Socialinio darbo etinės dilemos Lietuvoje

Socialinių paslaugų administravimo specialistai savo darbe vadovaujasi Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksu, tačiau neretai patenka į konfliktines situacijas, kurių išsprendimas reikalauja išgyventi vertybių kovą. Darbuotojui kylančios etinės dilemos apsunkina sprendimo priėmimo procesą. Dėl subjektyvių išgyvenimų kartais nukenčia ir teikiamos paslaugos kokybė, ir darbuotojo savijauta. Tokie konfliktai didina perdegimo sindromo atsiradimo galimybę, darbuotojas nusivilia savimi, nes neįstengia suprasti, kad sudėtingi procesai, lydintys jo veiklą - daugelio darbuotojų patiriamas išgyvenimas.

Šiame darbe siekiama atskleisti, ko reikia, kad pavyktų sėkmingai spręsti socialines paslaugas administruojančio specialisto veikloje kylančias etines dilemas. Darbo tikslas - atskleisti socialines paslaugas administruojančių specialistų darbe kylančių etinių dilemų sprendimo ypatumus. Tikslo pasiekimui buvo iškelti šie uždaviniai:

• Apibūdinti socialinio darbuotojo etikos kodekso ypatybes.
• Nustatyti, kas sąlygoja etinių dilemų kilimą socialines paslaugas administruojančių specialistų veikloje.
• Aptarti socialines paslaugas administruojančių specialistų priimtų etinių dilemų sprendimų ypatumus.
• Atskleisti veiksnius, sąlygojančius socialines paslaugas administruojančio specialisto veikloje kylančių etinių dilemų sėkmingą sprendimą.

Kokybinio tyrimo metu į pusiau struktūrizuoto interviu klausimus atsakė 5 tikslinės patogiosios tyrimo imties atstovės, dirbančios socialinių paslaugų administravime ir savo darbe patyrusios etinę dilemą.

Etinių dilemų priežastys ir sprendimo būdai

Rezultatai atskleidė, kad etikos problemas socialiniame darbe dažnai lemia sąlygos, kuriomis pasireiškia vertybių kova. Būtina mokėti šias sąlygas objektyviai įvertinti, gerai pažinti savo vidinius išgyvenimus, kad nebūtų užgožtos profesinės etikos normos. Tiriamuoju atveju etinės dilemos dažniausiai priklausė nuo:

1. paties darbuotojo;
2. darbuotojo santykio su darbo aplinka;
3. darbuotojo santykio su klientu ir jo aplinka.

Darbuotojai, spręsdami įvairių konfliktinių situacijų sukeltas etines dilemas, vadovaujasi savo vertybinėmis nuostatomis. Priešingų interesų, pažiūrų, siekių susidūrimas iššaukia būtinybę pasirinkti vieną iš dviejų galimybių. Pasirinkimą paprastai apsprendžia mažesnio blogio svertas. Dileminėse situacijose tenka rinktis tarp vertybių, kurios darbuotojams yra svarbios kaip asmenybėms ir tarp vertybių, kurios jiems būtinos kaip socialinio darbo atstovams. Darbuotojai turi suprasti ir sutikti, kad darbiniuose santykiuose pirmenybę tenka teikti profesinėms, o ne asmeninėms vertybėms.

Taip pat skaitykite: LSMU katedros veikla

Viena ryškiausių socialinio darbo profesijos dilemų yra kontrolės ir pagalbos funkcijos, kurias privalo atlikti socialinis darbuotojas. Problema ta, kad šios funkcijos viena kitai prieštarauja (socialinis darbuotojas tuo pačiu metu kontroliuoja klientą, t. y. atstovauja valstybės ir visuomenės normoms, ir padeda klientui, t. y. jam atstovauja, advokatauja). Vokiškai kalbančioje aplinkoje kontrolės ir pagalbos funkcijos priešprieša nusakoma jau prigijusia sąvoka dvigubo mandato dilemos (Bonisch, Losch, 1973/1998), kuri jau yra tapusi socialinio darbo praktikų žodyno ir profesinės savivokos dalimi.

Kita socialinio darbo dilema (būdinga, žinoma, ne vien šiai profesijai, bet ir kitoms pagalbos profesijoms) yra balansavimas tarp artumo su klientu ir distancijos nuo jo.

