Žmogaus gyvenimas, jo kokybė ir socialinė raida priklauso nuo daugelio veiksnių. Vienas iš jų - šalies vykdoma socialinė politika, t. y. kaip vertinamas individas, atsidūręs socialinėje atskirtyje, pavyzdžiui, praradus darbingumą, sulaukus senatvės pensijos amžiaus, ar dėl vienokių ar kitokių priežasčių patiriant ekonominių sunkumų.
Socialinės apsaugos struktūra Lietuvoje
Lietuvoje socialinę apsaugą sudaro socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinis draudimas apima pensijų, ligos ir motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo draudimą ir draudimą nuo nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų. Socialinė parama apima piniginę socialinę paramą - socialines, šeimos, laidojimo pašalpas, šildymo, šalto ir karšto vandens, transporto ir kitų išlaidų kompensacijas - ir socialines paslaugas - socialinės globos įstaigas, senelių, neįgaliųjų, našlaičių globos, nakvynės namus, dienos centrus, t. p. pagalbą ir slaugą namuose.
Pagrindines teises į socialinę apsaugą apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija (1992). Ji skelbia, kad valstybė garantuoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir įstatymų numatytais kitais atvejais. Nustatyta, kad kiekvienas žmogus turi teisę į socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Socialinio draudimo principai ir pensijų sistema
Socialinės apsaugos pagrindinė dalis grindžiama vadinamuoju nuopelnų darbo rinkoje principu: teisė į socialinę apsaugą siejama su darbo stažu, nes dirbantieji privalomai draudžiami socialiniu draudimu. Ilgalaikiai bedarbiai, turintys pensijų valstybinio socialinio draudimo būtinąjį stažą (2019 jis sudarė 31 metus, kasmet didinamas po pusę metų, kol 2027 pasieks 35 metus), gali pretenduoti į sumažintą išankstinę senatvės pensiją (ne anksčiau kaip likus penkeriems metams iki senatvės pensinio amžiaus).
Senatvės pensiją sudaro bendroji ir individualioji pensijos dalys. Bendroji pensijos dalis lygi valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai (2019 - 164,59 euro), padaugintai iš asmens sukaupto pensijų socialinio draudimo stažo ir padalintai iš pensijų socialinio draudimo būtinojo stažo. Individualioji pensijos dalis susieta su pensininko buvusiu atlyginimu ar kitomis pajamomis, nuo kurių buvo mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Netekto darbingumo (iki 2005 vadinta invalidumo) pensija mokama asmeniui, kuris pripažįstamas nedarbingu. Asmeniui, turinčiam teisę ir į senatvės, ir į netekto darbingumo pensiją, mokama tik viena iš jų (didesnė). Našlaičiams, našlėms ir našliams socialinio draudimo pensijos mokamos tik tuo atveju, jei miręs tėvas, motina ar sutuoktinis mirties dieną turėjo teisę į nedarbingumo pensiją.
Socialinės apsaugos raida ir istorinis kontekstas
Socialinės apsaugos užuomazgos Lietuvoje atsirado pradėjus steigti fabrikus. Nepriklausomos Lietuvos Konstitucija (1922) pabrėžė darbo žmogaus apsaugos ir globos reikšmę. Ji skelbė, kad valstybė įstatymais saugo darbininką ištikus ligai, senatvėje, nelaimingų atsitikimų atveju ir netekus darbo.
1918-40 nebuvo spėta sukurti gyventojų daugumą aprėpiančios socialinės pagalbos sistemos. Pensijų sistemos buvo sukurtos tik nepriklausomybės kovų dalyviams, karininkams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems asmenims. Pensinis amžius nebuvo nustatytas, išeiti į pensiją buvo galima turint 25 metų darbo stažą. Jei iš tarnybos buvo pasitraukiama dėl sveikatos, šio stažo nebuvo reikalaujama.
