Netrukus minėsime šiuolaikinės Lietuvos visuomenės raidos pradžią - Lietuvos Sąjūdžio gimimo 30 metų jubiliejų. Tai gana gražus laikotarpis, leidžiantis pasvarstyti apie mūsų visuomenės raidos kelią ir jo ypatumus. Prieš 30 metų Lietuvos visuomenė, vedama šviesuomenės, patikėjo savo jėgomis taikiai išsivaduoti iš okupacijos ir grįžti į laisvės būklę, kuri yra bet kurio žmogaus ir Tautos prigimtinė būties sąlyga.
Pasitikėjimas savo jėgomis išsivaduoti iš okupacijos ir gyventi laisvės sąlygomis nėra savaiminis reiškinys. Jį reikia ne tik sukurti, bet ir nuolatos kurti. Tarpusavio ir ypač socialinį pasitikėjimą reikėjo sukurti pasitelkiant įvairiausių formų pakankamai darnią socialinę veiklą. Šios įvairiapusės socialinės veiklos esmė - įveikti tarpusavio baimę ir atsiverti socialiniam bendrumui, kuris yra Tautos energijos, kūrybos ir optimistinių pasiekimų šaltinis.
Visuomenės uždarumas, atvirumas ir kiaurumas: teoriniai pagrindai
Visuomenės raidos būklei kuo realistiškiau apibūdinti reikalingos tokios sąvokos, kurios atitiktų visuomenės socialinę (bendruomeninę) prigimtį ir padėtų atskleisti jos būklę bei raidos tendencijas. Vienos iš tokių sąvokų yra visuomenės bei jos grupių uždarumas ir atvirumas. Pasitikėjimas - tai saugumo ir komforto žmonių santykiuose jausmas, būtinas kuriant gerovę. Be pasitikėjimo geri ir artimi santykiai neįmanomi.
Bendrųjų elgesio arba socialinių taisyklių galima laikytis dėl kelių persiklojančių motyvų: sąmoningai, tradiciškai ir dėl išorinio neigiamo poveikio baimės. Sovietmečiu dauguma individų išoriškai laikėsi bendrųjų elgesio taisyklių, nes buvo pavojinga peržengti okupanto kontroliuojamas ribas. Todėl klausimas, ar sovietmečiu buvo visuomenė, nėra vien retorinis.
Yra dvi pagrindinės idėjos, susijusios su visuomenės formavimusi: Pirmoji idėja išreiškia visuomenės arba socialinės tvarkos susiklostymo esmę: kol didžioji dauguma žmonių nesilaiko bendrų elgesio taisyklių, tol nėra ir jų visuomenės (bendruomenės). Antroji idėja išreiškia vienokios ar kitokios prigimties valdžios reikšmę kurti socialinio gyvenimo taisykles ir organizuoti bei kontroliuoti jų įgyvendinimą. Deja, valdžia linkusi kurti ir naudoti represinę galią.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Maksimalias galimybes įgyvendinti šias civilizacijos idėjas sukuria liberalioji demokratija. Jos realus sukūrimas ir funkcionavimas grindžiamas ne tik laisve, kuri yra žmogaus būties prigimtinis atributas, bet ir žmogaus kaip visuomenės (bendruomenės) nario sąmoningumu bei atitinkamu socialinio (viešojo) elgesio kultūros lygiu. Tačiau socialinėje tikrovėje stebima žmogaus laisvės ir jo elgesio kultūros skirtis.
Etapai: nuo suvereniteto atkūrimo iki tuštėjančios Lietuvos
Galima išskirti šiuos etapus: Lietuvos valstybės suvereniteto atkūrimo parengimo 1988-1990 m. etapas: suvereniteto legitimacijai būtinai reikėjo visuomenės narių palaikymo. Draudiminio teisinio reguliavimo režimo kritika, jo reformavimas bei režimo bandymai demonstruoti galią (pvz., „bananų balius“ 1988 m.) nacionalinių socialinių vertybių (Tautos ir jos atributų, organizacijų atsikūrimo ir t. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo 1990-1993 m. etapas. Etapo pradžia - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto priėmimas 1990 m. kovo 11 d. Jo pabaiga - LR Konstitucinio Teismo darbo pradžia (1993 m. rugsėjo 15 d.).
Lietuvos valstybės įtvirtinimo 1993-2000 m. etapas, kuris prasideda nuo LR Konstitucinio Teismo darbo pradžios ir baigiasi su stojimo į ES rengimosi pradžia. Šiuo laikotarpiu įsigali teisinio reguliavimo režimas, atitinkantis neoliberalizmo reikalavimus. Lietuvos pasirengimo ir tapimo ES nare 2001-2008 m. etapas. Šio etapo pradžia teikė visuomenei daug optimistinių lūkesčių, nes vyko nacionalinių teisės aktų derinimas su ES teise.