Teikdamas pagalbą nuo smurto nukentėjusiems vaikams, socialinis darbuotojas neišvengiamai susiduria su etinėmis dilemomis - kyla būtinybė pasirinkti iš dviejų prieštaringų etinių sprendimų. Tyrimo metu buvo nustatytos socialinių darbuotojų etinės dilemos: pranešti ar pasigailėti?, palikti vaiką šeimoje ar paimti?, patyrė vaikas smurtą ar melavo? padėti smurtautojui ar bausti?

Etinės dilemos buvo sprendžiamos šiais būdais: organizuota skubi kompleksinė pagalba vaikui, vaikas paliktas šeimoje, ieškota saugios vietos vaikui paieška.

Etinė dilema gali atsirasti, kai žmogaus moralinės normos skiriasi nuo visuomenės daugumos, pavyzdžiui, dėl:

Taip pat skaitykite: Karjeros formavimas ir žalioji ekonomika

• gydymo būdų;
• vyrų ir moterų socialinio vaidmens;
• santuokos tarp lyčių;
• vaikų auklėjimo;
• pagyvenusių žmonių teisių;
• aplinkos, atliekų ir vartojimo;
• verslo praktikos, lojalumo, sutarčių ir darbo etikos;
• gyvūnų globos ir teisių;
• asmens privatumo ir bendruomens interesų;
• religijos, dogmų ir tradicijų bei kitų klausimų.

Interviu su socialinio darbo eksperte Lies Gualthérie van Weezel

Norime Jus artimiau supažindinti su socialinio darbo eksperte iš Nyderlandų Lies Gualthérie van Weezel. Ji nuo 1996 metų reguliariai atvyksta į Lietuvą. Nyderlanduose ekspertė dirbo socialine darbuotoja institucijoje jaunimui su specialiaisiais poreikiais, dėstė vidutinio ir aukštesnio lygio kursuose (Lietuvos sistemoje atitinkančiuose bakalauro ir magistro lygį) socialiniams darbuotojams. Ji yra supervizorė ir nepriklausoma ekspertė, kurios domėjimosi sritys - socialinio darbo metodai, grupinis darbas, komandinis darbas, vadyba.

- Gal galėtumėte papasakoti, kaip 1996 m. Viskas prasidėjo, kai pradėjo griūti Sovietų sąjunga. Tada supratau, kad apie rytų valstybes ir kas jose vyksta nelabai daug žinau. Pasidarė smalsu. Olandijoje vyko konferencija, kurioje dalyvavo ir keli lietuviai. Čia susipažinau su studente iš Lietuvos. Ji tuo metu studijavo užsienyje. B. Profesorius Grigonis pasiūlė bendradarbiauti, kadangi domėjosi komandiniu darbu. Tuo metu Lietuvoje socialinis darbas buvo dar tik kuriama profesija. Vyko dideli pokyčiai kaip bendradarbiauti, kaip kurti komandą. Tai mane visada domino. Taigi nuvykome į kelias organizacijas, profesoriui Grigoniui patiko mano požiūris. Taigi taip žingsnis po žingsnio prasidėjo mano atvykimai į Lietuvą. Galima sakyti, jog į Lietuvą pradėjau atvykti visiškai atsitiktinai. Tai galėjo būti bet kuri kita šalis. 2001 m. Lies G. Van Weezel ir prof.

Buvau sužavėta naujomis iniciatyvomis Lietuvoje. Pavyzdžiui, studentai pradėjo kurti pirmuosius vaikų globos namus Vilniuje ir didelį įspūdį darė tai, kokie nauji dalykai kuriasi socialinio darbo sferoje. Taip pat prasidėjo procesai, kurie inicijavo praktikos pasidalijimą tarp Lietuvos ir Nyderlandų. Arūnas Kučikas ir Violeta Valantiejūtė mane supažindino su socialinio darbo praktikais Lietuvoje. Taip daugiau sužinojau apie kuriamas iniciatyvas. Mane tai labai viliojo ir intrigavo. Socialinis darbas yra labai keista profesija, kadangi ji labiau susijusi su visuomene, kurioje galime/ norime gyventi nei kitos profesijos. Tuo metu kai pradėjau atvykinėti, Jūsų visuomenė keitėsi. Keitėsi režimas iš totalitarinio, taigi buvo galima pastebėti, kaip keičiasi asmenų santykiai vienas kito atžvilgiu, kaip pradedama kalbėti apie emocijas, apie asmenis, turinčius specialiuosius poreikius. Man tai buvo labai buvo įdomus mokymosi procesas.

