuvių karių drąsą sklido legendos. Ne tik Saulės, Durbės, Žalgirio, bet ir Salaspilio, Chotyno mūšiai rodė jos sėkmę ir galią. Abiejų Tautų respublikos sparnuotieji husarai buvo vieni stipriausių ir geriausių tų laikų Europos karių. 1919-20 m. laisvės kovose jauna Lietuvos kariuomenė toli už savo valstybės sienos, net už Dauguvos išstūmė bolševikų kariuomenę, taip palengvindama ne tik savosios, bet ir Latvijos valstybės raidą.
Laisvės kovose miško broliai kone dešimt metų priešinosi daugybę kartų stipresniam už save priešui, ne tik pakloję pamatus Lietuvos valstybės atkūrimui, paneigę Sovietų sąjungos teiginius apie Lietuvos savanorišką įstojimą į jos sudėtį, bet ir turėjo įtakos tokių visuomenei pavojingų reiškinių, kaip kolonizacija, stabdymui. Atkurtosios Lietuvos pirmieji kariai savanoriai tarnauti valstybei prisiekė pačią pavojingiausią akimirką: praėjus vos porai dienų po kruvinųjų 1991 m. Sausio įvykių. Šiandien Lietuvos kariuomenės gretas pildo savo noru tarnauti tėvynei nusprendę šauktiniai. Lietuvos kariuomenės kariai sėkmingai dalyvauja taikos palaikymo misijose įvairiose pasaulio valstybėse. Aukštą NATO partnerių įvertinimą pelnė ir Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai.
„Lietuvos kariuomenės formavimasis 1919 metų pirmoje pusėje“ - dr. Vytautas Jokubauskas.
Lietuvos Istorijos Mokslo Raida
Lietuvõs istòrijos mókslas, Lietuvõs istoriogrãfija, Lietuvos istorijos tyrimų visuma. Lietuvos istorijos mokslo pradžia laikoma 14 a. pabaigoje-16 a. viduryje parašyti Lietuvos metraščiai ir kronikos. Jiems pavyzdys buvo ir poveikį darė Vidurio Europos šalių to meto, arba vadinamojo naracinio (t. y. pasakojamojo) laikotarpio istoriografija. Pirmą kartą ištisinė Lietuvos istorija nuo senųjų laikų (su legendomis paremta dalimi) iki 15 a. vidurio aprašyta Viduriniame Lietuvos metraščių sąvade, iki 16 a. pradžios - Plačiajame sąvade (Bychovco kronika).
Metraščių istorinių įvykių vertinimo įvairovę lėmė to meto visuomenės laikotarpio ir istoriškumo samprata, vidaus (Gediminaičių dinastijos ir ponų interesai) ir užsienio (pirmiausia santykių su Lenkija) politikos aktualios problemos, kronikų užsakovai. Pragmatinės istorijos poreikį skatino bajorų tautos sąmonėjimas, renesanso idėjų sklaida, politinė padėtis.
Žymūs Istorijos Veikalai
16 a. 8 dešimtmetyje Lietuvos istoriją rašė A. Rotundas (rankraštis neišliko). Pirmąją išlikusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika (Kronika polska, litewska, żmódzka i wszystkiej Rusi 1582), kurioje daugiausia vietos skiriama Lietuvai, paskelbė M. Strijkovskis, plėtojęs Lietuvos metraštininkų idėjines ir politines tradicijas; kronikoje ryški Lietuvos valstybingumo idėja.
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Remdamasis kronika ir originaliais šaltiniais pirmąją Lietuvos istoriją iki Liublino unijos (1569) lotynų kalba parašė A. Kojalavičius‑Vijūkas (2 dalys 1650-69, lietuvių kalba 1988); šis veikalas tapo žinomas Vakarų Europoje (juo pasinaudojo vokiečių istorikas A. L. von Schlözeris, 1785 parašęs LDK istoriją vokiečių kalba). 1741 istorijos disciplina buvo įrašyta į Lietuvos jėzuitų provincijos mokyklų programas.
J. Lelewelis parašė pirmąjį mokslinį sintetinį LDK istorijos veikalą Lietuvos ir Rusios istorija iki Liublino unijos (Dzieje Litwy i Rusi aż do Unii z Polską w Lublinie 1569 zawartej 1839), J. Jaroszewiczius - vieną svarbiausių Lietuvos istorijos mokslo veikalų Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos (Obraz Litwy pod względem jej ciwilizacji od czasów naidawniejszych do końca wieku XVIII, 3 dalys 1844-45).