Prie Vidaus reikalų ministerijos 1926 buvo įkurta Vyriausioji socialinio draudimo valdyba, kuri steigė ir prižiūrėjo teritorines ligonių kasas, nuo 1936 kuravo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasą, t. p. Per 20 metų socialinę apsaugą mėginta garantuoti pagrindinėms socialinės rizikos grupėms. To padaryti nepavyko: ligonių kasose buvo apdrausta tik apie 3 % gyventojų, sveikatos draudimas nebuvo taikomas žemės ūkio darbuotojams, dirbantieji privačiame sektoriuje negaudavo pensijų.
Lietuva rinkosi vadinamąjį vokiškąjį socialinės gerovės modelį: plačiausiai buvo įgyvendintas socialinis draudimas ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju. Pensinis darbininkų ir laisvųjų profesijų atstovų aprūpinimas buvo tik svarstomas. Pirmenybė buvo teikiama pramonės darbininkų draudimui ligos ir nelaimingų atsitikimų atveju, mažiau rūpintasi neįgalumo ir senatvės draudimu (tai būdinga korporacinei, arba vokiškajai, socialinės apsaugos krypčiai).
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
SSRS okupacijos metais galiojo Sovietų Sąjungos įstatymai ir veikė centralizuotos socialinės apsaugos institucijos. Industrializacija, kuri laikoma šiuolaikinės socialinės apsaugos sistemos formavimosi pagrindiniu veiksniu, Lietuvoje vyko pokario metais. Nuo 1956 visos gimdančios moterys gaudavo 112 kalendorinių dienų mokamų atostogų, t. p. iš esmės pertvarkyta darbininkų ir tarnautojų pensijų sistema, nuo 1965 pensijos buvo mokamos ir kolūkiečiams. Pensinis amžius buvo 55 metai moterims ir 60 metų vyrams.
Sovietinės socialinės apsaugos kitas bruožas buvo įmonių įtraukimas į pagalbos teikimą darbuotojų šeimoms ir socialinės apsaugos kai kurių funkcijų perdavimas profsąjungoms (tai vertintina kaip Vakarų šalių socialinės apsaugos profesinių sistemų ir socialinės savivaldos imitavimas). Ekonominiai reikalai kai kuriais atvejais t. p. buvo siejami su socialine apsauga (dirbtinai palaikomas kainų stabilumas ir visuotinis užimtumas, pirmojo būtinumo prekių mažos kainos). Sovietinė socialinė apsauga turėjo panašumų su korporacine (vokiškąja) gerovės sistema.
Atkūrimas ir transformacija po 1990 m.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę paveldėta socialinės apsaugos sistema struktūriškai buvo derinama prie rinkos ekonomikos ir demokratinės politinės sistemos. Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės; tai ypač pajuto kaimo gyventojai, nes iki tol teikta kolūkių socialinė parama jiems buvo labai reikšminga.
1990 Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą socialinį draudimą iš profsąjungų perduoti valstybei, prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra). Valdybai pavesta vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą. 1991 priimtas Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017) įtvirtino socialinio draudimo rūšis, finansus ir valdymą.
Buvo skubiai parengti ir priimti Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos įstatymai, bet iki 1994 pensijos buvo skiriamos ir mokamos pagal 1956 Pensijų įstatymą (jį nuolat papildant ir taisant). Iš pradžių socialinė apsauga buvo keičiama lyginant su paveldėta sovietine sistema, t. y. didinant paramą (priimti įstatymai įtvirtino labai panašios struktūros ir panašaus masto socialinės apsaugos priemones, galiojusias sovietinėje sistemoje).
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Nuo 1995, kai ypač pasireiškė ūkio pertvarkymo sunkumai, gamybos smukimas, hiperinfliacija, nedarbas, šešėlinės ekonomikos ir mokesčių vengimo padariniai, paramos šeimai ir naujojoje pensijų sistemoje atsirado griežtų reikalavimų pretenduojantiems į socialines išmokas, o infliacijos nulemti išmokų dydžiai buvo įtvirtinti ir įstatymais.