Neatsitiktinai pavyko 2003 05 10-11 referendumas, kuriame dalyvavo 63,37 proc. balsavimo teisę turinčių piliečių, iš jų - 91,07 proc. pritarė narystei. 2004 metų gegužės 1 d. Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos nare. Vėl atgimė atviros visuomenės raidos tendencija, kuri „užsilenkė“ 2008/2009 m. Tuštėjančios Lietuvos etapo pradžia. Nors Lietuva tuštėjo nuo sovietmečio pabaigos, bet ekonominės krizės kontekste ryškiai pasikeitė tuštėjimo intensyvumas.
Valdžios ir visuomenės atotrūkio augimo pagrindu formuojasi nauja - visuomenės kiaurumo tendencija, apie kurios pavojingumą Europos Sąjungoje ir Lietuvoje rašė Povilas Aleksandravičius.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Ekonominės transformacijos ir socialinė politika
Atkūrus nepriklausomybę, daugelis ekonominių ryšių greitai nutrūko. Ankstesnės rinkos buvo prarastos. Tai skatino iš esmės bei skubiai pertvarkyti ekonomiką ir ieškoti būdų, kaip išsaugoti bent minimalias socialines garantijas. Tarp šalių ekonominės plėtros ir žmogaus socialinės raidos nėra savaiminio automatinio ryšio. Kiekybiniai rodikliai (gamyba, nacionalinės pajamos pragyvenimo krepšelis ir t.t) nėra šiuolaikinės visuomenės pažangos rodikliai, tačiau ekonominė pažanga yra būtina žmogaus socialinės raidos sąlyga.
Lietuvoje per 1990-2003 m. laikotarpį po nepriklausomybės atkūrimo įvyko dideli struktūriniai pokyčiai visuomenėje, formavosi socialinė politika. Socialinė politika - tai daugelio žmonių politinių, ekonominių ir socialinių laisvių bei galimybių kurti ir gaminti, gyventi gerbiant save bei turint žmogaus teisių ir laisvių garantijas visuma, tai - fundamentalus procesas, kurio metu organizacijos siekia stabilumo elementų ir tuo pat metu siekia įtvirtinti jos narių sąlygas.
Socialinės apsaugos sistema - tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Nagrinėsime ir aptarsime kokios prielaidos nulėmė socialinės politikos vyksmą Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo? Kokį socialinės politikos modelį pasirinko Lietuva? Ar socialinė politika efektyvi ir padeda visuomenei harmoningai vystytis demokratijos siekiančioje valstybėje.
Pilietinė visuomenė ir NVO vaidmuo
M.P. Šaulausko nuomone, pilietinė visuomenė tai savanoriškų, nevyriausybinių ir tiesiogiai nuo valdžios nepriklausomų formalių ir neformalių piliečių grupių, institucijų ir (jų) asociacijų visuma bei normatyvinis tokią visumą reglamentuojančių nuostatų karkasas. Pilietinėje visuomenėje žmonių grupių socialinius ryšius ir santykius palaiko papročiai, tradicijos, teisiniai aktai ir kitų socialinių institutų galia.
Svarbu išsiaiškinti ir suprasti kaip kito visuomenė, jos struktūra postkomunistinėje Lietuvoje. Ar naujai besikurianti pilietinė visuomenė per savo organizacijas daro įtaką valstybės politikai ar pakankamai plėtoja veiklą gerinant visuomenės gyvenimą? Ar tobuli ir pakankami teisės aktai, normuojantys nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (toliau NVO) veiklą ir jų finansavimą?
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Revoliuciniame raidos etape (1989-1991 m.) formuojantis naujoms politinėms, kultūrinėms ir socialinėms nuostatoms, sparčiai formavosi struktūrinės pilietinės ir politinės visuomenės pamatai. Iki 1991 m. Pilietinės visuomenės aktyvumas buvo daugiau politinio ir kultūrinio pobūdžio. M.P. Šaulausko nuomone, nuo 1992 m. Lietuvos visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Evoliuciniame raidos etape (nuo 1992 m.) vyko visų nuostatų institucionalizacija, t.y. Tai pilietinės visuomenės plėtros laikmetis.
Nevyriausybinės visuomeninės organizacijos (NVO) - laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme. Tai - nesavitikslė veikla. M.P. Šaulausko nuomone nuo 1992 m. LR visuomenė kinta evoliuciniu būdu. Kismas - socialinės kultūrinės orientacijos.
NVO įstatymo nėra. Akcijos prieš Telekomo privatizaciją, kaip pilietinės visuomenės segmentas veikė pragmatiškai, efektyviai. Visuomenė neaktyvi. Santykis visuomenės su valdžia - opozicinis, tačiau tramdančios valstybinių institucijų veiklos neiššaukė. Kodėl? Tarptautiniai ryšiai yra, tačiau tokių susitarimų, kurie apsaugotų užsienio šalių bedarbystę dėl pigios darbo jėgos išnaudojimo Lietuvoje arba apmokėjimo už darbą panašiai užsienio lygiui nėra.