- nebuvo dialogo tarp praktikos ir vadovų ar aukštesnio lygmens specialistų. Kai pradėjau atvažiuoti į Lietuvą suvokiau, kokie lietuviai įgudę sužinoti, “ką ir kaip reikia padaryti/ pasakyti, jog vadovas būtų patenkintas”, kaip įsiteikti vadovams. Ir man reikėjo būti labai atidžiai, atsargiai, nes kai kurie asmenys mane matė kaip vadovę, nes atvykau iš Vakarų Europos. Aš labiau norėjau dalintis savo patirtimi, o ne būti matoma vien tik kaip vadovė. Manau, jei vien tik asmuo nori įsiteikti kitam, daryti, kaip kitas tikisi, tai jis pameta pats save. O tai turi labai didelę įtaką komandiniam darbui, santykiams organizacijoje.

- turiu socialinio darbo patirties dirbant bendruomenėje. Pastebėjau, jog istoriškai susiklostė taip, jog buvo gajus etikečių klijavimas: tu esi nenaudingas, į kai kuriuos asmenis žiūrima kaip į daiktus.

Taip pat skaitykite: Metodai, ugdantys vaiko socialinius ryšius

- atvykus į Lietuvą supratau, kad mano klausimai gąsdina lietuvius. Pamenu, kai atvykau į vieną organizaciją ir pradėjau klausti klausimų. Iki šiandien prisimenu organizacijos vadovės baimės pilnas akis ir tada pradėjau galvoti, kas vyksta, juk ji daro tiek daug įdomių dalykų. Dėl kokių priežasčių ji taip bijo? Pradėjau svarstyti dėl kokių priežasčių taip yra? Kas klausimuose gąsdina? Supratau, kad klausimų tradicija Lietuvoje ir Olandijoje skiriasi. Skiriasi požiūriai į klausimus. Tai mane labai sudomino. Tada aš pradėjau galvoti, o ką man reiškia klausti ir kai manęs klausia. Supratau, kad man klausimai yra informacijos gavimui, ryšių sudarymui tarp skirtingos informacijos, konteksto pamatymui. Jog galėtum klausti, turi jaustis ir būti laisvas. Man klausimai yra ne kontrolei ar bausmei. Lietuvoje kitaip, kadangi istoriškai lietuviai neturi kitos patirties. Kitaip tariant, mane domina klausimai, kurie neturi vieno aiškaus atsakymo.