Vilniaus Istorinė Mokykla
Vilniaus istorinės mokyklos, kuriai būdinga istorizmo (genetinis) metodas, šaltinių mokslinė kritika, rėmimasis istorijos filosofija, istorikai (I. Danilavičius, J. Jaroszewiczius, J. Lelewelis, I. Onacevičius) sukūrė savitą lietuvių tautos istorijos sampratą (procesų, vykusių lietuvių tautoje ir atsiradusių dėl lenkų kultūros poveikio, sintezę). J. Jaroszewicziaus Lietuvos vaizdas jos civilizacijos požiūriu nuo seniausių laikų iki XVIII a.
Romantiniam Lietuvos istorijos mokslui būdinga lietuvių tautos savitumo paieškos, ikiunijinės LDK galybės nostalgija ir idealizavimas, nekritiškas istorijos šaltinių vertinimas. Visa tai iš dalies atsispindėjo T. Narbuto veikale Lietuvių tautos istorija (Dzieje narodu litewskiego, 9 tomai 1835-41); joje idealizuojama pagoniška Lietuvos valstybė, kritiškai vertinama lenkų ponų valstybingumo naikinimo politiniai siekiai ir mesianistinė lenkiškoji istoriografija.
S. Daukantas parašė pirmąją Lietuvos istoriją lietuvių kalba (Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių 1822, išspausdinta 1929) ir dar tris Lietuvos istorijos veikalus. Juose istorikas tautą suvokė demokratiškai - kaip visus gyventojus, smerkė baudžiavą, Lietuvos valstybės smukimą siejo su blogu lenkų ir vokiečių pavyzdžiu sekusia diduomene, o tautos išlikimą - su kalbos išsaugojimu.
Rusijos imperijos valdžiai 1832 uždarius Vilniaus universitetą buvo panaikintas istorijos mokslo ir istorikų rengimo centras, o stiprėjantis tautinis atgimimas, kėlęs lietuviškai spausdintos Lietuvos istorijos poreikį, skatino neprofesionalaus neoromantinio Lietuvos istorijos mokslo plėtrą. S. Daukanto tautos žadinimo tradicijas pratęsė Maironis, J. Šliūpas, J. Basanavičius (jo teorijoje apie lietuvių kilmę iš trakų esama ir pozityvizmu grįstų argumentų).
1908 buvo išleista M. P. Römerio knyga Lietuva. Lietuvių tautos atgimimo istorija (Litwa. Studium o odrodzeniu narodu litewskiego); joje periodizuojama lietuvių atgimimo istorija, jo pradžia siejama su Aušros mėnraščio pasirodymu 1883. M. P. Römerio veikale Etnografiniai‑kultūriniai santykiai Lietuvoje (Stosunki etnograficzno‑kulturalne na Litwie 1906) įrodinėjamas Lietuvos bajorų atskirumas nuo Lenkijos bajorų.
Lietuvos Istorijos Mokslas Nepriklausomoje Lietuvoje (1918-1940)
M. Römerio Lietuva. Nepriklausomos Lietuvos (1918-40) metais susiformavo profesionalusis Lietuvos istorijos mokslas, jo centras buvo Lietuvos universitetas Kaune (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas). Istorijos tyrimų kryptį lėmė lietuviškosios istoriografijos tradicija ieškoti tautos didybės 13-14 a., pastangos sukurti nacionalinę istoriografiją kaip atsvarą lenkiškajai, t. p. ribotos galimybės pasinaudoti kitų valstybių, išskyrus Vokietiją, archyvais.
Proistorę tyrė P. Klimas, J. Puzinas, P. Tarasenka, E. Volteris; P. Klimas pirmasis Lietuvos istorijos moksle iškėlė senųjų Lietuvos gyventojų autochtoniškumo teoriją. Prioritetinės buvo politinės istorijos problemos: valstybės susikūrimas ir Mindaugo epocha (J. Stakauskas, J. Totoraitis), kovos su Vokiečių ordinu (Z. Ivinskis, J. Jakštas, J. Matusas, J. Stakauskas, S. Sužiedėlis, P. Šležas), santykiai su Lenkija, ypač laikotarpiu po Liublino unijos (A. Šapoka, I. Lappo), Švedija (A. Šapoka).