Teritorinė transformacija: kaimas, depopuliacija ir gyventojų gerovė
Straipsnyje analizuojamos gyvenamosios (plačiąja prasme) erdvės ir gyventojų gerovės sąsajos Lietuvos kaimiškose vietovėse. Pasirinkti gyvenviečių sistemos, gyventojų skaičiaus, socio-ekonominiai, gyventojų aptarnavimo įstaigų tinklo kaitos ir kiti Lietuvos kaimo vietovių raidos aspektai - kaip svarbūs, gyventojų gerovę lemiantys veiksniai.
Istoriškai keičiantis politinėms-ekonominėms sąlygoms, kaimo vietovės perėjo bent keletą formavimosi etapų, kurių metu tiek ūkininkavimo, tiek kaimo apgyvenimo sistema keista radikaliai. Vykę pokyčiai buvo susiję ne tik su žmonių darbo santykiais, gyvensena, gerovės siekimo būdais, bet ir su teritorine dedamąja: kaimo gyventojų migracijomis (savanorišku gyvenamosios vietos keitimu ar prievartiniu perkraustymu), kas sąlygojo gyvenviečių sistemos kaitą ir kt.
Šiame straipsnyje analizuojami kaimiškų vietovių apgyvenimo erdviniai pokyčiai ir gyventojų gerovė yra labai glaudžiai susiję reiškiniai: gyventojų veikla siekiant gerovės keičia teritorijos sociodemografinius parametrus, o savo ruožtu kintanti erdvė daro įtaką gyventojų gerovei. Tad kalbėdami apie gyvenviečių sistemos kaitą, migracijas, gyventojų skaičiaus kaitą, neišvengiamai kalbame ir apie gyvenamosios aplinkos kokybės kaitą; ir atvirkščiai - kalbėdami apie Lietuvos kaimo gyventojų gerovę, neišvengiamai susiduriame su gyventojų migracijos, ūkinių sąlygų, sociodemografinių sąlygų kaitos reiškiniais.
Gyventojų aptarnavimo įstaigų tinklo kaitos tendencijos Lietuvos kaimo gyvenvietėse, Lietuvos kaimo gyvenviečių funkcijų kaitos regioninės ypatybės ir Lietuvos regionų depopuliacijos prielaidų tyrimas rodo, kad kaimo vietovių gyvybingumą lemiantys veiksniai yra daugialypiai ir susiję su paslaugų prieinamumu, infrastruktūra bei darbo galimybėmis.
Socialinės atskirties, skurdo ir pasitikėjimo klausimai
Deja, 2000 m. ne viešoji nuomonė pripažino skurdą, oficialiai pripažinta, kad Lietuvoje skursta apie 600 tūkstančių žmonių, ty apie 16 proc. Gyventojų socialinės problemos reikalauja sisteminių sprendimų.
Gaidys V. (2019) tyrimas: Pasitikėjimo institucijomis dinamika Lietuvoje 1998-2018 m.: ilgalaikiai ir ad hoc įtakos veiksniai. Pasitikėjimas - tai saugumo ir komforto žmonių santykiuose jausmas, būtinas kuriant gerovę. Be pasitikėjimo geri ir artimi santykiai neįmanomi.
Socialinės atskirties ir izoliacijos problemos ypač aktualios vyresnio amžiaus žmonėms: Mikulionienė S., Rapolienė G., Valavičienė N. (2018) analizė apie vyresnio amžiaus žmones, gyvenančius po vieną ir socialinę atskirtį atskleidžia tiek individualius, tiek struktūrinius izoliacijos mechanizmus.
Demografinės tendencijos: gimstamumas, emigracija, šeimos pokyčiai
Maslauskaitė A. (2021). COVID-19 pandemija ir gimstamumas: ko tikėtis ateityje? aptaria pandemijos poveikį demografijai. Migracija išliko esminiu veiksniu: Rapolienė G., Ayalon L. (2021) darbai apie emigraciją į senyvo amžiaus priežiūros sektorių atskleidžia darbo rinkos ir migracijos tarpusavio sąsajas.
Bevaikystės pozicionavimas ir reproduktyvūs pasirinkimai (Šumskaitė L., Rapolienė G., Gedvilaitė-Kordušienė M., 2019) iliustruoja, kad šeimos ir reprodukciniai sprendimai kinta kartu su modernizacija ir socialinėmis vertybėmis. Skyrybų motyvai: individualūs, partnerystės, skyrybų proceso veiksniai (Maslauskaitė A., 2020) papildomai rodo šeimos struktūrų transformaciją.