- taip pat buvo labai keista, kai seminarų, supervizijų, konferencijų metu buvau vedama pietauti tik su organizatoriais ar vadovais. Mane visada domino ir domina ilgesni procesai, o ne vienkartiniai seminarai, konferencijos ar susitikimai. Dėl šios priežasties vengiu vien tik skaityti paskaitas, kurios yra vienkartiniai įvykiai. Motyvuoja atvykti, jog galiu kurti dialogą ir diskutuoti. Taip pat kalbėtis apie kylančias problemas praktikoje, vesti, moderuoti diskusijas ir tokiu būdu kurti saugumą, jog ne tik specialistai būtų išgirsti, bet ir klientai. Klausti specialistų ir klientų nuomonės. Taip pat diskusijų, supervizijų metu turiu galimybę sujungti teoriją ir praktiką, reflektuoti, dalintis savo patirtimi, išgirsti kitų patirtis. Man įdomu analizuoti ką reiškia visuomenei klausimai, tai priverčia mąstyti, detaliau analizuoti ir gilintis. Būna įdomu, nustebina suvokus, kaip skirtingais būdais naudojami tie patys terminai Lietuvoje ir Olandijoje. Mane tai nustebina, domina. Kartais reikia energijos ir laiko, jog suprasčiau apie ką mes čia kalbame, diskutuojame ir viską sujungti su praktika. Šiuo metu vedu, moderuoju diskusijas, supervizijas komandoms, skatinu praktikus reflektuoti apie savo darbines patirtis. Kai esu Lietuvoje taip pat turiu reguliarius susitikimus su nevyriausybinių vaikų globos namų vadovais. Bendradarbiaujant su universitetu vyko tęstiniai seminarai socialiniams darbuotojams Skuode, Ventoje ir kituose miestuose. Bendradarbiaujant su socialinio darbo praktikais, Lietuvoje buvo parašyta knyga apie vadovadimą ir komandinį darbą. Pamenu, vieno iš susitikimo dalyvių reakciją, dėl ko mano vykdomos veiklos įdomios. Jis paminėjo, jog galima daug skaityti apie bendradarbiavimą, vadovavimą, tačiau reikia žinoti, kaip tas žinias pritaikyti darbe, kasdieninėje veikloje. Man įdomu ir pokalbiai, analizė su klientu, kliento gebėjimas įvardinti tai, kas jam svarbu, kaip jis mato situaciją, o tai yra labai svarbu socialiniame darbe. Taip pat dalyvauju www.socdarbas.lt tinklapio veikloje. Po seminarų, kurie buvo vedami parašius knygą apie darbą su šeimomis, išaiškėjo socialinių darbuotojų poreikis diskusijų erdvei, patirties pasidalinimui. Manau, kad reikia erdvės, kurioje darbuotojai galėtų jaustis laisvai ir iš tikro nebijotų kalbėti, būti apkaltinti. Kai paaiškėjo, kad nebegalėsiu atvykti į Lietuvą nei 2020 metais ir tikriausiai ne pirmoje 2021 m. pusėje su praktikais Lietuvoje pradėjome susisiekti vaizdo skambučiais, kurie tapo labai įdomia alternatyva gyviems susitikimams ir atvėrė naujas galimybes. Beveik su visais praktikais ir veiklomis, su kuriais bendravau, reguliariai bendraujame vaizdo skambučiais ir toliau. Kai kurios veiklos ir kontaktai netgi suaktyvėjo ir reguliarius susitikimus turim kas kelias savaites. Tikiuosi, jog artimiausiu metu pavyks į kai kurias savo veiklas įtraukti daugiau praktikų iš Nyderlandų, kurie turi konkrečios patirties mūsų diskutuojamomis temomis. Tai gali būti labai įdomus vystymasis. Aš labai džiaugiuosi, jog naujo formato susitikimai leidžia tęsti diskusijas ir sekti kas vyksta Lietuvos socialiniame darbe. Pandemijos pradžioje maniau, kad tarp manęs ir Lietuvos, veiklų atsiras didelis atotrūkis.

Jau kelis dalykus kas labai svarbu socialiniam darbui minėjau. Man visada svarbu kalbėti apie realybę ir įvardinti, kas vyksta socialiniame darbe. Socialinis darbas padeda asmenims, kurie kartais yra už visuomenės ribų. Tačiau tie žmonės taip pat yra visuomenės dalis. Pastebėjau, kad vyksta pokyčiai lietuvių suvokime. Manau svarbios veiklos dar ir dėl to, kad nei aš, nei kiti nežino sprendimo, bet jo ieškome kartu. Bekalbant, diskutuojant galima sujungti, ieškoti ryšio tarp kelių temų ir taip atsiranda platesnis vaizdas, matymas. Galvodama apie socialinį darbą ir specialistus Lietuvoje supratau, kad vieni jų laukia labai konkrečių atsakymų, receptų. Kai jų negauna pastebiu, kad pasimeta, pradeda pykti. Tačiau kiti lieka susidomėję, jiems patinka mano darbo, diskusijos metodai. Praktikams svarbu žinoti ir išgirsti, kad tikras darbas ir pokyčiai vyksta praktikoje. Reiktų nepamiršti ir politikos formavimo. Labai svarbu kaip kuriami teisės aktai, taisyklės. Ir mane visada domino ir iki šiol domina, kaip praktikai gali daryti įtaką įstatymo kūrimui. Manau, kad Lietuvoje politikos formavime, įstatymų kūrime trūksta praktikų. Pamenu seminarus, paremtus viena iš knygų, kuriuose dalyvavo ir atstovai iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Kitas aspektas yra balanso ieškojimas tarp kliento ir socialinio darbuotojo. Kartais atrodo, kad klientas gauna tiek daug galios, jog darbuotojo nebesimato. Žinoma, turim išklausyti ir išgirsti klientus, tačiau ne jų vienų yra tiesa. Kad būtų išlaikomas balansas reikia tikro dialogo, nebijoti klausti klausimų, analizuoti, neturėti išankstinės nuomonės.

