Kiekviena visuomenė apibrėžiama pagal tai, kokie tarpusavio santykiai susiklosto tarp jos narių, pasižymi universaliais ir specifiniais kultūriniais socialinių santykių dėsningumais. Žmonės yra linkę burtis į artimas sau grupes, o kitus skirstyti į kategorijas priklausomai nuo to, kaip tie kiti yra suvokiami. Taip formuojasi skirtingos grupės, kurių narius tarpusavyje jungia bendrumo, supratimo jausmas, o mažiau žinomai grupei jaučiamas priešiškumas. Į “svetimus” žiūrima nepalankiai, su jais jaučiamasi nejaukiai, nesąmoningai iš jų tikimasi pavojų. Visose šalyse yra sutrikusio intelekto, su vienokia ar kitokia negalia žmonių. Žmonės gali susirgti arba tapti nelaimingų atsitikimų aukomis; jie gali gimti nesveiki ar invalidai.
Straipsnyje socialiniu, edukaciniu bei simboliniu interakciniu aspektais tiriamas negalės santykinumas. Atskleidžiamas neįgaliųjų socialinės integracijos globališkumas bei aktualumas, akcentuojant naują socialinės integracijos sampratą. Apžvelgiamos bei išskiriamos naująją negalės bei socialinės integracijos sampratą atitinkančios neįgaliųjų socialinės integracijos veiklos sritys: švietimas, darbas, menas.
Negalios samprata ir terminologija
Dažniausiai vartojami tokie terminai kaip „sveikatos sutrikimas“, „negalia“, „invalidumas“, kurie turi kur kas gilesnę - ne tik medicininę prasmę. Šių sąvokų samprata kito laikmečių bėgyje. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Lietuvoje neįgalieji buvo vadinami „nenormaliais“, „efektyviais“. (J. Laužikas, 1936) XX a. viduryje ir šiek tiek vėliau atsirado dar viena nehumaniška sąvoka. (V. Karvelis, J. Laužikas., J. Unčiurys, 1978). Minėtos sąvokos buvo įžeidžiančios, neatitiko tikrovės, todėl atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, imta ieškoti tinkamesnių apibūdinimų.
J. Ruškus teigia, kad kiekviena epocha ir kiekviena kultūra skiria (konstruoja) specifinį „kitokio“, „svetimo“ žmogaus ar grupės vaizdinį, savaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos. (2002, p. 21) Negalės kategorija simboliškai nurodo socialines nelygybes, pagrįstas individų sutrikimais arba neįgalumais. (1997, p. „Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ pateikia šiuos negalios ir negalės apibrėžimus: negalia - tai negalavimas, nesveikata; o negalė - tai negali. (1993, p. 417) Šiame darbe vartojami terminai „negalia“ ir „negalė“, kurie yra sinonimai ir apibrėžia asmenį, turintį įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų.
J. Ruškus (2002, p. 190) negalę apibūdina kaip istoriniame - kultūriniame kontekste konstruojamą socialinį vaizdinį, atspindintį stereotipinį visuomenės požiūrį į daugiau ar mažiau žymius raidos, kūno, intelekto ir/ar psichikos sutrikimus, kurie traktuojami kaip nukrypimas nuo visuotinai įsigalėjusių normų bei vertybių ir kurių vertinimas pasižymi kraštutinumu, dažniausiai neigiamu.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų užimtumas
Dar negalę galima apibrėžti taip: negalė - tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu.
Iš tiesų, negalia tėra tik centrinė ašis, įtakojanti tarpusavyje susijusius ir vienas kitą veikiančius sunkumus. Tačiau pats neįgalus asmuo tobulėja, kinta, keičiasi jo mąstymas ir poreikiai kaip ir visų kitų žmonių. Negalę ir su ja susijusias problemas reiktų analizuoti priklausomai nuo to, ar ji įgimta, kokiame amžiuje, prieš kiek laiko diagnozuota.