Kultūriniai ir ideologiniai pokyčiai
Liberalizmas kaip ideologija labai stipriai sureikšmino žmogaus protą ir valią. Protas ima tarnauti vis labiau neribotai laisvei ir atleidžia žmoniškųjų geismų vadeles. Moderniųjų laikų protas padaro tokią išvadą: prigimtis yra gryna laisvė; ji formuojasi istorijoje ir istorija ją formuoja arba ji formuojasi pagal kiekvieno individualias pastangas. Žmogus yra savęs kūrėjas. Tai reiškia, kad valia nustelbia prigimtį.
Todėl dėl šios ideologijos poveikio sumenko pagrindinių socialinės elgsenos institucijų - moralės, religijos ir teisės bei žmonių organizacijos institucijų - šeimos, mokyklos, Bažnyčios, įmonių poveikio stiprumas. Į tai turėtų tinkamai reaguoti liberaliosios demokratijos visuomenės išrinkta valdžia, nes minėtų socialinių institucijų stiprumas yra pačios visuomenės funkcionalumo pagrindas.
Atmintis, istorija ir viešoji nuomonė
Atmintis - fiksuoja įvykius. Atmintis - psichologinė nuostata. Tai praeities pėdsakai kiekvieno žmogau, o tai reiškia ir visuomenės sąmonėje. Žmonijos atmintis - tai istorijos atmintis, kuriai pasak B. Faktai yra istorinės atminties dalykas, rašo B. Genzelis. Istorinė atmintis fiksuoja viską, teigiamai ir neigiamai. Kiekviena karta išdėsto savo požiūrį į istoriją, įvertina pirmtakų veiklą.
Istorija turi politinius, ideologinius ir ekonominius atramos taškus. Viešoji nuomonė tame laike ir toje erdvėje yra esama būklės indikatorius ir vyksmo katalizatorius. Viešoji nuomonė ir politinis naratyvas lems, kaip visuomenė suvoks transformacijos pasekmes ir kokius sprendimus priims.
Duomenų lentelė: pagrindinių transformacijos sričių pavyzdžiai
| Transformacijos sritis | Pagrindiniai reiškiniai | Pasekmės |
|---|---|---|
| Politika ir teisinė sistema | Konstitucinio teismo veikla, teisės aktų derinimas su ES | Stabilumas, teisinio reguliavimo pokyčiai |
| Ekonomika | Rinkos praradimas, privatizacija, neoliberalūs sprendimai | Struktūriniai pokyčiai, socialinės garantijos spaudimas |
| Demografija | Emigracija, gimstamumo svyravimai | Depopuliacija, darbo rinkos pertvarkymai |
| Socialinė politika | Socialinės apsaugos sistemos kūrimas | Skurdo mažinimo programos, socialinė atskirtis |
| Pilietinė visuomenė | NVO raida, pilietinis aktyvumas | Įtakos mechanizmų formavimasis, veiklos diversifikacija |
Kas perka politikus ir žurnalistus? Artūras Skardžius TIESIOGIAI
Perspektyvos ir iššūkiai
Jei kurios nors neigiamos socialinės priežastys aktualizuojasi ir dėl to minėta skirtis ne tik nemažėja, bet didėja, tuomet prireikia įvairių valdžios institucijų galių spręsti visuomenėje egzistuojančias problemas. Kai visuomenės egzistencinių problemų politinė valdžia nesprendžia arba vangiai sprendžia, tai neišvengiamai ima svyruoti rinkimų politinė švytuoklė.
Formuojasi „kiauroji visuomenė“, kurios egzistencinis požymis yra jos narių judėjimas ten, kur gal geriau. Tai vis labiau į savo asmeninį gyvenimą susitelkiančių, abejingumo kaukę užsidedančiųjų ar net išsivaikščiojančiųjų visuomenė. Bet ji jau nėra visuomenė klasikine Vakarų civilizacijos pagrindinių idėjų prasme.
Valdžios institucijos turėtų investuoti į visuomenės narių laisvės ir elgesio kultūros skirties mažinimą tokia apimtimi, kad pasireiškianti skirtis nesilpnintų paties politinio režimo. Socialinės politikos tikslas - žmogaus socialinė raida. Gera raida sudaro sąlygas žmogaus tobulėjimui, bloga raida - žmogaus degradacijai.
Šiuolaikinės Lietuvos socialinė transformacija po 1990 metų yra sudėtingas ir daugiasluoksnis procesas, apimantis politinius, ekonominius, demografinius, kultūrinius ir teritorinius pokyčius. Šių procesų poveikis visuomenei ir toliau priklausys nuo viešojo valdymo, pilietinės visuomenės veiklumo ir gebėjimo prisitaikyti prie besikeičiančios tarptautinės ir vietinės aplinkos.
tags: #lietuvos #socialine #transformacija #1990