J. Jakštas studijoje Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino laiku (1935-36) pirmasis iš Lietuvos istorikų Gediminaičius kildino iš Aukštaitijos ir pagrindė Gedimino laiškų autentiškumą. Pagoniškosios Lietuvos ryšius su krikščioniškąja Europa aptarė Z. Ivinskis. Pasirodė studijų, skirtų Kęstučiui (A. Janulaitis, I. Jonynas, A. Kučinskas, P. Štuopis). Subrendusi jaunoji istorikų karta sugebėjo išleisti monografijas Vytautas Didysis (1930), Jogaila (1935). 1930 pasirodė Vytauto Didžiojo veiklai skirtų studijų: nagrinėta Vytauto istorinė reikšmė (I. Lappo), jo vidaus (P. Klimas, A. Šapoka), užsienio (V. Dėdinas, S. Sužiedėlis), bažnytinė (Z. Ivinskis, P. Penkauskas, S. Sužiedėlis, J. Totoraitis) politika, santykiai su Lenkija (I. Jonynas), Livonija (A. A. Plateris, S. Sužiedėlis), Čekija (J. Beblavý, P. Penkauskas), Žemaitijos klausimas (Z. Ivinskis, J. Yčas, A. Janulaitis, V. Trumpa), Žalgirio mūšis (A. Kučinskas).
19 a. Tyrinėta LDK socialinė struktūra, ypač bajorų luomo raida (K. Avižonis, P. Klimas, M. Krasauskaitė), valstiečių istorija (Z. Ivinskis, K. Jablonskis). Tirta LDK kultūra (K. Avižonis, P. Galaunė, L. Karsavinas, J. Matusas, A. Šapoka), Lietuvos reformacija (J. Purickis, S. Sužiedėlis), Lietuvos krikštas ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia (A. Alekna, M. Andziulytė‑Ruginienė, Z. Ivinskis).
Po 1926 imta neigiamai vertinti Lietuvos Respublikos parlamentinį valdymą, pabrėžti prezidento A. Smetonos asmenį ir jo reikšmę. Buvo išleista pirmoji lietuvių iš tautinių pozicijų parašyta ir A. Šapokos suredaguota Lietuvos istorija (1936); dėl istorinių tyrimų stokos autoriams (tarp jų ir A. Šapokai) ne vienu atveju teko remtis Rusijos, Vokietijos ir Lenkijos istorikų veikalais.
Lietuvos Istorijos Mokslas Sovietų Okupacijos Metais
20 a. Natūralią Lietuvos istorijos mokslo plėtrą 1940 06 nutraukė SSRS okupacija. SSRS okupacijos metais bandyta sukurti ir įtvirtinti marksistinę‑lenininę lietuvių liaudies (tautos) istorijos koncepciją. Nesėkmingi siekiai suderinti politinius ideologinius tikslus ir mokslinį objektyvumą labiausiai atsispindi sintetiniuose kolektyviniuose Lietuvos istorijos veikaluose Lietuvos TSR istorija (4 tomai 1957-75), Lietuvos TSR istorija (1958), Lietuvos TSR istorija (tomas 1, 1985).
Naudojantis marksistine‑leninine ideologija kaip priedanga paskelbta vertingų proistorės laikotarpio Lietuvos gyventojų dvasinės ir materialiosios kultūros, visuomeninių santykių (A. Butrimas, A. Girininkas, V. Kazakevičius, R. Kulikauskienė, P. Kulikauskas, A. Luchtanas, M. Michelbertas, R. Rimantienė, A. Tautavičius, V. Urbanavičius, V. Žulkus), kompleksinių lietuvių ir baltų etnogenezės (G. Česnys, J. Jurginis, R. Kulikauskienė) tyrimų. Istorikai sukūrė feodalizmo įsigalėjimo ir žlugimo modelį, parašė valstiečių luomo istoriją (J. Jurginio Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje 1962, Lietuvos valstiečių istorija 1978).