Iki 1995 m. situacija Lietuvoje apibūdinanti raidos sutrikimus bei negalią buvo labai neapibrėžta. Egzistavo sutrikimų pavadinimų įvairovė, kriterijai, pagal kuriuos nustatomi sutrikimai bei jų grupės, buvo neapibrėžti ir nevienareikšmiai. Teigiamas ir reikšmingas žingsnis įveikiant egzistuojančią netvarką specialiųjų poreikių asmenų vertinimo bei ugdymo praktikoje buvo „Sutrikimų klasifikacijos“ parengimas (Sutrikimų klasifikacija, 1995, p. 3).
Sutrikimų klasifikacija (pagal 2002 m. įsigaliojusią tvarką):
- intelekto sutrikimai
- kalbos ir kalbėjimo sutrikimai
- regos sutrikimai
- klausos sutrikimai
- judesio ir padėties sutrikimai
- vidaus organų sutrikimai
- elgesio ir emocijų sutrikimai
- specifiniai mokymosi sutrikimai
- kompleksiniai sutrikimai
- kiti raidos sutrikimai bei raidą ir mokymąsi trikdantys psichosocialiniai reiškiniai
Socialinės integracijos apibrėžimas ir reikšmė
Sociãlinė integrãcija, arba integrãcija (lot. integratio - atnaujinimas, atstatymas), - tai socialinis sutelktumas, kai visuomenės pavieniai asmenys, įvairios socialinės grupės, socialiniai institutai pagal bendras socialines normas, vertybes, socialinius interesus susiejami į vieną sistemą, kuriai būdinga suderinamumas ir savitarpio priklausomybė.
Laugalio (2001) teigimu, socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Pagal vieną iš jų, ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms.
Taip pat skaitykite: Socialinė integracija sportuojant
Remiantis Vengriu ir kt. (2000), socialinė integracija - tai sudėtinga idėja, kuri skirtingiems žmonėms turi vis kitokią prasmę. Ji yra pozityvus tikslas, suteikiantis lygias galimybes ir teises visiems žmonėms. Šiuo atveju būti labiau integruotam reiškia padidinti savo galią gyvenime.
Socialinė integracija - tai sutikimas ir gebėjimas laikytis bendros vertybių sistemos. Ši vertybių sistema - pati pastoviausia visuomeninės sistemos dalis. Socialinė integracija - veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime (Kvieskienė, 2003, p.
Kymlicka (1999) (cit. Šikštelytė, 2005, p. 27) teigia, kad integracija yra tinkama normatyvinė būklė santykiams tarp mažumos grupės ir daugumos visuomenės apibrėžti.
Emanuelsson (2003) (cit. Žinkūnienė, 2003, p. 18) nurodo, jog šiuo požiūriu integracija yra iššūkis tam, ką paprastai vadiname normaliu ar įprastu, nes grupė laikoma normalia, jei joje vyrauja kitoniškumas.
Iššūkiai ir visuomenės požiūris
Visuomenei yra sunku bendrauti su neįgaliais asmenimis dėl to, kad tokie žmonės buvo daugybę metų izoliuoti. Sutikus neįgalų žmogų juntamas gailestis, nerimas, dažnai į tokį žmogų reaguojama pagal išankstinę nuostatą - vargšas, bejėgis ir t. t. Dar iš ankstesnių nuostatų yra žinoma, kad neįgaliam žmogui būdingi įvairūs pažinimo procesų ir psichikos ypatybių sutrikimai; silpnas pojūčių ir suvokimų diferencijuotumės, lėtumas, dėmesio ne patvarumas, įsiminimo sunkumas, mąstymo konkretumas, paviršutiniškumas, orientacijos silpnumas, patologinės nuotaikos, pernelyg didelis jautrumas, siauri pažintiniai interesai, fizinio vystimosi sutrikimai.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Tačiau patirtis rodo, kad Lietuvoje neįgaliųjų asmenų integracijos į visuomenę procesas vyksta sudėtingai, akcentuojamos ir neigiamos visuomenės nuostatos apie neįgaliuosius. Neįgalaus asmens socialinės integracijos problemos prasideda jau šeimoje, kai patiems šeimos nariams psichologiškai sunku pripažinti kito šeimos nario negalią.