Dėl naujų ekonominių ir politinių sąlygų 1990 buvo pripažinta nedarbo socialinė rizika ir sukurta bedarbių rėmimo sistema, pripažinta infliacijos grėsmė ir sukurta minimalių garantijų sistema mažas pajamas gaunantiems asmenims. Skurdo sąvoka nebuvo (ir nėra) įtvirtinta teisės aktuose, bet skurdas buvo pripažintas kaip reiškinys ir sukurta piniginės paramos bei išlaidų kompensavimo skurstantiesiems sistema.
1997 sveikatos draudimo funkcijos atskirtos nuo socialinio draudimo ir perduotos ligonių kasoms. 1999 priimtas Pensijų fondų įstatymas (nuo 2003 Papildomo savanoriško pensijų kaupimo įstatymas; nauja redakcija 2013), sudaręs galimybes steigtis privatiems pensijų fondams, bei Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (nauja redakcija 2017).
Modelių įtaka ir administraciniai pokyčiai
Atkurtos nepriklausomos Lietuvos socialinės apsaugos modelis, pradžioje ištisai pasižymėjęs korporatyvinio - ‚bismarkinio“ modelio bruožais, palaipsniui pradėjo „dreifuoti“ liberalaus, marginalinio modelio kryptimi. Tai liudijo ne tik besikeičianti socialinės apsaugos struktūra, bet ir vadybiniai socialinio administravimo pokyčiai.
Tradiciinis, hierarchinis socialinio administravimo modelis buvo papildomas Naujosios viešosios vadybos (New Public Management) elementais, kurių daugiausia buvo pastebima labiausiai decentralizuotoje valdymo grandyje - savivaldybių socialinės paramos skyrių veikloje. Teikiant paslaugas buvo taikomi kontraktavimo ir „paslaugų užpirkimo iš šalies“ metodai, o taip pat „sugretinimo“ („benchmarking“), „tyrimo dalyvaujant“ („participatory research“) ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai.
Centralizuotoje valstybinio socialinio draudimo sistemoje Naujosios viešosios vadybos elementų buvo taikoma mažiau, tačiau „Sodroje“ buvo įgyvendinamas „vieno langelio“ metodas, daromi „klientų srautų“ ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai. Šie administraciniai pasikeitimai liudijo, kad privataus verslo metodai ateina ir į socialinį administravimą, kai dėmesys kreipiamas ne tiek į procesą, kiek į rezultatų siekimą ir efektyvumą.
Tačiau 3 E efektyvumo koncepcija Lietuvos administravime („economy“ ekonomiškumas, „efficiency“ - efektyvumas ir „effectiveness“ - veiksmingumas) nebuvo papildyta kitais 3 E („equity“ - socialinis teisingumas, „equality“ - lygybė ir „ethics“ - etika). Pripažįstant atskirų specialinio administravimo metodų ekonomiškumą, efektyvumą ir veiksmingumą, vis tik negalima nematyti to fakto, kad Lietuvos administracinėje praktikoje dažnai buvo vadovaujamasi ne tik tradicinio hierarchinio modelio ir Naujosios viešosios vadybos, bet ir atgyvenusiais rytietiško tipo administravimo būdais, kurie mentaliniu-psichologiniu būdu buvo persmelkę visą administracinę praktiką.
Socialinės apsaugos iššūkiai ir problemos
Susiklostė socialinės apsaugos diferenciacija pagal nuopelnus darbo rinkoje, bet neišvengta visai socialiai neapsaugotų žmonių sluoksnių. Nors bismarkinis - korporatyvinis modelis savo esme yra „mažiau kapitalistiškas“ negu liberalus - marginalinis modelis, tačiau rinkos reformų įkarštyje ir jų pasėkoje jis prarado savo socializuojantį solidarumo pobūdį ir stipriai supriešino gyventojus.
Dirbantys žmonės draudžiami nuo pajamų praradimo pavojaus nedarbo atveju, bet reikalavimas gauti išmoką yra labai griežtas, o pačios pašalpos vidutinis dydis ilgą laiką (iki 2004) sudarė tik apie 20 % vidutinės algos. Net ir greito ekonominio augimo metais Lietuvoje didėjo skurdas ir socialinė nelygybė.