Suintensyvėjo LDK teisės istorijos (S. Vansevičius), daugiausia Lietuvos Statutų, tyrimai ir publikavimas (V. Andriulis, E. Gudavičius, S. Lazutka, V. Raudeliūnas, I. Valikonytė, A. Vasiliauskienė). 7-9 dešimtmetyje plačiau nagrinėta lietuvių ir LDK kultūros istorija, parašyta studijų apie reformaciją ir kontrreformaciją (A. Bumblauskas, J. Jurginis, I. Lukšaitė). Studijų apie 18 a. antros pusės-19 a. pirmos pusės demokratinę ugdymo minties raidą Lietuvoje ir 19 a. Labiausiai stengtasi ideologizuoti 19 a. antros pusės-20 a. istoriografiją (J. Žiugžda). Vengdami sovietinių ideologinių normų ir labiau remdamiesi faktografija istorikai paskelbė vertingų 19 a. Lietuvos istorijos tyrimų.
V. Merkys parašė monografijų apie Lietuvos pramonės raidą ir darbininkų sluoksnio formavimąsi 1795-1900, studijų apie lietuvių nacionalinį sąjūdį, narodnikų, darbininkų judėjimus. Tirtas valstiečių judėjimas (M. Jučas, L. Mulevičius, A. Tyla), tautinės inteligentijos formavimasis, Lietuvos katalikų dvasininkijos padėtis ir reikšmė 19 a. visuomenėje (E. Aleksandravičius, R. Vėbra).
Prioritetas teiktas SSRS okupacijos laikotarpiui, Lietuvos komunistų partijos veiklai 1940 Sovietų Sąjungai okupuojant ir aneksuojant Lietuvos Respubliką. Sovietinės Lietuvos (LSSR) istorija rašyta remiantis marksistinės‑lenininės ideologijos dogmomis. Istorikų ideologinę priežiūrą vykdė Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, padedamas Partijos istorijos instituto.
Paskelbta ideologizuotų studijų apie Lietuvos komunistų partijos, komjaunimo istoriją (R. Šarmaitis), SSRS įvykdytą Lietuvos okupaciją ir aneksiją 1940 (vadinamąją socialistinę revoliuciją), II pasaulinio karo veiksmus Lietuvoje (J. Dobrovolskas, V. Karvelis, A. Rakūnas, P. Štaras, K. Varašinskas), kolektyvizaciją (G. Butkus, M. Gregorauskas, R. Krutulytė), švietimo sovietizaciją (M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Kašauskienė), lietuvių komunistines organizacijas išeivijoje (L. Kapočius, P. Ulevičius).
Lietuvos Istorijos Mokslas Atkūrus Nepriklausomybę
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos istorijos mokslo centru liko Lietuvos istorijos institutas. Šis mokslas tapo gerokai įvairesnis; formuojasi naujos tyrimų kryptys, atskleidžiami LDK, kaip Vakarų ir Rytų Europos regiono valstybės, plėtotės dėsningumai (dėl antivakarietiško požiūrio to nebuvo galima tirti sovietinės okupacijos metais).
Suintensyvėjo visų istorijos šaltinių tyrimas (istorijos šaltinių mokslas Lietuvoje); paskelbta etnogenezės (K. P. Devenis, A. Norkūnas), pilkapių ir kapinynų medžiagos (A. Girininkas, M. Michelbertas), akmens, bronzos, geležies amžiaus Lietuvoje (A. Girininkas, E. Grigalavičienė, R. Rimantienė, V. Šimėnas, A. Tautavičius) studijų.
Paskelbta veikalų apie miestų ir miestelių raidą (A. Baliulis, L. Glemža, Z. Kiaupa, E. Meilus, A. Ragauskas, E. Rimša, A. Tyla, A. Urbanavičius), krikščionybės Lietuvoje sklaidą, reformaciją ir Katalikų Bažnyčios reformą (D. Baronas, A. Bumblauskas, L. Jovaiša, V. Kamuntavičienė, I. Lukšaitė, I. Vaišvilaitė, V. Vaivada), tautinių ir tikybinių grupių sambūvį (A. Baliulis, R. Firkovičius, J. Verbickienė), iš LDK moterų istorijos (J. Karpavičienė, J. Sarcevičienė, I. Valikonytė), LDK politinės padėties 17-18 a. problemų (V. Dolinskas, Z. Kiaupa, E. Raila, G. Sliesoriūnas, F. Sliesoriūnas, R. Šmigelskytė‑Stukienė), Lietuvos santykių su Vokiečių ordinu ir Lenkija (T. Baranauskas, M. Jučas, A. Nikžentaitis, R. R. Trimonienė), t. p. santykių (susiklostė prielaidos juos objektyviai vertinti) su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, Rusija ir apie diplomatinį ceremonialą (E. Banionis, J. Kiaupienė, M. Sirutavičius, A. Tyla).