Uždavus klausimą ar neįgalieji turėtų gyventi integruotai bendruomenėse, beveik visų visuomenės socialinių sluoksnių nariai neneigia tokios jų teisės. Tačiau praktikoje yra visai kitaip, jei tarp kitų gyvenamųjų namų įkuriami nedideli grupiniai namai neįgaliesiems, dauguma kaimynų sunerimsta, yra nepatenkinti. Abi grupės turi išmokti gyventi kartu, o tai įmanoma tik per individualų bendravimą.
Neįgaliesiems bendravimas yra vienintelis dvasinio pasitenkinimo šaltinis, tai ypač būtina vidutiniškai ir žymiai sutrikusio intelekto žmonėms. Jų bendravimas nesiformuoja savaime, tam, kad šie žmonės įgytų visuotinai priimtų bendravimo įgūdžių, būtinas ilgalaikis ir kryptingas mokytojų ir kitų specialistų darbas bei palanki socialinė aplinka.
Neįgaliųjų integracija ir šeimos gyvenimo kokybė
Svarbiausias integracinis klausimas - kokias skirtybes kiekvienos grupės nariai yra pasirengę priimti. Viso pasaulio valstybės gina neįgaliųjų teises įvairiais dokumentais, įstatymais, norminiais aktais.
Gyvenimo kokybė atspindi kiekvieno žmogaus ar jo šeimos socialinę, ekonominę, sveikatos ar kitas sritis. Ji paprastai asocijuojasi su teigiamais vertinimais, tokiais kaip sėkmė, laimė, pasitenkinimas, patogumai, sveikata.
Pagal Pasaulio sveikatos organizaciją, gyvenimo kokybė - tai individualus savo paskirties gyvenime vertinimas kultūros ir vertybių sistemos, kurioje žmogus gyvena, požiūris.
Gyvenimo kokybė - esminis socialinės integracijos vertinimo kriterijus, kuris yra ypač svarbus šeimai. Jis apima šeimos narių tarpusavio santykius, šeimos socialinę padėtį bei šeimos materialinę situaciją.
Atlikto tyrimo rezultatai patvirtina socialinės integracijos sąsajas su gyvenimo kokybe socialinės pagalbos aspektu.
Socialinė šeimų integracija labai priklauso nuo tėvų turimos ir gaunamos informacijos, neįgalaus vaiko gabumų, visuomenės gebėjimo priimti kitokius vaikus.
Pozityvūs neįgaliųjų integracijos pokyčiai stiprina šeimos, auginančios vaiką su negalia, įgūdžius, kurie padeda prisitaikyti prie pasikeitusios situacijos.
Visuomenės geranoriškumas ir tvirtos žinios yra pamatas neįgaliųjų integracijos sudėtingam procesui, kurio sėkmę lemia ne tik asmens su negalia įgūdžiai ir savybės, bet ir specialistų bei visuomenės vaizdiniai, nuostatos ir vertybės.
Siekiant gerinti šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybę ir integruoti neįgalų asmenį į visuomenę turi būti sudarytos atitinkamos sąlygos ir teikiama visapusė socialinė pagalba, kuri turėtų būti vertinama ne siaurame kontekste, t. y. vien tik pagalbos vaikui aspektu, tačiau visapusiškai - socialinio, politinio bei edukacinio konteksto aspektu.
Teikiama socialinė pagalba koreliuoja su šeimų, auginančių vaikus su negalia, gyvenimo kokybe.
tags: #kas #yra #socialine #neigaliuju #integracija