- Žinau, kad dažniausiai už savo darbus, konsultacijas negaunate atlygio. Nesinaudoju projektais, fondais, nes užimtų labai daug laiko administravimas. Kitas aspektas, dėl kurio jaučiuosi laisvai ir įsijungiu į man įdomias veiklas tas, jog aš “neatvežu” finansų, pinigų. Pamenu, kai viena organizacija su kuria dirbau turėjo nuspręsti ar tęsti su manimi veiklas, padengiant dalį mano kelionės išlaidų į Lietuvą ar samdytis darbuotoją. Tada pagalvojau, kam versti žmones rinktis tarp jiems labai svarbių dviejų dalykų. Man pinigų reikia tik tiek, kad galėčiau pragyventi, nesu pinigų vergė, jau gaunu pensiją. Trumpai tariant vykdau veiklas dėl to, kad galiu naudotis savo laisve ir daryti tai, kas įdomu man ir asmenims su kuriais bendradarbiauju.

Pasikeitė į teigiamą pusę tai, jog kuriasi, atsiranda naujos iniciatyvos, tokios kaip savarankiškumo būstai. Pasikartosiu jog socialinis darbas yra visuomenės dalis. Pastebėjau tai, jog kartais taisyklės tampa svarbiau už klientą, nes atrodo, kad kai kurie specialistai atlieka darbą “pagal raidę”, taisykles, bet neatsižvelgia į kliento poreikius, situaciją. Klientas yra pametamas, lyg pamirštama, jog jam reikia pagalbos ir palaikymo.

Prie neigiamų pavyzdžių galėčiau priskirti ir susitikimų, susirinkimų vedimą ir vadovavimą. Diskusijų vadovas, moderatorius visiems dalyviams turėtų suteikti saugumo jausmą. Vesti susitikimą reiškia, jog reikia susitikimo dalyvius kviesti dialogui apie bendras problemas ar iššūkius. Išankstinės sąlygos sėkmingam susirinkimui yra domėjimasis vienas kito turima patirtimi, nuomonėmis, idėjomis, klausimų uždavimas ir gebėjimas išgirsti kitokias nuomones. Tai skamba labai paprastai, bet iš tikro nėra taip paprasta. Pamenu, kažkas man pasakė, jog turėjo išmokti, kad ne visi galvoja taip pat kaip ji!

Viena pusė - vesti susirinkimus, susitikimus, kita pusė yra dalyvavimas susitikimuose. Susirinkimų vedimas ir dalyvavimas juose yra abipusis reiškinys ir priklauso vienas nuo kito. Kai kurie susirinkimo dalyviai gali nuolatos kalbėti, išnaudodamivisą susitikimo laiką ar tuoj pat pasakyti savo sprendimus net neišgirdę ar nesuvokę, jog tuo metu analizuojama pati problema. Žingsnis, kuris reikalingas prieš ieškant problemos sprendimų būdų. Mes niekada negalėsime ieškoti relių sprendimo būdų, jei nepasinaudosime laisve įvardinti problemas. Rasti tinkamą sprendimą dažnai yra sudėtingiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kiti dalyviai gali nekalbėti ir galvoti, jog jų patirtis ar idėjos yra nevertos pasidalinimo, išsakymo garsiai ar galbūt jas pasakyti yra per rizikinga, bet kokiu atveju, bet kuris iš išvardintų variantų blokuoja dialogą! Kartais dalyviai kalba tik su šalia jo sėdinčiu asmeniu. Tai gali mane labai trikdyti! Labai dažnai susitikimu metu man tenka sakyti: “Prašau pasidalinkite savo pastebėjimais su visais.