Imta aktyviau ir visapusiškiau tirti nepriklausomos Lietuvos raidą 1918-40, nagrinėjama iškilių politinių asmenybių gyvenimas ir veikla (J. Basanavičiaus, K. Bizausko, F. Bortkevičienės, J. Černiaus, K. Griniaus, S. Kairio, S. Narutavičiaus, A. Smetonos, A. Stulginskio, J. Šaulio, A. Vileišio, Juozo Vileišio, P. Vileišio, Vinco Vileišio ir Vytauto Vileišio; aktyviausiai rašė A. Eidintas); parašyta knygų apie karininkus (K. Ladygą, P. Plechavičių, S. Žukauską ir kitus).
Tiriama Lietuvos santykiai su užsienio valstybėmis (su Danija - V. Mažeika, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis - J. Skirius, Latvija - Z. Butkus, Lenkija - L. Gudaitis, P. Janauskas, A. Kasperavičius, R. Miknys, Skandinavijos šalimis - S. Grigaravičiūtė, Sovietų Rusija ir SSRS - A. Kasparavičius, Z. Butkus, Č. Laurinavičius), diplomatinės tarnybos (L. Janušauskas, V. Žalys), politinių partijų ir visuomeninių organizacijų (R. Apanavičius, N. Kairiūkštytė) ir valstybinių institucijų (A. Anušauskas, A. Bitautas, S. Jegelevičius, M. Kuodys, A. Svarauskas, M. Tamošaitis, V. Vareikis), t. p. Lietuvos kariuomenės (V. Jankauskas, V. Lesčius, J. Vaičenonis) istorija. Paskelbta studijų apie Lietuvos žydų ir lietuvių santykius (L. Truska ir kiti).
Lietuvių istorikai išleido straipsnių rinkinį Kai kurie istorinės tiesos faktai. Armija Krajova (1993), knygą Armija Krajova Lietuvoje (2 dalys 1995-99); jose aprašė antilietuvišką Armijos Krajovos veiklos pobūdį, nurodė jos įvykdytus nusikaltimus. Lietuvos Katalikų Bažnyčios istoriją SSRS okupacijos metais tyrė A. Streikus.
Tarptautinė komisija nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti leidžia ataskaitas. Išleisti 2000 Vilniuje vykusio Antikomunistinio kongreso ir Vilniaus visuomeninio tribunolo dokumentai, smerkiantys SSRS okupaciją (Antikomunistinis kongresas ir tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo procesas „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“ 2002).
Leidžiami tremtinių, buvusių pasipriešinimų dalyvių atsiminimai, jų literatūrinis palikimas, knygos apie žymiausius antisovietinių partizanų vadus (J. Žemaitį, A. Ramanauską, J. Lukšą-Daumantą ir kitus), 1941 Birželio sukilimą (V. Brandišauskas, S. Jegelevičius). Leidyboje aktyviai dalyvauja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, kai kurios nevyriausybinės organizacijos.
Istoriografijoje apie naujausius laikus vyrauja politologinė literatura. Aktyviai rašoma apie Atgimimą, Sąjūdį. Vilniuje išleista mokslinės konferencijos medžiaga (Sąjūdis ir dabartis 2004). Istorikai Č. Bauža, P. Setkauskis, V. Kašauskienė rašė apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą (1990). Nagrinėjami 1991 Sausio tryliktosios įvykiai (skelbiami jų dalyvių prisiminimai, dokumentiniai fotoalbumai), rašoma apie SSRS agresijos aukas (L. Asanavičiūtę, D. Gerbutavičių, T. Masiulį), Vilniaus specialiosios paskirties milicijos būrį (OMON) (Z. Džavachišvilis), Medininkų pasienio poste nužudytus pareigūnus (Medininkų žudynės). Išleistos dvi 1991 Sausio tryliktosios įvykių kronikos.
Nuo 1992 leidžiami nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos Respublikos politinę raidą analizuojantys leidiniai. Lietuvos istorijos mokslas struktūriškai ir tematiškai tampa europinės istoriografijos dalimi, bet tiriant vidurinių amžių ir a...
tags: #lietuvos #socialines #apsaugos #istorija