Faktiškai Lietuva per visą 20 metų laikotarpį greitais ekonominio augimo tempais pasižymėjo tik po 1999 metų Rusijos krizės - 2001-2008 metais. Būtent šie metai lėmė 61 proc. nuo Europos Sąjungos šalių BVP lygio pasiekimą, kuris per 2009-2010 metų krizę vėl smuktelėjo iki 55 proc. nuo ES BVP lygio (1995 metais siekė 36 proc.). Tačiau taip pat akivaizdu, kad net greito ekonominio augimo metais Lietuvoje didėjo skurdas ir socialinė nelygybė.
Privatizuotos įmonės neteko socialinės atsakomybės, ir tai ypač pajuto kaimo gyventojai. Kadangi Lietuvoje buvo tikima, kad blogiau už sovietinę sistemą ekonomikoje būti negali, tai buvo įtikėta rinkos ir konkurencijos visagalybe tiek gamybos prasme, tiek ir rinkos dalyvių pliuralistinio dalyvavimo prasme. Tačiau jau apie 1993-1994 metus šalyje aiškiai pasimatė monopolizacijos ir atskirų visuomenės grupių dominavimo grėsmės, kai čekinės privatizacijos būdu sutelktas turtas generavo dideles pajamas ir dividendus tik nedidelei grupei asmenų, gamyba smuko dvigubai, o skurde atsidūrusių asmenų skaičius padidėjo keleriopai.
Instituciniai ir administraciniai iššūkiai
Privataus verslo metodų diegimas socialiniame administravime atnešė efektyvumo ir organizacinius patobulinimus, tačiau nepakeitė būtinybės užtikrinti socialinį teisingumą ir lygybę. Tradicinės institucijos ir nauji administravimo metodai kartais nesuderinami, o viešoji politikos praktika dažnai ignoruoja etikos ir lygybės kriterijus.
Be to, socialinės paramos sistema pasižymi svyravimais, o daugelyje sričių paslaugų prieinamumas ir kokybė išlieka nevienodai pasiskirstę tarp regionų bei socialinių grupių. Socialinės apsaugos administravime dažnai dominuoja rezultatų ir ekonomiškumo siekis, o tai gali riboti dėmesį pažeidžiamiausiems asmenims.
Istorinės pamokos ir socialinės politikos prioritetai
Teisinga socialinė politika yra svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saugumo ir stabilumo garantas, todėl šiai sričiai Lietuvoje skiriamas ypatingai didelis dėmesys. Mūsų ministerija atsako už socialinės apsaugos ir darbo politikos formavimą ir įgyvendinimą. Teisingas istorijos analizavimas ir sup...
Rekomenduotini prioritetai (remiantis istorija ir dabartimi)
- Sustiprinti socialinio teisingumo ir lygybės principus administruojant socialines išmokas.
- Užtikrinti paslaugų ir išmokų prieinamumą pažeidžiamoms grupėms, mažinti skurdo riziką.
- Derinti efektyvumą su etika ir socialine atsakomybe, nepamirštant socialinio solidarumo.
- Stiprinti kaimo regionų socialinę apsaugą po privatizacijos pasekmių.
- Vystyti nestacionarių socialinių paslaugų tinklą ir užtikrinti jų kokybę bei prieinamumą.
Trumpa retrospektyvinė lentelė: esminiai reformų etapai
| Laikotarpis | Esminis pokytis |
|---|---|
| 1918-1940 | Pradėtos socialinės apsaugos iniciatyvos, ligonių kasos, darbo teisės aktai |
| SSRS laikotarpis | Centralizuota sistema, įmonių ir profsąjungų dalyvavimas |
| 1990-1995 | Perėjimas, Sodros sukūrimas, socialinio draudimo funkcijų konsolidacija |
| 1995-2011 | „Tikrų“ valstybinio socialinio draudimo principų įgyvendinimas |
| 2003-2011 | Privačių pensijų fondų įvedimas kaip papildomos sistemos dalis |
Teisingas istorijos analizavimas ir sup... (straipsnyje pateiktos istorinės patirtys leidžia geriau suprasti šiuolaikines socialinės apsaugos problemas ir reformų kryptis).