Norint sukurti saugią ir kviečiančią kalbėtis atmosferą reikia aiškiai sutarti dėl turimo laiko ir laikytis susitarimo. Ne mažiau svarbu žinoti, kas dalyvauja susitikime; aiškiai įvardinti susitikimo temą, problemą ar iššūkius; suprasti, ko siekiame; skirti laiko pasiruošimui ir refleksijai. Man socialinis darbas susijęs su asmenimis. Taigi svarbu priimti kitą žmogų rimtai. Pastebiu, kad kai kurie asmenys vis dar neturi tam įpročio arba nori priimti kitą žmogų rimtai, bet kažkurioje vietoje jiems sunku.

Pastebėjau, kad Lietuvoje labai sudėtinga įvardinti realybę, nes tuoj pat pradedam ieškoti klaidų ir kaltininkų. Nesakau, kad žmonės šioje vietoje nesistengia pakeisti situacijos, tačiau jei pati sistema daugiau koncentruoja į kontrolės mechanizmus tai specialistams labai sunku. Lietuvoje matau daugiau vyrauja tendencija “juoda arba balta”. Pavyzdžiui, kalbant apie kliento savarankiškumą. Jei klientas savarankiškas, atrodo, kad jam daugiau nereikia jokios pagalbos ir jis paliekamas vienas. Arba įvardijamas, kaip nesavarankiškas ir tuomet už klientą sugalvojama sprendimo būdai ir jam pasakoma, kaip jis “turėtų elgtis”, ką, kada ir kaip turėtų padaryti. Norėčiau pabrėžti, kad yra labai daug žmonių, specialistų, kurie atsidavę darbui ir tikrai nori padėti asmenims, kurie yra bėdoje. Tačiau tokie specialistai yra neparankūs ir dažnai būna kaltinami, nes ne visada dirba tik “pagal raidę”, kažkaip “neįtelpa į sistemos” rėmus. Tokie specialistai yra labai stiprūs, nes dažnai gali būti kaltinami vadovų, politikos formuotojų. Tiek Lietuvoje, tiek Nyderlanduose nėra didelių skirtumų tarp kliento problemų. Nes visur gyvena žmonės ir susiduria su problemomis, pavyzdžiui autizmo sutrikimą turintys vaikai, negalią turintys asmenys ar skurde esantys žmonės ir panašiai.

- Nyderlanduose įprasta įvardinti temas, darbuotojai nėra kaltinami, jei klientas neišsprendžia problemų. Mes vertiname ir laikoma stiprybe, kai darbuotojas įvardija problemas, Lietuvoje tai dažnai laikoma silpnybe ir tikimasi, jog darbuotojas viską žinos. Vyrauja tendencija kaltinti ir visada ieškoti/rasti kaltuosius. Nyderlanduose pasitaiko atvejų, kai ieškomi kaltieji, bet palyginus su Lietuvos sistema ši tendencija nėra labai ryški.

- Pas mus visos organizacijos yra nevyriausybinės ir nepriklausomos. Taigi mūsų specialistai turi daugiau patirties ir praktikos komunikuodami su politikos formuotojais.

- Mūsų skirtingos patirtys susirinkimų vedime, moderavime, dalyvavime įvairiose tarybose. Nyderlanduose ruošiant socialinius darbuotojus, jų studijų metais labai daug dėmesio skiriama dialogo kūrimui, susirinkimų vedimui, moderavimui.

- Nyderlanduose socialiniai darbuotojai labiau įtraukia kliento patirtis ir jas panaudoja projektuose, komunikacijai su kitų sričių specialistais (pvz., policijos pareigūnais).

- Prisimenu savo patirtį, kai dirbau socialine darbuotoja. Klientai mane labai daug ko išmokė. Ypatingai kai prasidėjo asmenų, turinčių negalią, integracija į visuomenę. Kai klientas priimamas rimtai, tuomet socialiniai darbuotojai susiduria su daugiau iššūkių. Pamenu, mano paauglys klientas, turintis fizinę negalią ir kalbėjimo sunkumų norėjo nuvykti savarankiškai į kiną. Aš tuomet pasimečiau, galvojau, juk tavę...

Apibendrinant, socialinio darbo etinės dilemos yra neišvengiama šios profesijos dalis. Sėkmingas jų sprendimas reikalauja objektyvaus situacijos įvertinimo, profesinės etikos normų laikymosi ir gebėjimo atskirti asmenines vertybes nuo profesinių.

tags: #socialiniu #darbuotoju #patiriamos #etin #s #dilemos